Vilniaus apygardos teismo nutartis

2011-10-19 · Civilinė byla Nr. 2A-891-275/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-10-19
Bylos Nr.
2A-891-275/2011
Teisminio proceso Nr.
2-04-3-01189-2009-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Danutė Kutrienė
Atsakovas
Š. S., S. K.
Ieškovas
Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
Kategorijos
  • 44.5.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-891-275/2011Teisminio proceso Nr. 2-04-3-01189-2009-9Procesinio sprendimo kategorija 44.5.2.4.; 73.2.6.1.; 122.4. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2011 m. spalio 19 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėja Danutė Kutrienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo Š. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams Š. S. ir S. K. dėl nuostolių atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų 871,81 Lt nuostolių atlyginimo, penkių procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo procesinio sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2005-05-27 Vilniuje dėl S. K., vairavusio Š. S. priklausančią transporto priemonę, kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta N. M. priklausanti transporto priemonė. Eismo įvykio metu Š. S. priklausančios transporto priemonės valdytojų civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Vykdydama su ieškovu sudaryta sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, eismo įvykio metu N. M. padarytą žalą atlygino UAB DK „Baltic Polis“. Savo ruožtu ieškovas kompensavo UAB DK „Baltic Polis“ atlyginant žalą patirtas išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus miesto 4 apylinkės teismas 2010 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino. Priteisė solidariai iš atsakovų Š. S. ir S. K. ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro naudai 871,81 Lt nuostolių atlyginimo ir 5 (penkių) procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t.y. 2009-08-20, iki teismo procesinio sprendimo visiško įvykdymo. Priteisė iš atsakovo Š. S. ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro naudai 33 Lt bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš atsakovo S. K. ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro naudai 354,80 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nurodė, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ieškovo teisė reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, t.y. transporto priemonės savininkas (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis), grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą. Tad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ieškovo (Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro) teisė reikalauti iš transporto priemonės savininko arba iš eismo įvykio kaltininko įvykdyti prievolę visa apimtimi, t.y. nurodytoje normoje numatyta solidari transporto priemonės savininko arba iš eismo įvykio kaltininko atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2008). Teismas konstatavo, kad aplinkybė, jog Š. S. eismo įvykio metu buvo transporto priemonės Opel Ascona, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas, nėra paneigta rašytiniais įrodymais - į bylą atsakovas nepateikė sutarties, patvirtinančios automobilio pardavimo (ir kartu perdavimo S. K.) faktą. Be to, net jei tokia sutartis ir būtų buvusi sudaryta, tinkamas automobilio perdavimo (pardavimo) fakto neįforminimas (automobilio savininko neperregistravimas VĮ „Regitroje“ arba automobilio neišregistravimas) lemia tai, jog toks sandoris nesukelia teisinių pasekmių tretiesiems asmenims, o visa rizika, susijusi su automobilio, kaip didesnio pavojaus šaltinio, naudojimu, išlieka Š. S. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1237/2000). Teismas padarė išvadą, kad ieškovas pagrįstai prašo 871,81 Lt nuostolius priteisti solidariai iš abiejų atsakovų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovas Š. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovo ieškinį atmesti; esant Civilinio proceso kodekso nustatytiems pagrindams ir nesant galimybės išnagrinėti bylą iš esmės apeliacinės instancijos teisme, panaikinti Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Priteisti visas apelianto patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, įskaitant už šį apeliacinį skundą sumokėtą žyminį mokestį (66 Lt), taip pat pagal Civilinio proceso kodekso taisykles perskirstyti bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidas.

Žemesnės instancijos teismas

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime nustatė žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atlyginimo faktą bei aplinkybę, jog automobilis Opel Ascona, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) įvykio metu nebuvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu bei VĮ „Regitra“ duomenimis priklausė apeliantui, tačiau pirmosios instancijos teismas neištyrė visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų. Be to, iš ginčijamo sprendimo matyti, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nesiaiškino, ar ieškovas 871,81 Lt dydžio išmoką nukentėjusiam trečiajam asmeniui išmokėjo pagrįstai, ar pagrįstas tokios išmokos dydis, ar išmoka išmokėta laikantis teisės aktų, reglamentuojančių Transporto priemonių draudikų biuro mokamų išmokų išmokėjimo tvarką nustatytų reikalavimų. Apelianto nuomone, ieškovo į bylą pateikti įrodymai leidžia teigti, jog išmoka nukentėjusiam trečiajam asmeniui N. M. buvo išmokėta nesilaikant įstatymo bei taisyklių nustatytų sąlygų bei tvarkos. Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalis numato, jog nukentėjęs trečiasis asmuo, norėdamas gauti išmoką iš Biuro (ieškovo), pats ar per savo atstovą per 3 darbo dienas po eismo įvykio dienos privalo raštu pranešti Biurui, išskyrus atvejus, kai pranešti apie eismo įvykį jis negali dėl svarbių priežasčių. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovui apie įvykį buvo pranešta tik 2005 m. rugsėjo 5 d., t.y. praėjus daugiau nei trims mėnesiams po įvykio. Įrodymų, pagrindžiančių svarbių priežasčių, dėl kurių nukentėjęs trečiasis asmuo negalėtų įstatyme nustatytu terminu pateikti ieškovui rašytinį pranešimą apie įvykį, buvimą byloje nėra. Dėl to, darytina išvada, kad nukentėjęs trečiasis asmuo pažeidė įstatymo 14 straipsnio 1 dalies nuostatą. Pažymėtina ir tai, jog ir nukentėjusio trečiojo asmens N. M. transporto priemonės BMW 525, valstybinis Nr. DVK 364, techninė apžiūra buvo atlikta tik praėjus po įvykio daugiau kaip 3 mėnesiams, t.y. tik 2005 m. rugsėjo 6 d., kai tuo tarpu įstatymo 14 straipsnio 2 dalis numato ieškovo pareigą apžiūrėti įvykio metu sugadintą transporto priemonę ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo nukentėjusio trečiojo asmens pranešimo apie įvykį (kuris turi būti pateiktas per Įstatymo 14 str. 1 d. nustatytą terminą) gavimo dienos. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusio trečiojo asmens transporto priemonės apžiūra buvo atlikta praėjus po įvykio ilgam laiko tarpui, todėl, apelianto nuomone, abejotina, kad nukentėjęs trečiasis asmuo tinkamai įvykdė Įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nustatytą pareigą išsaugoti sugadintą transporto priemonę tokią, kokia ji buvo po eismo įvykio, kol ją apžiūrės ieškovo įgaliotas asmuo. Ilgas laiko tarpas tarp įvykio ir transporto priemonės apžiūros galėjo nulemti ir neteisingą padarytos žalos dydžio nustatymą. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, visiškai nevertino aplinkybės, ar nukentėjusiam trečiajam asmeniui išmokėtos draudimo išmokos dydis yra susijęs priežastiniu ryšiu su žalą padariusio asmens veiksmais (įvykiu), todėl nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2010). Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 31 punktas numato, jog tam, kad būtų išmokėta išmoka, pageidaujantis gauti išmoką nukentėjęs trečiasis asmuo turi vykdyti Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo pakeitimo įstatyme nustatytas pareigas. Vadovaujantis šia Taisyklių nuostata, Įstatymo 14 straipsnio 1 dalimi, taip pat tuo, kad nukentėjusio trečiojo asmens pareiga atsižvelgiant į Įstatymo 14 straipsnio nuostatas išsaugoti sugadintą transporto priemonę tokią, kokia ji buvo po eismo įvykio, ir pareiga pateikti pretenziją dėl padarytos žalos per Įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą Įstatymo 19 straipsnio 5 dalyje bei Taisyklių 43 punkte yra įvardintos kaip vienos iš būtinų išmokos mokėjimo sąlygų, bei atsižvelgiant į tai, kad nukentėjęs trečiasis asmuo, apelianto nuomone, pažeidė anksčiau nurodytas Įstatymo bei Taisyklių nuostatas, darytina išvada, jog 871,81 Lt dydžio išmoka nukentėjusiam trečiajam asmeniui buvo išmokėta nepagrįstai, todėl nepagrįstai priteista skundžiamu sprendimu iš apelianto ir atsakovo solidariai ieškovo naudai. Apeliantas pažymi, kad dėl transporto priemonės BMW 525, valst. Nr. DVK 364, sugadinimo padarytos žalos administravimo byloje esantys dokumentai yra pasirašyti neva įgalioto veikti nukentėjusio trečiojo asmens N. M. vardu asmens. Ieškovas nėra pateikęs į bylą įrodymų, pagrindžiančių p. A. M. teisę pasirašyti minėtos žalos administravimo bylos dokumentus nukentėjusio trečiojo asmens N. M. vardu, todėl tokie įrodymai negali būti laikomi pagrindžiančiais aplinkybę, jog ieškovas išmoką nukentėjusiam trečiajam asmeniui išmokėjo teisėtai ir pagrįstai. Iš bylos medžiagos matyti, kad 871,81 Lt dydžio išmoka nukentėjusiam trečiajam asmeniui buvo išmokėta tik 2006 m. rugpjūčio 22 d., t.y. praėjus po įvykio beveik 15 mėnesių ir praėjus beveik metams nuo nukentėjusio trečiojo asmens pranešimo apie autoavariją pateikimo ieškovui dienos. Nukentėjusio trečiojo asmens prašymo išmokėti draudimo išmoką pateikimo ieškovui data nėra aiški. Išmoka buvo išmokėta praėjus nuo įvykio tokiam ilgam laiko tarpui nepaisant to, kad Transporto priemonės remonto vertės sąmata buvo patvirtinta jau 2005 m. lapkričio 4 d. Tą pačią dieną, t.y. 2005 m. lapkričio 4 d., buvo parengtas ir transporto priemonės likutinės vertės skaičiavimas, kuriame, be kita ko, nustatytas ir skirtumas tarp transporto priemonės vardinės ir likutinės verčių - 871,71 Lt, kuris žymiai vėliau, t.y. tik 2006 m. rugpjūčio 22 d., buvo išmokėtas nukentėjusiam trečiajam asmeniui kaip draudimo išmoka už įvykio metu padarytą žalą. Apelianto nuomone, tokie ieškovo veiksmai neatitinka Įstatymo 19 straipsnio, taip pat Taisyklių 44 punkto nuostatų. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad ieškovas nesilaikė Įstatyme ir Taisyklėse nustatytų išmokos išmokėjimo sąlygų bei tvarkos. Atsižvelgiant į tai, jog įstatymai numato, kad iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino (CK 1.127 str. 4 d.), taip pat į tai, jog ieškovas draudimo išmoką išmokėjo pažeisdamas minėtas Civilinio kodekso 1.5 straipsnio bei 6.38 straipsnio nuostatas, Įstatymo bei Taisyklių nustatytus reikalavimus bei terminus, darytina išvada, jog ieškovo 2009 m. rugpjūčio 5 d. ieškinys dėl nuostolių atlyginimo buvo pareikštas praleidus įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d., 1.127 str. 4 d.). Vadovaudamasis išdėstytu, apeliantas prašo, pasitvirtinus anksčiau nurodytoms aplinkybėms, taikyti ieškinio senatį ir atmesti ieškovo ieškinį. Apeliantas neturėjo galimybės dalyvauti nustatant įvykio metu padarytą žalą, jos dydį bei įvykio aplinkybes, kadangi pirmą kartą apie įvykį apeliantas buvo informuotas tik 2009 m. birželio mėnesį, t.y. praėjus po įvykio daugiau nei keturiems metams. Apelianto nuomone, Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias taisykles. Civilinio proceso kodeksas 178 straipsnis įtvirtina nuostatą, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Ieškovo pateikti į bylą rašytiniai įrodymai yra pasirašyti ne nukentėjusio trečiojo asmens N. M., o p. A. M. . Atsižvelgiant į tai, jog į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, pagrindžiančių p. A. M. teisę pasirašyti byloje esančius rašytinius įrodymus nukentėjusio trečiojo asmens vardu, apelianto nuomone, tokie įrodymai negali būti vertinami kaip atitinkantys Civilinio proceso kodekso rašytiniams įrodymams keliamus reikalavimus, taip pat negali būti vertinami kaip pagrindžiantys ieškovo ieškinio reikalavimus. Pažymėtina ir tai, jog nukentėjusio trečiojo asmens prašyme išmokėti draudimo išmoką nėra nurodyta šio prašymo pateikimo data, taip pat nėra nurodytas ir žalos bylos numeris, todėl, apelianto nuomone, nėra pagrindo daryti išvadą jog 871,81 Lt dydžio išmoka nukentėjusiam trečiajam asmeniui buvo išmokėta laikantis Įstatymo bei Taisyklių nuostatų.

Atsiliepimas

Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad Civilinio proceso kodekso 306 str. 2 d. ir 312 str. nuostatose yra įtvirtintas draudimas grįsti apeliacinį skundą naujomis aplinkybėmis ir kelti naujus reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Tai reiškia draudimą apeliantui kaip pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo pagrindą nurodyti naujas faktines aplinkybes, susijusias su pareikšto ieškinio pagrįstumu ar nepagrįstumu, t.y. apie pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą turi būti sprendžiama analizuojant tuos faktinius argumentus ir įrodymus, kuriuos vertino pirmosios instancijos teismas. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apeliantas savo nesutikimą su ieškiniu argumentavo tik remdamasis aplinkybe, jog eismo įvykio metu jis nebuvo transporto priemonės OPEL ASCONA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas. Dėl kitų, apeliaciniame skunde minimų, aplinkybių apeliantas nepasisakė. Kadangi, teismas savo sprendimą gali pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje (CPK 14 str. 2 d.), todėl priimant teismo sprendimą buvo pasisakyta tik dėl tų įrodymų, kurie buvo tirti nagrinėjant bylą. Apeliaciniame skunde minimi argumentai nėra pakankami, kad butų panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas. Nukentėjusiam trečiajam asmeniui išmoka buvo išmokėta pagrįstai, t.y. įvertinus visas civilinės atsakomybės kilimo sąlygas ir laikantis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatų. Nukentėjęs trečiasis asmuo, kurį pagrįstai atstovavo sutuoktinis (apgadinta transporto priemonė yra bendra jungtinė sutuoktinių nuosavybė), pareikšdamas reikalavimą Biuro atstovui, nepažeidė pretenzijos Biurui pateikimo terminų (Įstatymo 16 str. 4 d.). Tuo tarpu, apelianto minimi žalos administravimo procedūrų atlikimo terminai sieja tik nukentėjusį trečiąjį asmenį ir Biurą, bet neįtakoja ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios, reiškiant regresinius reikalavimus (CK 1.127 str. 4 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-02-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2010).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Skundas atmestinas.

Dėl išmokos pagrįstumo

Nustatyta, kad atsakovas Š. S. apeliaciniame skunde nurodė aplinkybes, kurios nebuvo nagrinėjimo dalyku pirmosios instancijos teisme, t.y. kad trečiojo asmens praleistas 3 dienų terminas kreiptis į ieškovą yra pagrindu atmesti ieškinį, kad trečiojo asmens transporto priemonės apžiūra buvo atlikta tik praėjus daugiau kaip 3 mėnesiams po autoįvykio. Tuo pačiu atsakovas nurodo, kad trečiojo asmens pranešimo apie įvykį pateikimo ieškovui data nėra aiški, t.y. nurodo dvi skirtingas aplinkybes dėl to paties dalyko - kada pranešė apie įvykį ieškovui N. M. Teismo sprendime nėra išvadų dėl šių aplinkybių, todėl atsakovo paaiškinimai, kuriuos jis pateikė tik apeliaciniame skunde, tačiau turėjo galimybę pranešti šiuos duomenis ir pirmosios instancijos teismui, pripažintini kaip nauji įrodymai, kurių neturi pagrindo priimti apeliacinės instancijos teismas ( CPK 314 straipsnis). Ieškovas nurodė, jog trečiojo asmens atstovas nepažeidė pretenzijos Biurui pateikimo terminų, todėl atsakovo teisės ir tuo atveju, jei ieškovas pripažįsta praleidus terminus trečiajam asmeniui dėl svarbių priežasčių, ar atnaujinęs praleistus terminus, nėra pažeidžiamos. Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai nurodo, kad žalos administravimo procedūrų terminai sieja tik nukentėjusį trečiąjį asmenį ir Biurą, tačiau neįtakoja ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios, reiškiant regresinius reikalavimus.

Dėl ieškinio senaties

Byloje pateikti duomenys, kad nukentėjusiajam trečiajam asmeniui išmoka buvo išmokėta 2006 m. rugpjūčio mėn. 22 d., todėl ieškinys teismui, kuris paduotas 2009 m. rugpjūčio mėn. 5 d., yra pateiktas nepraleidus 3 metų senaties termino. Apeliantas turėjo galimybę ginčyti įvykio metu padarytos žalos dydį pagal byloje esančius duomenis apie sugadinimo pobūdį ir remontui reikalingas išlaidas ( b. l. 5, 9-15), tačiau nepateikė argumentų ar įrodymų dėl to, kad nustatytas žalos dydis neatitinka įvykio metu padarytiems automobilio apgadinimams. Tai, kad byloje esančius dokumentus pasirašė A. M. ir nėra pateikti įgaliojimai jam atstovauti N. M., nėra aplinkybėmis, susijusiomis su atsakovo, kaip automobilio savininko atsakomybe, dėl autoįvykio.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliacinės instancijos teismas procesinių dokumentų išsiuntimui turėjo 8,50 Lt išlaidų, jos priteistinos iš atsakovo Š. S. valstybei.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 321, 325, 329, 331, 336, 337, 339 straipsniais,

nutaria:

Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš atsakovo Š. S. ( a/k (duomenys neskelbtini)) 8,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.

Teisėja Danutė Kutrienė