Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Atveika“ ieškinį atsakovui V. V. dėl administravimo išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalimi, prašo priteisti iš atsakovo V. V. 3800 Eur administravimo išlaidų.

Atsakovas V. V. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, į teismo posėdį neatvyko. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką informuotas tinkamai, todėl byla nagrinėjama jam nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Išnagrinėjus civilinę bylą, nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismas 2014-07-02 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-923-368/2014, tenkino pareiškėjo VSDVF Mažeikių skyriaus pareiškimą ir iškėlė bankroto bylą UAB „Autorek“, įmonės bankroto administratoriumi paskirdamas UAB „Atveika“ (9-10 b. l.). Šiaulių apygardos teismas 2016-11-07 nutartimi patvirtino 3800 Eur administravimo išlaidų sąmatą bankrutavusios UAB „Autorek“ administravimui iki įmonės pabaigos (7 b. l.). Kadangi įmonė registruotų kilnojamųjų ir nekilnojamųjų daiktų (11-12 b. l.), piniginių lėšų ar kito turto neturėjo, 2014-10-28 nutartimi Šiaulių apygardos teismas nutarė taikyti UAB „Autorek“ supaprastintą bankroto procesą, pavedė bankroto administratoriaus įgaliotam asmeniui atlikti veiksmus, numatytus ĮBĮ 13¹ straipsnio 2 dalies 1 punkte, ir patvirtino kreditorinius reikalavimus 1 106797,47 Lt sumai (11-12 b. l.). Raseinių rajono apylinkės teismas 2015-09-10 nutartimi už antstolio patvarkymo nevykdymą paskyrė V. V. 100 Eur baudą (13-14 b. l.). Perduodamų dokumentų sąrašu BUAB „Autorek“ vadovas V. V. perdavė bankroto administratoriui „UAB „Atveika“ įmonės dokumentus už 2009-2010 metus (b. l. 15 b. l. ). 2015-11-19 V. V. perdavė bankroto administratoriui įmonės dokumentus už 2010-2012 metus (16 b. l.). Iš pažymos apie asmens duomenis matyti, kad V. V. savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs adresu (duomenys neskelbtini) (17 b. l. ). Iš VĮ Registrų centras pažymos matyti, kad 2014-08-22 duomenimis UAB „Autorek“ nuosavybės teise įregistruotų nekilnojamųjų daiktų, esančių Lietuvos Respublikos teritorijoje, neturi (18 b. l.). Iš VĮ „Regitra“ pažymos apie įregistruotas transporto priemones matyti, kad UAB „Autorek“ vardu buvo įregistruotos šios transporto priemonės: 2009-10-20 automobilis IVECO 35S10, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kuri 2010-04-27 buvo perregistruota kito savininko vardu, 2009-12-30 automobilis VOLVO S60, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kuris 2010-04-27 perregistruotas kito savininko vardu (19 b. l.). Iš Rekvizitai.lt duomenų, pateiktų į bylą matyti, kaip kito įmonės UAB „Autorek“ darbuotojų skaičius, koks buvo skolų pokytis (20-21 b. l.).

6 Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 11 dalis nustato, kad prisiėmęs riziką administratorius, kuris pagal šio straipsnio 10 dalies 2 arba 3 punkto nuostatas administravo įmonę ir teismo bei administravimo išlaidoms apmokėti lėšų negavo ar jų gavo nepakankamai, bankroto proceso metu ir išregistravus įmonę turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti kreditoriui įmokėtą sumą ar administratoriui jo lėšomis apmokėtas teismo bei administravimo išlaidas iš įmonės vadovo, savininko (savininkų) dėl to, kad šis (šie) įmonei tapus nemokia nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei.

Nagrinėjamu atveju bankroto administratorius, teikdamas UAB „Autorek“ bankroto administravimo paslaugas, turėjo administravimo išlaidų, kurios yra neapmokėtos, kadangi administruota įmonė neturėjo turto. Todėl bankroto administratorius yra kreditorius, kuris patyrė žalą ir ji turi būti jam atlyginta. Žala yra patirti nuostoliai ir negautos pajamos už pavedimo sutarties vykdymą. Kitaip tariant, administratorius turi galiojančią reikalavimo teisę į įmonę gauti teismo patvirtintą administravimo išlaidų sumą, o bankrutuojanti įmonė turi galiojantį ir teisėtą įsipareigojimą administratoriui šią sumą sumokėti ĮBĮ nustatyta tvarka, kadangi tam neužtenka įmonės turto. Kreditoriui, šiuo atveju – administratoriui, padaryta žala yra laikoma išvestine iš įmonei padarytos žalos. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalį nurodytą žalą privalo atlyginti įmonės savininkas, t.y., jam kyla civilinė atsakomybė. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės administracijos vadovo civilinę atsakomybę, būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą (nuostolius), priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę (CK 6.246-6.249 str.).

Dėl neteisėtų veiksmų.

ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta įmonės vadovo, savininko pareiga kreiptis į teismą įmonei tapus nemokia ĮBĮ prasme. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui ar dalyviui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek esamų įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p.). Laiku nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovas prisiima riziką dėl pareigos padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsiradimo (ĮBĮ 8 str. 4 d.). ĮBĮ nėra tiesiogiai įvardyta konkretaus termino, per kurį, atsiradus bankroto bylos iškėlimo pagrindams, įmonės vadovas privalo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad administracijos vadovas <...> privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014, kt.). Todėl šios bylos aplinkybių kontekste aiškinant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, konstatuotina, kad įmonės vadovas ar dalyvis, esant įmonės nemokumo faktui, privalo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.

Sprendžiant, ar įmonės vadovas ar dalyvis pažeidė teisinę pareigą kreiptis į teismą dėl vadovaujamos įmonės bankroto bylos iškėlimo, būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias įstatyme nurodytas sąlygas tokiai pareigai atsirasti, šios bylos atveju – įmonės nemokumo fakto atsiradimą.

Bylos medžiaga įrodo, kad Šiaulių apygardos teismas 2014-07-02 nutartimi patenkino VSDFV Mažikių skyriaus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Autorek“ (9-10 b. l.). Pareiškime VSDFV Mažeikių skyrius nurodė, kad UAB „Autorek“ skola pareiškimo iškelti bankroto bylą dienai sudaro 9551,50 Lt. Šiaulių apygardos teismas nutarė iškelti UAB „Autorek“ bankroto bylą. Minėta, jog Šiaulių apygardos teismas 2014-10-28 nutartimi patvirtino UAB „Autorek“ kreditorinius reikalavimus 1 106797,47 Lt sumai bei nustatė, kad įmonė jokio turto neturi (11-12 b. l.). Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad UAB „Autorek“ neturi ir neturėjo turto nuo 2010-04-27 kai abi įmonės vardu registruotos transporto priemonės buvo perregistruotos kitų savininkų vardu (19 b. l.). jau nuo 2011-09-25 įmonė buvo skolinga VSDFV Mažeikių skyriui 739,74 Eur ir nuo to laiko skola sistemingai didėjo, įmonė neturėjo galimybių padengti susidariusią skolą. Be to nuo 2012-05-31 įmonėje buvo likęs tik vienas darbuotojas, todėl darytina išvada, kad UAB „Autorek“ nuo 2012-05-31 nebevykdė veiklos ir neatsiskaitinėjo su kreditoriais (20-21 b. l.). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad UAB „Autorek“ buvo nemoki nuo 2011 m. rugsėjo mėn., o iki bankroto bylos iškėlimo dienos tai yra 2014-07-02, įmonės padėtis dar labiau pablogėjo, išaugo įmonės įsiskolinimai kreditoriams.

Atsakovas, pagal Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 6 straipsnį, organizuoja kasdienę įmonės veiklą, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 dalį, būdamas atsakingas už įmonės apskaitos organizavimą, galėjo ir turėjo žinoti, kokia yra įmonės finansinė padėtis. Teismo vertinimu, atsakovas buvo susipažinęs su įmonės finansiniais dokumentais, būdamas rūpestingas ir veikdamas atidžiai, nustatęs sunkią įmonės turtinę padėtį ir jos nemokumą, galėjo ir turėjo kreiptis su pareiškimu į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau šios pareigos nevykdė. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas neginčijo įmonės nemokumo teismo nutartyje iškelti bankroto bylą nurodytu laikotarpiu, jis sutiko su kreditoriaus (VSDFV Mažeikių skyriaus) pareiškimu dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Nurodyta leidžia konstatuoti, kad įmonės vadovas V. V. laiku nesikreipė su pareiškimu į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, t.y., atliko neteisėtus veiksmus (neveikimą).

Dėl žalos dydžio.

Minėta, kad Šiaulių apygardos teismas, nutaręs įmonei taikyti supaprastintą bankroto procesą, 2016-11-07 nutartimi patvirtino bankrutavusios UAB „Autorek“ įmonės 3800 Eur dydžio administravimo išlaidų sąmatą. Nurodyta Šiaulių apygardos teismo nutartis yra įsiteisėjusi.

Bankroto administratorius, įvykdęs įmonės bankroto procedūras, turi teisę gauti už tai atlyginimą ir išlaidų, turėtų atliekant įmonės bankroto administravimą, kompensavimą. Paminėtina, kad aukštesnės instancijos teismai analogiškose bylose nekvestionuoja ir neanalizuoja administravimo išlaidų sudėties ar dydžio, patvirtinto bankroto bylą nagrinėjančio teismo, kai yra taikomas supaprastintas bankroto procesas, laikant, kad teismas, tvirtindamas administravimo išlaidų sąmatą, įvertino bankroto procedūroms atlikti reikalingų lėšų dydį bei kad administravimo išlaidų suma yra įrodyta įsiteisėjusiu procesiniu dokumentu, todėl jos dydžio papildomai įrodinėti nereikia (CPK 182 str. 1 d. 2 p.) (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2013-04-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-750/2013; Vilniaus apygardos teismo 2015-09-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2332-577/2015; Vilniaus apygardos teismo 2015-05-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1323-798/2015; Kauno apygardos teismo 2015-10-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1578-153/2015; ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, daroma išvada, kad atlyginimas bankroto administratoriui paskaičiuotas nepažeidžiant teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų, o žalos dydis yra įrodytas rašytiniais byloje esančiais įrodymais.

Dėl priežastinio ryšio.

Sprendžiant, ar atsakovas yra atsakingas už tai, kad įmonė negali sumokėti administratoriui administravimo išlaidų, t. y. dėl priežastinio ryšio kaip civilinės atsakomybės sąlygos egzistavimo, pažymėtina, kad, siekiant išvengti situacijos, kai administratorius, įvykdęs administravimo procedūras, negali realizuoti savo teisės į administravimo išlaidas, nes tam neužtenka įmonės turto, ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatyta, kad teismas atsisako kelti bankroto bylą, jeigu pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas daro pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, išskyrus šio įstatymo 10 ir 12 dalyse numatytus atvejus. Tai yra teisminės bankroto procedūros paprastai nepradedamos esant situacijai, kai įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms. Siekiant, kad teismas iškeltų bankroto bylą, nesant įmonės turto ar jo nepakankant teismo administravimo išlaidoms apmokėti, asmuo, pateikęs pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, turėtų įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą pinigų sumą, naudotiną teismo ar administravimo išlaidoms apmokėti (ĮBĮ 10 str. 10 d.). Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 12 dalį, ši suma teismine tvarka išieškoma iš įmonės vadovo, savininko (savininkų) dėl to, kad šis (šie) įmonei tapus nemokia nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Taigi, vadovaujantis šiuo teisiniu reglamentavimu, darytina išvada, kad įmonės savininkas yra atsakingas, jeigu dėl jo neteisėto neveikimo – nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms apmokėti. Jeigu atsakovas būtų kreipęsis į teismą, nelaukdamas, kol įmonėje faktiškai neliks turto, administravimo išlaidos būtų apmokėtos iš lėšų, gautų pardavus įmonės turtą. Jeigu atsakovas būtų kreipęsis dėl bankroto bylos iškėlimo esant situacijai, kai įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms apmokėti, jis būtų įpareigotas įmokėti į depozitą pinigų sumą, reikalingą administravimo išlaidoms padengti, tad šiuo atveju administravimo išlaidos irgi būtų apmokėtos. Taigi nagrinėjamu atveju tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys, nes būtent atsakovo, kaip individualios įmonės savininko, pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas sąlygojo situaciją, kai įmonė negali įvykdyti įsipareigojimo sumokėti administratoriui jam priklausančio atlyginimo.

Dėl kaltės.

CK 6.248 straipsnio 1 dalis nustato bendrą taisyklę, jog civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas. CK 6.248 straipsnio 3 dalis įtvirtina objektyvią kaltės sampratą: laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę ir kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Tai reiškia, kad atsakymas į klausimą, ar žalos padaręs asmuo yra kaltas ar ne, turi būti pateikiamas vertinant ne jo psichikos, psichologinę būklę, bet elgesį, remiantis apdairaus, rūpestingo, atidaus žmogaus (lot. bonus pater familias) elgesio standartu. Jeigu apdairus, rūpestingas, atidus žmogus tokioje pat situacijoje būtų pasielgęs kitaip ir žalos išvengęs, tokiu atveju žalos padaręs asmuo yra kaltas. Kitaip nei kitos civilinės atsakomybės sąlygos, kaltė yra preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.). Taigi konstatavus, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, kurie lėmė žalos (nuostolių) atsiradimą, kaltė būtų preziumuojama, todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, kad bendrovės vadovai kalti (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009, kt.). Kadangi kaltė yra preziumuojama, pats bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, turėjo įrodyti, kad žala atsirado ne dėl jo kaltės (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-1590/2002, kt.).

Taigi atsakovas, dėl kurio veiksmų (neveikimo) atsirado žala, privalėjo įrodyti, kad dėl žalos atsiradimo jo kaltės nėra (CK 6.248 str. 1 d.), o atsakovui to nepadarius, konstatuotina, kad atsakovas šioje byloje nepaneigė savo kaltės prezumpcijos, tad nėra pagrindo jį atleisti nuo atsakomybės už neteisėtu neveikimu padarytą žalą. Tai, kad administravimo išlaidos būtų atsiradusios nepriklausomai nuo to, kas kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, neatleidžia atsakovo nuo žalos atlyginimo, kadangi būdamas įmonės savininkas, atsakovas žinodamas realią įmonės finansinę padėtį, kad įmonė yra nemoki, turėjo įstatyme imperatyviai įtvirtintą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.

Iš aptarto daroma išvada, kad yra visos civilinės atsakomybės sąlygos, taigi ieškinys yra pagrįstas ir įrodytas, todėl tenkintinas visa apimtimi.

Bylinėjimosi išlaidos ir kiti procesiniai klausimai.

Ieškovas UAB „Atveika“ nuo žyminio mokesčio mokėjimo yra atleistas pagal įstatymą (CPK 83 str. 1 d. 8 p.), todėl, ieškinį tenkinus visiškai, iš atsakovo valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 114 Eur žyminio mokesčio (CPK 80 str., 88 str., 96 str. 2 d.).

2,56 Eur teismo patirtos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos valstybei nepriteistinos, kadangi šių bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią (3,00 Eur) valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (CPK 96 str. 1 d., 6 d., LR Teisingumo ministro ir LR Finansų ministro 2011-11-07 įsakymas „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ Nr. 1R-261/1K-355 su vėlesniais pakeitimais).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 142 straipsnio 4 dalimi, 262 straipsnio 2 dalimi, 279 straipsnio 2 dalimi, 285 – 287 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovo V. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), ieškovui UAB „Atveika“, juridinio asmens kodas 145452299, buveinės adresas Tilžės g. 156, Šiauliai, a/s Nr. LT26 7044 0600 0221 3849, 3800 Eur (tris tūkstančius aštuonis šimtus eurų) administravimo išlaidas.

Priteisti iš atsakovo V. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), valstybei 114 Eur (vieną šimtą keturiolika eurų) bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per 30 dienų apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.