Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, 2A-1228/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2013-07-02
Bylos Nr.: 2A-1228/2013
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Virginija Čekanauskaitė, Nijolė Piškinaitė, Rasa Gudžiūnienė
Ieškovas: žemės ūkio bendrovės „Pėdžiai“
Atsakovas: R. D. G.

Civilinė byla Nr. 2A-1228/2013Procesinio sprendimo kategorija: 43.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASDALINIS SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. liepos 2 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Gudžiūnienės ir Nijolės Piškinaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo žemės ūkio bendrovės „Pėdžiai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. papildomo sprendimo, kuriais ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-302-432/2012 pagal ieškovo žemės ūkio bendrovės „Pėdžiai“ ieškinį atsakovei R. D. G. dėl lėšų už sodinius priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas ŽŪB „Pėdžiai“ pareikštu atsakovei R. D. G. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 552 500 Lt už 3 570 vnt. sodinių perleidimą atsakovei, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad jam nuosavybės teise priklauso pramoniniai sodai, esantys Kuigalių kaime, Žeimių seniūnijoje, Jonavos rajone. Dalis žemės sklypo, kuriame yra pramoniniai sodai, buvo grąžinta savininkams. Pagal tuo metu galiojusio įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12.2 punktą žemė, užimta specializuotų žemės ūkio įmonių sodų, uogynų, medelynų, daržų su įrengtomis drėkinimo sistemomis, nustatyta tvarka priskirta valstybės išperkamai žemei, asmenims grąžinama tik jei šie išnuomoja žemę naudojančioms ją žemės ūkio įmonėms ar kitiems gamybinių pastatų savininkams, iki šios įmonės nutrauks savo veiklą. 1995 m. kovo 30 d. su L. P., pretenduojančia natūra susigrąžinti 17,57 ha ploto žemę, esančią išperkamosios žemės teritorijoje, pasirašytas rašytinis susitarimas, kuriuo ji sutiko išnuomoti ieškovui šį žemės sklypą neterminuotam laikotarpiui. Tarp L. P. ir ieškovo 1996 m. lapkričio 14 d. pasirašyta nuomos sutartis, kuria nuomotoja L. P. 13,12 ha žemės sklypą, esantį Kuigalių k., Žeimių apyl., Jonavos r., išnuomojo 3 metų laikotarpiui iki 1999 m. lapkričio 14 d. Už nuomojamą sklypą buvo nustatytas 500 Lt nuomos mokestis. Kadangi sutartis buvo įregistruota nekilnojamojo turto registre, L. P. minėtą žemės sklypą perleidus atsakovei, atsakovė tapo visų įsipareigojimų, kuriuos buvo priėmusi L. P., perėmėja. Atsakovė 2000 m. sausio 3 d. minėtą sklypą išnuomojo ieškovui 4 metų laikotarpiui, šalių susitarimu nustatytas 50 Lt už 1 ha žemės nuomos mokestis. Iki 2004 m. ieškovas nuomojosi sklypą, mokėjo nuomos mokestį. Nuo 2004 m. sausio mėnesio atsakovė atsisakė toliau pratęsti žemės sklypo nuomos sutartį. Pagal 1999 m. spalio 22 d. Vyriausybės nutarimą Nr. 1177, jeigu žemės savininkui sugrąžintos nuosavybės teise žemės sklype įvesti pramoniniai sodai, uogynai ar medelynai, žemės sklypo savininkas turi atsiskaityti su sodinių savininku už sodinių perleidimą. Atsakovė nesutiko atsiskaityti su sodinių savininku, nuo 2004 m. neleidžia naudotis ieškovui priklausančiais sodiniais, juos nuniokojo.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. vasario 17 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas nustatė, kad atsakovės sklype yra ieškovui priklausančios obelys, kurios pagal daiktinę teisę laikytinos žemės sklypo priklausiniu (antraeiliu daiktu). Ginčui spręsti teismas taikė bendrosios daiktinės (nuosavybės), prievolinės (žemės nuomos) ir specialiosios – nuosavybės teisės atstatymo (atkūrimo) įstatymų normas bei poįstatyminius aktus, reguliavusius šių įstatymų įgyvendinimo tvarką ir sąlygas. Teismo teigimu, ieškovas įrodė, kad ginčui netaikytina CK 4.40 straipsnio nuostata, kadangi kitas įstatymas numatė kitaip (CK 4.14 str.). Sprendimo dėl nuosavybės teisių atstatymo buvusiai savininkei L. P. priėmimo metu galiojusio įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio 10 punktas įsakmiai numatė, kad žemė, kurioje yra buvusių specializuotų žemės ūkio įmonių pagrindu įsteigtų žemės ūkio bendrovių, akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių sodai, uogynai bei medelynai, suformavus jų žemėnaudas pagal pramoninių sodų įveisimo projektus, gali būti grąžinami nuosavybėn natūra, nekeičiant žemės naudojimo pobūdžio, asmenims, kurie šią žemę išnuomoja ją naudojančioms žemės ūkio įmonėms šio straipsnio 9 punkte nurodytomis sąlygomis, t. y. su sąlyga, kad busimieji savininkai sudaro su žemės ūkio įmonėmis ar kitais sodinių savininkais nuomos sutartis iki šių žemės ūkio įmonių veiklos pabaigos. Atsakovei, kuri nuosavybės teises yra įgijusi pagal dovanojimo sandorį, negali būti taikomi teisės aktai, reguliuojantys nuosavybės teisių atkūrimo procesą, nes atsakovė ginčo žemės sklypo savininke tapo šiam procesui pasibaigus ir pagal minėtus teisės aktus nėra įsipareigojusi ieškovui. Jos, kaip savininkės, teises riboja CK 6.559 straipsnis, numatantis, kad žemės nuosavybės teisei perėjus kitam savininkui, žemės nuomos sutartis galioja naujajam žemės savininkui, jeigu sutartis buvo įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre. Pati atsakovė buvo sudariusi nuomos sutartį, kurios tikslai jai buvo žinomi (CK 6.560 str.). Teismo teigimu, atsakovė neneigė paties sodo (obelų) egzistavimo ir obelų skaičiaus, yra pateikusi įrodymus, liudijančius, kad ji šiuo metu sodą prižiūri ir yra investavusi savo lėšas į obelų priežiūrą, siekdama ES paramos lėšų, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kad šios obelys priklauso jai. Dovanojimo sutartimi atsakovei perėjo tik žemės sklypas, ką patvirtina sutarties turinys. Buvusi savininkė L. P. negalėjo padovanoti jai to, į ką pati neturėjo nuosavybės teisių, todėl naujajai savininkei perėjo tik teisės bei pareigos pagal galiojusią nuomos sutartį. Ieškovas įrodė, kad Barupio valstybinis sodininkystės ūkis, kuriam nuo pat pradžių priklausė sodai, buvo suskaldytas į devynis gamybinius-technologinius komplektus, kurie, vėliau pervadinti į Žemės ūkio bendroves, tarp jų ir vaisių-uogų auginimo ir perdirbimo komplektas, vėliau pavadintas žemės ūkio bendrove „Pėdžiai“, buvo įtraukti į Jonavos rajono privatizavimo programą. Turtas minėtiems komplektams buvo perduodamas pagal priėmimo – perdavimo aktus ir vėliau atsispindėjo ieškovo finansinės atskaitomybės dokumentuose. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė, nutraukusi nuomos sutartį ir tuo pačiu atėmusi teisę ieškovui įgyvendinti jo, kaip obelų savininko, teises, privalo atlyginti obelų vertę.

Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs atsakovės Rimantės D. G. apeliacinį skundą, 2010 m. lapkričio 8 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 17 d. sprendimą ir perdavė bylą Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal 1997 m. liepos 1 d. redakcijos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau tekste Nuosavybės atkūrimo įstatymas) 4 straipsnio 9 dalies nuostatą, žemė, kurioje įveisti pramoniniai sodai, uogynai bei medelynai, grąžinama natūra piliečiams. Šios žemės naudotojai, jeigu žemės savininkas pageidauja ir atsiskaito su naudotojais už medžius ir vaiskrūmius (nesusitarus kitaip), privalo žemę atlaisvinti per trejus metus. Sugrąžintos žemės savininkai su tos žemės naudotojais už medžius ir vaiskrūmius atsiskaito Vyriausybės nustatyta tvarka. Taigi, Nuosavybės atkūrimo įstatymas numatė galimybę žemės sklypų savininkams, kuriems atkurta nuosavybės teisė, patiems naudoti žemės sklypus tuo atveju, jei jie su žemės naudotojais atsiskaito už medžius ir vaiskrūmius.

Žemesnės instancijos teismas

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. spalio 22 d. nutariu Nr. 1177 patvirtintos Atsiskaitymo už pramoninių sodų vaismedžius ir vaiskrūmius, esančius savininkams sugrąžintoje žemėje tvarkos (toliau – Tvarka) 1 punktą, sugrąžintos nuosavybėn žemės, kurioje įveisti pramoniniai sodai, uogynai ar medelynai, savininkai su tos žemės naudotojais, kuriems nuosavybės teise priklauso vaismedžiai ir vaiskrūmiai, šalių susitarimu atsiskaito už sodinių savininkų vaismedžių ir vaiskrūmių perleidimą žemės savininkui arba leidžia sodinių savininkui toliau naudotis vaismedžiais ir vaiskrūmiais.

Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju Nuosavybės atkūrimo įstatymo nuostatos, jų taikymas ir aiškinimas yra svarbūs tiek, kiek šios nuostatos lietė asmenį, kuriam buvo atkurtos nuosavybės teisės, ir jo prisiimtas pareigas bei jam suteiktas teises. Atsakovei buvo padovanotas žemės sklypas, į kurį nuosavybė buvo atkurta pagal minėtą įstatymą. Tad sprendžiant dėl jos perimtų teisių ir pareigų, be kita ko, atsižvelgtina ir į šias įstatymo ir jį lydinčių teisės aktų nuostatas.

Nurodė, kad atsakovei buvo žinoma žemės grąžinimo tvarka, jos sąlygos ir aplinkybės. Atsakovė to neneigė. Priešingai, tai, kad jai buvo žinoma pareiga su ŽŪB „Pėdžiai“ sudaryti sklypo nuomos sutartį, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina ir 2000 m. sausio 3 d. sudaryta to paties sklypo nuomos sutartis, galiojusi 4 metus. Taigi, atsakovė pripažino, kad ieškovas, kaip tai numatė įstatymai, turi pagrįstą reikalavimo teisę į sklypo nuomą ir užtikrino tokios jo teisės vykdymą.

Žemės savininkas, pageidaujantis pats naudotis žemės sklypu, turi susitarti su žemės naudotoju dėl atsiskaitymo už sodinius ar kitokio sodinių likimo. Taigi, šalys turėjo susitarti dėl obelų perleidimo. Šalims nesusitarus, žemės savininkas, kaip tai numato Tvarkos 2 punktas, turėjo kreiptis į apskrities viršininką dėl sodinių vertės nustatymo.

Teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovė žemės sklypu nuo 2005 m. naudojosi pati, už sodą gavo ir gauna išmokas iš ES. Nors atsakovė sklypu naudojasi pati, tačiau į bylą nėra pateikta duomenų, kad tarp šalių būtų buvęs sudarytas rašytinis susitarimas dėl atsiskaitymo už obelis ar kitokio obelų perleidimo atsakovei. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovė kreipėsi į kompetentingą asmenį dėl sodinių vertės nustatymo, ar tuo labiau į ieškovą dėl susitarimo atsiskaitymo už vaismedžius klausimais. Padarė išvadą, kad nors atsakovė faktiškai ir naudojo sodinius, ji nesiėmė nuo jos priklausančių veiksmų atlyginti sodinių vertę.

Nors tarp šalių 2000 m. sausio 3 d. sudaryta žemės sklypo nuomos sutartis baigėsi 2004 m. gruodžio 31 d. ir ji nebuvo pratęsta, teisėjų kolegijos vertinimu, tai nepaneigia buvusio žemės naudotojo teisės reikalauti atlyginimo už sodinius.

Įvertinusi ieškovo pateiktus įrodymus apie obelų skaičių ir vertę, teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovas nedetalizavo, o pirmosios instancijos teismas nesiaiškino ir nenustatė, kaip jis paskaičiavo iš atsakovės nuomotame sklype buvusių obelų, už kurias prašo priteisti atsiskaitymą, skaičių (CPK 178 str.). Iš byloje esančių duomenų apie ŽŪB „Pėdžiai“ perduotą turtą (obelis) negalima daryti išvados apie konkretų sklype buvusių obelų skaičių. Ieškovas taip pat nepagrindė savo teiginių dėl obelų skersmens (19-24 cm) ir pagrindo skaičiuoti atlyginimą būtent už tokio skersmens obelis. Ieškovas paskaičiavo obelų kainą pagal minėtą obelų skersmenį, už kurį Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2006 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 3D-487 yra numatyta didžiausia kaina. Be to, ieškovas nenurodė, kokiu pagrindu jis obelų vertę skaičiavo pagal 2007 m. patvirtintus normatyvus, nors žemės sklypo nuomos sutartis nebegaliojo jau nuo 2005 m. sausio 1 d. Pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės taip pat nesiaiškino.

Atsiliepimas

Atsakovė, ginčidama ieškovo nurodytą obelų skaičių, pateikė antstolės R. M. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, pagal kurį 2010 m. kovo 2 d. atsakovei priklausančiame sklype buvo 2 282 vnt. obelų. Tačiau teisėjų kolegija laikė nesant pagrindo sutikti su atsakovės nurodytu obelų skaičiumi.

Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog atsakovė savo nuožiūra tvarkė sklype esančius medžius kaip savo nuosavybę. Tad vien ta aplinkybė, kad ŽŪB „Pėdžiai“ nuomotame sklype 2010 m. kovo 2 d., t.y. praėjus daugiau nei 5 metams nuo nuomos sutarties pasibaigimo, buvo 2 282 vnt. obelų, negali patvirtinti ar paneigti fakto apie obelų skaičių, buvusį paskutinę nuomos sutarties dieną, t.y. 2004 m. gruodžio 31 d.

Atsakovės pateiktos UAB „Robinta“ 2010 m. kovo 9 d. preliminarios turto vertės nustatymo pažymos teisėjų kolegija nepripažino įrodymu, patvirtinančiu ar paneigiančiu buvusią obelų vertę, nes šioje pažymoje yra nurodyta, kad išvada neatitinka turto vertės nustatytų vertinimo ataskaitos turinio bei formos ir yra tik informacinio pobūdžio, kad už pateiktų dokumentų tikslumą ir priimtą būklę vertintojas neatsako.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės ir spręsdamas klausimą dėl ieškovo reikalavimo priteisti atlygį už obelų perleidimą, savo išvadų apie buvusią vaismedžių vertę, taigi ir priteistinos kompensacijos dydį, objektyviais bylos duomenimis nepagrindė ir todėl priteistinos kompensacijos dydžio tinkamai nenustatė ir bylą iš dalies išsprendė neteisingai. Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas klausimo dėl atlygio už obelų perleidimą iš esmės nenagrinėjo, o pagal byloje esančius duomenis nustatyti, ar ieškovas teisingai paskaičiavo tokį atlygį, negalima, į tai, kad, šio klausimo neišsprendus, negalima daryti išvados, į kokio dydžio atlygį ieškovas turi reikalavimo teisę, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje esančius įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino, o bylą dalyje dėl ieškovo reikalavimo priteisti konkretų atlygį už obelų perleidimą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d., 2 d.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ŽŪB „Pėdžiai“ Rimantei D. G. 10 000 Lt bylinėjimosi išlaidų bei valstybės naudai 4 342 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nustatė, kad L. P. atkūrus nuosavybės teisę į žemės sklypą, kuriame buvo užsodintas sodas, sodas buvo išnuomotas ŽŪB „Pėdžiai“ nuo 1995 m. iki 2004 m. Šie nuomos teisiniai santykiai atitiko galiojusių įstatymų normų reikalavimus – nuo 1991 m. liepos 31 d. iki 1997 m. liepos 8 d. galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (Žin., 1991, Nr. 21-545).

Įvertinęs minėto įstatymo 12 straipsnio 9, 10 punktų nuostatas, šio įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470 (Žin., 1992, Nr. 4-74; 1993, Nr. 17-440) 12.2 punkto nuostatas, teismas padarė išvadą, kad nei įstatyme, nei tvarkoje nebuvo numatytos sąlygos, jog pilietis, kuris nuomos sutartimi išnuomojo savo privačią žemės ūkio paskirties žemę žemės ūkio įmonei, akcinei bendrovei, ar uždarajai akcinei bendrovei jos šioje žemėje esančiam sodui, uogynui ar medelynui auginti ir prižiūrėti, turi atlyginti įmonei už minėtus sodinius įmonei nutraukus veiklą arba nutraukus šios žemės nuomos sutartį, sudarytą tarp įmonės ir šios žemės savininko, ar pasibaigus šios nuomos sutarties terminui. Padarė išvadą, kad L. P. atkūrus nuosavybės teises į žemę, kurioje buvo užsodinti sodai, jai teisinis reglamentavimas numatė pareigą nuomoti žemę sodinių savininkams iki šių žemės ūkio įmonių ar kitų ūkių veiklos nutraukimo. Šią pareigą vykdė L. P., taip pat ir dovanojimo sutarties pagrindu žemę įsigijusi R. D. G..

Kadangi bylos dalykas yra ne nuomos sutarties nutraukimo aplinkybės ir sąlygos, o reikalavimas priteisti sodinių vertę, teismas neanalizavo pateiktų įrodymų dėl galimai sutarties nepratęsimo ieškovo iniciatyva ar galimo žodinio šalių susitarimo dėl sutarties nutraukimo jų aptartomis sąlygomis. Ginčo dalykas, teismo vertinimu, – turi pareigą atsakovė mokėti už jai nuosavybės teise priklausančiame sklype esančias obelis, ar ne.

Įvertinęs 1997 m. liepos 9 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (Žin., 1997, Nr. 65-1558) ir šio įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (Žin., 1997, Nr. 90-2256; 1999, Nr. 97-2807), 17 punkto nuostatas, teismas padarė išvadą, kad minėto įstatymo nuostatos, nustačiusios teisę žemės savininkams atsiskaityti su naudotojais už sodinius ir atitinkamai naudotojams pareigą žemę atlaisvinti per trejus metus po atsiskaitymo, įsigaliojusios praėjus daugiau kaip dviems metams po to, kai faktiškai buvo nutrūkę ŽŪB „Pėdžiai“ ir R. D. G. žemės nuomos santykiai pagal 2000-01-02 nuomos sutartį, nesukuria pareigos žemės sklypo savininkei atsiskaityti su ŽŪB „Pėdžiai“ už jai priklausančiame sklype esančius sodinius. Pažymėjo, kad įstatymas numatė teisę žemės savininkams, bet ne pareigą, sumokėti naudotojams sodinių vertę. Todėl tol, kol žemės savininkas neatsiskaito su naudotojais už sodinius, naudotojas turi įstatymo numatytą teisę naudotis žeme ir joje esančiais sodiniais iki naudotojo veiklos nutraukimo, bet ne teisę reikalauti sumokėti sodinių vertę.

Žemės sklypo nuosavybės teisių atstatymo buvusiai savininkei L. P. priėmimo metu galiojęs 1992 m. įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatė pareigą žemės savininkei sudaryti su žemės ūkio įmone privačios žemės nuomos sutartį iki šios žemės ūkio įmonės ar kito ūkio veiklos nutraukimo, tačiau nenumatė nei teisės, nei tuo labiau pareigos atlyginti žemės ūkio įmonei už sklype esančio sodo vaismedžius, todėl, teismo vertinimu, tokia pareiga negali būti perkeliama ir dovanojimo sutarties pagrindu sklypą įsigijusiai atsakovei.

Teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės 3 570 vnt. obelų, esančių jai nuosavybės teise priklausančiame sklype, vertę yra neteisėtas ir todėl atmestinas. Pažymėjo, kad neanalizavo nuomos sutarties pasibaigimo pagrindų ir iš jos galimai kylančių teisinių pasekmių, nes tokių reikalavimų byloje nėra pareikšta, be to, iš nuosavybės teisių atkūrimo santykių proceso jos dalyviams įstatymu ir su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų numatytos pareigos, konkrečiai išnuomoti žemės sklypą, buvo vykdomos iki ŽŪB „Pėdžiai“ išreikštos valios nutraukti savo veiklą, susijusią su sodu, esančiu atsakovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype.

Nustatęs, kad ieškovas neturi reikalavimo teisės į atsakovę apmokėti sodinių vertę, teismas neanalizavo kitų aplinkybių, susijusių su obelų priklausymu ieškovui, jų skaičiumi, jų veisle, pasodinimo metais, kamino skersmeniu ir pan., nes jos neturi įtakos sprendimo priėmimui.

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 5 d. papildomu sprendimu priteisė R. D. G. iš ŽŪB „Pėdžiai“ 4 182,52 Lt bylinėjimosi išlaidų bei ištaisė rašymo apsirikimus teismo 2012 m. rugpjūčio 16 d. sprendime – sprendimo aprašomosios dalies paskutiniame sakinyje nurodyto įstatymo metus „1977“ ištaisė į „1997“; sprendimo motyvuojamosios dalies 4 lape trečios pastraipos sakinyje klaidingai nurodytą faktinę aplinkybę ištaisė į atitinkančią faktinei aplinkybę, sakinį „Todėl darytina išvada, kad įstatymo nuostatos, nustačiusios teisę žemės savininkams atsiskaityti su naudotojais už sodinius ir atitinkamai naudotojams pareigą žemę atlaisvinti per trejus metus po atsiskaitymo, įsigaliojusios praėjus daugiau kaip dviems metams po to, kai faktiškai buvo nutrūkę ŽŪB „Pėdžiai“ ir R. D. G. žemės nuomos santykiai pagal 2000-01-02 privačios žemės sklypo nuomos sutartį, nesukuria pareigos žemės sklypo savininkei atsiskaityti su ŽŪB „Pėdžiai“ už jai priklausančiame sklype esančius sodinius“ išdėstant taip: „Todėl darytina išvada, kad įstatymo nuostatos, nustačiusios teisę žemės savininkams atsiskaityti su naudotojais už sodinius ir atitinkamai naudotojams pareigą žemę atlaisvinti per trejus metus po atsiskaitymo, įsigaliojusios praėjus daugiau kaip dviems metams po to, kai sklypo savininkė L. P., atstačius jai nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, padovanojo žemės sklypą R. D. G., nesukuria pareigos žemės sklypo savininkei atsiskaityti su ŽŪB „Pėdžiai“ už jai priklausančiame sklype esančius sodinius.

Teismas, įvertinęs atsakovės pateiktą kvitą, patvirtinantį žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą, CPK 93 straipsnio 3 dalies pagrindu priteisė atsakovei iš ieškovo jos apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Vadovaujantis CPK 276 straipsniu, sprendime ištaisė rašymo apsirikimo klaidas, kurių ištaisymas, teismo vertinimu, nekeičia sprendimo esmės.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas ŽŪB „Pėdžiai“ prašo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą bei papildomą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nors Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. lapkričio 8 d. nutartyje įvertino Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 17 d. sprendimo pagrįstumą bei nurodė šio sprendimo trūkumus, tuo pasisakydamas dėl bylos nagrinėjimo ribų bei nustatytinų aplinkybių ir įrodymų trūkumo, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, nesivadovavo apeliacinės instancijos teismo nuorodomis aplinkybėmis ir nustatytais faktais, kurie šiuo atveju laikytini prejudiciniais faktais, priėmė ydingą, neteisėtą, byloje surinktų rašytinių įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių neatitinkantį sprendimą. Teismas netinkamai taikė ir materialinės teisės normas, nors dėl jų taikymo ir galiojimo atsakovės atžvilgiu, jau buvo pasisakęs Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje nutartyje.

2. Teismas sprendime padarė nepagrįstą išvadą, kad „įstatyminės nuostatos, nustatančios teisę žemės savininkams atsiskaityti su naudotojais už sodinius ir atitinkamai naudotojams pareigą žemę atlaisvinti per trejus metus po atsiskaitymo, įsigaliojo praėjus daugiau kaip dvejiems metams po to, kai faktiškai buvo nutrūkę ŽŪB „Pėdžiai“ ir atsakovės žemės nuomos santykiai pagal 2000-01-02 nuomos sutartį“. Ši teismo išvada prieštarauja tiek 1997 m. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo ir 1999 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1177 „Dėl atsiskaitymo už pramoninių sodų vaismedžius ir vaiskrūmius, esančius savininkams sugrąžintoje žemėje“ patvirtintos tvarkos normų prasmei, tiek byloje esantiems rašytiniams įrodymams, tiek byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, yra ydinga teisės aiškinimo ir taikymo prasme, nes sudaro sąlygas atsakovei, kaip žemės savininkei, neatlygintinai įgyti kito savininko turtą, kas prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio ir CK 4.93 straipsnio nuostatomis. Skundžiamu sprendimu teismas neteisėtai perdavė atsakovei neatlygintinai naudotis kito savininko turtą.

3. 1997 m. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 4 straipsnio 9 dalies nuostata įsigaliojo 1997-07-09, o 1997-02-05 atsakovė dovanojimo sutarties pagrindu jau buvo įgijusi nuosavybės teises į žemės sklypą, tuo pačiu perimdama ir prieš tai sudarytos tarp L. P. ir ŽŪB „Pėdžiai“ žemės nuomos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Būtent minėtų teisės aktų galiojimo metu, atsakovė, gavusi iš L. P. žemės sklypą dovanojimo sutarties pagrindu, pripažino ir prieš tai L. P. pasirašyto 1995-03-30 rašytinio susitarimo sąlygas ir sutiko žemės sklypą išnuomoti ieškovui neterminuotam laikotarpiui, iki šios įmonės veiklos nutraukimo. Nuomos santykiai tarp šalių tęsėsi iki 2004-12-31 ir nenutrūko iki teismo sprendime minimų teisės aktų įsigaliojimo. Nuomos santykiai tarp šalių nutrūko minėtų teisės aktų galiojimo laikotarpiu.

4. Byloje nebuvo paneigti ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai, kad jis yra sodinių savininkas, o atsakovei buvo žinoma žemės grąžinimo tvarka, jos sąlygos ir aplinkybės, kurioms esant buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą. Kadangi ieškovui iki šiol už sodinius nėra sumokėta, jis, būdamas sodinių savininku, turi Konstitucijos ir CK įtvirtintą teisę gauti teisingą atlyginimą už jam priklausančią nuosavybę.

5. Teismas sprendime padarė nepagrįstą išvadą, kad „žemės sklypo nuosavybės teisių atstatymo buvusiai savininkei L. P. priėmimo metu galiojęs 1992 m. įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatė pareigą žemės savininkei sudaryti su žemės ūkio įmone privačios žemės nuomos sutartį iki šios įmonės ar kito ūkio veiklos nutraukimo, tačiau nenumatė nei teisės, nei tuo labiau pareigos atlyginti žemės ūkio įmonei už sklype esančio sodo vaismedžius, todėl tokia pareiga negali būti perkeliama ir dovanojimo sutarties pagrindu sklypą įsigijusiai atsakovei R. D. G.“. Toks įstatymo aiškinimas yra ydingas. Įstatyme įvardinti sugrąžintos žemės savininkai – asmenys, kurie valdo, naudoja ir disponuoja sugrąžinta žeme, t. y. akcentuojamas faktas, kad žemė jau yra grąžinta – ne grąžintina (t. y. dar negrąžinta), ne grąžinama (kai dar grąžinimo procesas vyksta). Logiška seka leidžia daryti išvadą, kad nauja įstatymo redakcija buvo priimta atsižvelgiant į susiformavusius visuomeninius santykius. Pati įstatymo nuostata nurodo, kad ji taikoma ne grąžinimo metu, o po žemės grąžinimo susidariusiems santykiams, nes šio santykio dalyviai yra jau sugrąžintos žemės savininkai ir tos žemės naudotojai. Todėl darydamas tokia išvadą, teismas apriboja žemės savininkų teisę nutraukti nuomos sutartį, tuo pažeisdamas sutarčių šalių dispozityvumo, protingumo ir teisingumo principus. Taip pat uždraudžia sutarties šalims keisti sutarties vykdymą – t. y. žemės savininkas negali jos nutraukti, prieš tai su žemės nuomotoju atsiskaitęs už obelis. Toks aiškinimas prieštarauja minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje nurodytoms aplinkybėms bei Konstitucijos 28 ir 29 straipsniams.

6. Skundžiamu sprendimu atsakovei iš ieškovo priteistų išlaidų dydis yra per didelis, tokio dydžio išlaidų priteisimui nebuvo teisinio pagrindo. Nustatydamas išlaidų dydį teismas nenurodė nei vieno iš Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio 2 straipsnyje nurodytų kriterijų, todėl neaišku, kuo remiantis priteista 10 000 Lt suma. Be to, CPK 98 straipsnio 1 dalis numato, kad dėl išlaidų priteisimo šalis teismui pateikia prašymą ir išlaidų apskaičiavimą. Sprendime apie tokios skaičiuotės buvimą nenurodoma, todėl darytina išvada, kad byloje tokių duomenų nebuvo pateikta.

7. Teismo papildomas sprendimas yra priimtas pažeidžiant CPK 276 ir 277 straipsnių nuostatas. Teismas negalėjo viename procesiniame sprendime išspręsti tiek papildomų bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimo, kuris sprendžiamas papildomu sprendimu, tiek rašymo apsirikimo ištaisymo klausimo, kuris turi būti sprendžiamas priimant nutartį. Be to, įstatymų leidėjas nesuteikė pirmosios instancijos teismui teisės spręsti klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo. Papildomame sprendime nurodytas faktinių aplinkybių ištaisymas, jas visiškai naujai traktuojant, nėra galimas, tokiu taisymu keičiama pagrindinio sprendimo esmė ir prasmė. Apie prašymą priimti papildomą sprendimą ieškovas nebuvo informuotas, todėl negalėjo išdėstyti savo nuomonės. Be to, teismas nepagrįstai apribojo ieškovui papildomo sprendimo apskundimo terminus, nes toks sprendimas yra skundžiamas per 20 dienų nuo jo priėmimo dienos, tuo tarpu teismas pačiame sprendime nustatė 7 dienų terminą.

Atsiliepimu atsakovė R. D. G. prašo apeliacinį skundą atmesti, teigdama, kad:

1. Ieškovas netinkamai supranta ir aiškina prejudicinio fakto sąvoką. Faktai, įsiteisėjusiu teismo sprendimo ar nutartimi nustatyti ne kitoje, o toje pačioje civilinėje byloje, nelaikytini prejudiciniais. Toje pačioje byloje, nagrinėjant ją vienoje ar kitoje teismų instancijoje, priimti procesiniai sprendimai prejudicinės galios neturi, todėl šiuo konkrečiu atveju iš naujo nagrinėjant bylą CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos neturėjo būti taikomos. Teismas taip pat neprivalėjo atsižvelgti ir vadovautis Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nutartyje pateiktu teisės normų taikymu ir aiškinimu. Tik kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui iš naujo nagrinėjančiam bylą (CPK 362 str. 2 d.). Be to, net ir kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai reiškia tik teisės normų aiškinimą, bet ne konkrečios bylos fakto klausimų sprendimą. Dėl to kasacinio teismo pateikti materialiosios ar proceso teisės normų aiškinimai negali būti laikomi nurodymu žemesnės instancijos teismui, kaip reikia išspręsti iš naujo nagrinėjamą bylą.

Atsiliepimas

2. Ieškovas nepagrįstai ginčo santykiams siekia taikyti 1997 m. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo bei Vyriausybės 1999 m. spalio 22 d. nutarimo Nr. 1177 nuostatas. Nuosavybės teisės į žemės sklypą atstatymo L. P. metu galiojo 1991 m. įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ bei Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470 patvirtinta šio įstatymo įgyvendinimo tvarka. Todėl teismas sprendime pagrįstai ir teisėtai nustatė, kad nei galiojusioje 1991 m. įstatymo redakcijoje, nei 1991 m. tvarkos redakcijoje nebuvo nustatyta žemės savininko pareiga atsiskaityti su žemės ūkio bendrove už susigrąžintoje žemėje gugančius sodinius (atlyginti jų vertę), žemės ūkio bendrovei nutraukus savo veiklą, nutraukus su žemės savininku sudarytą žemės nuomos sutartį ar pasibaigus tokios sutarties terminui ir neišreiškus valios jį pratęsti. Vienintelė savininko, susigrąžinusio tokio pobūdžio žemę, pareiga buvo išnuomoti šią žemę ją naudojančioms žemės ūkio įmonėms iki jų veiklos nutraukimo.

3. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad nuosavybės teisė į žemės sklypą L. P. 1996 m. buvo atstatyta (atstatymo procedūras užbaigiant 1996 m. birželio 19 d. priimtu Kauno apskrities valdytojo administracijos sprendimu) pagal 1991 m. įstatymą ir 1991 m. tvarką, todėl L. P. galėjo įgyti ir įgijo tik tas teises ir pareigas, kurios buvo nustatytos minėtuose teisės aktuose. Nei L. P., nei juo labiau atsakovė, 1997 m. įgijusi žemės sklypą dovanojimo sutarties pagrindu, neįgijo ir negalėjo įgyti jokių pareigų, įstatymų leidėjo nustatytų jau po nuosavybės teisės į sklypą atstatymo priimtuose ir įsigaliojusiuose 1997 m. įstatyme ir 1999 m. tvarkos apraše. Remiantis pamatiniu teisės principu lex retro non agit, nei 1997 m. įstatymo, nei 1999 m. tvarkos nuostatos negali būti taikomos nuosavybės teisės į žemės sklypą atstatymo santykiams, pasibaigusiems 1996 m. Be to, pačiame 1997 m. įstatyme nustatyta, jog jo nuostatos, inter alia, 9 straipsnio 4 dalis, nereglamentuoja ir yra netaikytina tiems atvejams, kai piliečių nuosavybės teisės buvo atkurtos (atkūrimo procedūros užbaigtos) pagal 1991 m. įstatymą.

4. Ieškovas nepagrįstai 1999 m. tvarkos aprašo nuostatų galiojimą ir taikymą laike ginčo santykių atžvilgiu aiškina ir sieja su momentu, kada pasibaigė šalių sudaryta 2000 m. nuomos sutartis, t. y. akcentuoja 2004-12-31. 1999 m. tvarkos aprašo taikymas laike yra sietinas ne su susigrąžintos žemės savininko ir jos naudotojo žemės nuomos santykių pasibaigimu, bet su aplinkybe, jog žemė jos savininkui sugrąžinta (atkūrimo procedūros užbaigtos) pagal 1997 m. įstatymą.

5. Ieškovas kelia abejones dėl teismo ginčo santykiams taikytų teisės normų atitikimo Konstitucijos 23 straipsniui bei CK 4.93 straipsniui, tačiau, jeigu jis įžvelgė įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) galimą prieštaravimą Konstitucijai ar įstatymams, tai turėjo prašyti teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad šis pagal kompetenciją išspręstų tokį klausimą. Šia procesine teise ieškovas nepasinaudojo.

6. Atsakovė nėra ir niekada nebuvo nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisinių santykių dalyvė ar tokių santykių dalyvių teisių ir (ar) pareigų perėmėja. Atsakovė, 1999-11-14 pasibaigus L. P. ir ieškovo sudarytai 1996 m. nuomos sutarčiai, ne pratęsė šią sutartį, o sudarė visiškai naują sutartį. Sudarydama 2000 m. nuomos sutartį ji veikė savo laisva valia, kaip privačios žemės savininkė, o ne, kaip teigia ieškovas, vykdė 1995 m. tarp L. P. ir ieškovo sudaryto susitarimo sąlygas.

7. Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM 2012 m. liepos 30 d. raštas Nr. 1 SD-(3.1 )-l854 patvirtina, kad pilietis, kurio sugrąžintoje žemės ūkio paskirties žemėje yra įmonės sodas, neturi atlyginti įmonei už šio sodo vaismedžius, kadangi toks reikalavimas nebuvo numatytas teisės aktuose, galiojusiuose piliečiui nuosavybės teisių į šią žemę atkūrimo dieną. Nacionalinės žemės tarnybos raštas negali būti laikomas oficialiu įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo aiškinimu, į jį atsižvelgtina, kaip į kompetentingos valstybės institucijos rekomendacinio pobūdžio nuomonę.

8. Teismas, spręsdamas klausimą dėl atsakovei iš ieškovo priteistinų atstovavimo išlaidų dydžio, vertino visas šiam klausimui reikšmingas aplinkybes. Be to, nusprendė priteisti mažesnį nei prašomą atstovavimo išlaidų dydį, kas parodo, jog teismas rėmėsi ir taikė ieškovo minimas rekomendacijas.

Žemesnės instancijos teismas

9. Teismas, remdamasis CPK 93 straipsnio 3 dalimi, papildomu sprendimu pagrįstai priteisė atsakovei jos bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

10. Ieškovas tik deklaratyviai nurodė, jog rašymo apsirikimų ištaisymas keičia sprendimo esmę, tačiau konkrečiai taip ir nenurodė, kaip keičiasi sprendimo esmė, t. y. kaip keičiasi sprendimu nustatytos šalių teisės ir pareigos, jų turinys, realizavimo sąlygos ir pan. Be to, remiantis CPK 328 straipsniu, iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais. Jeigu apeliacinės instancijos teismas pripažintų, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai ištaisė aptariamus rašymo apsirikimus, tai vien tik šiuo formaliu pagrindu patys sprendimai negali būti naikinami. Apeliacine tvarka apskųstas teismo sprendimas gali būti panaikintas tik esant CPK 327, 329 ir 330 straipsniuose nustatytiems pagrindams. Šiuo atveju nesama nė vieno iš paminėtuose įstatymo straipsniuose nurodytų pagrindų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Kaip yra žinoma, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl teisėjų kolegija nagrinėja bylą neperžengdama ieškovo ŽŪB „Pėdžiai“ apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d., 329 str.).

Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovui ŽŪB „Pėdžiai“ priklausė pramoniniai sodai, esantys Kuigalių kaime, Žeimių seniūnijoje, Jonavos rajone. Vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procesą dalis žemės, kurioje buvo ieškovui priklausantys sodai, buvo grąžinta buvusiems savininkams.

Ieškovas ŽŪB „Pėdžiai“ ir buvusi žemės sklypo savininkė L. P., pretendavusi atkurti nuosavybės teises į 17,57 ha ploto žemės ūkio paskirties žemę natūra, esančią valstybės išperkamos žemės teritorijoje, 1995 m. kovo 30 d. raštiškai susitarė, kad L. P. jai sugrąžintą žemės sklypą išnuomos ieškovui neterminuotam laikotarpiui, iki įmonės veiklos nutraukimo.

L. P. nuosavybės teisės į žemės sklypą buvo atkurtos 1996 m. birželio 19 d. Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimu.

Tarp L. P., atstovaujamos įgaliotinės Onos A. M., ir ieškovo ŽŪB „Pėdžiai“ 1996 m. lapkričio 14 d. buvo sudaryta privačios žemės nuomos sutartis Nr. 118. Šia sutartimi nuomotoja L. P. 13,12 ha žemės sklypą, esantį Kuigalių kaime, Žeimių apylinkėje, Jonavos rajone, išnuomojo ieškovui 3 metų laikotarpiui, iki 1999 m. lapkričio 14 d. Sutartis įstatymo nustatytu terminu buvo įregistruota nekilnojamojo turto registre.

L. P., atstovaujama įgaliotinės Onos A. M., 1997 m. vasario 5 d. dovanojimo sutartimi padovanojo atsakovei Rimantei D. G. 13,12 ha žemės sklypą, esantį Kuigalių kaime, Jonavos rajone.

Ieškovas ir atsakovė 2000 m. sausio 3 d. sudarė privačios žemės sklypo nuomos sutartį, kuria atsakovė išnuomojo minėtą sklypą ieškovui 4 metų laikotarpiui. Nuomos sutartis pasibaigė 2004 m. gruodžio 31 d. ir pratęsta nebuvo.

Nuo 2005 metų sausio mėnesio atsakovė pati valdo tiek jai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, tiek jame esančius sodinius (pramoninį sodą). Už ekologinį ūkininkavimą atsakovė yra gavusi ES struktūrinių paramos fondų išmokas.

Ieškovas savo reikalavimus atsakovei grindė nuosavybės teisių atkūrimo procesą reglamentuojančiomis tiek 1991 m. Nuosavybės teisių atstatymo įstatymo, tiek 1997 m. Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo bei juos lydinčių poįstatyminių aktų nuostatomis.

Atsakovė atsikirtimuose teigė, jog jai minėtų įstatymų nuostatos netaikomos, nes ji nebuvo nuosavybės teisių į žemės sklypą atkūrimo proceso dalyvė. Žemės sklypą ji įgijo dovanojimo sutarties pagrindu. Be to, nuosavybės teisių į žemės sklypą atkūrimo metu galiojęs įstatyminis reglamentavimas nenustatė pareigos savininkui atsiskaityti su žemės sklypo naudotoju už jame esančius sodinius.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą, padarė išvadą, kad nei 1991 m. Nuosavybės teisių atstatymo įstatyme, nei jo įgyvendinimo tvarkoje nebuvo numatytos sąlygos, jog pilietis, kuris nuomos sutartimi išnuomojo savo privačią žemės ūkio paskirties žemę žemės ūkio įmonei jos šioje žemėje esančiam sodui auginti ir prižiūrėti, turi atlyginti įmonei už minėtus sodinius įmonei nutraukus veiklą arba nutraukus šios žemės nuomos sutartį, ar pasibaigus šios nuomos sutarties terminui. 1997 m. Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nuostatos, nustačiusios teisę žemės savininkams atsiskaityti su naudotojais už sodinius ir atitinkamai naudotojams pareigą žemę atlaisvinti per trejus metus po atsiskaitymo, įsigaliojusios jau po to, kai L. P. padovanojo atsakovei R. D. G. žemės sklypą, nesukuria pareigos atsakovei atsiskaityti su ieškovu už jai priklausančiame sklype esančius sodinius.

Taigi ginčas byloje iš esmės kilo dėl to ar atsakovei, įsigijusiai žemės sklypą dovanojimo sutarties pagrindu, taikytinos Civilinio kodekso Ketvirtosios knygos normos, kaip sprendė pirmosios instancijos teismas, ar gali būti taikomos teisės aktų, reglamentavusių nuosavybės teisių atkūrimo procesą, nuostatos. Jeigu taip, tai ar žemės sklypo dovanojimo sutarties sudarymo metu bei šalis siejusių nuomos teisinių santykių pasibaigimo metu galiojęs įstatyminis reglamentavimas nustatė žemės sklypo savininkui pareigą atsiskaityti su šio sklypo naudotoju už jame esančius ir naudotojui priklausančius sodinius.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog žemės sklypas, kuriame yra ginčo sodiniai, nuosavybės teise priklauso atsakovei dovanojimo sutarties pagrindu. Paprastai sodiniai (sodas) yra žemės sklypo priklausinys (antraeilis daiktas), kurį ištinka pagrindinio daikto likimas (CK 4.14 str.). Tačiau šiuo konkrečiu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, svarbu yra tai, kad žemės sklypas nuosavybės teisės į jį dovanotojai L. P. atsirado (buvo atkurtos) ypatinguoju, specialiuoju (nuosavybės teisių atkūrimo) būdu, kuris nulėmė specialųjį šio žemės sklypo teisinį režimą, į kurį privalu atsižvelgti sprendžiant kilusį šalių ginčą.

Nuosavybės teisių atkūrimo procesas buvo reglamentuojamas 1991 m. birželio 18 d. įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) (toliau – 1991 m. Nuosavybės teisių atstatymo įstatymas). Nuo 1997 m. liepos 1 d. minėtą įstatymą pakeitė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) (toliau – 1997 m. Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas), įsigaliojęs 1997 m. liepos 9 d.

Kaip minėta, nuosavybės teisės į žemės sklypą L. P. buvo atkurtos 1996 m. birželio 19 d. Taigi jos buvo atkurtos remiantis tuo metu galiojusiu 1991 m. Nuosavybės teisių atstatymo įstatymu. Žemės sklypo nuomos teisiniai santykiai tarp ieškovo ir atsakovės pasibaigė 2004 m. gruodžio 31 d., t. y. galiojant 1997 m. Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymui.

Žemesnės instancijos teismas

1991 m. Nuosavybės teisių atstatymo įstatymo 12 straipsnio 10 punktas įpareigojo asmenis, siekiančius atkurti nuosavybės teises į žemę natūrą, žemę, kurioje yra buvusių specializuotų žemės ūkio įmonių pagrindu įsteigtų žemės ūkio bendrovių, akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių sodai, uogynai bei medelynai, išnuomoti ją naudojančioms žemės ūkio įmonėms šio straipsnio 9 punkte nurodytomis sąlygomis, pagal kurias žemė grąžinama, jei asmuo sudaro su žemės ūkio įmonėmis privačios nuomos sutartis iki šių žemės ūkio įmonių veiklos nutraukimo.

Pagal 1997 m. Nuosavybės atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 9 dalį žemė, kurioje įveisti pramoniniai sodai, uogynai bei medelynai, grąžinama piliečiams natūra. Šios žemės naudotojai, jeigu žemės savininkas pageidauja ir atsiskaito su naudotojais už medžius ir vaiskrūmius (nesusitarus kitaip), privalo žemę atlaisvinti per trejus metus. Sugrąžintos žemės savininkai su tos žemės naudotojais už medžius ir vaiskrūmius atsiskaito Vyriausybės nustatyta tvarka.

Taigi abu įstatymai numatė galimybę grąžinti buvusiam savininkui žemės sklypą, kuriame yra įvesti sodai, priklausantys žemės ūkio bendrovėms, natūra, tačiau esant skirtingoms sąlygoms: pagal 1991 metų įstatyminį reglamentavimą žemės savininkui buvo numatyta pareiga sudaryti nuomos sutartį su žemės sklypo naudotoju iki įmonės veiklos nutraukimo, o nuo 1997 metų pasikeitus įstatyminiam reglamentavimui, savininkui, siekiančiam pačiam naudoti žemės sklypą, numatyta pareiga atsiskaityti su naudotoju.

Teisės aktų (inter alia įstatymų), reguliuojančių nuosavybės teisių atkūrimo santykius, atitiktį Konstitucijai Konstitucinis Teismas nuo 1994 m. įvairiais aspektais yra tyręs daugelyje konstitucinės justicijos bylų. Konstitucinio Teismo aktuose yra suformuluota plati oficiali konstitucinė restitucijos – piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo doktrina. Joje ne kartą yra pažymėta, jog įstatymais reguliuojant paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą buvo būtina atsižvelgti į tai, kad okupacijos metais susiformavo kiti žmonių turtiniai, socialiniai ir ekonominiai santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį) nebuvo įmanoma. Todėl 1991 m. Nuosavybės teisių atstatymo įstatyme buvo pasirinkta ne restitutio in integrum, bet ribota restitucija. Šis įstatymas (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), pagal kurį buvo pradėtos atkurti nuosavybės teisės, buvo specialus (ad hoc) įstatymas, skirtas restitucijos santykiams reguliuoti ir nuosavybės teisių atkūrimui įgyvendinti; tokį jo pobūdį lėmė tai, kad: jis buvo taikomas ne visiems turtiniams santykiams, o tik tiems, kurie atsirado dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo; jis buvo taikomas ne visiems buvusiems savininkams ir jų teisių paveldėtojams, o tik tiems, kurie atitinka šiame įstatyme nustatytas sąlygas; nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas buvo vykdomas ne pagal bendras civilinės teisės normas, o tik šio įstatymo nustatyta tvarka.

1997 m. Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), kaip ir anksčiau galiojęs 1991 m. Nuosavybės teisių atstatymo įstatymas, reguliuoja to paties pobūdžio, t. y. restitucijos, santykius, ir taip pat yra specialus (ad hoc) įstatymas, skirtas restitucijos santykiams reguliuoti ir nuosavybės teisių atkūrimui įgyvendinti.

Nuo pat restitucijos proceso pradžios piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo santykių teisinis reguliavimas buvo daugybę kartų keičiamas; teisės aktų pakeitimais ir papildymais, viena vertus, buvo plečiami asmenų, kuriems gali būti atkurtos nuosavybės teisės, ratas ir turto, į kurį gali būti atkurtos nuosavybės teisės, sąrašas; kita vertus, kartais asmenų, kuriems gali būti atkurtos nuosavybės teisės į atitinkamą turtą, ratas buvo siaurinamas nustatant vis kitokias sąlygas, kurioms esant nuosavybės teisės gali būti atkurtos.

Pagal 1991 m. Nuosavybės teisių atstatymo įstatymą pradėjus atkurti nuosavybės teises piliečiams atsirado teisėtas lūkestis, kad jie galės įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, o valstybė prisiėmė konstitucinę pareigą vykdyti (tęsti) pradėtą restituciją tol, kol nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka bus atkurtos visiems piliečiams, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises. Kartu, atsižvelgiant į per ilgą okupacijos laikotarpį pakitusias socialines, ekonomines bei kitas sąlygas, atsirado ir kitų asmenų, kurių interesai (vykdoma veikla, gyvenamoji vieta ar pan.) tapo susiję su turtu, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, teisėtas lūkestis, jog atkūrus buvusiems savininkams nuosavybę ir jų teisės bei teisėti interesai bus apsaugoti.

Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos.

Konstitucinis Teismas taip pat ne kartą savo nutarimuose yra pabrėžęs, kad atkuriant nuosavybės teises į žemę turi būti derinami žemės savininkų ir jos dabartinių naudotojų interesai. Teismas 1994 m. gegužės 27 d. nutarime konstatavo, jog besąlygiškai grąžinant žemę, būtų pažeidžiamas sukurtų kompleksų gamybinis – technologinis vientisumas ir net gali būti sužlugdyta šių kompleksų gamybinė veikla, naudingos technologinės jų galimybės liktų nepanaudotos. Tai pažeistų visuomenės poreikį specializuotai produktų gamybai. Teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarime konstatuota, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese yra būtina derinti asmenų, siekiančių atkurti nuosavybės teises, interesus ir visuomenės poreikius, kad atkuriant vienų asmenų teises negali būti pažeistos kitų asmenų teisės ir kad teisingumo negalima pasiekti pripažįstant tik vienos grupės arba vieno asmens interesus ir kartu neigiant kitų interesus.

Taigi, kaip minėta, 1991 m. Nuosavybės teisių atstatymo įstatymas ir 1997 m. Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas nustatė skirtingas sąlygas žemės grąžinimui natūra. Tačiau iš esmės jomis buvo siekta vieno tikslo – nepažeisti žemės naudotojų, kurie grąžintinuose žemės sklypuose vykdo savo veiklą ir kuriems priklauso sodai, uogynai ar medelynai, teisių bei teisėtų interesų, jų teisėto lūkesčio tęsti vykdomą veiklą, gauti iš jos pajamų. Tarp valstybės pareigos savininkams ir valstybės pareigos žemės naudotojams nėra priešpriešos. Valstybės nustatytos garantijos naudotojams bei specialios žemės grąžinimo natūra sąlygos kartu yra valstybės garantijos savininkams, nes tik įvykdžius šias sąlygas savininkai gali visiškai įgyvendinti savo nuosavybės teises, t. y. valdyti, naudoti jiems natūra grąžintus žemės sklypus ir jais disponuoti. Teisės požiūriu nėra priešpriešos ir tarp savininkų bei žemės naudotojų nurodytų teisėtų lūkesčių.

Kaip minėta, atsakovei žemės sklypas buvo padovanotas. Nuosavybė į šį žemės sklypą buvo atkurta pagal 1991 m. Nuosavybės teisių atstatymo įstatymą su sąlyga, kad L. P. sudarys su ieškovu nuomos sutartį iki įmonės veiklos nutraukimo. Byloje nustatyta, kad atsakovei buvo žinoma žemės grąžinimo tvarka, jos sąlygos ir aplinkybės. Atsakovė to neneigė. Todėl ji žinojo, kad L. P. dovanojamas žemės sklypas nėra laisvas, jame yra ieškovui priklausantis sodas ir egzistuoja specialios žemės sklypo naudojimo sąlygos. Šią aplinkybę taip pat patvirtina ir šalių 2000 m. sausio 3 d. sudaryta žemės nuomos sutartis. Taigi tarp ieškovo ir L. P., o vėliau ir atsakovės susiklostę žemės sklypo nuomos teisiniai santykiai, nors sutartys ir buvo terminuotos, o ne sudarytos iki ieškovo veiklos pabaigos, iš esmės atitiko žemės grąžinimo metu galiojusį įstatyminį reglamentavimą.

Nors tarp ieškovo UAB „Pėdžiai“ ir atsakovės R. D. G. sudaryta žemės sklypo nuomos sutartis baigėsi 2004 m. gruodžio 31 d. ir ji nebuvo pratęsta, tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia buvusio žemės naudotojo teisės reikalauti atlyginimo už jam priklausančius sodinius. Be to, tokią išvadą sustiprina aplinkybė, jog atsižvelgiant į susiformavusius visuomeninius santykius nuosavybės teisių atkūrimo procese pasikeitus įstatyminiam reglamentavimui 1997 m. Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas būtent ir nustatė sąlygą, jog žemės savininkas, pageidaujantis pats naudotis žemės sklypu, turi susitarti su žemės naudotoju dėl atsiskaitymo už sodinius ar kitokio sodinių likimo. Taigi, šalys turėjo susitarti dėl sodinių perleidimo ir atsiskaitymo už juos arba dėl galimybės ieškovui toliau naudotis vaismedžiais ir vaiskrūmiais.

Atkreiptinas dėmesys, jog byloje nustatyta ir neginčijama, kad atsakovė žemės sklypu ir jame esančiu sodu nuo 2005 metų naudojosi pati, už sodą gavo išmokas iš ES. Kas reiškia, kad atsakovė gavo naudą iš jai nepriklausančių sodinių, kai tuo tarpu ieškovo – galimybės vykdyti savo veiklą ir gauti iš jos pajamas, ar gauti atitinkamo dydžio kompensaciją už atsakovei perleistus sodinius buvo nepagrįstai apribotos.

Tuo remdamasi, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, kad atsakovė R. D. G. neturi pareigos atsiskaityti su ieškovu UAB „Pėdžiai“ už jam priklausančius sodinius, ir atmesdamas ieškovo ieškinį visa apimtimi, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris naikintinas priimant šioje dalyje dalinį sprendimą – pripažįstant ieškovui UAB „Pėdžiai“ teisę į tinkamą atlyginimą už jam priklausančius ir atsakovei nuosavybės teise žemės sklype esančius sodinius (CPK 261 str., 302 str.).

Dėl ieškovui UAB „Pėdžiai“ priteistinos kompensacijos dydžio

Pirmosios instancijos teismas, siekdamas nustatyti sodinių kiekį bei jų vertę šalis siejusių nuomos santykių pasibaigimo metu, t. y. 2005 m. sausio 1 d., 2011 m. gegužės 27 d. nutartimis paskyrė dvi teismo ekspertizes, kurias buvo pavesta atlikti skirtingiems ekspertams turto vertintojams. Abiejų atliktų ekspertizių rezultatai yra priešingi. Eksperto V. Č. teismui pateiktoje išvadoje teigiama, kad ekspertizės atlikimo metu atsakovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype buvo 3 570 vnt. sodinių, kurių vertė 2005 m. sausio 1 d. buvo 552 500 Lt. Eksperto K. J. išvadoje teigiama, kad sodinių vertė nurodytai datai buvo nulinė. Teismas, atmesdamas ieškovo ieškinį, šių atliktų ekspertizių ir jų rezultatų, taip pat kitų byloje esančių įrodymų apie žemės sklype esančius sodinius, jų kiekį bei vertę nevertino bei dėl jų nevertino ir dėl jų nepasisakė, taigi ši bylos dalis liko neatskleista.

Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo ieškinį, klausimo dėl atlygio dydžio už obelų perleidimą iš viso nenagrinėjo, o pagal byloje esančius prieštaringus duomenis nustatyti sodinių vertę nuomos teisinių santykių pasibaigimo metu nėra objektyvios galimybės, į tai, kad, šio klausimo neišsprendus, negalima daryti išvados, į kokio dydžio atlygį ieškovas turi reikalavimo teisę, teisėjų kolegija daro išvadą, kad civilinė byla dalyje dėl ieškovo reikalavimo priteisti konkretų atlygį už sodinių perleidimą perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d., 2 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 261 straipsniu, 302 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. papildomą sprendimą.

Ieškovo žemės ūkio bendrovės „Pėdžiai“ ieškinį atsakovei R. D. G. dėl lėšų už sodinius priteisimo tenkinti iš dalies ir pripažinti ieškovui teisę į atlygį už sodinius.

Civilinę bylą dalyje dėl ieškovo žemės ūkio bendrovės „Pėdžiai“ reikalavimo priteisti konkretų atlygį už sodinius perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

TeisėjosVirginija ČekanauskaitėRasa GudžiūnienėNijolė Piškinaitė