Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2009-11-11 · Civilinė byla Nr. 2A-820-370/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-11-11
Bylos Nr.
2A-820-370/2009
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danguolė Martinavičienė (pirm.), Albina Pupeikienė, Virginija Nijolė Griškevičienė
Atsakovas
D. B.
Ieškovas
Savivaldybės įmonės „Skuodo šiluma“
Kategorijos
  • 35.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Pranešėja D. Martinavičienė Civilinė byla Nr. 2A-820-370/2009

Teisėjas H. A. Markavičius Procesinio sprendimo kategorija 35.2; 44.2.4.1 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2009 m. lapkričio 11 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danguolės Martinavičienės, kolegijos teisėjų Virginijos Nijolės Griškevičienės, Albinos Pupeikienės, sekretoriaujant Zitai Mockuvienei, dalyvaujant ieškovės atstovams Viliutei Mockuvienei, adv. Vidui Peikšteniui, atsakovei D. B., atsakovės atstovui adv. Petrui Maceniui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-7-646/2009 pagal ieškovės Savivaldybės įmonės „Skuodo šiluma“ ieškinį atsakovei D. B. dėl įsiskolinimo už šilumos energiją priteisimo bei atsakovės apeliacinį skundą dėl Skuodo rajono apylinkės teismo 2009-03-06 sprendimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė ieškiniu teismo prašė priteisti iš atsakovės 2 139,49 Lt skolą už buto, esančio (duomenys neskelbtini), sunaudotą šilumos energiją per 2006–2007 ir 2007–2008 m. šildymo sezonus, 235,82 Lt už šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemų priežiūrą per laikotarpį nuo 2006 m. gegužės mėn. iki 2008 m. birželio mėn. imtinai. Nurodė, kad iki 2006 m. gegužės mėnesio mokestis už šilumos energiją buvo skaičiuojamas pagal Skuodo rajono savivaldybės tarybos patvirtintas metodikas, todėl atsakovei buvo apskaičiuotas mokestis už vamzdynų skleidžiamą šilumos energiją bei už šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemų priežiūrą, jį reguliariai mokėjo. Atsakovė mokėjo už buto šildymą iki 2001–2002 m. šildymo sezono. Vėliau už 2001–2002 m., 2003–2004 m. ir 2005–2006 m. šildymo sezonus ji mokėjo už vamzdynų skleidžiamą šilumą (jos bute radiatoriai buvo atjungti, bet liko vamzdžiai, kuriais tekėjo šildomas vanduo), taip pat mokestį už vonios šildytuvą. Be to, atsakovė nuo 2005-12-01 iki 2006-07-01 mokėjo mokestį už šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemų priežiūrą. Nuo 2006–2007 m. šildymo sezono pradžios mokestis už šilumos energiją buvo skaičiuojamas vadovaujantis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005-05-05 nutarimu Nr. 03-19 patvirtintu Šilumos paskirstymo metodu Nr. 4. 2006-08-31 ieškovė išsiuntė atsakovei raštą Nr. R1-539 įspėdama, kad įmonė neturi atsijungimo dokumentų ir kad bus skaičiuojamas mokestis už šilumos energiją. 2007-05-02 atsakovei buvo išsiųstas registruotas laiškas dėl įsiskolinimo, tačiau atsakovė į abu raštus nereagavo. Kadangi atsakovė teigia, kad šildymo prietaisus atsijungė nuo 2000 m. šildymo sezono pradžios, tai atjungimas turėjo būti atliktas pagal Skuodo rajono valdybos 2000-10-18 sprendimo Nr. 243 reikalavimus. Taip pat tuo laikotarpiu šildymo prietaisų atsijungimo tvarką reglamentavo ūkio ministro 2000-01-12 įsakymu patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių IV skyriaus punktai, kurių iki šios dienos atsakovė nėra įvykdžiusi.

Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad remdamasi Skuodo rajono savivaldybės valdybos 2000-10-18 sprendimu Nr. 243 2000 metais nusprendė atsijungti nuo šilumos tinklų. Ji gavo Savivaldybės įmonės „Skuodo šiluma“ direktoriaus bei Skuodo savivaldybės mero žodinį leidimą atsijungti nuo centrinio šildymo. Įmonėje „Skuodo šiluma“ jai buvo pateikta užpildyti standartinė forma dėl šilumos prietaisų atjungimo, jokių kitų reikalavimų dėl šilumos atjungimo nebuvo pateikta. Savo bute ji nuo 2000 metų įsirengė autonominį dujinį šildymą. Nuo 2000 metų iki 2006-08-31 jai nebuvo skaičiuojamas mokestis už suvartotą šilumos energiją butui šildyti, todėl ji mano, kad šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis buvo nutraukta 2000 metais. Atsakovės nuomone, nepagrįstas ir ieškovės reikalavimas mokėti už pastato šilumos ir karšto vandens sistemos priežiūrą, nes iki atsijungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos atsakovė tokio mokesčio nemokėjo. Taip pat nepagrįstas ieškovės reikalavimas mokėti už pastato bendro naudojimo patalpų šildymą, kadangi laiptinė nešildoma.

Žemesnės instancijos teismas

Skuodo rajono apylinkės teismas 2009-03-06 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: ieškovei iš atsakovės priteisė 544,45 Lt skolą už suvartotą šilumą butui šildyti vamzdžiais bei už vonios šildytuvo šildymą ir bendro naudojimo patalpoms šildyti per 2006–2007 metų šildymo sezoną ir 608,84 Lt skolą per 2007–2008 m. šildymo sezoną, taip pat 235,82 Lt už šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūrą už laikotarpį nuo 2006-05-01 iki 2008-07-01 bei 480,42 Lt bylinėjimosi išlaidų; atsakovei iš ieškovės priteisė 560,52 Lt bylinėjimosi išlaidų; iš atsakovės priteisė 20 Lt, o iš ieškovės – 8,50 Lt pašto išlaidų valstybei. Teismas nustatė, kad atsakovė buvo atjungusi butą nuo centralizuoto šildymo, tačiau nevisiškai, todėl ji turi mokėti už buto šildymą vamzdynais ir mokestį už vonios šildytuvą už du šildymo sezonus (2006–2007 m. ir 2007–2008 m.), t. y. tuos mokesčius, kuriuos ir anksčiau mokėjo. Bendro naudojimo patalpos ieškovės name – tai laiptinės ir rūsys. Nors laiptinėje radiatorius ir nešyla, tačiau laiptinė ir rūsys šyla nuo šilumos izoliacija padengtų šildymo vamzdyno paviršių ir per šildomų patalpų sienas, už šių bendro naudojimo patalpų šildymą atsakovė, kaip gyvenamojo bendro naudojimo objektų (patalpų) bendraturtė, atsakovei privalo atlyginti už du šildymo sezonus. Daugiabučio namo bendro naudojimo objektų sudėtinė dalis yra bendroji inžinerinė įranga, susidedanti iš namo šilumos tinklų, šildymo radiatorių, šilumos mazgų, karšto vandens ruošimo įrenginių, katilinių ir kitos bendro naudojimo inžinerinės techninės įrangos bendro naudojimo patalpose. Ieškovė privalo atlyginti atsakovei už daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūrą 2006 m. gegužės mėnesio – 2008 m. birželio mėnesio laikotarpį.

Šalies argumentai

Atsakovė apeliaciniu skundu prašo Skuodo rajono apylinkės teismo 2009-03-06 sprendimą panaikinti ir priimti naują. Nurodo, kad Skuodo rajono savivaldybė bei jos įsteigta šilumos tiekimo įmonė leidusi gyventojam atsijungti nuo centralizuoto šilumos tiekimo, neinformavo gyventojų apie teisės aktų, reglamentuojančių tokį atsijungimą, keliamus reikalavimus. Ieškovė kaip šilumos energijos vartojimo sutarties šalis atsakovės kreipimosi į ją metu 2000-09-20 privalėjo nurodyti papildomai reikalingas įvykdyti sutarties nutraukimo sąlygas, todėl šiuo metu negali remtis nutraukta šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartimi reikalaudama įsiskolinimo už šilumos energiją nuo pat 2000 metų. Ieškovė negali reikalauti sumokėti už realiai nesuvartotą šilumos energiją ir už šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemų priežiūrą. Ūkio ministerijos 2006-10-17 rašte Nr. (28.3-52)-3-6200 dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių taikymo nurodyta, jog nuo pastato šildymo sistemos atsijungęs vartotojas už pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūrą turi mokėti tą dalį, kurią mokėjo iki atsijungimo. Pagal ieškovės pateiktą pažymą-skaičiuotę iki 2005 m. lapkričio mėn. atsakovei nebuvo skaičiuojamas mokestis už sistemos priežiūrą, t. y. iki pat atsijungimo 2000 m. minėtas mokestis nebuvo mokamas, todėl atsakovė jo neprivalo mokėti. Atsakovė neprivalo mokėti ir už vamzdynų skleidžiamą šilumą. Atsijungimas įvyko abiejų sutarties šalių valia, todėl ieškovė turi pripažinti atsijungimo faktą bei privalo suteikti galimybę atlikti atsijungimą teisiškai, nereikalaudama padengti įsiskolinimus už faktiškai nesuvartotą šilumos energiją.

Atsiliepimas

Atsiliepimu ieškovė prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti. Nurodo tuos pačius motyvus kaip ir pirmosios instancijos teisme. Pažymėjo, kad teismo posėdžio metu atsakovė pripažino, jog naudojosi vamzdynų skleidžiama šiluma, tačiau norėtų juos apšiltinti. Taigi ji nebuvo įvykdžiusi visų reikalavimų atsijungiant nuo centrinio šildymo sistemos, per neapšiltintus vamzdžius naudojosi šilumos energija, už kurią privalo atlyginti. Apeliantės teiginį, kad jai nebuvo skaičiuojami mokesčiai už šilumos energiją nuo 2000 iki 2006–2007 metų šildymo sezono ir kad ji jokių mokesčių nemokėjo, paneigia rašytiniai įrodymai. Atsakovė ieškovei nėra pateikusi prašymo atsijungti nuo centralizuoto šildymo, ieškovė yra gavusi tik atsakovės 2000-10-18 prašymą mokestį už šildymą jai skaičiuoti mažesniam plotui, t. y. 1,9 kv. m.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Atsakovė teigia, kad neprivalo apmokėti už realiai nesuvartotą šilumos energiją, vamzdynų skleidžiamą šilumą ir už šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemų priežiūrą, atskirų priteistų sumų apskaičiavimo teisingumo neginčija.

Byloje nustatyta, kad atsakovė 2000 m. atjungė butą nuo centralizuoto šildymo, tačiau ne visiškai – radiatoriai buvo atjungti, tačiau butas buvo šildomas vonioje esančio gyvatuko ir neizoliuotų centralizuoto šildymo vamzdžių. Šią aplinkybę atsakovė pripažino 2008-02-21 teismo posėdžio pirmojoje instancijoje metu (t. 1, b. l. 138), todėl jos atsakovei nereikėjo įrodinėti (CPK 12 str., 178 str., 182 str. 5 d., 187 str.). Taigi apeliantės teiginys, kad ji realiai centralizuoto šildymo sistemos tiekiamos šilumos energijos nevartojo, neatitinka tikrovės.

Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnyje nustatyta, kad daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Už jiems tenkančią pastato bendrosioms reikmėms suvartotos šilumos dalį energetikos ministro patvirtintose Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse nustatyta tvarka privalo sumokėti ir tų pastato butų, ir kitų patalpų savininkai, kurių šildymo būdas buvo pakeistas (Šilumos ūkio įstatymo 29 str. 3 d.). Daugiabučio gyvenamojo namo bendraturčiai turi teisę nuspręsti dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo, taip pat ir dėl išlaidų pasidalijimo už bendrai suvartotą daugiabutyje šilumos kiekį (CK 4.75 str., Šilumos ūkio įstatymo 12 str. 2 d.). Tačiau šioje byloje nenustatyta, kad daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), butų savininkai Civilinio kodekso nustatyta sprendimų priėmimo tvarka pasirinko Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamo bendrai suvartotos šilumos matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodą, todėl ieškovė nustatydama atsakovei tenkančią šilumos kiekio dalį apskaičiavo ją pasirinkusi metodą, atitinkantį daugiabučio šildymo ir karšto vandens sistemos ir jos prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų tipą bei įrengtus šilumos paskirstymui naudojamus apskaitos prietaisus. Pagal Ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (pakeistos 2007-06-15 įsakymu Nr. 4-238) 59.2.4. punktą, kai tiekimo–vartojimo riboje pastato individualaus šilumos punkto įvade įrengtas šilumos apskaitos prietaisas matuoja bendrą viso pastato suvartotą šilumos kiekį, taikomas Šilumos paskirstymo metodas Nr. 4, patvirtintas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005-05-05 nutarimu Nr. O3-19. Jeigu dalis patalpų atjungtos nuo centralizuoto šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietuoju kuru ar kt.), taikomas Šilumos paskirstymo metodas Nr. 4 kartu su Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5. Pastarojo metodo, patvirtinto Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005-07-22 nutarimu Nr. O3-41, 3 punkte nustatyta, kad šilumos kiekio dalis vartotojų bendrojo naudojimo patalpų šildymui nustatoma tik pagal metodikos lentelėje pateiktas rekomendacijas, priklausomai nuo laiptinių skaičiaus. Tokią išvadą pateikė ir Valstybinės energetikos inspekcijos prie Ūkio ministerijos Klaipėdos teritorinis skyrius (t. 1, b. l. 193), kuri yra ginčus dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių gedimų, eksploatavimo, energijos kokybės reikalavimų, energijos apskaitos ir mokėjimo už suvartotą energiją pažeidimų, avarijų, energijos tiekimo nutraukimo, sustabdymo ar ribojimo, dėl šilumos ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojo veiklos ar neveikimo neteismine tvarka nagrinėjanti institucija (Šilumos ūkio 21 str. 1 d. 1 p.). Atsakovė neįrodinėjo, kad bendraturčiai yra atlikę namo energetinį auditą ar su ieškove yra sudarytas susitarimas dėl šilumos kiekio dalies bendrojo naudojimo patalpų šildymui nustatymo.

Bendroji namo inžinerinė įranga, susidedanti iš namo šilumos tinklų, šildymo radiatorių, šilumos mazgų, karšto vandens ruošimo įrenginių, katilinių ir kitos bendro naudojimo inžinerinės techninės įrangos, yra bendroji dalinė daugiabučio namo savininkų nuosavybė (CK 4.82 str. 1 d., Daugiabučių namų savininkų bendrijų 2 str. 5 d. 2 p.), todėl kiekvieno buto savininkas, net ir atsijungęs nuo pastato šildymo sistemos, išlieka visos pastato šildymo ir karšto vandens sistemos bendraturčiu ir panorėjęs vėl gali prie jos prisijungti. Šilumos ūkio įstatymo 20 str. nustatyta, kad prie šilumos tiekimo sistemos prijungtas daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemas, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančias butų ir kitų patalpų savininkams, turi prižiūrėti (eksploatuoti) pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas (eksploatuotojas) daugiabučio namo bendrosios dalinės nuosavybės valdytojų pasirinktas Civilinio kodekso 4.85 straipsnyje nustatyta sprendimų priėmimo tvarka. Jeigu butų savininkai nenusprendžia, kokį šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtoją pasirinkti, ir dėl to nesudaroma šios sistemos priežiūros sutartis, laikinai, kol toks prižiūrėtojas bus pasirinktas, šildymo ir karšto vandens sistemą prižiūri esamas prižiūrėtojas. Skuodo rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 20025-03-07 įsakymu Nr. A1-78 daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūra pavesta ieškovei, Savivaldybės tarybos 2004-10-07 sprendimu nustatyti daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros maksimalūs tarifai (t. 1, b. l. 115, 116). Ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 183.8. papunktis nustato, kad daugiabučio namo buto ir kitų patalpų savininkas – buitinis šilumos vartotojas, pageidaujantis atjungti savo buto ar kitų patalpų šildymo ar karšto vandens sistemų įrenginius nuo pastato šildymo ar karšto vandens sistemų, privalo įsipareigoti vykdyti prievoles pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojui pagal priežiūros sutartį jam tenkančia dalimi dėl pastato šildymo ir (ar) karšto vandens sistemų priežiūros bendrojo naudojimo patalpose ir įrenginiuose. Kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti (CK 4.76 str., 4.82 str. 3 d.).

Apeliantė savo skundą grindžia Ūkio ministerijos 2006-10-17 rašte Nr. (28.3-52)-3-620 dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių taikymo padaryta išvada (t. 1, b. l. 17), kad vartotojas, atsijungęs nuo pastato šildymo sistemos, už pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūrą turi mokėti tą dalį, kurią mokėjo iki atsijungimo. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad šis raštas nėra teises ir pareigas sukuriantis, keičiantis ar panaikinantis norminis teisės aktas ir neturi įtakos anksčiau išdėstytų teisės normų galiojimui. Antra, apeliantė atsietai nuo viso rašto turinio vertindama minėto rašto paskutinį sakinį, jį neteisingai supranta. Šiame rašte konstatuota, kad vartotojo pareiga mokėti jam tenkančią dalį už pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūrą išlieka nepriklausomai nuo aplinkybės, kad vartotojas atsijungė nuo pastato šildymo sistemos. Aplinkybė, kad pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros paslaugas teikęs asmuo iš nuo pastato šildymo sistemos atsijungusio vartotojo nepareikalavo atlyginti už suteiktas paslaugas iki atsijungimo, nereiškia, kad teisės į atlyginimą už faktiškai suteiktas paslaugas jis neteko ir dar po vartotojo atsijungimo šias paslaugas privalo teikti nemokamai. Be to, byloje nustatyta, kad atsakovė 2003 m. vasario–balandžio mėnesiais, 2003–2006 m. šildymo sezonais (iki 2006-05-01) mokėjo ieškovei už buto šildymą vamzdynais ir mokestį už vonios šildytuvą (t. 1, b. l. 4, 108-112), šią aplinkybę atsakovė pripažino ir 2008-10-17 teismo posėdyje (t. 1, b. l. 201).

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Kadangi apeliacinis skundas netenkintinas, tai iš atsakovės ieškovei priteistinos advokato teisinių paslaugų išlaidos apeliacinėje instancijoje. Atsižvelgus į bylos kategoriją ir advokato teiktų paslaugų kiekį (atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymas ir atstovavimas apeliacinėje instancijoje) konstatuotina, kad yra pagrindas priteisti 500 Lt (LR CPK 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi LR CPK 325–333 str.,

nutaria:

Skuodo rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei Savivaldybės įmonei „Skuodo šiluma“ iš atsakovės D. B. 500 Lt advokato teisinių paslaugų išlaidų apeliacinėje instancijoje.

Kolegijos pirmininkė Danguolė MartinavičienėKolegijos teisėjos Virginija Nijolė GriškevičienėAlbina Pupeikienė