Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 18 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. nuteistas už tai, kad veikdamas pagal 2005-11-10 I. G. įgaliojimą Nr. 9514, išduotą Vilniaus m. 17-o notarų biuro notarės L. M. bei 2005-11-11 D. G. įgaliojimą, Nr. 15/07-18, išduotą Marijampolės pataisos namų direktoriaus T. K. , kuriais buvo įgaliotas tvarkyti Ingridos ir D. G. asmeninį turtą, kuriuos pastarieji išdavė norėdami parduoti paveldėtą butą, esantį (duomenys neskelbtini), 2005-11-22 Vilniaus rajono 1-e notarų biure, esančiame Rinktinės g. 50, Vilniaus m., pas notarę D. S. sudarė su J. R. bei R. R. buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus m , pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 8151, kurios sąlygas R. R. vykdydama, 2005-11-22 mokėjimo nurodymu į R. K. sąskaitą, Nr. (duomenys neskelbtini) , esančią AB „SEB Vilniaus bankas“ pervedė 95 000 Lt., o likusią - 90 000 Lt. sumą - 2005-11-22 mokėjimo nurodymu pervedė į I. G. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) , esančią AB „SEB Vilniaus bankas“. Tuomet, R. K. , turėdamas pareigą perduoti jo sąskaitoje esančias (95 000 lt) pinigines lėšas D. G. , neturėdamas tam teisės, be jokio pagrindo šias pinigines lėšas 2005-11-22 iš savo sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) , esančios AB „SEB Vilniaus bankas“, mokėjimo nurodymu pervedė 95 000 Lt. į kitam asmeniui - V. Č. - priklausančią sąskaitą, Nr. 71106, esančią AB „SEB Vilniaus bankas“. Tokiu būdu pastaraisiais veiksmais R. K. iššvaistė jam patikėtą D. G. priklausantį didelės vertės turtą - 95 000 Lt.

Nuteistasis R. K. apeliaciniame skunde nesutinka su Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu nustatytu jo veikos kvalifikavimu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir dėl paskirtosios laisvės atėmimo bausmės dydžio.

Tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas pripažintų esant pakankamai R. K. kaltės įrodymų, apeliantas prašo pakeisti nuosprendį bausmės skyrimo dalyje. Nurodo, jog, atsižvelgus į visas byloje nustatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, jo atžvilgiu būtų galima taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo R. K. apeliacinis skundas netenkinamas.

P. L. Respublikos BPK (toliau – BPK) 20 straipsnio 2 dalį, byloje surinktus duomenis pripažinti įrodymais kiekvienu atveju gali tik teismas ar teisėjas, kurio žinioje yra byla. Įrodymais gali būti pripažįstami tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai.

Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama R. K. apeliaciniame skunde, įstatymų nustatyta tvarka šioje byloje gautus duomenis pripažindamas įrodymais bei juos vertindamas, BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų ištyrimo bei vertinimo taisyklių nepažeidė. Visuma duomenų, gautų apklausus nuteistąjį R. K. , nukentėjusįjį D. G. , liudytojus I. G. , J. R. , V. Č. , G. S. , T. Z. , įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, kurie įstatymo nustatyta tvarka užfiksuoti atitinkamuose procesiniuose dokumentuose, duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad R. K. pagrįstai pripažintas kaltu dėl pagal nukentėjusiojo D. G. įgaliojimą jam patikėto didelės vertės svetimo turto iššvaistymo, o jo apeliacinio skundo argumentai nekelia abejonių dėl priimto nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo.

Bylos duomenimis patikimai nustatyta, kad 2005 m. lapkričio 11 d. Marijampolės pataisos namų direktorius T. K. išdavė nukentėjusiojo D. G. vardu pasirašytą įgaliojimą, kuriuo D. G. įgaliojo nuteistąjį R. K. parduoti jam asmeninės nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dalį, atlikti visus su pardavimu susijusius veiksmus valstybinėse įstaigose, sudaryti buto pirkimo – pardavimo sutartį, gauti pinigus už parduotą butą ir perduoti butą (t. 1 b.l. 3). Paties apelianto, liudytojų I. G. , J. R. parodymais, 2005 m. lapkričio 22 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pirkimo – pardavimo sutarties duomenimis nustatyta, kad R. K. , veikdamas pagal pirmiau minėtą D. G. išduotą įgaliojimą, jo vardu pasirašė su J. R. buto pirkimo – pardavimo sutartį (t. 1 b.l. 40-43). Nuteistojo R. K. , liudytojos J. R. parodymais ir byloje esančio R. K. banko sąskaitos išrašo duomenimis nustatyta, kad 2005 m. lapkričio 22 d., iš karto po buto pirkimo – pardavimo sutarties pasirašymo, J. R. į R. K. sąskaitą pervedė 95 000 Lt už D. G. priklausiusios buto dalies pardavimą (t. 1 b.l. 117). Netrukus po to, R. K. , gavęs jam įgaliojimo pagrindu patikėtą svetimą, D. G. priklausantį didelės vertės turtą – 95 000 Lt, neturėdamas teisinio pagrindo, pervedė šiuos pinigus į jam nepažįstamo asmens, V. Č. , banko sąskaitą (t. 1 b.l. 118-119).

Šių patikimai nustatytų faktinių bylos aplinkybių nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme neneigė ir pats nuteistasis. Apklaustas teisiamojo posėdžio metu jis pripažino, kad, veikdamas pagal D. G. išduotą įgaliojimą sudarė su liudytoja J. R. D. G. ir I. G. priklausiusio buto pirkimo – pardavimo sutartį ir tą pačią dieną į jo banko sąskaitą J. R. pervedė 95 000 Lt. Tačiau apeliantas tvirtino neturėjęs tyčios šių D. G. priklausiusių pinigų iššvaistyti, kadangi pagrįstai manė, kad, vykdydamas nenustatyto asmens, vardu „Rolandas“, nurodymą pervesti gautus pinigus į apeliantui nepažįstamo asmens, V. Č. , banko sąskaitą, veikia neprieštaraudamas D. G. valiai. Tokie apelianto parodymai apie tai, kad jis nesuprato, jog pervesdamas D. G. priklausančius pinigus trečiajam asmeniui, veikia prieš nukentėjusiojo valią, paneigiami byloje surinktais duomenimis. Iš pirmiau aptarto D. G. įgaliojimo, pagal kurį R. K. turėjo teisę atlikti visus buto pardavimo sandoriui sudaryti reikalingus veiksmus, turinio matyti, kad nukentėjusysis nesuteikė teisės apeliantui laisva valia disponuoti gautais už parduoto buto dalį pinigais ar pervesti juos konkrečiam trečiajam asmeniui, t.y. V. Č. . Tą aplinkybę, kad nuteistasis nebuvo įgaliotas pervesti gautus pinigus kitiems asmenims, savo parodymuose viso proceso metu tvirtino ir D. G. . Apklaustas pirmosios instancijos teisme jis kategoriškai teigė, kad pagal susitarimą su apeliantu ir pastarajam suteikto įgaliojimo ribas, pinigai, gauti už parduoto buto dalį, turėjo būti pervesti į D. G. banko sąskaitą (t. 3 b.l. 17). Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad nukentėjusiojo D. G. parodymai apie kartu su juo kalėjusius ir jam spaudimą parduoti butą dariusius asmenis, viso proceso metu nebuvo išsamūs. Kita vertus, ši aplinkybė neduoda pagrindo abejoti nukentėjusiojo viso proceso metu duotais parodymais, kuriais ir rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nustatydamas esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, turėjusias reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui. Juolab, kad D. G. parodymus apie tai, kad jis negavo pinigų už parduotą buto dalį, kuriais abejoja nuteistasis R. K. savo apeliaciniame skunde, patvirtina I. G. parodymai ir pirmiau aptarti nuteistojo banko sąskaitos išrašo duomenys, iš kurių matyti, kad 95 000 Lt buvo pervesti ne į nukentėjusiojo banko sąskaitą, o į V. Č. banko sąskaitą. Šios aplinkybės leidžia daryti kategorišką išvadą, kad nukentėjusysis D. G. už parduotą buto dalį jam priklausiusių pinigų – 95 000 Lt negavo.

BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo didelės vertės turto ar turtinės teisės iššvaistymo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia tretiesiems asmenims. Kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje svetimas turtas tretiesiems asmenims neteisėtai perleidžiamas, jeigu tai padaroma nesilaikant nustatytos turto perleidimo tvarkos. Turto perleidimo tvarka nustatoma teisės aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru susitarimu. Iš pirmiau aptartų duomenų akivaizdu, kad apeliantas, veikdamas pagal D. G. įgaliojimą, pardavęs pastarajam nuosavybės teisėmis priklausančią buto dalį ir gavęs už ją 95 000 Lt, akivaizdžiai suprato, kad šis turtas jam nepriklauso. Taip pat jis neabejotinai suprato, kad jam įgaliojimo pagrindu patikėtą turtą – pinigines lėšas perduoti trečiajam asmeniui galėjo tik specialiai tuo klausimu gavęs iš D. G. atitinkamą sutikimą. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad dėl tokio sutikimo nuteistasis R. K. su D. G. nesitarė, jo negavo ir veikdamas nenustatyto asmens pavedimu, kuris taip pat neturėjo jokių teisinių įgalinimų disponuoti nukentėjusiojo D. G. turtu, jam patikėtą svetimą turtą perleido trečiajam asmeniui. Tokie jo veiksmai teisingai ir pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 184 straipsnio 2 dalį.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo pakeisti skundžiamą nuosprendį ir bausmės skyrimo dalyje. Nuosprendį priėmęs teismas, svarstydamas bausmės skyrimo R. K. klausimą, atsižvelgė ne tik į jo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes (kaltės formą, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, priežastis bei pasekmes, apelianto asmenybę), bet ir į kitas BK 54 straipsnyje numatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes. Apeliantas padarė sunkų, tyčinį nusikaltimą, dėl ko nukentėjusiajam D. G. buvo padaryta didelė turtinė žala. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad jis savo skunde nepagrįstai nurodo, jog nuosprendį priėmęs teismas pripažino, kad R. K. padarytas nusikaltimas yra neatsargus. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad jį priėmęs teismas padarė išvadą, jog R. K. BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė veikdamas tyčia. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šia apygardos teismo išvada. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir apeliaciniame skunde minimą aplinkybę, kad R. K. padarytas nusikaltimas yra atsitiktinio pobūdžio. Apeliantas anksčiau teistas, tačiau teistumas išnykęs, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, nedirba. R. K. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta.

Už kvalifikuotą turto iššvaistymą įstatymas numato tik laisvės atėmimo bausmę iki septynerių metų. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, R. K. paskyrė laisvės atėmimo bausmę vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, t.y. paskyrė bausmę, mažesnę nei BK 184 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia R. K. paskirta bausmė atitinka teisingumo principą ir nelaikytina akivaizdžiai per griežta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. K. apeliacinį skundą atmesti.