Vilniaus apygardos teismo nutarimas

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Viktoras Dovidaitis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 4 d. nutarimo, kuriuo V. K. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 126 str. 4 d., jam paskiriant 2200 litų baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu dvejiems metams,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliantas skunde detalizuoja ATPK 17 straipsnio nuostatas, išvardina teismų praktikoje suformuluotas penkias būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygas, mano, kad visiškai įrodyta aplinkybė, kad jo veikoje buvo visos būtinojo reikalingumo sąlygos, dėl ko pirmosios instancijos teismo priimtas nutarimas turėtų būti panaikintas. Pažymi, kad jo nuoseklius parodymus pagrindžia liudytojų parodymai bei rašytinė medžiaga, tuo tarpu teismas rėmėsi tik jo nenaudai (policijos pareigūno surašiusio protokolą) nurodytomis aplinkybėmis bei kitų asmenų apeliantui nepalankiais parodymais. Teigia, jog į parduotuvę atėjo blaivus, tai patvirtino liudytoja T. B., o išėjus iš parduotuvės, pamatė, kaip vienas vaikinas šaudo į du kitus (vienas iš jų buvo D. D.), išsigando dėl savo gyvybės ir pradėjo bėgti. Tuo metu įvykio vietoje nieko daugiau nebuvo, apeliantas su savimi neturėjo mobiliojo ryšio telefono, todėl tik pats apeliantas galėjo padėti nukentėjusiesiems. Pastarasis šoko būsenoje nubėgo prie automobilio ir nuvažiavo į įvykio vietą, pakeliui gurkštelėjo mašinoje buvusio alkoholio. Kuomet atvažiavo į įvykio vietą, jau buvo atvykę greitosios pagalbos automobilis bei policijos pareigūnai, kurie vėliau sulaikė jį. Pareigūno V. Kz. nurodyta aplinkybė, kad V. K. buvo sulaikytas, nes „naglai“ vairavo ir norėjo privažiuoti prie įvykio vietos, apelianto manymu, tik patvirtina jo parodymus, kad jis vyko gelbėti nukentėjusius asmenis. Pareigūnas nepasiteiravo apelianto, kada šis paskutinį kartą vartojo alkoholį ar rūkė, nors apeliantas maždaug 15-20 min. laikotarpyje vartojo alkoholį ir dėl patirto šoko nuolat rūkė, tokiu būdu pareigūnas pažeidė alkotesterio naudojimo instrukciją, kas lėmė netikslius alkoholio kiekio matuoklio rodmenis. Apylinkės teismas minimų aplinkybių nevertino ir skundžiamame nutarime šiuo klausimu nepasisakė. Apelianto įsitikinimu, alkoholio kiekio matuoklio rodmenys neatitinka tikrovės ir tokiu būdu negali būti laikomi leistinu įrodymu administracinio teisės pažeidimo byloje. Skunde nurodoma, kad apeliantas patyrė šoko būseną, t.y. negalėjo kontroliuoti savo veiksmų, dėl ko, esant didelei grėsmei tiek kitų asmenų, tiek jo gyvybei, jis bėgo atvaryti į įvykio vietą automobilį, patyręs didelį stresą, jis automobilyje išgėrė alkoholio ir skubėjo į pagalbą nukentėjusiesiems. Pažymima, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, kad apeliantas buvo sustabdytas policijos pareigūnų, nes atvyko į visą parą dirbančią parduotuvę po įvykio (susišaudymo) ir neva nurodė policijos pareigūnams, kad susipyko su žmona, dėl ko norėjo nusipirkti parduotuvėje alkoholio, teismas visiškai nevertino aplinkybių, kurios buvo prieš apeliantą sustabdant policijos pareigūnams ir nepagrįstai pripažino jį kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 126 str. 2 d., padarymo. Apeliantas akcentuoja, jog tai, kad pavojus buvo realus ir akivaizdus patvirtina liudytojų D. D., N. P., V. Kz. bei paties apelianto parodymai, rašytiniai įrodymai – baudžiamosios bylos medžiaga, kurioje nukentėjusysis yra D. D.. Teigia, jog kai kilo susišaudymas ir buvo sužaloti asmenys, įvykio vietoje nebuvo kitų, nesužalotų asmenų, išskyrus apeliantą, kuris su savimi neturėjo telefono, todėl pavojaus nebuvo galima pašalinti kitomis priemonėmis kaip tik padarant administracinį teisės pažeidimą, juolab, kad apeliantas alkoholį vartojo iš išgąsčio ir patirto šoko, jis negalėjo adekvačiai reaguoti į aplinką ir kontroliuoti savo veiksmų. Skunde taip pat nurodoma ir tai, jog apylinkės teismo šališkumas apelianto atžvilgiu pažeidė jo konstitucines teises bei įstatymines teises, o taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucijos saugomas vertybes. Teigiama, kad pirmosios instancijos teismo teisėjas aiškiai išsakė savo nuomonę, jog apeliantas yra „pažeidėjas“, kuris padarė eismo įvykį, nors šioje byloje eismo įvykis nebuvo sukeltas. Tokia apylinkės teismo pozicija, nuomonė bei išvados tik patvirtina, jog apeliantui yra realus pagrindas abejoti nutarimo pagrįstumu.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino, nepažeisdamas proceso įstatymų reikalavimų, bei pagrįstai V. K. pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos ATPK 126 str. 4 d.

V. K. nurodo, kad jo veikoje buvo visos būtinojo reikalingumo sąlygos, jis norėjo padėti nukentėjusiesiems, nes tuo metu įvykio vietoje nieko daugiau nebuvo, pagalbos iškviesti negalėjo, nes su savimi neturėjo mobiliojo ryšio telefono, kad jis šoko būsenoje nubėgo prie automobilio ir nuvažiavo į įvykio vietą, pakeliui gurkštelėjo mašinoje buvusio alkoholio. Tokia V. K. iškelta versija vertinama kritiškai, kaip siekis išvengti administracinės atsakomybės ar sušvelninti savo teisinę padėtį, ir atmetama.

V. K. kaltė padarius jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 126 str. 4 d., įrodyta administracinio teisės pažeidimo protokolu, tarnybiniais protokolais, alkotesterio duomenimis, liudytojų N. P., V. Kz. parodymais bei kita bylos medžiaga.

Išanalizavus policijos pareigūno V. Kz. parodymus, matyti, jog įvykio dieną per radiją išgirdo apie susišaudymą, kad reikalinga pagalba kitam ekipažui. Kai atvyko į įvykio vietą, vienas ekipažas buvo, bendravo su N. P.. Medikai taip pat jau buvo atvykę ir suteikinėjo pagalbą. Policijos pareigūnai pradėjo reguliuoti eismą ir tuo metu pastebėjo atvažiuojantį „Volvo“ automobilį, kuris važiavo į parduotuvės pusę. Automobilį vairavo V. K.. Jis buvo vienas. Priėjęs, paklausė kur vairuotojas skuba, pastarasis pasimetė, kalba jo buvo nerišli, pajuto, kad vairuotojas neblaivus, jam buvo liepta prieiti prie tarnybinio automobilio. Jis kolegoms pasakė, kad galimai sulaikytas neblaivus asmuo vairavęs automobilį. Patikrinus pastarojo neblaivumą, buvo nustatytas girtumo laipsnis. V. K. aiškino, kad susipyko su žmona ir todėl važiuoja į parduotuvę, apie norą padėti peršautam asmeniui jis nieko nesakė. V. K. pripažino savo kaltę, gailėjosi. Šiuos parodymus patvirtina įvykio dieną (2011 m. rugsėjo 19 d.) bei 2011 m. gruodžio 28 d. surašytuose tarnybiniuose pranešimuose užfiksuoti duomenys (b. l. 4, 5, 32-33), taip pat liudytojo N. P. parodymai, kad jis į įvykio vietą atvyko pirmas, atvažiavęs pamatė gulintį asmenį ant šalikėlio, jam buvo peršauta koja, medikai atvažiavo gal už 10 minučių, V. K. nematė, o vėliau atvažiavęs kolega V. Kz. pranešė apie girtą asmenį už vairo maždaug po atvykimo praėjus 20-30 min.

Pažymėtina, kad policijos pareigūnų parodymai, jų tarnybiniai pranešimai laikytini objektyviais įrodymais, kadangi V. Kz. tiesiogiai matė ir bendravo su V. K. įvykio dieną, tuo tarpu byloje nėra duomenų, kad minėti pareigūnai būtų suinteresuoti bylos baigtimi, tokių objektyvių ar pagrįstų duomenų nenurodė ir administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo.

Kita vertus, apelianto parodymai nėra nuoseklūs, dėl tam tikrų aplinkybių yra prieštaringi, be to, jų nepatvirtina aukščiau aptarti ir kiti byloje ištirti duomenys. Kaip jau buvo minėta, V. K. tvirtina veikęs būtinojo reikalingumo sąlygomis, norėjęs padėti nukentėjusiesiems, o negalėjęs iškviesti pagalbos telefonu, nusprendė grįžti į įvykio vietą ir automobiliu nuvežti nukentėjusiuosius į ligoninę, buvo šoko būsenoje, todėl pakeliui gurkštelėjo mašinoje buvusio alkoholio. Tuo tarpu, iš karto po įvykio, pastarasis policijos pareigūnams nebuvo užsiminęs apie ketinimą padėti nukentėjusiesiems, apeliantas teigė susipykęs su žmona, todėl ir važiavo į parduotuvę nusipirkti alkoholinių gėrimų. Apie norą padėti peršautiems asmenims V. K. nebuvo nurodęs ir administracinio teisės pažeidimo protokole, jame tik pažymėjo, jog dėl padaryto pažeidimo gailisi (b. l. 3). Tai, jog V. K. pažeidimo neginčijo, dėl jo gailėjosi nurodyta ir 2011 m. rugsėjo 19 d. surašytuose policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose (b. l. 4, 5). Apelianto iškelta versija, kad prieš tai jis nebuvo vartojęs alkoholio, o išgėrė alkoholio tik važiuojant gelbėti peršautus asmenis, nepasitvirtino. Šiuos V. K. parodymus paneigia jo paties ankstesni parodymai, duoti 2011 m. gruodžio 1 d. teismo posėdyje (b. l. 21). Tada apeliantas prisipažino vairavęs neblaivus, tvirtino, kad už vairo tokios būsenos sėdo, nes žmogui buvo peršauta koja, reikėjo vežti į ligoninę. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad apeliantas išgėrė automobilyje aptikto alkoholio, o į parduotuvę atėjo blaivus ir kad prieš patikrinimą daug rūkė. Tokios išvados neleidžia daryti ir liudytojos T. B. (parduotuvės darbuotojos) parodymai, kad nesimatė, jog V. K. būtų neblaivus, juolab, kad liudytoja taip pat nurodė ir tai, jog tarp jos ir apelianto jokio pokalbio nebuvo. Be to, aplinkybė, kad V. K. į parduotuvę atėjo pėsčias, palikęs automobilį, taipogi leidžia pagrįstai manyti, kad pastarasis į parduotuvę atėjo išgėręs. Taigi, nepasitvirtinus apelianto minėtiems teiginiams, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo sakyti, kad policijos pareigūnai pažeidė alkotesterio naudojimo instrukcijos taisykles, dėl ko alkoholio kiekio matuoklio rodmenys neatitinka tikrovės. Taip pat atkreipiamas dėmesys, jog apelianto tam tikri paaiškinimai neatitinka vieni kitiems. Iš pradžių V. K. nurodė, kad jis labai išsigando, buvo šoke, dėl to ir gėrė alkoholį nuėjęs prie mašinos, vėliau nurodo, kad labai pergyveno dėl peršauto asmens, ir iš karto norėjo jam padėti nuveždamas į ligoninę. Be to, jis teigė, kad labai išsigando ir pabėgo iš įvykio vietos, tačiau po to tvirtino, kad nieko nebijojo ir galvojo tik apie peršautą asmenį ir pagalbą jam.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, pagrįstai nustatė, kad tiriamu atveju V. K. neveikė būtinojo reikalingumo sąlygomis. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nutarime, pagal teismų praktikoje suformuotą poziciją tam, kad būtinasis reikalingumas būtų teisėtas, jis turi atitikti penkias būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygas: turi grėsti pavojus, gresiantis pavojus turi būti realus ir akivaizdus, pavojus negali būti pašalintas kitomis priemonėmis bei padarytoji žala turi būti mažiau reikšminga negu išvengtoji žala. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad įvykio metu buvo šauta į du asmenis, šią aplinkybę pagrindžia policijos pareigūnų parodymai, tačiau pažymima ir tai, kad, kai į įvykio vietą po tam tikro laiko tarpo atvažiavo apeliantas, peršautus asmenis jau apžiūrinėjo medikai, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog tada jau nukentėjusiesiems asmenims pavojus negrėsė. Iš bylos medžiagos matyti, kad pranešimas apie susišaudymą telefonu gautas 2011 m. rugsėjo 19 d. 00.30 val. (b. l. 35). Tai, kad susišaudymas įvyko apie 00.30 val., nurodė ir liudytoja T. B.. Tuo tarpu, kaip matyti iš administracinio teisės pažeidimo protokolo, V. K. vairavo automobilį neblaivus apie 01.05 val., t.y. po susišaudymo praėjus daugiau nei 30 min. Liudytojas N. P. nurodė, kad V. Kz., kuris atvyko po kokių 10-15 min. nuo jo atvykimo į įvykio vietą, pranešė apie girtą už vairo asmenį maždaug po atvykimo praėjus 20-30 min. Taigi, bylos medžiaga patvirtina, kad V. K. prie parduotuvės grįžo praėjus pakankamam laikui, kai į įvykio vietą jau buvo atvažiavę ne tik policijos pareigūnai, bet ir medikai. Esant šioms aplinkybėms, reikia sutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nors pavojus peršautiems asmenims buvo ir realus, ir akivaizdus, tačiau V. K. to pavojaus niekaip nebandė išvengti, nes jis grįžo į įvykio vietą po pakankamai ilgo laiko tarpo, kai pagalba asmenims jau buvo suteikta. Taip pat nepasitvirtino V. K. versija, kad negalima buvo sužalotus asmenis nuvežti kitu transportu, o greitosios pagalbos laukti galimai nebuvo laiko, nes policijos pareigūnai atvyko į įvykio vietą greitu laiku, buvo operatyviai iškviesta greitoji pagalba, pažymint ir tai, kad šaudymas įvyko prie parduotuvės, dirbančios visą parą.

Taigi, aukščiau aptartų ir byloje surinktų įrodymų visetas, leidžia teigti, kad V. K. padarė pažeidimą, numatytą ATPK 126 straipsnio 4 dalyje.

Skiriant nuobaudą, teismas atsižvelgė į padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, jo padarymo aplinkybes (girtumo sunkumą) ir pavojingumą visuomenei, į pažeidėjo asmenybę, šeimos ir turtinę padėtį (dirba, vedęs, administracine tvarka nebaustas), į jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, ir pagrįstai V. K. paskyrė nuobaudą, artimą įstatymo sankcijoje numatytam vidutiniam dydžiui, su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu minimaliam laikui.

Skundo argumentai dėl apylinkės teismo šališkumo taipogi nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Apeliacinės instancijos teismui, išnagrinėjus bylą pagal apelianto skundą, nekilo jokių abejonių dėl teismo objektyvumo, nešališkumo. Priimtas procesinis sprendimas tinkamai motyvuotas, pagrįstas byloje surinktais ir ištirtais įrodymais.

Esant šioms aplinkybėms, skundžiamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 4 d. nutarimą nepakeistą ir V. K. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.