Telšių apylinkės teismo sprendimas

Akmenės rajono apylinkės teismo teisėja Virginija Jokubauskienė, sekretoriaujant J. D., dalyvaujant ieškovo – Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ŠAVMI) – atstovei T. B.,

išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo – Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos – ieškinį atsakovams A. K. ir V. A. K. dėl skolos valstybės biudžetui priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Perskaičiavus mokestinės nepriemokos delspinigius, A. K. prekybos įmonės mokestinė nepriemoka valstybės biudžetui 2007 m. gruodžio 5 d. sudarė 79244,86 Lt. Ieškovo apskaitos duomenimis 2008 m. kovo 4 d. ši nepriemoka sudarė 79082,54 Lt.

2013 m. vasario 4 d. ŠAVMI A. K. prašymu priėmė sprendimą Nr. (23.21-08)-324-896 leisti A. K. perimti jos prekybos įmonės tuo metu buvusią 74021,37 Lt mokestinę nepriemoką. Ieškovui netenkinus A. K. prašymo atleisti nuo perimtos mokestinės nepriemokos baudų ir delspinigių, o A. K. apskundus šį sprendimą, LVAT 2014 m. birželio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-1375/2014, A. K. atleista nuo 20140,39 delspinigių ir 50 proc. apskaičiuotų baudų, t. y. nuo 9872,36 Lt baudų sumos. Mokesčių mokėtojo apskaitos 2014 m. rugsėjo 11 d. balanso duomenimis A. K. mokestinė nepriemoka sudaro 42373,16 Lt. šią sumą ieškovas prašo priteisti iš A. K. ir jos sutuoktinio V. A. K.. Nurodo, jog individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, todėl atsakomybė pagal juridinio asmens prievoles tenka ir jo dalyviams. Individualios įmonės turtas neatskirtas nuo jo savininko turto, taip pat ir esančio jungtinėje nuosavybėje. Iš individualios veikos, vykdomos santuokos metu, atsiradusios prievolės turi būti laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis ir tenkinamos iš bendro sutuoktinių turto. Atsakovų santuoka sudaryta 1975 m., santuokos laikotarpis iki 2005 m., kai buvo priimtas sprendimas patvirtinti patikrinimo aktą, kurio nustatyta mokestinė nepriemoka, buvo daugiau nei 30 metų. A. K. prekybos įmonė individualią veiklą vykdė santuokos metu, todėl atsiradusios prievolės turi būti laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis.

Ieškovo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad A. K. prekybos įmonė buvo įsteigta atsakovų santuokos metu, nepriemoka atsirado taip pat santuokos metu. Visas nekilnojamasis turtas yra registruotas A. K. vardu, bet jis taip pat įgytas santuokos metu. Tokiomis aplinkybėmis civilinis kodeksas preziumuoja, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, taip pat ir įmonė, ji taip pat yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Tuomet, visos prievolės, kilusios iš to turto, irgi yra sutuoktinių bendros prievolės. Todėl ŠAVMI ir pateikia ieškinį, prašydama, kad A. K. individualios įmonės skola – mokestinė nepriemoka – būtų pripažinta solidaria. A. K. perėmus savo individualios įmonės nepriemoką skolos prigimtis ir jos atsiradimas nepasikeitė. Ši aplinkybė, atsakovei yra žinoma, nes VMI 2002 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 127 patvirtinto mokestinės nepriemokos procedūrų aprašo 5 punkte nustatyta, kad skolos perėmėjui taikomos visos mokestinės nepriemokos sumokėjimą ir išieškojimą reglamentuojančios nuostatos, kurios būtų taikomos pačiam mokestinę nepriemoką perleidusiam mokesčių mokėtojui. Be to, individualios įmonės turtas neatskirtas nuo savininko turto. Individuali įmonė buvo įkurta santuokos metu ir ji yra taip pat ir V. A. K. turtas, tai ir prievolė, atsiradusios iš šios jungtinės nuosavybės, yra abiejų atsakovų bendrosios prievolės. Tikslindama ieškinio pirmame punkte nurodytą reikalavimą, prašo ne priteisti mokestinę nepriemoką iš atsakovų, o pripažinti ją solidaria atsakovų prievole.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atsakovai A. K. ir V. A. K. susituokė 1975 m. (duomenys neskelbtini) A. K. prekybos įmonė įregistruota 1998 m. spalio 28 d., veiklos rūšis: mažmeninė prekyba kioskuose. 2005 m. liepos 7 d. ŠAVMI sprendimu Nr. 14.4-25-55 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ nuspręsta patvirtinti 2005 m. balandžio 13 d. patikrinimo aktą Nr. 6324-03-26-83 ir nurodyti A. K. prekybos įmonei sumokėti į biudžetą patikrinimo akte bei šiame sprendime papildomai apskaičiuotus 85206,30 Lt, šią sumą sudaro pridėtinės vertės mokestis, šio mokesčio delspinigiai, bauda, atskaitymai nuo pajamų kelių priežiūros ir plėtros programai finansuoti, šių atskaitymų delspinigiai, įmonių pajamų mokestis, delspinigiai bei šio mokesčio bauda. 2005 m. spalio 13 d. sprendimu Nr. 69-303 Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, išnagrinėjusi A. K. prekybos įmonės skundą dėl anksčiau minėto 2005 m. liepos 7 d. ŠAVMI sprendimo, nusprendė šį sprendimą patvirtinti. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs likviduojamos A. K. prekybos įmonės prašymą panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos 2005 m. spalio 13 d. sprendimą, skundą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs likviduojamos A. K. prekybos įmonės apeliacinį skundą dėl minėto Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo, apeliacinį skundą atmetė. Pirminiame ieškinyje, pateiktame teismui 2008 m. kovo 17 d. ieškovas nurodė, kad ŠAVMI vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimu byloje Nr. 29/04 „Dėl Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos muitų tarifų įstatymo 18 straipsnio 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ perskaičiavo mokestinės nepriemokos delspinigius ir 2007 m. gruodžio 5 d. A. K. prekybos įmonės mokestinė nepriemoka valstybės biudžetui sudarė 79244,86 Lt. ŠAVMI 2008 m. kovo 4 d. apskaitos duomenimis ši nepriemoka sudarė 79082,54 Lt. 2009 m. rugpjūčio 19 d. ŠAVMI sprendimu Nr. 14.8-73-22 „Dėl atleidimo nuo baudų ir/ar delspinigių“ atmestas A. K. prekybos įmonės prašymas atleisti nuo priskaičiuotų delspinigių bei paskirtų baudų mokėjimo. Jame taip pat nurodoma, kad minėtos įmonės skola valstybės biudžetui sprendimo priėmimo dieną buvo 77600,32 Lt. Išnagrinėjus skundą dėl minėto sprendimo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2009 m. spalio 14 d. sprendimu Nr. 69-287 ŠAVMI 2009 m. rugpjūčio 19 d. sprendimas patvirtintas. Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 31 d. sprendimu Nr. S-408(7-382/2009) patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2009 m. spalio 14 d. sprendimas Nr. 69-287. A. K. pateikus prašymą dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška, ŠAVMI viršininko 2010 m. kovo 8 d. sprendimu nuspręsta A. K. prekybos įmonės mokestinės nepriemokos beviltiška nepripažinti. Šiaulių apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs A. K. prekybos įmonės skundą dėl ŠAVMI viršininko 2010 m. kovo 8 d. sprendimo panaikinimo, 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą.

2013 m. sausio 21 d. A. K. pateikė ŠAVMI prašymą duoti sutikimą 74021,37 Lt A. K. prekybos įmonės mokestinei nepriemokai perimti. 2013 m. sausio 21 d. pažyma atsakovė patvirtino, jog perimama mokestinė nepriemoka yra neskundžiama. 2013 m. vasario 4 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko sprendimu minėtas prašymas patenkintas.

2013 m. kovo 4 d. sprendimu ŠAVMI nepatenkino ieškovės prašymo atleisti ją nuo atskaitymų nuo pajamų kelių priežiūros ir plėtros programai finansuoti baudos, jų delspinigių, pelno mokesčio baudos, jų delspinigių, pridėtinės vertės mokesčio baudos, delspinigių. Valstybinė mokesčių inspekcijA prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. balandžio 17 d. sprendimu patvirtino minėtą ŠAVMI sprendimą. Išnagrinėjusi A. K. skundą dėl minėto Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. balandžio 17 d. sprendimo Mokestinių ginčų komisija 2013 m. birželio 25 d. nusprendė panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. balandžio 17 d. sprendimo dalį ir atleisti A. K. nuo 226,09 Lt atskaitymų nuo pajamų kelių priežiūros ir plėtros programai finansuoti delspinigių, 10226,32 Lt pelno mokesčio delspinigių ir 9687,98 Lt pridėtinės vertės mokesčio delspinigių mokėjimo. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-1375/2014, A. K. atleista nuo 50 proc. atskaitymų nuo pajamų kelių priežiūros ir plėtros programai finansuoti baudos, pelno ir pridėtinės vertės mokesčių baudų.

Nagrinėjamoje byloje prašoma pripažinti solidaria prievolė ­– A. K. prekybos įmonės mokestinė nepriemoka, perimta atsakovės A. K. – susidarė laikotarpiu nuo 1997 m. liepos 1 d. iki 2002 m. rugsėjo 18 d., ji patvirtinta ŠAVMI viršininko 2005 m. liepos 7 d. sprendimu Nr. 14.4-25-25 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, vėliau buvo perskaičiuojama, ją mažinant. Mokesčių mokėtojas (asmuo, kuriam pagal atitinkamą mokesčio įstatymą nustatyta prievolė mokėti mokestį) buvo A. K. prekybos įmonė – individuali (personalinė) įmonė. Tokios įmonės teisinį statusą reglamentavo Įmonių įstatymo 7 straipsnis (redakcija, galiojusi nuo 1994 m. liepos 20 d. iki 2004 m. sausio 1 d.), kuriame nustatyta, jog individuali (personalinė) įmonė nuosavybės teise priklauso fiziniam asmeniui ar keliems fiziniams asmenims bendrosios jungtinės nuosavybės teise; individuali (personalinė) įmonė neturi juridinio asmens teisių, jos turtas neatskirtas nuo įmonininko turto; pagal įmonės prievoles įmonininkas atsako visu savo turtu, taip pat ir po įmonės likvidavimo. Pagal Įmonių įstatymo 3 straipsnį įmonininkas yra fizinis arba juridinis asmuo, taip pat į bendrovę (bendriją) susijungę keli fiziniai ar juridiniai asmenys, kurie nuosavybės teise valdo, naudoja ir disponuoja įmonės turtu, organizuoja įmonės ūkinę ir finansinę veiklą. Atsižvelgiant į tokį teisinį reglamentavimą, pagal kurį individualios įmonės turtas neatskirtas nuo įmonininko turto, o įmonininku galėjo būti tiek vienas fizinis asmuo, tiek sutuoktiniai, kurie bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdo, naudoja ir disponuoja įmonės turtu, organizuoja įmonės ūkinę ir finansinę veiklą, reikalaujamos priteisti mokestinės nepriemokos pripažinimas solidaria atsakovų prievole galimas tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad įmonininkas buvo ir A. K. sutuoktinis – atsakovas V. A. K..

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad prievolės atsiradimo pagrindas turi esminę reikšmę nustatant sutuoktinių prievoles ir jų dydį. Tik nustačius prievolės pobūdį ir jos atsiradimo pagrindą, galima nustatyti, kas yra atsakomybės subjektai pagal prievolę – vienas ar abu sutuoktiniai. Įmonių įstatymas ir sutuoktinių civilinę atsakomybę reglamentuojančios šeimos teisės normos tiesiogiai nereglamentuoja sutuoktinio atsakomybės už kito sutuoktinio įmonės prievoles, todėl, sprendžiant dėl individualios įmonės savininko sutuoktinio atsakomybės pagal individualios įmonės prievoles, taikytinos ir prievolių teisės normos, reglamentuojančios prievolių atsiradimą ir rūšis (CK 3.1 straipsnis).

Ieškovas, įrodinėdamas atsakovų prievolės solidarumą, ieškiniu nurodo, jog atsakovų bendras santuokos laikotarpis nuo jos sudarymo iki sprendimo, kuriuo patvirtintas aktas, nustatantis atsakovės įmonės mokestinę nepriemoką, yra daugiau nei 30 metų, todėl darytina pagrįsta išvada, jog per tokį laikotarpį sutuoktiniai tiek naudojosi bendrai iš įmonės gaunamomis pajamomis, tiek investavo bendras lėšas į įmonės veiklą ir funkcionavimą. Ieškovas taip pat teigia, kad pareiškėja, nurodydama adresą korespondencijai, kuriuo turi būti siunčiami mokesčių administratoriaus priimti sprendimai, nurodė adresą (duomenys neskelbtini), kuriuo gyvenamąją vietą yra deklaravęs V. A. K., paneigė aplinkybę, kad atsakovai neveda bendro ūkio.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012 (J. A. ir kt. v. S. J. auto paslaugų įmonė ir kt.), iki šiol egzistavusi teisės aiškinimo ir taikymo praktika, pagal kurią individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas buvo preziumuojamas ir iš individualios įmonės, įsteigtos santuokos metu, veiklos atsiradusios prievolės savaime pripažintos bendromis solidariosiomis sutuoktinių prievolėmis, remiantis CK 3.109 straipsniu, pakeista išaiškinant, jog individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas nėra preziumuojamas, šį faktą turi įrodyti individualios įmonės kreditorius, siekiantis gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įmonės savininko sutuoktinio turto.

Bylos duomenimis, de jure A. K. prekybos įmonės savininkė (įmonininkė) buvo pati A. K.. Individuali įmonė buvo įregistruota ir veiklą vykdė Akmenės rajono savivaldybėje. Įrodymų, kad atsakovės A. K. individuali įmonė buvo šeimos verslas, t. y. verslui buvo naudojamas bendras sutuoktinių turtas, jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvavo įmonės veikloje, ieškovas, turintis pareigą tai įrodyti, nepateikė. Nurodė tik deklaratyvias nuostatas apie tai, jog ilgalaikis gyvenimas santuokoje sudaro pagrindą tokiai išvadai. VSDFV duomenimis įmonės veiklos vykdymo ir mokestinės nepriemokos susidarymo laikotarpiu atsakovas buvo AB (duomenys neskelbtini) darbuotojas, duomenų, kad buvo ir atsakovės individualios įmonės darbuotojas ar kitaip prisidėjo prie jos veiklos darbu, lėšomis ar pan., nėra. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2013 m. vasario 4 d. sprendimu A. K. prašymas dėl jos individualios įmonės skolos perėmimo patenkintas nekeliant klausimo dėl prievolės solidarumo. Taigi, ieškovui neįrodžius, kad individualios įmonės savininkės A. K. sutuoktinis dalyvavo sutuoktinės įmonės veikloje siekdamas bendromis lėšomis ir darbu kartu su sutuoktine vykdyti individualios įmonės verslą, nėra pagrindo išvadai, jog atsakovų prievolė, t. y. skola valstybės biudžetui, yra solidari, todėl ieškinys netenkintinas.

2014 m. spalio 23 d. nutartimi atsakovų atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės sprendimui įsiteisėjus panaikintinos.

Ieškovas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 83 straipsnio 1 dalies 10 punktu nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleistas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 100, 260, 268-270 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

n u s prendė:

Ieškovo Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ieškinio atsakovams A. K. ir V. A. K. netenkinti.

Atsakovų A. K. ir V. A. K. atžvilgiu 2014 m. spalio 23 d. teismo nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės sprendimui įsiteisėjus panaikintinos.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodant per Akmenės rajono apylinkės teismą.