Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eglės Kiaurakytės (pirmininkaujančios ir pranešėjos), Laimutės Jokubauskaitės, Irmos Čuchraj, sekretoriaujant Nataljai Švec, dalyvaujant pareiškėjos AB „flyLAL - Lithuanian Airlines“ atstovei Živilei Dapšytei, atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės atstovui Einarui Razmai, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos AB „flyLAL - Lithuanian Airlines“ skundą atsakovei Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinei dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės Palangos užkardos vado 2008-01-18 nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėja AB „flyLAL - Lithuanian Airlines“ skundu (b.l. 4-6) prašo panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės Palangos užkardos vado 2008-01-18 nutarimą, kuriuo jai paskirta 11000 Lt bauda.

Pareiškėja nurodo, jog skundžiamu nutarimu ji pripažinta pažeidusia Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalį, nes 2006-10-25 į Palangos oro uostą AB „flyLAL - Lithuanian Airlines“ reisu iš Oslo buvo atskraidintas Rusijos Federacijos pilietis R. J. V., gim. (duomenys neskelbtini), Norvegijos kelionės dokumento Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenantis Norvegijoje, tačiau neturintis Lietuvos Respublikos vizos. Keleivis buvo atskraidintas aviakompanijos reisu, todėl jai kaip vežėjui, atvežusiam Lietuvos Respublikos vizos neturintį asmenį, skundžiamu nutarimu buvo paskirta bauda.

Pareiškėja nurodo, kad su nutarimu nesutinka. teigia, jog praleistas terminas baudai paskirti, nes Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad Valstybės sienos apsaugos tarnyba bylas nagrinėja ir baudas skiria ne vėliau kaip per mėnesį nuo pažeidimo nustatymo datos, o bauda skundžiamu nutarimu paskirta praėjus daugiau nei vieneriems metams nuo pažeidimo nustatymo dienos.

Pareiškėja taip pat nurodo, kad Lietuvai tapus Šengeno erdvės nare, aviakompanijai atsakomybė už pažeidimą, kuriuo ji kaltinama, negali atsirasti. Teigia, jog pagal Konvencijos dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo 21 straipsnį, užsieniečiai, turintys vienos iš Susitariančiųjų Šalių išduotą galiojantį leidimą gyventi, naudodamiesi tuo leidimu ir galiojančiu kelionės dokumentu, gali ne ilgiau kaip tris mėnesius keliauti kitų Susitariančiųjų Šalių teritorijose, jei jie atitinka 5 straipsnio 1 dalies a, c ir e punktuose nurodytas atvykimo sąlygas ir nėra įtraukti į atitinkamos Susitariančiosios Šalies nacionalinį asmenų, kuriems draudžiama įvažiuoti sąrašą, o pagal to paties straipsnio 2 dalį, minėta nuostatas taip pat taikoma užsieniečiams, turintiems vienos iš Susitariančiųjų Šalių išduotą leidimą laikinai gyventi ir šios Susitariančiosios Šalies išduotą kelionės dokumentą. Mano, jog net pripažinus, kad aviakompanija, atveždama keleivį be Lietuvos Respublikos vizos 2006 m. spalio 26 d., pažeidė Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalį, tačiau nuo prisijungimo prie Šengeno konvencijos dienos- 2007 m. gruodžio 21 d., įsigaliojo teisės aktas, naikinantis administracinę atsakomybę už tokią veiką.

Pareiškėja taip pat nurodo, kad atsakomybė vežėjui kyla tik tuomet, kai vežėjas neužtikrina, kad užsienietis turėtų galiojantį kelionės dokumentą, bet ne vizą. Mano, kad skundžiamu nutarimu neteisingai ir plečiamai taikytos Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio nuostatos. Nurodo, jog atsakomybė už Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio pažeidimą oro vežėjui kyla, kai vežėjas pažeidžia pareigą užtikrinti, kad įvežamas į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną užsienietis turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, aviakompanija keleivio V. kelionės dokumentą patikrino. Teigia, jog tikrinti, ar užsienietis turi vizas ir kitus dokumentus, išvardintus Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 7 straipsnio 1 dalies 3 punkte, kad užsieniečiui būtų leista kirsti valstybės sieną, turi išimtinai atsakovė ir jokie teisės aktai nesuteikia teisės privačiam subjektui – vežėjui – riboti užsieniečių galimybių laisvai judėti. Be to, argumentuoja, kad užsieniečiui, registracijos skrydžiui metu neturinčiam Lietuvos Respublikos vizos, ji gali būti išduota Lietuvos Respublikos pasienio kontrolės punkte pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2004-09-02 įsakymo Nr. 1V-280/V-109 „Dėl dokumentų vizai gauti pateikimo, vizos išdavimo, taip pat ir vizos išdavimo pasienio kontrolės punktuose, buvimo Lietuvos Respublikoje turint vizą laiko pratęsimo, vizos panaikinimo, kelionių organizatorių ir kelionių agentūrų akreditavimo taisyklių patvirtinimo“ nuostatas.

Pareiškėjos atstovė, išdėsčiusi skundo motyvus, prašo nutarimą panaikinti ir bylą nutraukti.

Atsakovė Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinė atsiliepimu (b.l. 13-18) su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, jog Lietuvos Respublikos Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnyje nustatyta vežėjo, kuris verčiasi keleivių pervežimu oro ar jūrų keliais, pareiga užtikrinti, kad į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną įvežami užsieniečiai turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, o šio straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė už šios nuostatos pažeidimą.

Atsakovė skunde nurodo, jog įstatymo pažeidimo byla buvo išnagrinėta 2006 m. lapkričio 23 d. priėmus nutarimą, kurį pareiškėja apskundė Klaipėdos apygardos administraciniam teismui. 2007 m. kovo 9 d. Klaipėdos apygardos administracinis teismas aviakompanijos skundą atmetė. Pareiškėja teismo sprendimą apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2007 m. gruodžio 21 d. panaikino VSAT PAR Palangos užkardos vado 2006 m. lapkričio 23 d. nutarimą ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo, todėl 2008-01-18 priėmė nutarimą, kuriuo skyrė pareiškėjai 11 000 Lt baudą. Mano, kad pareiškėjos argumentas dėl termino praleidimo nepagrįstas. Atsakovė pažymi, kad Lietuvos Respublikos ATPK 2 straipsnio 2 dalis nustato, jog Lietuvos Respublikos įstatymai dėl administracinių teisės pažeidimų, kol jie nustatyta tvarka neįtraukti į šį kodeksą, Lietuvos Respublikoje taikomi tiesiogiai. Nurodo, kad Transporto veiklos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog VSAT bylas nagrinėja ir baudas skiria ne vėliau kaip per mėnesį nuo pažeidimo nustatymo dienos, o ATPK 35 straipsnio 4 dalyje nurodytu atveju – pirmosios instancijos teismo nutarimą panaikinus apeliacine tvarka – administracinės nuobaudos skyrimo terminai pradedami skaičiuoti iš naujo, todėl mano, jog Transporto veiklos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas nebuvo praleistas, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendimą priėmė 2007 m. gruodžio 21 d., įstatymo pažeidimo byla pakartotinai išnagrinėta 2008 m. sausio 18 d.

Atsakovė taip pat nurodo, kad pažeidimo dieną Lietuvos Respublika dar nebuvo Šengeno erdvės nare, nes Šengeno acquis taikymas Lietuvos Respublikoje pradėtas 2007-12-21, o oro erdvės sienoms nuo 2008-03-30. Teigia, jog Įstatymo pažeidimo dieną galiojo nuostata, kad Lietuvos (ir kitų naujų ES narių) stojimo į Europos Sąjungą akte nenumatyta galimybė leisti Šengeno vizas (leidimus gyventi) turintiems trečiųjų šalių piliečiams keliauti per naujai prisijungusių trečiųjų šalių teritorijas, todėl Rusijos Federacijos piliečio turėti dokumentai 2006-10-25 nesuteikė jam teisės atvykti į Lietuvos Respubliką neturint vizos, todėl mano, kad pareiškėjos argumentas, kad nebegalioja teisės aktas, numatantis atsakomybę, nepagrįstas.

Atsakovė taip pat nurodo, kad įstatymo leidėjas, inkorporuodamas Tarybos direktyvą 2001/51/EB „Dėl Konvencijos, įgyvendinančios 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimą, 26 straipsnio nuostatų papildymo“, 2005 m. gegužės 19 d. įstatymu Nr. X-214 papildė Transporto veiklos pagrindų įstatymą ir 20 straipsnio 1 dalyje nustatė, jog vežėjai, kurie verčiasi keleivių vežimu oro keliais, įveždami užsieniečius į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną, privalo užtikrinti, kad šie turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Teigia, jog ši nuostata įpareigoja vežėją, kurio veikla yra keleivių vežimas, užtikrinti, kad keleivis turėtų ne tik kelionės dokumentą, bet ir kad toks dokumentas vežimo sutartį su vežėju sudariusiam keleiviui leistų pasiekti vežimo sutartyje numatytą tikslą, t.y. atvykti į Lietuvos Respubliką. Nurodo, kad Tarptautinės civilinės aviacijos konvencijos (ICAO) 9 priedo „Formalumų mažinimas“ 3.40 punkte imperatyviai nurodyta, kad vežėjai keleivių įlaipinimo punkte privalo imtis priemonių, kad keleiviai turėtų visus patikrinimui būtinus dokumentus. Pagal 3.40.3 punktą Susitariančios šalys ir vežėjai, kur tai įmanoma, turi bendradarbiauti nustatant pasų ir vizų tinkamumą ir tikrumą. Teigia, jog vežėjas, parduodantis bilietą keleiviui, įsipareigoja už tam tikrą mokestį nuvežti keleivį iki paskirties vietos, o ne iki valstybės sienos, nes konvencijos 3.39.4 punktas numato, kad vežėjo prievolė išvežti bet kurį asmenį iš Susitariančių šalių pasibaigia tuo momentu, kai toks asmuo įleidžiamas į šalį. Atsakovė taip pat pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2006 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 3-147 patvirtintų Keleivių, bagažo, pašto ir krovinių vežimo orlaiviais taisyklių 3 punktą vežėjas turėjo pareigą patikrinti keleivio kelionės dokumentus, reikalingus atvykimui į Lietuvos Respubliką – galiojantį kelionės dokumentą bei vizos, reikalingos įvažiavimui į šalį, turėjimą. Teigia, jog pareiškėja, priimdama Rusijos Federacijos pilietį į savo lėktuvą žinojo, jog jis kirs Lietuvos Respublikos valstybės sieną, todėl, turėjo pareigą užtikrinti (patikrinti, informuoti, pareikalauti), kad Rusijos pilietis turėtų galiojančiame kelionės dokumente galiojančią vizą, ir, priešingu atveju, žinodamas apie keleivio, neturinčio reikiamų dokumentų pervežimo pasekmes, galėjo atsisakyti vykdyti pervežimo sutartį.

Atsakovės atstovas atsiliepimo motyvais prašo skundą atmesti. Atstovas pažymėjo, kad pažeidimas padarytas 2006 metais, todėl nepagrįsti pareiškėjos argumentai, kad šiuo metu tai nebūtų pažeidimas, nes Lietuva įsiliejo į Šengeno erdvę.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

pareiškėja AB „flyLAL - Lithuanian Airlines“ skundžia Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės Palangos užkardos vado 2008-01-18 nutarimą, kuriuo jai paskirta 11000 Lt bauda už Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimą.

Bylos medžiaga nustatyta, kad 2006-10-25 į Palangos oro uostą AB „flyLAL - Lithuanian Airlines“ reisu iš Oslo buvo atskraidintas Rusijos Federacijos pilietis R. J. V., gim. (duomenys neskelbtini), Norvegijos kelionės dokumento Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenantis Norvegijoje, tačiau neturintis Lietuvos Respublikos vizos, todėl minėtas asmuo į Lietuvos Respubliką įleistas nebuvo (b.l. 7-8). Šios faktinės aplinkybės pareiškėja neneigia.

Byloje kilęs ginčas dėl atsakomybės, numatytos Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnyje, taikymo sąlygų.

Pagal Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalį, vežėjai, kurie verčiasi keleivių vežimu oro ar jūros keliais arba kurie tarptautinio susisiekimo maršrutais autobusais sausuma veža keleivių grupes specialiais bei užsakomaisiais reisais, įveždami užsieniečius į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną, privalo užtikrinti, kad šie turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, o šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu Valstybės sienos apsaugos tarnyba nustato, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyto vežėjo vežamas užsienietis neturi kelionės dokumentų, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, vežėjui skiriama bauda nuo vienuolikos tūkstančių litų iki aštuoniolikos tūkstančių litų už kiekvieną be reikalingų dokumentų vežamą užsienietį. Įstatymas skirtas visų transporto rūšių (tarp jų ir oro transporto) vežėjams (5 straipsnis), todėl šio straipsnio nuostatos be jokių išlygų dėl tam tikros (šiuo atveju oro) transporto rūšies specifikos taikytinos ir pareiškėjai.

Minėto straipsnio 1 ir 2 dalyse yra pateikta vežėjo tikrintinų kelionės dokumentų samprata. Pagal ją tokiais dokumentais laikytini kelionės dokumentai, reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną. Tai reiškia, kad tai yra dokumentai, kurių turėjimas ar neturėjimas yra pagrindas Valstybės sienos apsaugos tarnybai (šios tarnybos pareigūnams) praleisti arba nepraleisti keleivį per (šiuo atveju oro uosto) dokumentų kontrolės punktą, t. y. šioje sampratoje yra išskiriamas (akcentuojamas) kelionės dokumentų pakankamumo teisei kirsti valstybės sieną atsirasti aspektas. Tokia samprata (jos aiškinimas) neprieštarauja kelionės dokumento ir vizos sąvokoms, pateiktoms Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 10 ir 33 dalyse, pagal kurias viza yra (gali būti) sudedamoji (įklijuota) kelionės dokumento (užsienio valstybės piliečio paso ar jį atitinkančio dokumento) dalis, kuri (kartu su pasu) suteikia teisę jos turėtojui kirsti valstybės sieną. Kelionės dokumentų pakankamumo aspektas apima šių sąvokų visumą. Tokia minėtų teisės normų aiškinimo bei taikymo teisminė praktika yra suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose (administracinė byla Nr. A11 - 223/07; Nr. 8 – 1060/07, Nr. A8 – 1178/2007).

Užsieniečiams, kuriems pagal jų pilietybę atvykstant į ES (taip pat ir į Lietuvą) reikia turėti vizą, tokia viza tampa neatsiejama kelionės dokumento dalimi, be kurios užsienietis negali vykti per valstybės sieną. Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog vežėjai turi teisę tikrinti keleivių kelionės dokumentus, kad įsitikintų, ar keleivis turi kelionės dokumentus, reikalingus įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Tai, jog vežėjas turi teisę ir pareigą tikrinti keleivio kelionės dokumentus, reikalingus kirsti atitinkamos valstybės sieną, patvirtina ir Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje numatytos vežėjo atleidimo nuo minėtos atsakomybės sąlygos. Viena iš jų, nustatyta Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte, numato galimybę neskirti vežėjui baudos, jeigu vežėjas įrodo, kad priimdamas užsienietį į transporto priemonę įsitikino, kad šis turi kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Iš šios teisės normos matyti, kad įrodinėjimo našta tenka vežėjui bei yra nustatytos aplinkybės, kurias jis turi įrodyti, kad atsirastų prielaidos jį atleisti nuo atsakomybės. Iš aplinkybių, kurias turi įrodyti vežėjas, pobūdžio matyti, kad jos yra susijusios su fakto, jog vežėjas atliko veiksmus, kurie, atsižvelgiant į kelionės pobūdį ir sąlygas, buvo pakankami vežėjui konstatuoti, jog keleivis turi dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, nustatymu. Darytina išvada, kad pagal Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnį, vežėjui yra nustatyta pareiga prieš įvežant keleivį į Lietuvos Respubliką įsitikinti, kad šis turi kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Byloje yra nustatyta, kad Rusijos Federacijos pilietis neturėjo galiojančios vizos, leidžiančios jam kirsti Lietuvos valstybės sieną ir dėl to atsakovo pareigūnų nebuvo praleistas per oro uosto dokumentų kontrolės punktą. Atsižvelgiant į aukščiau pateiktus argumentus tai reiškia, kad Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio taikymo prasme jis neturėjo kelionės dokumentų, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Todėl nepagrįstais pripažinti pareiškėjos argumentai, kad ji turi tikrinti tik kelionės dokumentus, bet ne vizas, kad neturi teisės riboti laisvo asmenų judėjimo bei turi pareigą tikrinti, ar užsienietis atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties sąlygas, kad būtų įleistas į Lietuvos Respubliką.

Pažymėtina, jog vežėjas yra atsakingas už keleivio gabenamą iki jo įleidimo į valstybės teritoriją. Tokia nuostata įtvirtinta Tarptautinės civilinės aviacijos konvencijos (pasirašyta Čikagoje 1944 m. gruodžio 7 d.) 9 priedo „Formalumų mažinimas“ 3.39.4 punkte, kuris numato, kad vežėjo prievolė išvežti bet kurį asmenį iš susitariančių šalių teritorijos pasibaigia tuo momentu, kai toks asmuo įleidžiamas į tokią šalį. Tarptautinės civilinės aviacijos konvencijos 9 priedo „Formalumų mažinimas“ 3.40 punktas numato, kad vežėjas įsodinimo (įlaipinimo) punkte imasi priemonių, užtikrinančių, kad keleiviai turėtų visus patikrinimui reikiamus dokumentus, kurių reikalaujama susitariančioje šalyje. Vežėjo pareiga yra pasirūpinti ne tik bilieto pardavimu (pelno gavimu), bet ir dokumentų, leidžiančių įvažiuoti į paskirties vietą ar tranzito valstybę, nustatymu (tikrinimu).

Pripažintinas nepagrįstu pareiškėjos argumentas, kad atsakovė negalėjo paskirti baudos praėjus daugiau nei metams nuo pažeidimo nustatymo dienos. Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės sienos apsaugos tarnyba bylas nagrinėja ir baudas skiria ne vėliau kaip per mėnesį nuo pažeidimo nustatymo dienos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007-12-22 nutartyje administracinėje byloje Nr. A8 – 1178/2007 konstatavo, kad Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatyme nėra nustatyti patraukimo už šio įstatymo pažeidimus senaties terminai, t. y. terminai per kuriuos asmuo gali būti traukiamas atsakomybėn nuo pažeidimo padarymo dienos ir kuriems pasibaigus tokios atsakomybės taikymas tampa nebegalimas. Teismas pažymėjo, jog Įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas yra procesinio pobūdžio terminas, per kurį turi būti išnagrinėta pati byla. Teismas taip pat pabrėžė, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies nuostatomis, šiems teisiniams santykiams, kiek tai susiję su patraukimo už Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo pažeidimus senaties terminais, yra taikytinos Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (ATPK) 35 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios administracinių nuobaudų skyrimo senaties terminus. Vadinasi, pagal ATPK 35 straipsnio 4 dalį, nutarimo panaikinimas teismine tvarka yra pagrindas senaties terminus pradėti skaičiuoti iš naujo nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Atsakovė atsiliepime nurodė, jog įstatymo pažeidimo byla buvo išnagrinėta 2006 m. lapkričio 23 d. priėmus nutarimą, kurį pareiškėja apskundė Klaipėdos apygardos administraciniam teismui. 2007 m. kovo 9 d.. Klaipėdos apygardos administracinis teismas aviakompanijos skundą atmetė, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gruodžio 21 d. panaikino VSAT PAR Palangos užkardos vado 2006 m. lapkričio 23 d. nutarimą ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo. Skundžiamas nutarimas priimtas 2008 m. sausio 18 d., todėl terminas nuobaudai skirti nepraleistas.

2007-12-06 Tarybos sprendimu 2007/801/EB „Dėl Šengeno acquis nuostatų visapusio taikymo Čekijos Respublikoje, Estijos Respublikoje, Latvijos Respublikoje, Lietuvos Respublikoje, Vengrijos Respublikoje, Maltos Respublikoje, Lenkijos Respublikoje, Slovėnijos Respublikoje ir Slovakijos Respublikoje“ nuspręsta Šengeno acquis nuostatas prie vidaus sienų taikyti nuo 2007-12-21, o oro erdvių sienoms – nuo 2008-03-30. Pareiškėjos nurodytas argumentas, kad Rusijos Federacijos pilietis, turėdamas leidimą gyventi susitariančioje valstybėje – Norvegijoje, galėjo laisvai judėti po visas ES valstybes, priklausančias Šengeno zonai, laikytinas nepagrįstu ir yra neteisingas materialiosios teisės požiūriu. Ginčijamame nutarime nurodyta, kad Rusijos Federacijos pilietis be reikiamų kelionės dokumentų, reikalingų atvykti į Lietuvos Respubliką, atskraidintas 2006-10-25, Lietuvai dar nesant visateise Šengeno erdvės nare, todėl ginčo atveju Šengeno acquis visapusiškas taikymas nebuvo galimas. Šengeno acquis numato, kad trečiosios šalies pilietis vietoje vizos pateikęs pasą ir Šengeno valstybės narės išduotą galiojantį leidimą, gali trumpam atvykti į kitą Šengeno valstybę narę be vizos, tačiau Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos piliečio atvykimo metu dar negaliojo Šengeno acquis, todėl šių nuostatų taikymas Lietuvoje nebuvo galimas. Kaip minėta, Šengeno acquis Lietuvoje įsigaliojo tik 2007-12-21, todėl pareiškėjos nurodytas argumentas, jog turėjo būti taikoma tuo metu dar negaliojanti Šengeno acquis, nepagrįstas, nes būtų pažeistas Lex retro non agit. Įstatymo pažeidimo dieną galiojo nuostata, kad Lietuvos (ir kitų naujų ES narių) stojimo į ES akte nenumatyta galimybė leisti Šengeno vizas (leidimus gyventi) turintiems trečiųjų šalių piliečiams keliauti per naujai prisijungusių trečiųjų šalių teritorijas. Šengeno šalių išduotų leidimų gyventi turėtojams nebuvo leidžiama atvykti ir į Lietuvos Respubliką be vizų.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu kolegija konstatuoja, jog skundžiamas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės Palangos užkardos vado 2008-01-18 nutarimas teisėtas ir pagrįstas ir teisinio pagrindo jį panaikinti nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos ABTĮ 85-89 straipsniais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.