Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-12-17 · Civilinė byla Nr. 2-1473/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-12-17
Bylos Nr.
2-1473/2012
Teisminio proceso Nr.
2-56-3-00757-2010-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rasa Gudžiūnienė, Artūras Driukas, Egidijus Žironas
Kreditorius
uždarosios akcinės bendrovės „Solus lupus“
Kategorijos
  • 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 126.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-1473/2012Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00757-2010-8Procesinio sprendimo kategorijos: 122.3; 126.5; 126.8 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. gruodžio 17 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Artūro Driuko, Rasos Gudžiūnienės ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Autoservisas Vaišvydava“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 9 d. nutarties, kuria buvo tenkintas kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Solus lupus“ skundas ir pripažinti negaliojančiais 2011 m. gruodžio 23 d. įvykusio kreditorių susirinkimo nutarimai atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Autoservisas Vaišvydava“ bankroto byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Motyvuojamoji dalis

Byloje kilo ginčas dėl kreditorių susirinkimo nutarimų pagrįstumo.

Pareiškėjas (kreditorius) UAB „Solus lupus“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas:

pripažinti negaliojančiais atsakovo B UAB „Autoservisas Vaišvydava“ 2011 m. gruodžio 23 d. įvykusio kreditorių susirinkimo nutarimus:pirmuoju darbotvarkės klausimu dalyje, kuria patvirtinta AB „Swedbank“ naudai įkeisto B UAB „Autoservisas Vaišvydava“ nekilnojamojo turto, esančio Garšvės g. 9 Kaune (administracinis pastatas, unikalus Nr. 5298-7017-5018; dirbtuvės, unikalus Nr. 5298-7017-5029; garažas, unikalus Nr. 5298-7017-5038; sandėlis, unikalus Nr. 5298-7017-5040; gamybinis pastatas, unikalus Nr. 5298-7017-5050; sandėlis, unikalus Nr. 5298-7017-5061; sargybos pastatas, unikalus Nr. 5298-7017-5072; sandėlis, unikalus Nr. 5298-7017-5118; ūkinis pastatas, unikalus Nr. 5298-7017-5083; ūkinis pastatas, unikalus Nr. 5298-7017-5094; kiemo statiniai, unikalus Nr. 5298-7017-5107), pradinė pardavimo iš varžytinių kaina 2 210 000 Lt (tame tarpe PVM), ir neįkeisto nekilnojamojo turto, esančio Garšvės g. 12 Kaune (pastatas, unikalus Nr. 5298-0031-7015; pastatas, unikalus Nr. 5298-0031-7026; kiemo statiniai, unikalus Nr. 5298-0031-7037), pradinė pardavimo iš varžytinių kaina 100 000 Lt (tame tarpe PVM);antruoju darbotvarkės klausimu priimtą nutarimą dalyje, kuria patvirtinta B UAB „Autoservisas Vaišvydava“ priklausančių neįkeistų 168/336 dalių žemės sklypo, unikalus Nr. 3378-0004-0111, esančio Litvančiškių k. Alytaus r., sumažinta pardavimo kaina 1 050 000 Lt (tame tarp PVM), ir neįkeisto žemės sklypo, unikalus Nr. 4307-0001-0261, esančio Jovydžių k. Zarasų r., sumažinta pardavimo kaina l 400 000 Lt (tame tarp PVM);šiuos klausimus perduoti B UAB „Autoservisas Vaišvydava“ kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo.

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovo bankroto byloje jo patvirtintas finansinis reikalavimas yra 10 240 Lt dydžio, kas sudaro 0,18 procentų visų patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų sumos. Jis kreditorių susirinkime, kuriame buvo priimti ginčijami nutarimai, nedalyvavo. Apie šį susirinkimą jam tapo žinoma tik 2012 m. sausio 19 d., kuomet jam buvo pateiktas susipažinti kreditorių susirinkimo protokolas. Skunde išvardintas nekilnojamasis turtas, kuris priklauso bankrutavusiai bendrovei, pridėtinės vertės mokesčiu pardavimo atveju nėra apmokestinamas (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 32 str. 1 d.), tačiau kreditoriai turtą nutarė apmokestinti. Tokiu būdu ginčijamais nutarimais buvo nustatyta nepagrįstai maža ir neadekvati bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų apimčiai turto pardavimo kaina, taip pat buvo pažeistos įstatymo nuostatos bei kreditorių teisės ir teisėti interesai, nes net 21 procentas nuo pardavimo kainos turės būti sumokėtas į valstybės biudžetą, o ne panaudotas kreditorių finansiniams reikalavimams tenkinti.

Atsakovas B UAB „Autoservisas Vaišvydava“ pateikė atsiliepimą į skundą, prašydamas jo netenkinti. Nurodė, kad turto pardavimo kainų nustatymas yra išimtinė bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimo kompetencija. Prieš nustatant turto pardavimo kainas, buvo atliktas turto vertinimas, iš kurio matyti, kad kreditorių susirinkimo patvirtintos turto pardavimo kainos atitinka vertinime nurodytas turto rinkos vertes. Kadangi įstatyminė nuostata dėl PVM yra dispozityvi, kreditoriai pagrįstai įtraukė PVM į turto pardavimo kainą.

Trečiasis asmuo AB „Swedbank“ pateikė atsiliepimą į skundą, prašydamas jo netenkinti. Nurodė, kad bankrutuojančios įmonės turto pardavimo kainos nustatymas yra kreditorių kompetencija. Galimybę kreditoriams maksimaliai tenkinti savo finansinius reikalavimus iš parduodamo atsakovo turto užtikrina pats turto pardavimo būdas – varžytinės. Kreditoriai nustatydami turto pardavimo kainą nurodė, kad ji neturėtų kisti, nepriklausomai nuo to kokia būtų teisinė situacija, tai yra ar ji būtų apmokestinta 0 procentų, ar 21 procento PVM tarifu. Kreditoriai nenurodė, kad šis turtas privalomai bus apmokestinamas 21 procento PVM tarifu.

Trečiasis asmuo Kauno apskrities VMI pateikė atsiliepimą į skundą, nenurodydama savo pozicijos dėl skundo pagrįstumo. Pažymėjo, kad 2011 m. liepos 18 d. nutartimi ji buvo išbraukta iš atsakovo kreditorių sąrašo, vietoj jos įtraukiant AB Turto banką su 68 929,03 Lt dydžio finansiniu reikalavimu. Teismo posėdyje Kauno apskrities VMI atstovė palaikė skundą, nes bankroto administratoriaus iškeltas klausimas dėl turto kainų nustatymo nebuvo detaliai apsvarstytas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2012 m. gegužės 9 d. nutartimi pareiškėjo UAB „Solus lupus“ skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo tenkino. Teismas nustatė, kad į bylą nėra pateiktas administratoriaus siųstas pranešimas apie 2011 m. gruodžio 23d. įvykusio susirinkimo darbotvarkę. Teismo posėdžio metu administratoriaus atstovas teigė, kad toks pranešimas kreditoriams buvo pateiktas, tačiau pripažino, jog susirinkimo darbotvarkėje nebuvo detaliai išdėstytas ir išanalizuotas administratoriaus susirinkimui pateiktas svarstyti klausimas dėl nekilnojamojo turto pardavimo kainų nustatymo, į pardavimo kainą įtraukti PVM ar ne. Teismo posėdžio metu Kauno apskrities VMI atstovė tvirtino, kad mokesčių inspekcija yra bankrutavusios bendrovės kreditorius ir jam buvo tik pranešta apie šaukiamą naują kreditorių susirinkimą, kuris turėjo įvykti 2012 m. balandžio 26 d., į šio susirinkimo darbotvarkę buvo įtrauktas iš naujo svarstyti klausimas dėl neparduoto nekilnojamojo turto patikslintų pardavimo kainų patvirtinimo. Kauno apskrities VMI atstovė taip pat teigė, kad administratoriaus pateiktas ir pareiškėjo ginčijamas klausimas bankrutuojančios bendrovės administratoriaus nebuvo analizuotas ir nebuvo aiškiai detaliai pateiktas svarstyti kreditoriams, susirinkimo darbotvarkė šiuo klausimu nėra aiški. Teismas įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes nusprendė, kad bendrovės administratorius sušaukdamas 2011 m. gruodžio 23 d. kreditorių susirinkimą netinkami įvykdė savo pareigą, numatytą Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje ir padarė procedūrinius bankroto įstatymo nuostatų pažeidimus. Teismo nutarė, kad šie pažeidimai yra pagrindas ginčijamiems kreditorių susirinkimo nutarimams panaikinti, perduodant iškeltus klausimus svarstyti iš naujo.

Kauno apygardos teismas 2012 m. gegužės 17 d. nutartimi ištaisė Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 9 d. nutarties motyvuojamojoje dalyje padarytus rašymo apsirikimus, nurodant, kad bendrovės administratorius sušaukdamas 2011 m. gruodžio 23 d. kreditorių susirinkimą netinkami įvykdė savo pareigą, numatytą Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 17 punkte, o ne 7 dalyje.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atsakovas B UAB „Autoservisas Vaišvydava“ pateikė atskirąjį skundą, prašydamas Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 9 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo UAB „Solus lupus“ skundą atmesti. Nurodo šiuos argumentus:

neaišku kokią įstatymo nuostatą administratorius pažeidė, nes teismas nukreipė į Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 7 dalį, kurioje kalbama apie administratoriaus laikiną pavadavimą;teismas nepagrįstai sprendė, jog buvo pažeistas Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 17 punktas dėl administratoriaus pareigos sušaukti kreditorių susirinkimą, nes byloje šiuo klausimu ginčo nebuvo. Be to, bankroto administratorius šią savo pareigą tinkamai įgyvendino, nes visiems atsakovo kreditoriams išsiuntė pranešimą apie 2011 m. gruodžio 23 d. 11.00 val. įvyksiantį kreditorių susirinkimą, nurodė jo susirinkimo vietą bei darbotvarkę. Pranešime buvo nurodyta, kad su darbotvarke susijusi informacija ir dokumentai kreditoriui bus pateikti gavus iš jo prašymą raštu. Pranešime nurodytoje darbotvarkėje nebuvo privaloma detaliai išdėstyti ir išanalizuoti turto pardavimo kainų klausimo bei PVM tarifų.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkinamas.

Nagrinėjamu atveju tarp byloje dalyvaujančių asmenų kilo ginčas dėl kreditorių susirinkime priimtų nutarimų teisėtumo. Nors kreditorius ir teigė, kad apie ginčijamą nutarimą sužinojo tik susipažinęs su kreditorių susirinkimo protokolu, kreditorius neįrodinėjo su ginčijamo nutarimo priėmimu susijusių procedūrų neteisėtumo. Kreditorius teigė, kad ginčijamas nutarimas neteisėtas tik dėl to, kad juo buvo nustatyta tam tikro atsakovo turto pardavimo iš varžytinių kaina, į kurią buvo įskaičiuotas ir PVM. Taigi, šiuo atveju kreditorius kvestionavo tik ginčijamų kreditorių susirinkimo nutarimų materialinių aspektų (turinio) teisėtumą. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi panaikino ginčijamus nutarimus dėl procedūrinių pažeidimų, padarytų šaukiant kreditorių susirinkimą. Teismas nustatė, kad šie procedūriniai pažeidimai pasireiškė tuo, kad bankroto administratorius, siųsdamas pranešimą kreditoriams apie kreditorių susirinkimą, pranešime detaliai neaptarė PVM klausimo.

Vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo 22 straipsnio 2-4 dalimis bankroto administratorius visus kreditorių susirinkimus (išskyrus pirmąjį) šaukia kreditorių susirinkime nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija iš byloje esančios bankroto administratoriaus 2011 m. gruodžio 9 d. pranešimo Nr. 12-30016, kuris buvo siųstas kreditoriui UAB „Solus lupus“, kopijos (b.l. 101) nustatė, kad bankroto administratorius nurodė jame kreditorių susirinkimo sušaukimo datą, laiką ir vietą. Pranešime taip pat buvo pateikta numatoma kreditorių susirinkimo darbotvarkė, įvardinant, jog kreditorių susirinkime pirmas svarstomas klausimas bus „Dėl nekilnojamojo turto pradinių pardavimo kainų patvirtinimo ir pardavimo tvarkos nustatymo“, o antras - „Dėl varžytinėse neparduoto nekilnojamojo ir ilgalaikio kilnojamojo turto pardavimo kainų sumažinimo ir pardavimo tvarkos nustatymo“. Pranešime buvo paaiškinta, kad su kreditorių susirinkimo darbotvarke susijusią informaciją ir dokumentus administratorius pateiks kreditoriui gavęs raštu prašymą. Iš pranešimo turinio teisėjų kolegija sprendžia, kad kreditorius, perskaitęs pranešimą kaip ir bet kuris kitas pakankamai atidus asmuo analogiškoje situacijoje (bonus pater familias), galėjo suprasti, jog kreditorių susirinkime bus balsuojama dėl tam tikro atsakovo turto pardavimo kainų. Kreditorius, nusprendęs dalyvauti šiame susirinkime ar balsuoti raštu, kaip ir bet kuris kitas pakankamai atidus asmuo analogiškoje situacijoje (bonus pater familias), turėjo pareigą paprašyti iš bankroto administratoriaus detalesnės informacijos tam, kad sužinotų konkretų turtą, kurį siūloma parduoti, ar konkrečią siūlomą jo pardavimo kainą bei sąlygas. Pažymėtina, kad nors kreditorė Kauno apskrities VMI nurodė, jog jai nebuvo pranešta apie 2011 m. gruodžio 23 d. kreditorių susirinkimą, tačiau pati kreditorė atsiliepime į skundą pripažįsta, kad ji Kauno apygardos teismo 2011 m. liepos 18 d. nutartimi buvo išbraukta iš atsakovo kreditorių sąrašo ir pakeista jos teisių perėmėju – VĮ Turto banku (b.l. 58). Vadinasi, bankroto administratorius šį pranešimą turėjo siųsti ne buvusiam, o esamam kreditoriui VĮ Turto bankui. Tuo tarpu iš 2011 m. gruodžio 23 d. kreditorių susirinkimo protokolo matyti, kad kreditorės teisių perėmėjas VĮ Turto bankas kreditorių susirinkime balsavo raštu už ginčijamą nutarimą pirmuoju darbotvarkės klausimu; o antruoju darbotvarkės klausimu pasiūlė savo nutarimo projektą, kuriame buvo nurodyta turto kaina, analogiška ginčijame nutarime nustatytai (b.l. 11-18). Toks kreditoriaus VĮ Turto banko elgesys patvirtina, kad jis apie kreditorių susirinkimą ir jo darbotvarkę buvo informuotas bei šis kreditorius, dėdamas protingas ir adekvačias pastangas kaip bet kuris kitas pakankamai atidus asmuo analogiškoje situacijoje (bonus pater familias), buvo detaliai susipažinęs su nutarimų projektais, nepaisant to, kad jie nebuvo nurodyti pačiame pranešime apie kreditorių susirinkimą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bankroto administratoriaus siųsto pranešimo apie kreditorių susirinkimo darbotvarkę, turinį; taip pat atsižvelgusi į tai, kad nei vienas (esamas) kreditorius netvirtino, jog būtent toks pranešimo turinys sutrukdė jam dalyvauti kreditorių susirinkime, suvokti darbotvarkės turinį ir balsuoti darbotvarkės klausimais; įvertinusi tai, kad pranešimas apie kreditorių susirinkimą buvo išsiųstas ir apeliantui; o byloje nekilo ginčo, kad bankroto administratorius apie šaukiamą kreditorių susirinkimą pranešė nesilaikydamas kreditorių susirinkime patvirtintos kreditorių susirinkimo sušaukimo tvarkos, daro išvadą, kad bankroto administratorius atsakovo 2011 m. gruodžio 23 d. kreditorių susirinkimą sušaukė nepažeisdamas (ne pirmajam) kreditorių susirinkimo sušaukimui keliamų įstatymo reikalavimų (Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 17 p. ir 22 str.). Todėl teisėjų kolegija laiko pagrįstais atskirojo skundo argumentus, jog teismas nepagrįstai skundžiama nutartimi nustatė ginčijamų kreditorių susirinkimo nutarimų neteisėtumą dėl procedūrinių pažeidimų, susijusių su netinkamu pranešimu kreditoriams apie šaukiamą kreditorių susirinkimą (CPK 12 ir 178 str.).

Tuo tarpu dėl ginčijamų kreditorių susirinkimo nutarimų turinio pažymėtina, kad kreditorius UAB „Solus lupus“ nutarimų neekonomiškumą ir prieštaravimą kreditorių turtiniams interesams įrodinėjo remdamasis vieninteliu aspektu, kad kreditoriai patvirtino pradinę turto pardavimo kainą su PVM, nors pagal įstatymą parduodant šios rūšies turtą PVM nėra mokamas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 32 straipsnio 1 ir 2 dalimis PVM neapmokestinamas pastatų, statinių ar jų dalių pardavimas (išskyrus naujus pastatus ir statinius bei jų dalis) ir žemės pardavimas (išskyrus žemę, perduodamą kartu su naujais pastatais ar statiniais ar jų dalimis, taip pat žemę statyboms). Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 32 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teisė pardavėjui, jei jis yra apmokestinamasis asmuo, pasirinkti už nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, kuris PVM neapmokestinamas pagal šio straipsnio 1 arba 2 dalį, PVM skaičiuoti įstatymo nustatyta tvarka, jeigu daiktas parduodamas ar kitaip perduodamas apmokestinamajam asmeniui PVM mokėtojui, taip pat Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 47 straipsnyje nurodytiems asmenims (išskyrus fizinius asmenis), ir šis pasirinkimas galioja ne trumpiau kaip 24 mėnesius nuo pasirinkimo deklaravimo dienos visiems jo sudaromiems atitinkamiems sandoriams. Valstybinės mokesčių inspekcijos interneto svetainėje (http://mic.vmi.lt/documentpublicone.do?&id=1000041795&tree_id=1000007324) skelbiamame Pridėtinės vertės mokesčio 32 straipsnio 1 dalies komentaro 4.1 punkte išaiškinta, kad: „Parduodant seną pastatą kartu su žeme ar be jos (kai žemė nėra pastato savininko nuosavybė, ją savininkas nuomoja), PVM tikslais svarbu nustatyti, koks tai yra sandoris – žemės statyboms ar seno pastato ir žemės, perduodamos kartu su senais pastatais, ar tik seno pastato (kai žemė nėra pastato savininko nuosavybė) tiekimo sandoris. Todėl turi būti atsižvelgiama į visas PVM apmokestinimo momentu esamas aplinkybes ir, tik įvertinus šias aplinkybes, nustatoma, koks tai yra sandoris. Jei PVM apmokestinimo momentu vienareikšmiai galima teigti, kad pagrindinis sandorio tikslas yra žemės sklypas statyboms (pvz., yra leidimas nugriauti parduodamą pastatą ir/ar parengti (rengiami) teritorijos detalieji planai, kuriuose numatomos naujos statybos), tai PVM tikslais laikoma, kad sudaromas žemės statyboms tiekimo sandoris, kuris apmokestinamas standartiniu PVM tarifu“. To paties straipsnio komentaro 4.3 punkte išaiškinta, kad: „Kai pastatas, kurio rekonstravimui yra išduotas statybos leidimas, parduodamas kartu su žeme, tai, apmokestinant PVM, būtina kiekvieną sandorį įvertinti atskirai, atsižvelgiant į apmokestinimo momentu žinomus pirkėjo tikslus ir kitas aplinkybes. Jei pagrindinis sandorio tikslas yra žemės sklypas statyboms (pvz., pagal techninį projektą, kurio pagrindu buvo išduotas leidimas rekonstravimui, numatoma papildomai pastatyti 2 aukštus, pakeisti pastato laikančias konstrukcijas, be to, yra išduotas leidimas pastato priestato statybai patvirtintas ar pradėtas rengti tos teritorijos detalusis planas), tai laikoma, kad sudaromas vienas sandoris dėl žemės statyboms. Toks tiekimas apmokestinamas PVM, taikant standartinį PVM tarifą“. Pridėtinės vertės mokesčio 32 straipsnio 2 dalies komentaro 2.2 punkte išaiškinta, kad: „Nustatant, ar žemė skirta statyboms, reikėtų įvertinti: ar yra leidimai statybai, arba savivaldybės detaliuose planuose yra numatytas sklypo užstatymas. [...] Jeigu parduodamam žemės sklypui leidimas statybai nėra išduotas ir savivaldybės detaliajame plane nėra numatytas sklypo užstatymas, tai, nustatant ar parduodama žemė gali būti laikoma žeme statyboms, kiekvieną atvejį reikia nagrinėti atskirai. Jeigu vienareikšmiai galima teigti, kad parduodame sklype, kuriam nėra išduotas leidimas statybai ir savivaldybės detaliajame plane nėra numatytas sklypo užstatymas, statybos darbai tikrai bus (pvz., yra parengtas šios teritorijos detaliojo plano, kuriuo numatoma keisti žemės naudojimo būdą leidžiantį vykdyti statybas, projektas, apie šį projektą yra visuotinai žinoma (projekto svarstymas skelbtas centriniame dienraštyje ar pan.) arba pvz., pirkėjas yra statybos organizacija, kuri šiame sklype numato statyti, o savivaldybės ar jos dalies bendruose planuose teritorijoje, kurioje yra sklypas, yra numatyta objektų statyba ir pan.), tai tokią žemę galima laikyti žeme statyboms.“. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į VMI internetinėje svetainėje pateiktą Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 32 straipsnio 1-2 dalies komentarą, daro išvadą, kad tik įvertinus konkretaus pastato ar/ir žemės sklypo pardavimo sandorio sudarymo aplinkybes, sąlygas, tikslą bei pačias sandorio šalis galima nuspręsti, ar konkretaus sandorio kaina yra privalomai apmokestinama/neapmokestinama PVM arba pardavėjo pasirinkimu gali būti/nebūti apmokestinama PVM.

Nagrinėjamu atveju ginčijamais nutarimais buvo patvirtintos pradinės atsakovo (1980 -1982 m. ir 1987-2003 m. baigtų statyti) pastatų ir žemės sklypų (kurių paskirtis žemės ir miško ūkio) pardavimo iš varžytinių kainos, nurodant, kad į kainą įeina ir PVM. Vadinasi, ginčijamų nutarimų priėmimo momentu nebuvo aišku su kokiu pirkėju (varžytinių laimėtoju), kokiais tikslais ir kokia galutine kaina bus sudaromas atsakovo turto pardavimo sandoris. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčijamų nutarimų priėmimo momentu nebuvo aišku, ar atsakovo parduodamas turtas galės būti atsakovo pasirinkimu apmokestinamas arba ne PVM (pavyzdžiui, parduodant pastatą ir/ar žemės sklypą ne statyboms kitam PVM mokėtojui), privalomai apmokestintas PVM (pavyzdžiui, parduodant pastatą ir/ar žemės sklypą statyboms kitam PVM mokėtojui) arba privalomai neapmokestinamas PVM (pavyzdžiui, parduodant pastatą ir/ar žemės sklypą ne statyboms fiziniam asmeniui, kuris nėra PVM mokėtojas). Vadinasi, vien ta aplinkybė, kad kreditorių susirinkimas ginčijamais nutarimais nustatydamas pradinę turto pardavimo kainą nurodė, kad į jos dydį patenka ir PVM, nereiškia, kad kreditorių susirinkimas nusprendė, jog PVM privalomai turi būti mokamas tiek tuo atveju, kai jo mokėti apskritai nereikia, tiek tuo atveju, kai atsakovas kaip apmokestinamasis asmuo gali pasirinkti, ar mokėti PVM, ar ne. Ginčijamais kreditorių susirinkimais tik buvo nurodyta nuo kokios sumos (kaip atskaitos taško) PVM turės būti apskaičiuotas tuo atveju, jei vadovaujantis PVM įstatymu jis privalomai turės būti mokamas. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijamais nutarimais nurodant, jog pradinės turto pardavimo kainos dydis apima ir PVM (tuo atveju, jei jis būtų privalomai mokamas), nepažeidžia kreditorių turtinių interesų ar ekonomiškumo principo. Priešingai, toks ginčijamas nutarimas yra teisėtas ir atitinkantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas.

Tuo tarpu paaiškėjus, kad bankroto administratorius sudarė atsakovo turto pardavimo sandorį su konkrečiu pirkėju (varžytinių laimėtoju) ir susitarė dėl PVM sumokėjimo, kuomet jis neturėjo būti privalomai mokamas arba galėjo būti pardavėjo pasirinkimu nemokamas, bet kuris suinteresuotas asmuo galės įstatymo nustatyta tvarka tokius neteisėtus bankroto administratoriaus veiksmus skųsti bei reikalauti atlyginti bankrutuojančiai įmonei ir kreditoriams tokiais neteisėtais veiksmais padarytą žalą.

Apeliacine tvarka išnagrinėjus atsakovo B UAB „Autoservisas Vaišvydava“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 9 d. nutarties, teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė teisės normas, reglamentuojančias kreditorių susirinkimo nutarimų priėmimo procedūrų teisėtumą ir nepagrįstai nesprendė dėl kreditorių susirinkimo nutarimų turinio teisėtumo, dėl ko priėjo neteisingos išvados, jog ginčijami kreditorių susirinkimo nutarimai naikintini. Todėl atsakovo B UAB „Autoservisas Vaišvydava“ atskirasis skundas tenkinamas, o Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 9 d. nutartis panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės - atsakovo B UAB „Autoservisas Vaišvydava“ 2011 m. gruodžio 23 d. kreditorių susirinkime priimti nutarimai 1 ir 2 darbotvarkės klausimais dėl atsakovo turto pardavimo kainų nustatymo paliktini galioti (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 9 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės.

Kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Solus lupus“ skundą dėl atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Autoservisas Vaišvydava“ 2011 m. gruodžio 23 d. kreditorių susirinkimo nutarimų 1 ir 2 darbotvarkės klausimų, atmesti.

Teisėjai Artūras DriukasRasa GudžiūnienėEgidijus Žironas