Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Teisėjas E. Mickevičius Procesinio sprendimo kategorija 75.4.3;

2007 m. spalio 17 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Almanto Padvelskio, kolegijos teisėjų Erikos Misiūnienės, Audriaus Saulėno, sekretoriaujant Rimai Čižauskienei, dalyvaujant ieškovei N. P., ieškovės atstovui advokatui Audriui Stonkui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės N. P. ir atsakovo J. P. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 1 d. sprendimo civilinėje byloje, iškeltoje pagal ieškovės N. P. ieškinį atsakovui J. P. dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės, santuokoje įgyto turto padalijimo, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo; institucija, teikianti išvadą, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinio departamento Vaikų teisių apsaugos tarnyba.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

CPK 320 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas, tačiau, neatsižvelgdamas į skundo ribas, teismas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą anksčiau nurodytais pagrindais, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Nustatyta, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 1 d. sprendimu nutraukus šalių santuoką dėl atsakovo kaltės, šalių pateiktuose apeliaciniuose skunduose keliami klausimai yra susiję su šalių nepilnametei dukrai iš atsakovo priteistino išlaikymo forma ir dydžiu, atsakovo išlaikymo įsiskolinimu, taip pat ieškovės kalte dėl šalių santuokos nutrūkimo.

Iš atsakovo pateikto apeliacinio skundo turinio, nors pačiame apeliaciniame skunde toks reikalavimas nėra pareikštas, matyti, kad atsakovas ginčija šalių santuokos nutraukimą dėl atsakovo kaltės, teigdamas, kad šalių santuokos nutrūkimą sąlygojo ir ieškovės kaltė. Kaip teisingai pažymėta pirmosios instancijos teismo sprendime, atsakovui atliekant bausmę už tyčinio nusikaltimo padarymą, jo kaltė dėl santuokos nutrūkimo yra preziumuojama (CK 3.60 str. 3 d.). Byloje nėra nei duomenų, kurie paneigtų atsakovo kaltės dėl santuokos nutrūkimo prezumpciją, nei įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovė netinkamai vykdė CK 3.27 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sutuoktinių pareigą būti lojaliems vienas kitam, gerbti, moraliai remti ir rūpintis vienas kitu, todėl, atsakovui neįvykdžius jam tenkančios įrodinėjimo pareigos (CPK 178 str.), pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo pripažinta, jog šalių santuoka nutrūko dėl atsakovo kaltės, paliktina nepakeista.

Šalių pateiktuose apeliaciniuose skunduose keliami šalių nepilnametei dukrai priteistino išlaikymo formos ir dydžio klausimai. Turint omenyje faktines nagrinėjamos bylos aplinkybes ir jas patvirtinančius byloje surinktus įrodymus, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad išlaikymo periodinėmis išmokomis priteisimas iš atsakovo labiausiai atitinka šalių nepilnametės dukters interesus. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklauso 1/3 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini), (b. l. 17). Šiame bute gyvena atsakovo tėvai ir du jo broliai, naudojimosi tvarka šiuo butu nėra nustatyta, todėl negalima nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog išlaikymo priteisimas tokio turto dalimi neatitinka nepilnamečio vaiko interesų. Nagrinėjant išlaikymo formos priteisimo šioje byloje klausimą, svarbu atsižvelgti ir į tai, kad minėta buto dalis yra vienintelė atsakovo turima gyvenamoji patalpa. Priteisiant išlaikymą nekilnojamuoju turtu, būtina turėti omenyje ir tai, kad išlaikyti tokiam turtui būtinos piniginės lėšos. Be to, išlaikymo minėta forma priteisimas apsunkintų poreikių, būtinų šalių nepilnametei dukrai vystytis, užtikrinimą, nes šių poreikių tenkinimą labiausiai atitinka išlaikymo priteisimas periodinėmis išmokomis. Paliekant nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš atsakovo nepilnametės dukters išlaikymui buvo priteista 350 Lt periodinių išmokų, mokamų kas mėnesį, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad yra pagrindas viršyti apeliaciniuose skunduose pareikštus reikalavimus (CPK 320 str. 2 d., 376 str. 3 d.). Atsižvelgiant į ieškovės apeliaciniame skunde nurodytas ir byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su atsakovo pastovių pajamų neturėjimu dabartiniu metu, atsakovo atliekama realia laisvės atėmimo bausme bei turimu išlaikymo nepilnamečiam vaikui įsiskolinimu, yra pagrindas abejoti, ar atsakovas ateityje tinkamai vykdys prievolę išlaikyti savo nepilnametį vaiką. Dėl nurodytų priežasčių, siekiant užtikrinti išlaikymo išieškojimą, darytina išvada, kad iš atsakovo priteisto išlaikymo nepilnametei dukrai įvykdymo užtikrinimui būtina nustatyti atsakovui priklausančios 1/3 dalies buto, esančio (duomenys neskelbtini), priverstinę hipoteką (CK 3.197 str., 4.175 str. 2 d. 3 p.).

Nors šalių apeliaciniuose skunduose teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė šalių nepilnametei dukrai iš atsakovo priteistino išlaikymo dydžio klausimą, su tokia apeliantų pozicija sutikti nėra pagrindo. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje 6 dalyje nustatyta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Ši Konstitucijos norma iš esmės atitinka Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 2 dalies nustatančios tėvų didžiausią atsakomybę už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal tėvų sugebėjimus ir finansines galimybes. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios abiejų tėvų pareigą vienodai rūpintis vaiko auklėjimu, tinkamai jį prižiūrėti, materialiai išlaikyti, aprūpinti gyvenamuoju būstu, bei Civilinio kodekso 3.192-3.203 straipsnių, įtvirtinančių tėvų pareigą išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, nuostatas. Tėvai, siekdami garantuoti, jog vaikas turėtų materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis, realizuoti ir tenkinti savo įgimtus ir įgytus gebėjimus, privalo šias pareigas vykdyti tinkamai. Materiali tėvų pareigų vaikams atlikimo išraiška yra tinkamo išlaikymo forma ir dydis, tai yra esminiai vaiko išlaikymo pareigos vykdymo tinkamumo vertinimo kriterijai. Pagrindiniai priteistino vaiko išlaikymo dydį lemiantys kriterijai, įtvirtinti CK, yra vaiko poreikiai ir tėvų turtinė padėtis (CK 3.192 str. 1-2 d.). Šių kriterijų pusiausvyrą padeda išlaikyti CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas prioritetinis vaiko teisių ir interesų apsaugos principas, kuriuo visais atvejais privalo vadovautis teismas, spręsdamas ne tik vaikų išlaikymo, bet ir kitus su vaiku susijusius klausimus. Kiekvienam vaikui būdingi individualūs dvasiniai, psichologiniai, kultūriniai, moraliniai, turtiniai ir kitokie poreikiai, kuriuos patenkinti yra ne tik moralinė, bet ir teisinė abiejų vaiko tėvų pareiga. Bendrieji vaiko poreikiai - tai vaiko maitinimosi, apsirengimo, sveikatos priežiūros, mokymo, auklėjimo, laisvalaikio poreikiai. Vaiko teisių konvencijoje akcentuojama būtinybė sudaryti galimybę nepilnamečiam vaikui gauti išsilavinimą, profesinį pasirengimą, būti medicinos darbuotojų aptarnaujamam, atstatyti sveikatą, sudaryti sąlygas ugdyti asmenybę ir bręsti kultūriniu bei dvasiniu požiūriu (Konvencijos 23 str. 3 d.). Siekiant, jog suaugęs vaikas taptų visaverte asmenybe, išlaikymo forma bei dydis negali būti ribojami vien vaiko minimalių (fiziologinių) poreikių tenkinimu, visais atvejais svarbu užtikrinti, jog vaikas turėtų materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis, realizuoti ir tobulinti savo įgimtus bei įgytus gebėjimus. Tėvai atsakingi už vaiko aplinką ir sudaromas realias prielaidas formuotis normaliai vaiko vertybių (požiūrių) sistemai, už paramą vaikui siekiant išsilavinimo, jam realizuojant turimus sugebėjimus, pomėgius.

Įstatyme įtvirtintas proporcingumo principas tarp vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties reiškia tai, kad vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėtis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą praktiką šios kategorijos bylose, yra ne kartą konstatavęs, kad orientaciniu kriterijumi, nustatant nepilnamečiams vaikams priteistino išlaikymo dydį, gali būti CK 6.461 straipsnio 2 dalies nuostata, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje V. S. v. M. S., bylos Nr. 3K-3-259/2004). Tėvo (motinos), privalančio teikti išlaikymą, sunki turtinė padėtis negali būti pagrindinis kriterijus sprendžiant išlaikymo dydžio klausimą, nes, pripažįstant šį argumentą pagrįstu, būtų paneigtas įstatyme įtvirtintas imperatyvas - tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus ir vienas iš pagrindinių šeimos teisinių santykių reglamentavimo principų, numatytų tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje - prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principas (LR Konstitucijos 38, 39 str., Vaiko teisių konvencijos 3 str. 1 d., CK 3.3 str. 1 d., Vaiko teisių apsaugos pagrindų įst. 4 str. 1 p.). Šis principas, be kita ko, reiškia ir tai, kad teismas, priimdamas sprendimą dėl išlaikymo dydžio, visų pirma turi tai įvertinti vaiko teisių ir interesų atžvilgiu, t. y. prioritetiškai į juos atsižvelgti, užtikrinti jų apsaugą. Tėvams į sunkią turtinę padėtį patekus dėl savo nerūpestingų veiksmų, gerai moralei bei teisės normoms prieštaraujančio elgesio (nagrinėjamos bylos atveju - tyčinio nusikaltimo, už kurį atsakovui skirta reali laisvės atėmimo bausmė), jie negali remtis susidariusia sunkia turtine padėtimi prašydami mažesnio išlaikymo savo nepilnamečiams vaikams dydžio nustatymo. Dėl nurodytų priežasčių darytina išvada, kad mažinti pirmosios instancijos teismo iš atsakovo priteisto išlaikymo nepilnametei dukrai dydžio, kaip to prašoma atsakovo pateiktame apeliaciniame skunde, nėra teisinio pagrindo. Tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į byloje surinktus rašytinius įrodymus. Byloje esančios 2007 m. balandžio – rugsėjo mėn. laikotarpiu išsiųstos 550 Lt, 350 Lt, 200 Lt, 800 Lt, 200 Lt pašto perlaidos (b. l. 79, 165-166) patvirtina atsakovą esant finansiškai pajėgų teikti pirmosios instancijos teismo priteistą išlaikymą savo dukrai. Ieškovė nurodė ir atsakovas neginčija, kad šių pinigų ieškovė nepaėmė, ir jie buvo grąžinti juos išsiuntusiam asmeniui. Šios aplinkybės leidžia pripažinti pagrįsta pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą apie atsakovo įsiskolinimą dukters išlaikymui ir kartu atmesti atsakovo apeliacinio skundo argumentą, jog jis tinkamai vykdė prievolę teikti išlaikymą savo nepilnametei dukrai.

Vertinant ieškovės pateikto apeliacinio skundo argumentus, susijusius su, ieškovės teigimu, per mažu iš atsakovo priteisto išlaikymo šalių nepilnametei dukrai dydžiu, būtina pabrėžti, kad nagrinėjamos bylos kontekste yra itin svarbus jau minėtas šeimos teisėje įtvirtintas proporcingumo principas tarp vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties, reiškiantis, jog išlaikymo dydis vaikui tiesiogiai priklauso nuo jo abiejų tėvų turtinės padėties. Iš bylos medžiagos matyti, kad šalių dukrai šiuo metu yra 8 metai, jos poreikiai nėra itin dideli, dabartiniu metu atsakovo turtinė padėtis vertintina kaip sunki, todėl šiuo metu kitaip spręsti iš ieškovo priteistino išlaikymo nepilnametei dukrai dydžio nustatymo klausimo nėra pagrindo, kartu pažymint tai, kad teismo sprendimas dėl išlaikymo vaikui formos ir dydžio nustatymo res judicata galios bylos šalims neįgyja, todėl po teismo sprendimo priėmimo iš esmės pasikeitus šalių turtinei padėčiai ar atsiradus kitoms svarbioms aplinkybėms gali būti kreipiamasi dėl išlaikymo formos ir dydžio pakeitimo (CK 3.201 str.).

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta anksčiau, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą vienodą teisės normų taikymo ir aiškinimo praktiką, todėl priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 328 str., 329 str. 1 d.), kuris iš esmės paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.), papildant sprendimo rezoliucinę dalį ir nurodant, kad iš atsakovo priteisto išlaikymo nepilnametei dukrai iki jos pilnametystės įvykdymui užtikrinti nustatoma priverstinė hipoteka 85897,67 Lt vertės 1/3 buto, esančio (duomenys neskelbtini), daliai, nuosavybės teise priklausančiai atsakovui.

Pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės palikus nepakeistą ir tuo pačiu atmetus šalių pateiktus apeliacinius skundus, šalių bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nespręstinas (CPK 93 str.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 1 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 1 d. sprendimo rezoliucinę dalį papildyti nurodant, kad iš J. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gyvenančio (duomenys neskelbtini), nuo 2005 m. birželio 1 d. iki 2017 m. birželio 10 d. priteisto išlaikymo nepilnamečiam vaikui K. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gyvenančiai (duomenys neskelbtini), įvykdymui užtikrinti nustatoma priverstinė hipoteka 1/3 daliai, nuosavybės teise priklausančiai J. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gyvenančiam (duomenys neskelbtini), buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kurios vertė yra 85897,67 Lt.