- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-10-16
- Bylos Nr.
- 2K-644/2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Olegas Fedosiukas (pirm.), Josifas Tomaševičius, Alvydas Pikelis (pran.)
- Nukentėjusysis
- L. D.
- Nuteistasis
- E. R.
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Olego Fedosiuko, Josifo Tomaševičiaus ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. R. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo:
E. R. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą laisvės atėmimu dvylikai metų šešiems mėnesiams. Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį E. R. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių. Iš E. R. priteista L. D. 17 531 Lt turtinės žalos atlyginimo, 60 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 1000 Lt advokato pagalbai apmokėti; taip pat priteista A. D. ir A. D. po 60 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. kovo 14 d. nutartis, kuria Klaipėdos apygardos 2006 m. gruodžio 20 d. nuosprendis pakeistas – iš E. R. priteista Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos 10 880,09 Lt išlaidoms dėl A. D. gydymo atlyginti. Kita nuosprendžio dalis palikta galioti nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, nukentėjusiosios ir jos atstovo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. R. nuteistas už tai, kad 2005 m. gruodžio 14 d. naktį, apie 1 val. 20 min., prie pastato, esančio Klaipėdoje, Taikos pr. 115, asmeninio konflikto su A. D. metu, su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą procesą, tyčia rankomis ir kojomis sudavė A. D. į veidą. A. D. nuo smūgių nugriuvus ant žemės, E. R. ir asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą procesą, spyrė ne mažiau kaip 30 kartų į galvą, padarydami nukentėjusiajam masyvią poodinę kraujosruvą veide, išsidėsčiusią abiejų akių vokuose, nosyje, abiejuose skruostuose ir lūpose su kraujo išlajomis po abiejų akių obuolių junginėmis išorėje, kraujosruvomis ir odos nubrozdinimais abiejų lūpų gleivinėse, daugybinius skeveldrinius viršutinio žandikaulio Le Fort – III tipo lūžius, abiejų skruostikaulių lankų lūžius, veidinės kaukolės kaulų dalies atsiskyrimą nuo smegeninės kaukolės kaulų dalies, sunkų difuzinį galvos smegenų aksomų sužalojimą, sukėlusį trauminį galvos smegenų pabrinkimą ir galvos smegenų kamieno strigimą, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą. Nuo suduotų smūgių į galvą visumos padaryto viršutinio žandikaulio lūžio, atsiskiriant veidinei kaukolės kaulų daliai nuo smegeninės kaukolės kaulų dalies pagal Le Fort – III tipą ir sunkaus difuzinio galvos smegenų aksomų sužalojimo, sukėlusio trauminį galvos smegenų pabrinkimą ir galvos smegenų kamieno strigimą, kvėpavimo funkcijos sutrikimą, kuris komplikavosi abipusiu plaučių uždegimu ir septicemija, A. D. 2006 m. sausio 29 d. mirė. Taip E. R. su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą procesą, suduodami daugybinius smūgius nukentėjusiajam, padarydami sužalojimus ir sukeldami jam didelį fizinį skausmą, tyčia itin žiauriai A. D. nužudė.
Šalies argumentai
Nuteistasis E. R. kasaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gruodžio 20 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. kovo 14 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Skunde nurodo, kad liudytojas E. G. patvirtino, jog nuteistajam pirmas smūgį per veidą sudavė A. D., po šių smūgių jie susikibo, tačiau šalia buvę asmenys juos išskyrė. Vėliau A. D. pakvietė kasatorių į lauką ir norėjo smogti per veidą dar kartą, tačiau kasatorius smūgio išvengė ir pats įspyrė A. D. į įvairias kūno vietas, bet ne daugiau keturių kartų. Po to, kasatoriaus teigimu, jis grįžo į barą ir, kas vyko toliau, nematė. Su niekuo nesitarė sumušti A. D., bendravykdytoju nebuvo, todėl negali atsakyti už kito asmens veiksmus. Sudavęs smūgius kasatorius prisipažino, nepripažino tik jam nustatytos kaltės formos. Buvo nuvykęs į ligoninę pas A. D., bendravo su nukentėjusiąja. Dėl to kasatorius mano, kad jo prisipažinimas ir gailėjimasis padarius nusikaltimą turi būti pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Taip pat kasatorius įsitikinęs, kad jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe turi būti pripažintas ir nukentėjusiojo asmens provokuojantis elgesys. Laiko, jog tai yra pagrindas taikyti BK 62 straipsnį. Kasatorius prašo atkreipti dėmesį ir į tai, kad nukentėjusioji teisme pripažino, jog jai buvo pasiūlyta pinigų, tik visiškai nepagrįstai nurodė, kad šie pinigai buvo siūlomi ne žalai atlyginti, bet tam, kad būtų nutraukta baudžiamoji byla.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Dėl atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių ir dėl E. R. paskirtos bausmės
Kasaciniame skunde nemažai vietos skiriama nuteistojo pozicijai dėl nusikaltimo aplinkybių, ginčijant smūgių sudavimo skaičių, bendrininkavimą su kitu asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą procesą. Šie klausimai yra betarpiškai susiję su bylos aplinkybių nustatymu ir vertinimu, minėtos aplinkybės buvo tiriamos ir vertinamos nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, todėl tai nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai atliko išsamią ir visapusišką bylos duomenų analizę, nustatytos nusikaltimo aplinkybės yra grindžiamos įvairios kilmės įrodymų šaltinių duomenimis, išdėstytos išvados nuosekliai atitinka gautus bylos duomenis ir pagrįstos teisine argumentacija. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai teisingai pripažino, jog E. R. nusikaltimą padarė veikdamas netiesiogine tyčia. Ši išvada yra pagrįsta objektyviaisiais bylos duomenimis, atitinka tyčinio nusikaltimo sąvoką, išdėstytą BK 15 straipsnio 3 dalyje. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo elgesys bei tuo pagrindu pripažino šią aplinkybę lengvinančia E. R. atsakomybę. Todėl kasacinio skundo argumentai šioje dalyje yra neaktualūs ir nenagrinėtini. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, jog atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis padarius nusikaltimą arba padėjimas išaiškinti šią veiką ir ją padariusius asmenis. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išdėstė argumentus, kuriuose nurodė motyvus, kodėl nėra pagrindo pripažinti šią aplinkybę lengvinančia E. R. atsakomybę, nes jis tik iš dalies pripažino nusikaltimo aplinkybes, kurios nustatytos ištyrus ir įvertinus bylos duomenis. Todėl toks požiūris į padarytą nusikaltimą negali būti pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. BK 62 straipsnio nuostatų taikymas yra išimtinis atvejis bausmės skyrimo procese, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, kai yra visos BK 62 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos, arba sąlygos, numatytos BK 62 straipsnio 2 dalyje. Teismai nustatė vieną E. R. atsakomybę lengvinančią ir dvi sunkinančias aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog nėra pagrindo E. R. taikyti BK 62 straipsnio nuostatas. Taip pat teisingai konstatavo, jog E. R. bausmė paskirta BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijos ribose, remiantis BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir teisingumo principu.
Kasacinė teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, jog įstatymo taikymo aspektu bausmė E. R. paskirta pagal įstatymo reikalavimus.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo E. R. kasacinį skundą atmesti.