- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-05-18
- Bylos Nr.
- 2A-6-340/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka, Tatjana Žukauskienė, Neringa Švedienė
- Ieškovas
- I. K., I. P., M. V., E. S., A. D.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Neringos Švedienės, Vytauto Zeliankos ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų I. K., I. P., M. V., E. S. ir A. D. ieškinį Lietuvos valstybei dėl 111 566,03 Eur (385 215,18 Lt) nesumokėtos atlyginimų dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovai pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš Lietuvos valstybės neišmokėtą atlyginimų dalį už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d., t.y. A. D. 78 077,83 Lt, I. K. 86 920,14 Lt, I. P. 82 214,73 Lt, E. S. 74 775,18 Lt ir M. V. 63 227,30 Lt (b.l. 2-5). Ieškovai nurodė, kad norminiais teisės aktais, kurių atitinkamos dalys Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančios Lietuvos Respublikos Konstitucijai, buvo neteisėtai sumažinti ieškovų (teisėjų) pareiginės algos koeficientai. Anot ieškovų, dėl šio sumažinimo jiems yra neteisėtai neišmokėta atlyginimų dalis, įskaitant vidutinį darbo užmokestį už kasmetines atostogas ir kt.; ieškovams neišmokėta dalis apskaičiuota Vilniaus apygardos administracinio teismo parengtose pažymose. Ieškovai pažymėjo, kad jie neturi abejonių dėl pareiginės algos bazinio dydžio sumažinimo (nuo 490 Lt iki 450 Lt) pagrįstumo, todėl prieštaravo bet kokiam pareikštų ieškinio reikalavimų viršijimui taikant didesnį pareiginės algos bazinį dydį. Ieškovai pareiškė, kad jie sutinka su atsakovo prašymu taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą; ieškovų teigimu, nėra jokių priežasčių, dėl kurių šis terminas galėtų būti atnaujinamas. Kadangi dėl ieškinio senaties termino taikymo ieškovams neišmokėta atlyginimų dalis gali būti priteista ne daugiau kaip už trejus metus nuo ieškinio pareiškimo, tai, anot ieškovų, nėra pagrindo šioje byloje taikyti Darbo kodekso 301 straipsnį.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir pareikštą praleidus ieškinio senaties terminą; jeigu bus priimtas ieškovams palankus teismo sprendimas, jo įvykdymą nagrinėjamoje byloje atidėti vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (b. l. 28-30). Atkreipė dėmesį į teismų praktiką (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-408/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A822-790/2009), kurioje nurodyta, kad nors teisėjai ir nėra tiesiogiai sutapatinami su valstybės tarnautojais ar pareigūnais, tačiau tai nedaro teisinių santykių, atsirandančių teisėjams vykdant savo pareigas, išskirtinių ir nepriklausančių nė vienai teisės šakai; teisėjui vykdant savo darbines pareigas atsiranda valstybės tarnybos teisiniai santykiai, kurie plačiąja prasme suprantami kaip darbo teisiniai santykiai. Remdamasis nurodyta teismų praktika, atsakovo atstovas prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą (DK 27 straipsnio 2 dalis) ir atmesti ieškinio reikalavimus dėl atitinkamų sumų už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. Be to, atsakovo atstovas pažymėjo, kad ieškovų reikalavimai pažeidžia DK 301 straipsnio nuostatą, nes reikalaujama priteisti sumą už ilgesnį negu trejų metų laikotarpį. Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, atsakovo atstovas nurodė, kad valstybei nustačius negautos darbo užmokesčio dalies kompensavimo tvarką, nereikės ginčo spręsti teismine tvarka. Atsakovo atstovo teigimu, valstybėje egzistuojant sunkiai ekonominei ir finansinei padėčiai teismo sprendimo įvykdymas šioje byloje apsunkintas dėl objektyvių priežasčių. Dėl to atsakovo atstovas prašė, jeigu teismas patenkintų ieškinio reikalavimus, atidėti teismo sprendimo vykdymą vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Atsakovo atstovas Vilniaus apygardos administracinis teismas prašė ieškovų reikalavimus spręsti teismo nuožiūra (b. l. 41-41a). Atsakovo atstovas pažymėjo, kad teisėjų pareiginės algos bazinio dydžio ir koeficientų nustatymas yra įstatymų leidėjo prerogatyva, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas neturėjo ir neturi teisės kvestionuoti įstatymų leidėjo kompetencijos.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino: priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės ieškovui A. D. 58 270,82 Lt, ieškovei I. K. 65 469,63 Lt, ieškovei I. P. 61 588,70 Lt, ieškovui E. S. 55 862,20 Lt ir ieškovei M. V. 58 037,20 Lt nesumokėtos pareiginės algos ir kitų su darbo santykiais susijusių sumų dalies už laikotarpį nuo 2010 m. liepos mėn. iki 2013 m. birželio mėn.; atidėjo sprendimo vykdymą iki kitų kalendorinių metų sausio 1 d. po sprendimo įsiteisėjimo (b. l. 81-89). Teismas nustatė, jog Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. X-1771 redakcija, galiojusi nuo 2008 m. lapkričio 15 d. iki 2009 m. balandžio 30 d.) buvo nustatyti tokie apygardos administracinių teismų pirmininkų, jų pavaduotojų ir teisėjų pareiginės algos koeficientai, atitinkamai: 19,2, 18,2 ir 17,2. 2009 m. balandžio 28 d. Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo Nr. XI-235 1 straipsniu (šio straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.) pakeistas įstatymo priedėlis, be kita ko, nustatant, kad apygardos administracinių teismų pirmininkų, jų pavaduotojų ir teisėjų pareiginės algos koeficientai, atitinkamai: 16,9, 16,02 ir 15,14. 2009 m. liepos 17 d. Teisėjų atlyginimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo Nr. XI-362 1 straipsniu (šio straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.) pakeistas įstatymo priedėlis, be kita ko, nustatant, tokius apygardos administracinių teismų pirmininkų, jų pavaduotojų ir teisėjų pareiginės algos koeficientus, atitinkamai: 15,63, 14,98 ir 14. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, kuris „Valstybės žiniose“ oficialiai paskelbtas 2013 m. spalio 1 d., pripažino, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis (2009 m. balandžio 28 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. gegužės 1 d., Žin., 2009, Nr. 49-1940; 2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3917), kuriame nustatyti sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti teisėjų atlyginimai, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškinio reikalavimais nereikalaujama žalos atlyginimo ir neįrodinėjamos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys), todėl ieškovų reikalavimai priteisti neišmokėtą atlyginimų ir kitų su darbo santykiais susijusių sumų dalį, priešingai negu teigė atsakovo atstovas, negali būti kvalifikuojami kaip reikalavimai dėl žalos atlyginimo. Paaiškino, jog atsakovas iš esmės neginčijo ieškovų teisių pažeidimo, kaip tokio, kai atitinkamais įstatymais neproporcingai sumažinti pareiginės algos koeficientai. Šio pažeidimo esmė atskleista Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime, kuriame nurodyta, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, nustatytą Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje (2009 m. balandžio 28 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. gegužės 1 d., 2009 m. liepos 17 d. redakcija), kuriuo sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, nustatytas neproporcingas teisėjų atlyginimų mažinimo mastas, inter alia pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų skirtingų teisėjų pareigų atlyginimų dydžių proporcijos, teisėjų ir kitų asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, kategorijų (valstybės tarnautojų, valstybės politikų ir pareigūnų, prokurorų) atlyginimų dydžių proporcijos. Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino kaip pakankamai įrodytą ieškovų teisių pažeidimą – neproporcingą ir todėl neteisėtą (prieštaraujantį Lietuvos Respublikos Konstitucijai) pareiginės algos koeficientų sumažinimą. Nurodė, kad nei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime, nei šioje civilinėje byloje nenustatyta aplinkybių, kurios paneigtų įstatymų leidėjo teisę, kaip tokią, valstybėje 2008 metų antroje pusėje susiklosčius sunkiai ekonominei, finansinei būklei proporcingai sumažinti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš biudžeto lėšų, pareiginių algų (atlyginimų) koeficientus. Taigi, tam tikru laikotarpiu – būtent kol egzistavo valstybės sunki ekonominė, finansinė būklė – aptariami koeficientai galėjo būti teisėtai mažinami, tačiau toks koeficientų mažinimas turėjo būti proporcingas visiems asmenims, kuriems už darbą apmokama iš biudžeto lėšų. Teismas sprendė, kad ieškovų teisių pažeidimas negali būti vertinamas kaip mažareikšmis ir kad konstatuotas teisių pažeidimas negali būti pateisinamas socialinio teisingumo interesais, todėl atsakovas turi prisiimti visą neigiamų padarinių riziką dėl neteisėto (neproporcingo) pareiginių algų koeficientų mažinimo. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinus, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis, kuriame nustatyti sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti teisėjų atlyginimai, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nurodyti koeficientai negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbtas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas, t. y. nuo 2013 m. spalio 1 d. (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju ieškovų teisės gintinos taikant pareiginės algos koeficientus, galiojusius iki Konstitucijai prieštaraujančių (sumažintų) koeficientų nustatymo, t. y. laikant, jog apygardos administracinio teismo pirmininko ar jį pavaduojančiojo (kai nėra etatinio pavaduotojo) pareiginės algos koeficientas 19,2, pirmininko pavaduotojo – 18,2 ir teisėjo – 17,2 (Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis, 2008 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. X-1771 redakcija, galiojusi nuo 2008 m. lapkričio 11 d. iki 2009 m. balandžio 30 d.), ir ieškovams priteisiant skirtumą tarp pagal nesumažintus koeficientus apskaičiuotų sumų ir pagal faktiškai taikytus koeficientus išmokėtų sumų. Kadangi ieškovams negali atsirasti teisinė pareiga „laukti“, kol bus priimti norminiai teisės aktai dėl pažeistų teisių gynimo, ir, be to, šiuo metu tokių teisės norminių aktų dar nėra priimta, tai, teismo vertinimu, ieškovų teisės gintinos šiame sprendime jau nurodytu būdu, t. y. priteisiant skirtumą tarp pagal nesumažintus koeficientus apskaičiuotų sumų ir pagal faktiškai taikytus koeficientus išmokėtų sumų.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos, pateiktu apeliaciniu skundu prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (b. l. 98-100). Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas plečiamai taikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį ir CPK 5 straipsnio 1 dalį ir įvertinus tai, kad prievolės, dėl kurios kilo ginčas šioje byloje, įvykdymas bus sureguliuotas teisės aktu, nebuvo jokio pagrindo ieškovų reikalavimo tenkinti teismine tvarka. Lietuvos Respublikos Seimas, vykdydamas Konstitucinio teismo nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą Nr. XII-523, kurio 2 straipsnio 2 punktu pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. Pažymėjo, kad valstybė turėjo labai trumpą terminą finansinių galimybių įvertinimui ir teisės aktų parengimui. Be to, pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo tikslaus turtinės žalos dydžio ir perkėlė atsakomybę visa apimtimi atsakovui. Teismas nenustatinėjo, kokia suma galėtų būti proporcingai sumažinta ieškovų pareiginė alga ir atitinkamai, kokia suma jiems gali būti priteisiama.
Vilniaus apygardos administracinis teismas pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriuo prašė skundą nagrinėti teismo nuožiūra (b. l. 104-105).
Ieškovai pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriuo prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 107-108). Nurodė, jog aplinkybės, kad valstybė turėjo trumpą laiko tarpą išspręsti su darbo užmokesčio sumažinimu susijusius klausimus, savaime nesudaro pagrindo ieškinio netenkinti ar palikti nenagrinėtą. Teisėjų atlyginimų dydžius ir jų skaičiavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimo įstatymas, todėl Konstituciniam Teismui pripažinus atitinkamas terminuoto pobūdžio jo nuostatas prieštaraujančiomis atitinkamos Konstitucijos nuostatoms, teisėjų atlyginimo dydis turi būti skaičiuojamas pagal galiojančias Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo nuostatas. Taip pat ieškovai nesutiko su apeliaciniame skunde nurodytu prašymui atidėti teismo sprendimo vykdymą 1 metams po teismo sprendimo įsiteisėjimo, kadangi ir šiuo metu teismo sprendimas gali būti vykdomas ne anksčiau nei 2015-01-01.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniu skundu nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas atsakovo apeliaciniu skundu, be to, neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).
Ieškovai yra Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjai, o ieškovė I. K. yra šio teismo pirmininkė. Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. X-1771 redakcija, galiojusi nuo 2008 m. lapkričio 15 d. iki 2009 m. balandžio 30 d.) buvo nustatyti tokie apygardos administracinių teismų pirmininkų, jų pavaduotojų ir teisėjų pareiginės algos koeficientai, atitinkamai: 19,2, 18,2 ir 17,2. 2009 m. balandžio 28 d. Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo Nr. XI-235 1 straipsniu (šio straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.) pakeistas įstatymo priedėlis, be kita ko, nustatant, kad apygardos administracinių teismų pirmininkų, jų pavaduotojų ir teisėjų pareiginės algos koeficientai, atitinkamai: 16,9, 16,02 ir 15,14. 2009 m. liepos 17 d. Teisėjų atlyginimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo Nr. XI-362 1 straipsniu (šio straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.) pakeistas įstatymo priedėlis, be kita ko, nustatant, tokius apygardos administracinių teismų pirmininkų, jų pavaduotojų ir teisėjų pareiginės algos koeficientus, atitinkamai: 15,63, 14,98 ir 14.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, kuris oficialiai paskelbtas 2013 m. spalio 1 d., pripažino, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis (2009 m. balandžio 28 d. ir 2009 m. liepos 17 d. redakcijos), kuriuo nustatyti sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti teisėjų atlyginimai, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas šiuo nutarimu konstatavo, jog įstatymų leidėjui kyla konstitucinė pareiga be nepagrįsto delsimo nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšomis, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, tai yra tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.
Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymą (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas). Lietuvos Respublikos Vyriausybė šio įstatymo antruoju straipsniu įpareigota: 1) rengiant Lietuvos Respublikos 2014 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą, numatyti reikalingas lėšas atkuriamajai daliai ir teisės aktų nustatyto dydžio delspinigiams sumokėti; 2) iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikti pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. Seimas 2014 m. rugsėjo 11 d. įstatymu pakeitė Įgyvendinimo įstatymą, nustatydamas, jog Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 punkto numatyti veiksmai turi būti atlikti iki 2015 m. gegužės 1 d.
Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendimu „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“ konstatavo, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšomis, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Be to, Konstitucinis Teismas šiuo sprendimu išaiškino, kad įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu. Praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.
Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d.
Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimu konstatavo, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijai. Atkreipė dėmesį, kad Vyriausybė 2015 m. balandžio 30 d. pateikė Seimui įstatymo projektą, pagal kurį Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą. Šiuo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšomis, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Be to, Konstitucinis Teismas šiuo nutarimu konstatavo, jog aplinkybės, susijusios su susiklosčiusia ekonomine, finansine, geopolitine padėtimi, imperatyvu vykdyti įstatymais prisiimtus įsipareigojimus, traktuotinos kaip itin reikšmingos ir leidžiančios teigti, kad Vyriausybė iki 2014 m. gegužės 1 d. turėjo ribotas galimybes realiai ir atsakingai įvertinti valstybės galimybes įvykdyti įsipareigojimą teisingai (kompensacijų mokėjimo terminų ir jų dydžių požiūriu) kompensuoti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtus praradimus. Kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto parengimas, kai siekiama vien laikytis pirminio įstatyme nustatyto termino tam projektui parengti, tai yra iki 2014 m. gegužės 1 d. įvykdyti Seimo Vyriausybei nustatytą įpareigojimą, atsakingai nepagrindžiant siūlomo nustatyti kompensavimo mechanizmo įgyvendinimo realiomis dėl minėtų ekonominių, finansinių, geopolitinių aplinkybių kintančiomis valstybės išgalėmis, būtų buvęs savitikslis ir sudaręs prielaidas pažeisti praradimus patyrusių asmenų teisėtus lūkesčius gauti teisingą patirtų praradimų kompensavimą per protingą laikotarpį. Be to, atsižvelgiant į iš konstitucinio biudžetinių metų instituto kylančią pareigą svarstant ir tvirtinant kitų metų valstybės biudžetą iš naujo įvertinti realią valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį ir spręsti, ar valstybė vis dar negali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, nėra argumentų teigti, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymu nustatytas vienų metų terminas, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nelaikytinas protingu laikotarpiu.
Teisėjų kolegijos vertinimu, Konstitucinio Teismo pozicija, kurią atspindi aukščiau nurodyta jurisprudencija, yra aiški – asmenų, kuriems už darbą apmokama valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšomis, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitomis esminėmis sąlygomis. Kas reiškia, jog tokių praradimų kompensavimas pirmiausia yra įstatymų leidėjo prerogatyva. Kaip nustatyta, yra priimtas ir galioja Grąžinimo įstatymas, kuriuo numatytas patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas. Vadinasi, įstatymų leidėjas įgyvendino savo konstitucinę pareigą ir taip nustatė asmenų, kuriems pagal Grąžinimo įstatymą turi būti sumokėta sumažintoji atlyginimo dalis, teisės gauti tą dalį įgyvendinimo būdą.
Sprendžiant šalių ginčą pirmosios instancijos teisme, dar nebuvo priimtas Grąžinimo įstatymas. Be to, nebuvo priimti ir šiai bylai reikšmingi Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimas. Tačiau teismui nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, tai neturi teisinės reikšmės ginčo išsprendimo rezultatui. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo išaiškinimą, jog įstatymų leidėjui kyla konstitucinė pareiga be nepagrįsto delsimo nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšomis, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, tai yra tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos, privalėjo įvertinti, jog patirtų praradimų kompensavimas pirmiausia yra įstatymų leidėjo prerogatyva. Pirmosios instancijos teismas nenustatė ir nenurodė, kad įstatymų leidėjas sprendimo pirmosios instancijos teisme priėmimo metu nepagrįstai uždelsė nustatyti praradimų kompensavimo mechanizmą, todėl neturėjo pagrindo ir spręsti, kad tokio teisinio reguliavimo nebuvimas savaime pažeidžia ieškovų teisę į praradimų kompensavimą.
Grąžinimo įstatymu yra nustatytas ieškovų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas, t.y. įstatymu nustatyta tvarka, pagal kurią yra užtikrintos ieškovų teisės, dėl kurių gynimo ieškovai kreipėsi į teismą. Įstatymu užtikrinus ieškovų teisę gauti nesumokėtą atlyginimo skirtumą, tokia teisė negali būti pripažinta pažeista vien dėl fakto, kad per kitokį, negu nustatytą įstatymu, laikotarpį ieškovams nėra sumokėtas reikalaujamas atlyginimo skirtumas, juo labiau, kad ieškovai neginčija įstatymu nustatytos mokėjimo tvarkos. Nesant ieškovų nurodomo teisės gauti atlyginimą pažeidimo, ši teisė negali būti ginama teismine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, išdėstytais argumentais ir išvadomis, naikina skundžiamą sprendimą ir priima naują sprendimą – atmeta ieškinį (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas
nusprendė:
panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovų I. K., I. P., M. V., E. S. ir A. D. ieškinį.