- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-05-12
- Bylos Nr.
- 2S-477-516/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Andžej Maciejevski
- Ieškovas
- D. M.
- Atsakovas
- UAB „Alsva“, V. M.
- Kategorijos
- 106.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės D. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutarties civilinėje byloje ieškovės D. M. ieškinį atsakovams UAB „Alsva“, V. M. dėl netesybų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė D. M. 2009-09-24 kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovų V. M. ir UAB „Alsva“ 50 100 Lt netesybų.
Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones 50 100 Lt sumai.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. spalio 1 d. nutartimi ieškovės prašymą patenkino iš dalies ir areštavo atsakovui V. M. priklausantį turtą 50 100 Lt sumai, o atsakovo V. M. turto nepakankant – areštavo atsakovui UAB „Alsva“ priklausantį turtą 50 100 Lt sumai.
Šalies argumentai
2009-10-30 atsakovai pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-10-01 nutartį panaikinti.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 9 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto 1 apylinkės 2009-10-01 nutartį, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės – V. M. priklausančio turto 50 100 Lt sumai, o atsakovo V. M. turto nepakankant – atsakovo UAB „Alsva“ priklausančio turto 50 100 Lt sumai areštas.
Šalies argumentai
Ieškovės D. M. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, kad ieškovės reikalavimo atsakovai nevykdo ne dėl sunkios finansinės padėties ar lėšų trūkumo, bet dėl to, kad ieškovės reikalavimų vykdymą jiems draudžia Kauno apygardos teismo 2009-04-04 nutartis. Teismas pagal atsakovo UAB „Alsva“ byloje pateiktus įrodymus nustatė, kad atsakovo UAB „Alsva“ finansiniai rodikliai yra geri, įmonė yra pelningai veikianti, todėl nėra pagrindo teigti, kad šis atsakovas nepajėgus įvykdyti teismo sprendimą, kuriuo galimai būtų patenkintas ieškovės ieškinys. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovo V. M. turtas yra areštuotas pagal ieškovės reikalavimą civilinėje byloje Nr. 2-3590-258/2009, taip pat nėra duomenų, jog yra realus pavojus, kad vienam iš solidariųjų skolininkų tapus nemokiam, prievolė apskritai nebus įvykdyta. Šie duomenys ginčijamos nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo metu teismui nebuvo žinomi. Įvertinęs naujai paaiškėjusias aplinkybes teismas sprendė, kad 50 100 Lt ieškinio užtikrinimui toliau taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra būtinybės, todėl teismo nuomone, yra pagrindas panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-10-01 nutartį.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu ieškovė D. M. prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-10-01 nutartį.
Žemesnės instancijos teismas
Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
prašoma priteisti 50 100 Lt suma yra didelė, todėl vien ieškinio reikalavimo dydis yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teigia, kad atsakovai piktybiškai nevykdo sutarties. Apeliantė pažymi, kad Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-3590-258/2009 pagal ieškovės ieškinį atsakovams dėl 1 500 000 Lt skolos priteisimo. Skola susidarė pagal UAB „Alsva“ ir D. M. akcijų pirkimo – pardavimo sutartį, kuria ieškovė už 5 000 000 Lt pardavė UAB „Alsva“ 100 proc. akcijų. Gindamasis nuo ieškinio UAB „Alsva“ pareiškė priešieškinį, kuriuo prašo pripažinti nurodytą akcijų pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia ir taikyti restituciją natūra. Apelianto nuomone, tai rodo, kad atsakovai visais įmanomais būdais siekia išvengti skolos, o taip pat ir netesybų mokėjimo;reikšdama 2009-10-06 priešieškinį UAB „Alsva“ nurodė negalinti sumokėti reikiamo 39 390 Lt žyminio mokesčio dėl labai blogos finansinės padėties: įmonė dirba nuostolingai – patyrė 1021 601 Lt dydžio nuostolį, neturi piniginių lėšų nė vienoje sąskaitoje vykdant vykdomuosius dokumentus kitose bylose. Vilniaus apygardos teismas patenkino prašymą ir 2009-10-13 nutartimi atidėjo UAB „Alsva“ žyminio mokesčio sumokėjimą. Tačiau kaip matyti iš skundžiamos teismo nutarties – teismui buvo pateikti visiškai priešingi duomenys. Apeliantės nuomone, toks elgesys parodo piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, siekį bet kokiomis priemonėmis, išvengti turtinių teisių apribojimo. Teigia, kad šie duomenys pagrindžia, kad yra reali dėl UAB „Alsva: nemokumo, atsakovų siekį išvengti netesybų mokėjimo. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali tapti negalimas;aplinkybė, kad atsakovo V. M. turtas yra areštuota pagal D. M. reikalavimą byloje Nr. 2-3590-258/2009, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui šioje byloje reikšmės neturi, kadangi taikomas laikinąsias apsaugos priemones riboja laikinųjų apsaugos priemonių mastas. Teigia, kad šioje byloje prašomoms priteisti netesyboms 50 100 Lt sumoje laikinosios apsaugos priemonės nėra pritaikytos.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai V. M. ir UAB „Alsva“ prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 9 d. nutartį palikti nepakeistą, o ieškovės atskirtąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teigia, kad atsakovui šiuo metu nuosavybės teise priklauso didelės vertės neapsunkintas nekilnojamasis turtas, kurio vertė yra daug kartų didesnė už ieškovės reiškiamo reikalavimo dydį. Atsakovui nuosavybės teise priklausančio neįkeisto ar kitaip neapsunkinto nekilnojamojo turto vertė yra lygi 1 890 225 Lt, t.y. 37 kartus didesnė už ieškovės pareikšto reikalavimo sumą. Taigi reikalavimo suma ieškinyje negali būti laikoma didelė.
Atsakovai teigia, kad ieškovė skunde nurodo, jog atsakovas UAB „Alsva“ yra skolinga AB SEB bankui 27 676 064,19 Lt. Atsakovų nuomone, šis įsipareigojimas yra užtikrintas didelės vertės statinio, priklausančio UAB „Alsva projektų valdymas“ hipoteka, todėl apeliantės argumentai neturi reikšmės vertinant atsakovo turtinę padėtį. Teigia, kad AB SEB bankui įkeisto statinio vertė lygi 33 000 000 Lt. Taigi turto vertinimo ataskaitai esant nenuginčytai, įkeisto nekilnojamojo turto vertė yra daugiau nei 5 000 000 Lt didesnė už SEB bankas reikalaujamą sumą. Apeliantė visiškai nepagrįstai nurodo, kad minėta skola gali nulemti atsakovo finansinės padėties pablogėjimą ar nemokumo būsenos atsiradimą. Priešingai nei tvirtina ieškovė, Vilniaus apygardos teismas yra konstatavęs, kad minėtas įsipareigojimas neturi jokios įtakos atsakovo turtinei padėčiai, kadangi šis užtikrintas trečiajam asmeniui UAB „Alsva projektų valdymas“ nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo daikto hipoteka, o skoliniam įsipareigojimui esant užtikrintam hipoteka, visų pirma išieškoma ne ginčo tvarka iš įkeisto turto. Atsakovo UAB „Alsva“ įsipareigojimui esant visiškai užtikrintam, nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad esamas skolinis įsipareigojimas galimai turėtų neigiamos įtakos atsakovo turtinei padėčiai.
Nurodo, jog apeliantė klaidina teismą dėl atsakovo UAB „Alsva“ finansinės padėties. Teigia, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovas kryptingai vengtų mokėti skolą. Atsakovai pažymi, kad teismų nutartimis dėl laikinųjų apsaugos priemonių jiems yra uždrausta vykdyti reiškiamus ieškovės reikalavimus. Atsakovai siekia tinkamai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, tačiau griežtai laikydamiesi teisės aktų reikalavimų, o ne nepagrįstų ir galimai neteisėtų ieškovės prašymų. Be to, atsakovai pabrėžia, jog jų patiriamas laikinas grynųjų lėšų stygius yra tiesiogiai susijęs su galimai neteisėtu ieškovės reikalavimo pagrindu - Akcijų pirkimo – pardavimo sutartimi. Šios sutarties teisėtumo klausimas šiuo metu yra sprendžiamas Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje byloje Nr. 2-3590-258/2009. todėl nelogiška ir nepagrįsta remtis ieškovės galimai neteisėtais veiksmais nulemta aplinkybe sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, kadangi ši neturi jokio tiesioginio ryšio vertinant atsakovo turinę padėtį. Be to, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šioje byloje prieštarautų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslams, kadangi atsakovų nuosavybės teise valdomo ir niekaip neapsunkinto nekilnojamojo turto vertė ženkliai viršija ieškovės pareikšto reikalavimo sumą. Taigi, nėra jokio pagrindo ir būtinumo apsunkinti atsakovų turtą dėl pareikšto nedidelės vertės reikalavimo ir taip nepagrįstai apriboti atsakovų galimybes dalyvauti civilinėje apyvartoje.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1-2 d., 338 str.; Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys, 338 str.) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutarties, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jo ribų.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, atskirojo skundo, bei atsiliepimo į jį argumentus sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos aplinkybes, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumu, tinkamai išaiškino ir pritaikė šį klausimą reglamentuojančias teisės normas. Skundžiamą nutartį panaikinti ar pakeisti atskirajame skunde nurodytais motyvais įstatyminių pagrindų nėra.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tokiu būdu įstatymo leidėjas ne tik numatė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, bet ir šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą - laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi taikant laikinąsias apsaugos priemones, turi būti įvertinta reali grėsmė, jog galimas palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas, ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams. Laikinosios apsaugos priemonės taikomos siekiant užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, todėl jos turi atitikti ieškovo pareikšto reikalavimo esmę ir būti susijusios su galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymu. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės taikomos atsižvelgiant į bylos pobūdį, ieškinio reikalavimą, atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes.
Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad 2008-06-05 akcijų pirkimo – pardavimo sutartimi atsakovas UAB „Alsva“ įsigijo iš ieškovės D. M. 100 vnt. po 100 Lt nominalios vertės AB „Alsva projektų valdymas“ paprastųjų vardinių akcijų, kas sudaro 100 procentų šios bendrovės akcijų.
Apeliantė, prašydama užtikrinti jos reiškiamą reikalavimą laikinosiomis apsaugos priemonėmis, teigia, jog prašoma priteisti 50 100 Lt suma yra didelė, todėl vien ieškinio reikalavimo dydis yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai yra kilęs turtinis ginčas dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-397/2005; 2006 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-105/2006; 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. birželio 12 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-428/2008; 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008; 2008 m. gruodžio 11 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-906/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-905/2009).
Tačiau prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti.
Teisėjų kolegija pažymi, jog ieškinio didelė suma savaime nesudaro pagrindo byloje automatiškai taikyti turto areštą, kaip procesinio pobūdžio apsaugos priemonę. Priešingu atveju šio klausimo išsprendimas, vien tik esant didelei reikalavimo sumai (kurią savo nuožiūra nustato ieškovas), bet neatsižvelgiant į kitas reikšmingas aplinkybes, reikštų formalų, o ne realų, konstitucinėmis normomis pagrįstą teisingumo vykdymą. Teisingumas turi būti vykdomas konkrečioje byloje teisiškai pagrįstais argumentais įvertinus byloje esančias faktines aplinkybes (Konstitucijos 109 str.).
Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, įsipareigojimais kreditoriams, yra didelė. Teisingam šio klausimo išsprendimui turi įtakos, ar atsakovas turi ilgalaikio ar trumpalaikio turto, ar šis turtas likvidus, ar apsunkintas disponavimas turtu ir pan.
Remiantis byloje pateiktais pažymėjimais apie turto arešto akto įregistravimą turto arešto aktų registre (b.l. 84-109), teisėjų kolegija pastebi, kad didelė dalis UAB „Alsva“ priklausančio kilnojamojo bei nekilnojamojo turto yra areštuota vykdant vykdomuosius dokumentus teismuose iškeltose bylose. Iš 2009-06-30 pelno (nuostolių) ataskaitos (b.l. 80) matyti, jog UAB „Alsva“ patyrė 102 1601 Lt nuostolių, t.y. jos veikla yra nuostolinga. Be to, atsakovas šiuo metu neturi lėšų nei vienoje iš jam priklausančių banko sąskaitų.
Atsakovas UAB „Alsva“ teigia, kad jam nuosavybės teise priklauso 930/10000 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Žemės sklypo vidutinė rinkos vertė lygi 2 248 000 Lt, t.y. atsakovui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalies vertė lygi 209 064 Lt. Šis jam priklausantis turtas nėra įkeistas ar kitaip apsunkintas. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu pastebi, kad atsakovo UAB „Alsva“ nuosavybės teisė į žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį, nėra įregistruota Nekilnojamojo turto registre.
Taigi daryta išvada, jog atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog jam šiuo metu nuosavybės teise priklauso didelės vertės neapsunkintas nekilnojamasis turtas, kurio vertė yra daug kartų didesnė už ieškovės reiškiamo reikalavimo dydį.
Daugiau jokio turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą tuo atveju, jeigu ieškovės reikalavimai būtų patenkinti, atsakovai nepateikė.
Tai reiškia, kad šios aukščiau išdėstytos aplinkybės daro įtaką atsakovo finansinės padėties perspektyvai ir duoda pagrindo abejoti atsakovo finansinės padėties stabilumu. Todėl tokią reikalavimo sumą buvo faktinis pagrindas vertinti kaip didelę.
Ieškovė atskirajame skunde teigia, kad atsakovas UAB „Alsva“ yra skolingas AB SEB bankui 27 676 064,19 Lt, todėl ši skola gali nulemti atsakovo finansinės padėties pablogėjimą ar nemokumo būsenos atsiradimą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiu ieškovės argumentu nesutinka, todėl jį atmeta kaip nepagrįstą.
Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nustatė, kad apeliantės nurodyta skola kyla iš 2007-08-09 laidavimo sutarties Nr. 142007150 (b.l. 281-285), kuria atsakovas UAB „Alsva“ laidavo už UAB „Alsva projektų valdymas“ skolinį įsipareigojimą AB SEB bankui. Apeliantės nurodomas įsipareigojimas yra užtikrintas statinio, pastatyto UAB „Alsva projektų valdymas“ už lėšas, gautas pagal UAB „Alsva projektų valdymas“ ir AB SEB banko sudarytą kreditavimo sutartį, hipoteka (b.l. 140-160).
Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog aukščiau minėtas įsipareigojimas neturi įtakos atsakovo UAB „Alsva“ turtinei padėčiai, kadangi jis yra užtikrintas trečiajam asmeniui UAB „Alsva projektų valdymas“ nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo daikto hipoteka, o skoliniam įsipareigojimui esant užtikrintam hipoteka, visų pirma yra išieškoma iš hipoteka užtikrinto turto. Tai reiškia, kad atsakovo UAB „Alsva“ įsipareigojimui esant visiškai užtikrintam, nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad esamas skolinis įsipareigojimas galimai turėtų neigiamos įtakos atsakovo turtinei padėčiai.
Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenimis, Kauno apygardos teismo 2010-03-04 nutartimi atsakovui UAB “Alsva” iškelta bankroto byla (Kauno apygardos teismo c.b. Nr. B2-1431-260/2010), o visas atsakovo turtas tiek kilnojamasis, tiek nekilnojamasis areštuotas. Ši nutartis yra įsiteisėjusi. Vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7 d. 3 p. įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka. Pagal to paties įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punktą nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui. Nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip, negu nustatyta šio įstatymo. Remiantis Įmonių bankroto įstatymo 16 straipsnio nuostatomis, nuo bankroto bylos iškėlimo dienos laikoma, kad visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai yra pasibaigę, o visos civilinės bylos, kuriose įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, perduodamos bankroto bylą iškėlusiam teismui (Įmonių bankroto įstatymo 15 str. 2 d.). Kreditorių reikalavimai, kurių prašymu buvo pritaikyti turto areštai, tenkinami Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, visi disponavimo turtu apribojimai (turto areštas) panaikinami, kadangi bankrutuojančios įmonės turtą valdo, naudoja ir juo bei lėšomis disponuoja administratorius (Įmonių bankroto įstatymo 11 str.3 d. 3 p.).
Dėl tokio teisinio reglamentavimo Kauno apygardos teismo 2010-03-04 nutartimi visos UAB „Alsva“ atžvilgiu teismų ar kitų institucijų pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės buvo panaikintos. Tai reiškia, kad šiuo metu nėra teisinių galimybių taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagal ieškovės pareikštą ieškinį.
Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamos apylinkės teismo nutarties panaikinimas, išsprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą iš esmės, susiklosčiusioje situacijoje neatitiktų specialiųjų materialinių teisės normų – Įmonių bankroto įstatymo nuostatų, o apeliantės turtiniai interesai yra apsaugoti tokia pačia dalimi, kaip ir kitų skolininko kreditorių interesai.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pagrindų panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nėra (Civilinio proceso kodekso 329, 330, 338 str.), todėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartis paliekama nepakeista (Civilinio proceso kodekso 337 str. 1 p.),o ieškovės atskirasis skundas netenkinamas.
Pagal Vilniaus apygardos teismo pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas turėjo 14 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str.). Netenkinus atskirąjį skundą, iš ieškovės D. M. priteistina 14 Lt pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 315 str. 2 d. 3 p., 315 str. 5 d., 331 str., 334 - 339 str.
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš D. M. 14 (keturiolika) litų pašto išlaidų valstybei, mokamų į surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).