Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Arūno Sutkevičiaus, Vaidos Urmonaitės ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 24 d. nutarimo D. G. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I.

Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos (toliau - Institucija) įgaliotas pareigūnas D. G. 2005 m. gruodžio 23 d. surašė administracinių teisės pažeidimų protokolą už tai, kad per laikotarpį nuo 2005 m. gruodžio 22 d., 6.30 val., iki 2005 m. gruodžio 23 d., 2.15 val., jis vairavo maršrutinį mikroautobusą su pertraukomis ir per 24 val. nuo darbo pradžios neturėjo kasdienio poilsio; 2005 m. gruodžio 22 d. tachografo registracijos lape neįrašyti odometro parodymai, kai registracijos lapas buvo baigiamas naudoti; keleivių vežimo sutartyje Nr. 3608 nenurodytas keleivių grupės vežimo maršrutas, mokestis už vežimo paslaugas ir atsiskaitymo tvarka; keleivių vežimo lapas nepilnai ir neteisingai užpildytas; keleivių grupė iš anksto nebuvo suformuota. Institucija padarė išvadą, jog tokiais veiksmais pažeisti Tarybos Reglamento Nr. 3820/85 (EEB) „Dėl tam tikrų su kelių transportu susijusių socialinių teisės aktų suderinimo“ (toliau - Reglamentas Nr. 3820/85) 8 straipsnio, Tarybos Reglamento Nr. 3821/85 (EEB) „Dėl kelių transporto priemonėse naudojamų tachografų“ (toliau – Reglamentas Nr. 3821/85) 15 straipsnio 5 dalies, susisiekimo ministro 1997 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. 130 patvirtintų Keleivių ir bagažo vežimo kelių transportu taisyklių (toliau – Taisyklės) 3.10, 3.11, 9.2.4.3 punktų, Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalies ir susisiekimo ministro 2003 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. 3-24 patvirtintos Keleivių vežimo lapų apskaitos, užsakymo, gamybos, technologinės apsaugos, platinimo, įsigijimo, naudojimo ir sunaikinimo tvarkos (toliau – Tvarka) 14 ir 15 punktų reikalavimai.

Institucijos pareigūnas 2006 m. sausio 9 d. nutarimu D. G. už pažeidimų, numatytų Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ATPK) 142² straipsnio 3-5 dalyse ir 172 straipsnio l dalyje, padarymą skyrė 900 Lt baudą.

D. G. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, skundu prašydamas nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Jis nurodė, jog Taisyklių 3.10 punkto reikalavimo nepažeidė, nes jo vežta keleivių grupė buvo iš anksto suformuota, ją veždamas turėjo visus reikiamus dokumentus. Taisyklių 3.11 punkto jis taip pat nepažeidė, nes pagal šį punktą vežimo sutartis privalo būti rašytinė, kas šiuo atveju ir buvo padaryta. Dėl 9.2.4.3 punkto pažeidimo administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo paaiškino, jog šios normos taikymo subjektu gali būti tik keleivis, o ne vairuotojas. D. G. teigimu, jis nepažeidė ir Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalies, nes ši teisės norma yra definicija, kuri nedetalizuoja užsakomųjų reisų vykdymo tvarkos, todėl jis negalėjo pažeisti užsakomųjų reisų organizavimo ir vykdymo tvarkos reikalavimų. Dėl inkriminuoto ATPK 172 straipsnio pažeidimo paaiškino, jog šio pažeidimo subjektu gali būti tik asmuo, užsiimantis ūkine-komercine veikla bei siekiantis pelno, tuo tarpu jis yra samdomas darbuotojas, todėl negali būti traukiamas atsakomybėn pagal šį straipsnį. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens įsitikinimu, pagal ATPK 142² straipsnio 3 dalį yra baudžiamas asmuo, vykdantis vežimus, todėl Institucija, paskyrusi jam nuobaudą ir pagal ATPK 142² straipsnio 3 dalį, ir pagal 172 straipsnį, pažeidė ATPK 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą principą, kad už vieną teisės pažeidimą gali būti skiriama tik viena administracinė nuobauda. Be to, 142 straipsnio 3 dalis taikoma tais atvejais, kai visiškai neturima dokumentų arba turimi negaliojantys dokumentai, o jis šiuo atveju visus reikalingus dokumentus turėjo. Be to, D. G. nuomone, Institucija, susumuodama nuobaudas už atskirus administracinius teisės pažeidimus, pažeidė ATPK normas, reglamentuojančias nuobaudų skyrimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs skundą, 2006 m. vasario 24 d. nutarimu jį patenkino iš dalies, panaikino Institucijos nutarimą, D. G. skyrė už pažeidimo, numatyto 142² straipsnio 4 dalyje, padarymą 150 litų baudą, už pažeidimo, numatyto 142² straipsnio 5 dalyje, padarymą - 150 litų baudą, už pažeidimo, numatyto 142² straipsnio 3 dalyje, padarymą - 75 litų baudą, ir paskyrė galutinę 150 litų baudą.

Teismas nurodė, kad D. G. nubaustas už keturis savarankiškus administracinius teisės pažeidimus: 1) Reglamento Nr. 3820/85 8 straipsnio pažeidimas kvalifikuotas pagal ATPK 142² straipsnio 4 dalį; 2) Reglamento Nr. 3821/85 15 straipsnio 5 dalies pažeidimas kvalifikuotas pagal 142² straipsnio 5 dalį; 3) Taisyklių 3.10, 3.11 ir 9.2.3.4 punktų, Tvarkos 14 ir 15 punktų bei Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalies pažeidimai kvalifikuoti pagal ATPK 142² straipsnio 3 dalį ir 172 straipsni l dalį.

Dėl nutarimo dalies, kuria D. G. patrauktas atsakomybėn pagal ATPK 142² straipsnio 4 dalį pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ATPK 142² straipsnio 4 dalis numato vairuotojo atsakomybę už kelių transporto priemonių, vežančių keleivius vidaus ir tarptautiniais maršrutais, ekipažų (vairuotojų) vairavimo ir poilsio režimo nesilaikymą. D. G. kaltė, padarius šį pažeidimą, teismo nuomone, įrodyta 2005 m. gruodžio 22 d. – 2005 m. gruodžio 23 d. pildyta tachografo kopija (b.1. 11), be to, pats patrauktas administracinėn atsakomybėn asmuo neneigia padaręs šį pažeidimą, nes skundas dėl šios nutarimo dalies nepaduotas.

Vertindamas nutarimo dalies, kuria D. G. patrauktas atsakomybėn pagal ATPK 142² straipsnio 5 dalį, pagrįstumą, teismas nurodė, kad minėta ATPK norma numato vairuotojo atsakomybę už kelių transporto priemonių, vežančių keleivius vidaus ir tarptautiniais maršrutais, ekipažų (vairuotojų) vairavimo ir poilsio režimo apskaitos dokumentų pildymo ir saugojimo reikalavimų nesilaikymą. Tokie reikalavimai yra nustatyti Reglamento Nr. 3821/85 15 straipsnio 5 dalimi. D. G. neneigia išėmęs tachografo registracijos lapą, bet jame neįrašęs visų reikalaujamų duomenų.

Spręsdamas klausimą, ar D. G. atsakomybėn pagal ATPK 142² straipsnio 3 dalį bei 172 straipsnio l dalį patrauktas pagrįstai, teismas pažymėjo, kad ATPK 142² straipsnio 3 dalis numato vairuotojo arba vežėjo atsakomybę už keleivių vežimą keleivinio kelių transporto priemonėmis, neturint keleivinį kelių transportą reglamentuojančiuose teisės aktuose nurodytų dokumentų arba turint negaliojančius dokumentus, o ATPK 172 straipsnio l dalis - atsakomybę už komercinės ar ūkinės veiklos tvarkos pažeidimą.

D. G. neneigė, jog pagal jo paties pasirašytą tarp R. V. individualios įmonės ir Tolimojo susisiekimo mikroautobusais vežėjų asociacijos 2005 m. gruodžio 23 d. sutartį (b.1. 15) vykdė užsakomąjį reisą, o tokiam keleivių vežimui Kelių transporto kodeksas numato tokius privalomus dokumentus: keleivių vežimo sutartį ir keleivių vežimo lapą (18 straipsnio 4 dalis). Pagal Taisyklių 3.10 punktą užsakomuoju reisu vežama iš anksto sudaryta organizuota ir turinti bendrą kelionės tikslą keleivių grupė, kurios tikslui pasiekti pagal išankstinį užsakymą iš anksto sudaryta vežimo sutartis. Tokio vežimo metu privalo būti naudojamas keleivių vežimo lapas pagal Tvarką. Vežti kitus asmenis, nepriklausančius iš anksto sudarytai keleivių grupei, draudžiama. Privalomi keleivių vežimo sutarties rekvizitai išdėstyti Taisyklių 3.11 punkte, kuriame pasakyta, jog keleivių vežimo užsakomuoju reisu sutartis sudaroma raštu, joje nurodant: sutarties sudarymo datą, vietą ir numerį; keleivių grupės vežimo tikslą ir maršrutą, nurodant pradinio, svarbiausių tarpinių ir galinių punktų vietovių pavadinimus; keleivių grupės paėmimo ir išleidimo vietų adresus ir laiką; vežimui naudojamos transporto priemonės markę, modelį; mokestį už vežimo paslaugas ir atsiskaitymo tvarką; vežėjo ir užsakovo susitarimu - kitas sutarties sąlygas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje esančioje sutartyje Nr. 3608 nenurodytas keleivių grupės vežimo tikslas ir maršrutas, mokestis už vežimo paslaugas ir atsiskaitymo tvarka (b.1. 15). Teismas, remdamasis Civilinio kodekso 6.809 straipsnio l dalies nuostata, jog pagal keleivio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja nuvežti keleivį į paskirties punktą, o jeigu keleivis perdavė bagažą - nugabenti bagažą į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę jį gauti asmeniui; keleivis įsipareigoja sumokėti už vežimą nustatytą užmokestį, o jeigu perduotas bagažas, - ir už bagažo vežimą, padarė išvadą, kad viena iš esminių tokios sutarties sąlygų yra vežimo kaina, dėl kurios šalys nesusitarė, todėl nesutarus dėl visų esminių sutarties sąlygų sutartis negalioja. Todėl teismas konstatavo, kad šiuo atveju D. G. vežė keleivius, turėdamas negaliojantį dokumentą - vežimo sutartį. Dėl antrojo privalomo turėti dokumento - vežimo lapo – teismas nurodė, kad jame pilnai neužpildytos 3 ir 11 pastraipos, tuo pažeidžiant Tvarkos 14 ir 15 punktus, ir tai šiuo atveju prilygsta negaliojančiam dokumentui.

Dėl Taisyklių 9.2.4.3 punkto pažeidimo teismas nurodė, jog šiame punkte įtvirtinta keleivio pareiga, dėl kurios nevykdymo vežėjas negali būti baudžiamas. Todėl, teismo teigimu, D. Giedraičiui šis pažeidimas inkriminuotas nepagrįstai.

Nagrinėdamas D. G. nubaudimo pagal ATPK 172 straipsnį pagrįstumą, teismas konstatavo, jog nutarime nenurodyta, už kokį konkretų komercinės ar ūkinės veiklos tvarkos pažeidimą D. G. nubaustas, o už keleivių vežimą keleivinio kelių transporto priemonėmis, neturint keleivinį kelių transportą reglamentuojančiuose teisės aktuose nurodytų dokumentų arba turint negaliojančius dokumentus, pareiškėjas atsakomybėn patrauktas pagal specialią normą - ATPK 142² straipsnio 3 dalį, todėl traukti atsakomybėn už tą pačią veiką antrą kartą pagrindo nėra. Teismas padarė išvadą, kad nutarimo dalis, kuria D. G. patrauktas atsakomybėn už pažeidimo, numatyto ATPK 172 straipsnyje, padarymą, naikintina ir byla šioje dalyje nutrauktina.

Dėl galutinės baudos skyrimo teismas akcentavo, jog pagal ATPK 33 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai asmuo padaro kelis administracinius teisės pažeidimus, kurių bylas kartu nagrinėja tas pats organas, galutinai šiam asmeniui skiriama nuobauda parenkama sankcijos, nustatytos už sunkesnįjį iš padarytųjų administracinių teisės pažeidimų, ribose, t. y. įstatyme įtvirtintas nuobaudų apėmimo, bet ne Institucijos taikytas sumavimo principas.

II.

Institucija apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarimą ir palikti Institucijos nutarimą.

Apeliaciniame skunde nurodyta, kad ATPK 172 straipsnio 1 dalies norma yra banketinė, todėl būtina nustatyti, kokius konkrečius komercinės ar ūkinės veiklos reikalavimus pažeidė asmuo. Šiuo atveju, Institucijos teigimu, komercinė veikla yra keleivių vežimas užsakomaisiais reisais. Tokiai veiklai reikalavimus nustato Kelių transporto kodeksas, Taisyklės ir Tvarka. Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad užsakomieji reisai – reisai, kai iš anksto sudaryta ir turinti bendrą kelionės tikslą keleivių grupė yra nuvežama į tam tikrą vietą ir parvežama į išvykimo vietą arba anksčiau nuvežta keleivių grupė grąžinama atgal į išvykimo vietą vėlesniu reisu, arba keleivių grupė nuvežama, o transporto priemonė grįžta tuščia. Iš anksto sudarytos keleivių grupės vežamos turint keleivių vežimo sutartis ir keleivių vežimo lapus. Panašus reglamentavimas įtvirtintas ir Taisyklių 3.10 punkte. Todėl, Institucijos įsitikinimu, pagal minėtas normas vežami pavieniai asmenys nesudaro iš anksto sudarytos keleivių grupės. Nagrinėjamu atveju keleiviai vyko į Uteną ir jokio bendro tikslo neturėjo. Tą pripažino ir patrauktas administracinėn atsakomybėn asmuo bei patvirtina byloje esanti sutartis.

Be to, D. G. atvažiavo be keleivių vežimo lapo ir tik atvykęs į autobusų stotį jį gavo bei davė pildyti keleiviams, pažeisdamas Tvarkos 14 punktą. Taigi D. G. pažeidė Taisyklių 3.10 punkto reikalavimus, tuo padarydamas pažeidimą, numatytą ATPK 172 straipsnio 1 dalyje.

Institucijos nuomone, nuobaudų subendrinimas galimas tiek apėmimo būdu, tiek sudėjimo būdu. Nuobaudų subendrinimo būdą turi parinkti nuobaudą skiriantis pareigūnas (institucija), atsižvelgdamas į nuobaudų individualizavimo principą. Institucijos įsitikinimu, ji nepažeidė ATPK 33 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų.

D. G. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo nutarimą nepakeistą.

Prieštaraudamas minėtiems apelianto argumentams, patrauktas administracinėn atsakomybėn asmuo iš esmės pateikia panašius į pirmosios instancijos teismo išdėstytus motyvus.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

III.

Apeliantas skundžia pirmosios instancijos teismo nutarimo dalį dėl bylos, iškeltos D. G. už pažeidimo, numatyto ATPK 172 straipsnio 1 dalyje, padarymą, nutraukimo. Taip pat apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo paskirta nuobauda.

ATPK 172 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę už komercinės ar ūkinės veiklos tvarkos pažeidimą.

Minėta, kad pirmosios instancijos teismas, šioje dalyje nutraukdamas bylą, konstatavo, jog Institucijos nutarime nenurodyta, už kokį konkretų komercinės ar ūkinės veiklos tvarkos pažeidimą D. G. nubaustas, o už keleivių vežimą keleivinio kelių transporto priemonėmis, neturint keleivinį kelių transportą reglamentuojančiuose teisės aktuose nurodytų dokumentų arba turint negaliojančius dokumentus, pareiškėjas atsakomybėn patrauktas pagal specialią normą - ATPK 142² straipsnio 3 dalį, todėl traukti atsakomybėn už tą pačią veiką antrą kartą pagrindo nėra.

Institucijos nutarime (b. l. 5) nurodyta, kad keleivių grupė nebuvo iš anksto suformuota; neturėjo bendro važiavimo tikslo; keleivių vežimo sutartyje nenurodytas maršrutas ir tikslas, mokestis už vežimo paslaugas ir atsiskaitymo tvarka; keleivių vežimo lape nenurodyta tiksli data. Tokia veika, Institucijos teigimu, pažeisti Taisyklių 3.10, 3.11, 9.2.4.3 punktų, Tvarkos 14 ir 15 punktų bei Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalies reikalavimai, ir veika kvalifikuotina pagal ATPK 142² straipsnio 3 dalį ir 172 straipsnio 1 dalį.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šios nutarimo dalies pagrįstumą, teisingai konstatavo, kad D. G. veika pagal Taisyklių 9.2.4.3 punktą, nustatantį prievolę keleiviui kelionės metu turėti ir pateikti kontrolę vykdantiems pareigūnams dokumentus, patvirtinančius jo priklausymą iš anksto sudarytai keleivių grupei, negali būti kvalifikuojama, nes už šios keleivio prievolės nevykdymą vežėjas negali būti baudžiamas.

Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad užsakomieji reisai – reisai, kai iš anksto sudaryta ir turinti bendrą kelionės tikslą keleivių grupė yra nuvežama į tam tikrą vietą ir parvežama į išvykimo vietą arba anksčiau nuvežta keleivių grupė grąžinama atgal į išvykimo vietą vėlesniu reisu, arba keleivių grupė nuvežama, o transporto priemonė grįžta tuščia. Iš anksto sudarytos keleivių grupės vežamos turint keleivių vežimo sutartis ir keleivių vežimo lapus.

Pagal Taisyklių 3.10 punktą užsakomuoju reisu vežama iš anksto sudaryta organizuota ir turinti bendrą kelionės tikslą keleivių grupė, kurios tikslui pasiekti pagal išankstinį užsakymą iš anksto sudaryta vežimo sutartis. Tokio vežimo metu privalo būti naudojamas keleivių vežimo lapas pagal Tvarką. Vežti kitus asmenis, nepriklausančius iš anksto sudarytai keleivių grupei, draudžiama.

Taisyklių 3.11 punkte nurodyta, jog keleivių vežimo užsakomuoju reisu sutartis sudaroma raštu, joje nurodant: sutarties sudarymo datą, vietą ir numerį; keleivių grupės vežimo tikslą ir maršrutą, nurodant pradinio, svarbiausių tarpinių ir galinių punktų vietovių pavadinimus; keleivių grupės paėmimo ir išleidimo vietų adresus ir laiką; vežimui naudojamos transporto priemonės markę, modelį; mokestį už vežimo paslaugas ir atsiskaitymo tvarką; vežėjo ir užsakovo susitarimu - kitas sutarties sąlygas.

Tvarkos 14 punktas nustato prievolę vežėjams užpildyti keleivių vežimo lapus, o 15 punkte įvardyti keleivių vežimo lapų privalomi rekvizitai.

Taigi visos nurodytos teisės normos iš esmės reglamentuoja vežėjų prievoles, susijusias su kelionės lapų ir vežimo sutarčių įforminimu, vežant keleivius užsakomaisiais reisais.

Kadangi bylos medžiaga įrodyta, kad D. G. kelionės metu tinkamai užpildyto keleivių vežimo lapo neturėjo, o keleivių vežimo sutartyje nebuvo visų privalomų rekvizitų, teisėjų kolegijos nuomone, ši veika teisingai kvalifikuota kaip Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalies, Tvarkos 14 ir 15 punktų bei Taisyklių 3.10 ir 3.11 punktų reikalavimų pažeidimai, kurie sudaro ATPK 142² straipsnio 3 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo (keleivių vežimas keleivinio kelių transporto priemonėmis neturint keleivinį kelių transportą reglamentuojančiose teisės aktuose nurodytų dokumentų arba turint negaliojančius dokumentus) sudėtį.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad už tų pačių teisės normų pažeidimą traukti administracinėn atsakomybė D. G. antrą kartą (pagal ATPK 172 straipsnio 2 dalį) nėra pagrindo. Priešingu atveju būtų pažeistas non bis in idem (netraukimo atsakomybėn du kartus už tą patį nusižengimą) principas.

Pažymėtina, kad aptartosios teisės normos reglamentuoja ne ūkinės – komercinės veiklos pagrindus, vykdymo principus ir reikalavimus (licencijavimas ar pan.), už kurių pažeidimą numatyta atsakomybė ATPK 172 straipsnio 1 dalyje, o konkrečias ūkinės – komercinės veiklos transporto srityje subjektų prievoles, už kurių nevykdymą nustatyta atsakomybė specialiosiose pažeidimus transporto, kelių ūkio, ryšių srityje apibrėžiančiose ATPK normose. Būtent pagal specialią normą (ATPK 142² straipsnio 3 dalį) D. G. ir buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn.

Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė administracinio teisės pažeidimo bylą, D. G. iškeltą už ATPK 172 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą.

Apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė ATPK normas, reglamentuojančias nuobaudų subendrinimą, yra nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas, kvalifikavęs kiekvieną D. G. veiką ir atskirai už jas paskyręs baudas, po to jas subendrino, vadovaudamasis ATPK 33 straipsnio 2 dalies nuostata, kad tais atvejais, kai asmuo padaro kelis administracinius teisės pažeidimus, kurių bylas kartu nagrinėja tas pats organas, galutinai šiam asmeniui skiriama nuobauda parenkama sankcijos, nustatytos už sunkesnįjį iš padarytųjų administracinių teisės pažeidimų, ribose. Ši norma, priešingai nei teigia apeliantas, numato vieną nuobaudų subendrinimo būdą – apėmimą, t. y. kai galutinė nuobauda skiriama sankcijos, numatytos už sunkiausiąjį pažeidimą, ribose.

Šios normos pirmosios instancijos teismas, skirdamas galutinę nuobaudą, nepažeidė.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl paliekamas nepakeistas, o Institucijos apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 24 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.