- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-25
- Bylos Nr.
- 2-1336-241/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Gasiūnienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Apželdinimas“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Vanesos turtas“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Apželdinimas“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutarties, kuria netenkintas atsakovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vanesos turtas“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Apželdinimas“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo 59 574,83 Eur skolą, 24 951,76 Eur palūkanų ir 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas pareikštų reikalavimų įvykdymui užtikrinti prašė takyti laikinąsias apsaugos priemones. Kauno apygardos teismas 2015 m. kovo 23 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino – areštavo atsakovui priklausantį 84 526,59 Eur vertės nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, uždrausdamas areštuotu turtu disponuoti, o šio turto nesant arba esant nepakankamai, likusiai sumai areštavo atsakovui priklausančias pinigines lėšas, esančias bankų ir kitų kredito įstaigų sąskaitose, leisdamas iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su ieškovu. Atsakovas pateikė teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, taikytų teismo 2015 m. kovo 23 d. nutartimi, panaikinimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2015 m. balandžio 28 d. nutartimi atsakovo prašymą atmetė. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimą grįsdamas aplinkybe, kad jam ieškinio suma nėra didelė, nepateikė savo finansinę padėti apibūdinančių duomenų ir įrodymų, todėl nėra galimybės įvertinti atsakovo turtinę padėtį ir ją pripažinti gera. Dėl šių priežasčių teismas sprendė, kad teismo argumentas dėl didelės ieškinio sumos nėra paneigtas. Įvertinęs atsakovo pateiktus išrašus iš Nekilnojamojo turto registro apie jam priklausantį nekilnojamąjį turtą, iš kurių matyti, kad atsakovo turimas nekilnojamasis turtas yra apsunkintas hipoteka ir atsakovo turtui Kauno apylinkės teismo nutartimi taikytas areštas, teismas sprendė, kad šios aplinkybės neeliminuoja abejonių dėl atsakovo galimybės ieškinio patenkinimo atveju įvykdyti teismo sprendimą. Atsakovo argumentą, kad jis dėl pritaikyto arešto negali disponuoti savo lėšomis ir sumokėti mokesčių, teismas pripažino nepagrįstu, kadangi atsakovo lėšos vykdant teismo nutartį nėra areštuotos. Teismas atsakovo argumentus, jog ieškovo reikalavimai prima facie nėra pagrįsti, vertino kaip nesudarančius pagrindo prašymą tenkinti, kadangi teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, tik preliminariai įsitikina ieškinio pagrįstumu ir nevertina ieškinio pagrįstumo iš esmės. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo atmetė.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atsakovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovo prašymą tenkinti ir panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. nutartimi atsakovo turtui pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, susijusias su galimybe taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nesilaikė CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų, todėl nutartimi laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos nesant visų būtinųjų jų taikymo sąlygų – teismas neįvertino preliminaraus ieškinio pagrįstumo, o ieškovo pareikštas reikalavimas yra vertintinas kaip prima facie nepagrįstas.
2. Nagrinėjamu atveju nėra būtinybės laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, kadangi neegzistuoja grėsmė ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui.
3. Nepagrįsta teismo išvada, kad 84 526,59 Eur ginčo suma yra didelė atsakovui, kadangi klausimas, ar ginčo suma yra didelė, kiekvienu atveju sprendžiamas individualiai. Atsakovo 2015 m. l-ojo ketvirčio balansas įrodo atsakovo galimybes sumokėti ieškovo ieškiniu reikalaujamą sumą.
4. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka proporcingumo principo, nes dėl šių priemonių atsakovo areštuotame turte pradėti vykdyti nekilnojamojo turto vystymo darbai yra apriboti.
5. Hipoteka negali būti laikoma aplinkybe, keliančia grėsmę ieškovo pareikšto reikalavimo įvykdymui ir dėl to lemiančia būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Hipoteka atsakovo nekilnojamajam turtui yra įregistruota dar 2009 metais užtikrinant kredito sutarties vykdymą. Per visą laikotarpį nuo hipotekos įregistravimo atsakovas tinkamai vykdė kredito sutarties sąlygas ir joks išieškojimas iš atsakovo įkeisto turto nebuvo pradėtas, todėl nėra grėsmės, kad atsakovo hipoteka įkeistas turtas būtų išieškomas kredito įstaigos naudai. Aplinkybė, kad atsakovo turtas yra apsunkintas hipoteka, nereiškia, kad jis negali būti realizuotas, o už jį gautomis lėšomis negali būti įvykdytas ieškovui galbūt palankus teismo sprendimas.
6. Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. L2-13295-528/2013 atsakovo turto arešto mastas buvo tik 13 756,23 Eur, todėl toks arešto taikymas, kai atsakovo turimo turto vertė sudaro net 889 085,36 Eur, o ieškovo pareikštas reikalavimas – tik 84 526,59 Eur, negali būti laikomas pagrindu atsakovui taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Atsiliepimas į atskirąjį skundą nepaduotas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atmestas atsakovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Atskiruoju skundu apeliantas kvestionuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinų abiejų sąlygų buvimą.
Apelianto teigimu, ieškovo reikalavimas nėra prima facie pagrįstas, o teismas preliminaraus ieškovo pareikšto ieškinio pagrįstumo nevertino, tokiu būdu nesilaikydamas CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas su šiais atsakovo argumentais nesutinka. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atsakovo argumentai dėl ieškovo reikalavimo nepagrįstumo nesudaro pagrindo naikinti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas tik preliminariai įsitikina ieškinio pagrįstumu ir nevertina ieškinio pagrįstumo iš esmės. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas 2015 m. kovo 23 d. nutartimi taikydamas laikinąsias apsaugos priemones preliminariai įvertino ieškinio reikalavimus, pripažino juos preliminariai pagrįstus, todėl negalima sutikti su atsakovo argumentais, kad teismas pažeidė CPK 144 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su atsakovo argumentais dėl tikėtino ieškinio nepagrindimo. Ieškovas savo reikalavimą atsakovui kildina iš 2015 m. sausio 21 d. reikalavimo perleidimo sutarties, kuria iš pradinio kreditoriaus UAB „Etna“ perėmė visas teises pagal UAB „Etna“ ir atsakovo 2007 m. rugpjūčio 6 d. sudarytą sutartį ir 2007 m. spalio 29 d. priedą dėl darbų atlikimo. Ieškovas pateikė įrodymus, kad UAB „Etna“ ir atsakovą siejo sutartiniai teisiniai santykiai, kad atsakovas yra skolingas pradiniam kreditoriui, todėl yra pagrindas konstatuoti ieškovo reikalavimų prima facie pagrįstumą. Atsakovo atsikirtimai, kad ieškovo reikalavimo teisė realiai neegzistuoja, bus įvertinti ir ištirti bylą nagrinėjant iš esmės ir galutiniu teismo sprendimu bus pasisakyta dėl ieškovo pareikšto reikalavimo pagrįstumo, o sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą tarp šalių kilęs ginčas nėra nagrinėjamas.
Apeliantas taip pat ginčija teismo padarytą išvadą, kad pareikšto reikalavimo suma atsakovui yra didelė ir šios išvados nepagrįstumą įrodinėja 2015 m. pirmojo ketvirčio balansu. Pagal balanso duomenis bendrovės turtas sudaro 889 085,36 Eur, iš jų 163 466,28 Eur po vienerių metų mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai, 59 313,96 Eur per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai, per vienerius metus gautinos sumos – 7 564,61 Eur. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas reiškia piniginį reikalavimą, kurio patenkinimo atveju atsakovui kiltų pareiga sumokėti ieškovui 84 526,59 Eur. Vadovaujantis atsakovo balansu, pinigai ir pinigų ekvivalentai sudaro tik 1 983,20 Eur, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė lieka nepaneigta.
Atsakovo manymu, hipotekos jo nekilnojamajam turtui įregistravimo faktas ar teismo nutartimi taikomas 13 756,23 Eur turto areštas, negali būti pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė nustatęs CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinų sąlygų egzistavimą. Hipotekos įregistravimo faktą ir kito teismo nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones teismas vertino kaip aplinkybes, kurios nepaneigia abejonių dėl atsakovo galimybės įvykdyti ieškovui galbūt palankų teismo sprendimą. Hipotekos atsakovo turtui įregistravimo aplinkybė ir turto areštas nebuvo savarankiški pagrindai, kurie lėmė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą atsakovo turtui šioje byloje. Atsakovas nepagrįstai nurodo, kad hipotekos įregistravimas neturi įtakos jo galimybei įvykdyti ieškovui galbūt palankų teismo sprendimą. Pažymėtina, kad hipotekos kreditorius turi pirmumo teisę išieškoti skolą iš įkeisto turto, be to, hipoteka užtikrinto turto realizavimas yra apsunkintas, todėl nepagrįsti atsakovo argumentai, kad jis turi galimybę visiškai laisvai perleisti hipoteka suvaržytą turtą.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atsakovo argumentais, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemone teismas pažeidė proporcingumo ir ekonomiškumo principus. Pagal CPK 145 straipsnio 2 dalį teismas gali taikyti kelias laikinąsias apsaugos priemones, tačiau bendra jų suma neturi būti iš esmės didesnė už ieškinio sumą. Laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės neviršija ieškovo pareikšto reikalavimo sumos, jos parinktos vadovaujantis ekonomiškumo principu – pirmiausia taikytas nekilnojamojo ir kilnojamojo turto areštas ir tik jo nesant ar esant nepakankamai – piniginių lėšų areštas. Taigi pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nei ekonomiškumo, nei proporcingumo principų nepažeidė.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovas, įrodinėdamas, kad ieškinio patenkinimo atveju jam nebūtų kliūčių sumokėti ieškovo reikalaujamą sumą, gali pasinaudoti CPK 148 straipsnio 2 dalyje įtvirtina teise ir sumokėti ieškovo reikalaujamą sumą į teismo sąskaitą, pateikti laidavimą arba įkeisti turimą turtą ieškovui.
Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą ir panaikinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, padarė teisingą išvadą dėl to, kad byloje nenustatyta aplinkybių, sudarančių pagrindą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, todėl nėra pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.