- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-10-20
- Bylos Nr.
- A-180-1625-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Algirdas Taminskas (pirm.), Nijolė Piškinaitė (pran.), Stasys Gudynas
- Pareiškėjas
- V. N.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos, Laisvės
- Trečiasis asmuo
- Šiaulių
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno, Nijolės Piškinaitės (pranešėja) ir Algirdo Taminsko (kolegijos pirmininkas),
atsakovo Lietuvos valstybės atstovų atstovams: Laisvės atėmimo vietų ligoninės – Vytautui Lisauskui ir Edmundui Kontrauskui, Pravieniškių 3-ųjų pataisos namų – Artūrui Janušauskui ir Elenai Litvinenko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų ir atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujančių Laisvės atėmimo vietų ligoninės ir Pravieniškių 3-ųjų pataisos namų apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Laisvės atėmimo vietų ligoninės, Pravieniškių 3-ųjų pataisos namų ir Vilniaus 2-ųjų pataisos namų, ir atsakovams: Laisvės atėmimo vietų ligoninei, Pravieniškių 3-iesiems pataisų namams ir Vilniaus 2-iesiems pataisų namams, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių tardymo izoliatoriui, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti atsakovus atlikti jam medicininius tyrimus ir skirti gydymą vaistais nuo lėtinio virusinio hepatito C bei priteisti iš atsakovų 10 tūkst. Lt atlyginti neturtinę žalą. Skunde nurodė, kad serga lėtiniu kepenų hepatitu C. Paaiškino, kad 2000-2003 metais, būdamas laisvėje, gydėsi, vartojo medikamentus. 2003 m. lapkričio 23 d. buvo suimtas, ir gydymas nutrūko. Pareiškėjas negydomas nuo lėtinio hepatito C jau 22 mėnesius, jam neatliekami tyrimai, nors ne kartą dėl to kreipėsi į Kalėjimų departamentą (2004 m. gruodžio 10 d., 2005 m. gegužės 10 d., 2005 m. birželio 9 d.). Laisvės atėmimo vietų ligoninės gydytojas 2005 m. birželio 3 d. gydymo neskyrė, motyvuodamas sprendimą lėšų trūkumu. 2005 m. rugsėjo 6 d. pareiškėjui Laisvės atėmimo vietų ligoninėje atliktas sveikatos būklės tyrimas ir nustatyta, kad jo liga progresuoja, tačiau ir po to gydymas neskirtas. Pareiškėjo teigimu, jam yra padaryta neturtinė žala, pasireiškusi sveikatos būklės pablogėjimu, dvasiniais išgyvenimais, darbingumo mažėjimu.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) su skundu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjas nesikreipė į Kalėjimų departamentą dėl to, kad jam, 2005 m. rugsėjo 6 d. atlikus sveikatos būklės tyrimą Laisvės atėmimo vietų ligoninėje ir nustačius ligos paūmėjimą bei progresavimą, nebuvo paskirtas reikiamas gydymas. Paaiškino, kad suimtųjų ir nuteistųjų, sergančių virusiniais hepatitais B ir C, nukreipimo ištyrimui, ištyrimo ir gydymo laisvės atėmimo vietose tvarką reglamentuoja Kalėjimų departamento direktoriaus 2003 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-186 patvirtintos Suimtųjų ir nuteistųjų, sergančių virusiniais hepatitais B ir C, nukreipimo, ištyrimo ir gydymo laisvės atėmimo vietose taisyklės (toliau – ir Taisyklės), kuriose nustatyta, kad, norint įvertinti, ar nuteistajam reikalingas gydymas, reikia atlikti tyrimus Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Kalėjimų departamentas dėl pareiškėjo 2005 m. gegužės 17 d. skunde nurodomų faktų, t.y. dėl neskiriamo gydymo nuo hepatito C, atliko patikrinimą. 2005 m. birželio 7 d. pažymoje Nr. 16/07-835 konstatuota, kad pareiškėjas 2003 m. gruodžio 9 d. atvykęs į tardymo izoliatorių informavo, jog serga virusiniu hepatitu C. Laisvės atėmimo vietų ligoninėje dėl įvairių ligų jis buvo gydytas ne kartą. 2005 m. gegužės 5 d. Pravieniškių 3-ųjų pataisos namų gydytojai dėl virusinio hepatito C aktyvumo ir gydymo būtinybės, rekomendavo pareiškėjui vykti į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, tačiau pareiškėjas į ligoninę vykti atsisakė, ir tą patvirtina asmens sveikatos istorijoje esantis paties pareiškėjo įrašas ir parašas. Kalėjimų departamentas pažymėjo, jog pareiškėjas konkrečių neteisėtų Kalėjimų departamento aktų ar kokių nors veiksmų dėl žalos atsiradimo nenurodo.
Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė (toliau – ir LAVL) pareiškėjo skundą prašė atmesti. Nurodė, kad pareiškėjo gydymo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje laikotarpiu nuo 2005 m. rugsėjo 2 d. iki 2005 m. rugsėjo 7 d. metu jis nurodė sergąs virusiniu hepatitu C. Gydymo metu atliktuose tyrimuose duomenų, kad pareiškėjas sirgtų ūmiu virusiniu hepatitu C nebuvo, todėl klausimas dėl jo ligos gydymo skubos tvarka nebuvo sprendžiamas. Pareiškėjui išaiškinta, kad klausimą dėl jo tolimesnio ištyrimo ir gydymo nuo lėtinio hepatito C reikia suderinti su Laisvės atėmimo vietų ligoninės Vidaus ligų skyriaus viršininku, kuris koordinavo sergančių virusiniu hepatitu C gydymą. Prieš pradedant gydymą dėl virusinio hepatito C, būtini išsamūs medicininiai tyrimai, kaip to reikalauja Kalėjimų departamento direktoriaus 2003 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-186 patvirtintos Suimtųjų ir nuteistųjų, sergančių virusiniais hepatitais B ir C, nukreipimo, ištyrimo ir gydymo laisvės atėmimo vietose taisyklės, taip pat įvertinama paties ligonio asmenybė dėl tinkamumo gydytis (priklausomybė nuo alkoholio, narkotinių ar psichotropinių medžiagų, rėžimo reikalavimų laikymosi ir kt.). Pažymėjo, kad pareiškėjo teiginys, jog 2005 m. birželio 3 d. LAVL gydytojas atmetė jo prašymą gydytis dėl virusinio hepatito C, neatitinka tikrovės, nes tuo metu pareiškėjas šioje įstaigoje nesigydė.
Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių 3-ieji pataisos namai pareiškėjo skundą prašė atmesti. Nurodė, kad suimtųjų ir nuteistųjų, sergančių virusiniais hepatitais B ir C, gydymą reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2003 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-186 patvirtintos Suimtųjų ir nuteistųjų, sergančių virusiniais hepatitais B ir C, nukreipimo ištyrimui, ištyrimo ir gydymo laisvės atėmimo vietose taisyklės, kurių 3 punkte nustatyta, jog tokių ligonių ištyrimas ir gydymas vykdomas pagal Kalėjimų departamento patvirtintą planą. Taisyklių 4 punkte nurodyta, jog virusinių hepatitų B ir C tyrimams bei ligonių tyrimui lėšos yra skiriamos iš LAVL numatytos sąmatos. Pravieniškių 3-ieji pataisos namai, neturėdami tam skirtų asignavimų, nefinansuoja sergančių nuteistųjų ištyrimo ir gydymo dėl virusinių hepatitų B ir C. Pataisos namuose nuteistieji gali gydytis nuo virusinių hepatitų B ir C tik pagal LAVL nuteistųjų ambulatoriniam gydymui paskirtą gydymo kursą bei reikiamą vaistų kiekį (Taisyklių 10, 11, 15 p.).
Atsiliepimas
Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus 2-ieji pataisos namai pareiškėjo skundą prašė atmesti. Nurodė, kad į Vilniaus 2-uosius pataisos namus iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareiškėjas perkeltas 2004 m. liepos 2 d. Dėl lėtinio virusinio hepatito C gydymo priešvirusiniais vaistais į Vilniaus 2-ųjų pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybą (toliau – ir SPT) nuteistasis kreipėsi 2004 m. liepos 27 d. Vilniaus 2-ujų pataisos namų SPT viršininkė pareiškėjui išaiškino, kad gydymas priešvirusiniais vaistais interferonu ir ribavirinu gali būti paskirtas tik atlikus išsamius tyrimus viešojoje įstaigoje Respublikinėje tuberkuliozės ir infekcinių ligų universitetinėje ligoninėje, į kurią siunčia Laisvės atėmimo vietų ligoninė, prieš tai iš anksto suderinusi siuntimą. Jei diagnozė patvirtinama ir ligonis sutinka gydytis, būtina pasirašyti sutartį, kurioje pažymimi gydymo laikas, pasekmės, nepageidaujamas medikamentų poveikis. Nuteistasis nepareiškė noro vykti į Laisvės atėmimo vietų ligoninę atlikti reikiamą tyrimą bei pasirašyti gydytojo ir paciento bendradarbiavimo sutartį. Pataisos namuose pareiškėjui buvo skiriamas lėtinio virusinio hepatito C gydymas vaistais ,,Carsil“, taip pat jam buvo gydytas ir lėtinis gastritas bei kitos nustatytos ligos pagal indikacijas.
Tretysis suinteresuotas asmuo Šiaulių tardymo izoliatorius atsiliepime paaiškino, kad visi duomenys apie V. N. gydymą yra jo asmens byloje. Skundų dėl gydymo Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija iš V. N. nebuvo gavusi.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. kovo 9 d. sprendimu V. N. skundą patenkino iš dalies – įpareigojo Pravieniškių 3-uosius pataisos namus išsiųsti pareiškėją tyrimams į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, Laisvės atėmimo vietų ligoninę atlikti pareiškėjui tyrimus dėl lėtinio virusinio hepatito C, taip pat priteisė V. N. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių 3-ųjų pataisos namų ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 1 tūkst. Lt neturtinei žalai atlyginti.
Teismas nurodė, kad nuteistojo teisė į medicininę pagalbą įtvirtinta Bausmių vykdymo kodekso 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Sveikatos priežiūros įstaigų arba tarnybų steigimą pataisos įstaigose reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 174 straipsnio 2 dalis, Sveikatos apsaugos ministerijos ir Teisingumo ministerijos 2003 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. 116/V-232 patvirtinta Pataisos įstaigoje ir areštinėje steigiamų asmens sveikatos priežiūros įstaigų ir tarnybų struktūra, etatų skaičius ir veiklos tvarka, kurios 5 punkte nurodyta, jog pataisos įstaigose laikomų asmenų sveikatos priežiūros užtikrinimui įsteigiamos sveikatos priežiūros tarnybos pirminio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugoms suteikti, o antrinio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikia Laisvės atėmimo vietų ligoninė. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2003 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-186 patvirtintų Suimtųjų ir nuteistųjų, sergančių virusiniais hepatitais B ir C, nukreipimo ištyrimui, ištyrimo ir gydymo laisvės atėmimo vietose taisyklių 5 punkte nustatyta, kad ligoniai, kuriems yra patvirtinta virusinių hepatitų B ir C diagnozė viešosiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose, suimtieji ir nuteistieji, kuriems 2002 metais atliktų tyrimų metu buvo nustatytas hepatito B antigenas, o taip pat asmenys, kurie pateko į laisvės atėmimo vietą jau sirgdami virusiniais hepatitais B ir C, ir turi šias ligas patvirtinančią medicinos dokumentaciją; taip pat asmenys, kuriems ši diagnozė patvirtinta buvimo laisvės atėmimo vietoje metu, siunčiami ištyrimui ir gydymui į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, prieš tai siuntimo laiką ir ligonių skaičių suderinus su Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus pavaduotoju medicinos reikalams.
Teismas nustatė, jog aplinkybę, kad pareiškėjas serga lėtiniu virusiniu hepatitu C patvirtina byloje esantis 2000 m. balandžio 14 d. Kauno medicinos universiteto klinikų išrašas iš medicininių dokumentų, kuriame nurodoma, kad, atlikus kepenų biopsiją, pareiškėjui diagnozuotas lėtinis virusinis hepatitas C bei skirtas gydymas. Iš bylos rašytinių įrodymų matyti, kad šią diagnozę patvirtino ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus, į kurį V. N. pateko 2003 m. gruodžio 8 d., medikai (t. I, b.l. 40, 41, 45-49). Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad V. N. esant Vilniaus 2-uose pataisos namuose, jam taip pat buvo išaiškinta gydymo nuo lėtinio virusinio hepatito C tvarka, skiriamas gydymas vaistais (t. I, b.l. 50, 54, 55). Pareiškėjui būnant Pravieniškių 3-uose pataisos namuose, nuo hepatito C jam buvo skirti vaistai ,,Carsil“ (t. I, b.l. 69), 2005 m. gegužės 5 d. pareiškėjas kreipėsi dėl pablogėjusios sveikatos į šios įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybą (t. I, b.l. 69-70). Jam buvo pratęstas gydymas vaistais ir numatyta siųsti į LAVL ištirti dėl lėtinio virusinio hepatito C aktyvumo. Prieš vykstant pareiškėjui pasiūlytas medicininis stebėjimas pataisos įstaigos SPT stacionare (t. I, b.l. 69, 70). Teismas Kalėjimų departamento atsiliepime į skundą, nurodytą teiginį, neva pareiškėjas atsisakė vykti į LAVL tyrimams, ir tą patvirtina įrašas medicininiuose dokumentuose (t. I, b.l. 69-70), pripažino nepagrįstu. Teismas, susipažinęs su minėtu dokumentu, padarė išvadą, kad pareiškėjas atsisakė būti stebimas pataisos namų SPT stacionare, o ne vykti į LAVL tyrimams ir gydymui.
Kalėjimų departamento Sveikatos priežiūros tarnybos 2006 m. sausio 6 d. pažymoje Nr. 13/07-48 nurodyta, kad Pravieniškių 3-ųjų pataisos namų SPT specialistai ne kartą skambino į LAVL dėl V. N. siuntimo tyrimams ir gydymui, tačiau, suderinus atvykimo laiką, nuteistasis į LAVL vykti negalėdavo, nes būdavo konvojuojamas teisminiams veiksmams atlikti (t. I, b.1.150-153). Ši priežastis, teismo nuomone, nepateisina laiku neatliktų tyrimų pareiškėjui. Kadangi pareiškėjo išsilavinimas yra vidurinis, jis galėjo nežinoti, kad gali atsisakyti vykti etapu į teismo posėdžius, o pataisos įstaigos darbuotojai jam to nepaaiškino.
Iš bylos medžiagos matyti, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninėje pareiškėjas gydėsi nuo 2005 m. rugsėjo 2 d. iki 2005 m. rugsėjo 7 d. LAVL pareiškėjo diagnozė buvo žinoma. Tai patvirtina įrašai medicininiuose dokumentuose (t. I, b.l. 78, 86). Teisės aktai nenumato situacijos, kai užkrečiamoji liga diagnozuojama arba patvirtinama pačioje LAVL, o ne pataisos įstaigoje. Tačiau, teismo nuomone, tuomet pataisos įstaigos siuntimas yra nereikalingas, ligoninė pati galėjo sudaryti su pareiškėju sutartį dėl jo ištyrimo ir gydymo. Aplinkybė, kad pareiškėjui gydantis LAVL, gydytojas, atsakingas už hepatito C gydymą, atostogavo, nėra pateisinama priežastis, dėl kurios sutartis dėl ištyrimo ir gydymo su pareiškėju nebuvo sudaryta. Nors atsakovo Laisvės atėmimo vietų ligoninės atstovas teismo posėdyje nurodė, kad gydymui nuo hepatito C yra sudaroma ligonių eilė, byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių 3-ųjų pataisos namų administracija būtų derinusi klausimą su LAVL dėl pareiškėjo įtraukimo į šią eilę. Teismas taip pat pažymėjo, kad 2003 m. rugsėjo 29 d. Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymas nenumato tokios ligonių eilės sudarymo, jame kalbama tik apie ligonių skaičiaus suderinimą su ligoninės administracija.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teiginį, jog nuo jo sulaikymo dienos jam nebuvo skiriamas gydymas nuo hepatito C, teismas pripažino iš dalies nepagrįstu, kadangi iš byloje esančių medicininių dokumentų matyti, jog nuo virusinio hepatito C jam buvo skiriamas gydymas vaistais. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas skundžiasi pablogėjusia sveikata, minėtą teiginį traktavo, kaip abejones gydymo paskirtų vaistų efektyvumu. Teismas pažymėjo, kad nustatyti, ar pareiškėjui buvo skiriamas tinkamas gydymas, galima tik atlikus išsamius tyrimus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad pareiškėjui prašant neturtinės žalos atlyginimo, ginčo teisiniams santykiams taikytinos Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatos. Minimo straipsnio 4 dalis nustato, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Teismas konstatavo, kad Pravieniškių 3-ųjų pataisos namų administracija nevykdė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2003 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-186 patvirtintų Suimtųjų ir nuteistųjų, sergančių virusiniais hepatitais B ir C, nukreipimo ištyrimui, ištyrimo ir gydymo laisvės atėmimo vietose taisyklių reikalavimų, neišaiškino pareiškėjui siuntimo į LAVL ištyrimui ir gydymui tvarkos. Atsižvelgdamas į pareiškėjo išsilavinimą bei į tai, kad jo teisės yra apribotos (Bausmių vykdymo kodekso 10 str.), teismas nusprendė, jog pareiškėjui buvo sunku įgyvendinti savo teisę į medicininę pagalbą. Tinkamo gydymo negavimas galėjo jam sukelti neigiamus išgyvenimus, emocinę ir nervinę įtampą, todėl teismas pripažino, kad pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala (CK 6.250 str. 1 d.). Teismas, atsižvelgdamas į neturtinės žalos pasekmes, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo kriterijais, konstatavo, kad pareiškėjui priteistina 1 tūkst. Lt neturtinės žalos atlyginimui (CK 6.250 str. 2 d., Viešojo administravimo įstatymo 39 str.).
III.
Apeliaciniu skundu atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu priteistą dalį neturtinės žalos V. N. naudai iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės. Kaip ir paaiškinimuose pirmosios instancijos teismui nurodo, kad V. N. Laisvės atėmimo vietų ligoninėje gydytas nuo 2005 m. rugsėjo 2 d. iki 2005 m. rugsėjo 7 d. Įvertinus paciento skundus, apžiūros duomenis bei kraujo tyrimus, lėtinio virusinio hepatito C proceso progresavimo ar paūmėjimo nekonstatuota, ir todėl specifinis gydymas skubos tvarka neskirtas, tačiau išaiškinta tolesnė lėtinio virusinio hepatito C ištyrimo ir gydymo tvarka. V. N. teiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo adekvačios jo ligai. Pacientui skausmo, neigiamų išgyvenimų, emocinės ir nervinės įtampos Laisvės atėmimo vietų ligoninės personalas nesukėlė, nes su juo elgtasi teisėtai, humaniškai, pacientui buvo suteiktos visos tuo metu reikalingos asmens sveikatos priežiūros paslaugos.
Apeliaciniu skundu atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių 3-ieji pataisos namai prašo iš dalies pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą – įpareigoti Pravieniškių 3-uosius pataisos namus išsiųsti pareiškėją ištyrimui į LAVL tik esant pareiškėjo sutikimui, atleisti atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujančius Pravieniškių 3-uosius pataisos namus nuo civilinės atsakomybės. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pareiškėjas į Pravieniškių 3-uosius pataisos namus atvyko 2005 m. kovo 23 d. 2005 m. balandžio 4 d. jis kreipėsi į šių namų Sveikatos priežiūros tarnybą dėl lėtinio virusinio hepatito C gydymo galimybių. Tą pačią dieną SPT viršininkė E. L., vadovaudamasi Taisyklių 5 punktu, paskambino į LAVL dėl galimybės išsiųsti pareiškėją tyrimams. Medicininiuose dokumentuose, esančiuose byloje, nurodyta, kad LAVL nesutiko priimti pareiškėjo tyrimams motyvuodama tuo, kad gydymas pareiškėjui yra nutrauktas, gydymui šiuo metu lėšų nėra. Patarta ligonį stebėti; jei būklė pablogėtų, pasiūlyta pakartotinai kreiptis dėl tyrimo ir gydymo taktikos. 2005 m. gegužės 5 d. pareiškėjas dar kartą kreipėsi į SPT dėl galimo sveikatos pablogėjimo. Jam buvo pratęstas gydymas vaistais ir su LAVL suderintas pareiškėjo siuntimo ištyrimui laikas – 2005 m. gegužės 10 d. arba 2005 m. gegužės 11 d. Suderintu laiku pareiškėjo nebuvo galima išsiųsti ištyrimui, nes jis nusprendė 2005 m. gegužės 9 d. vykti su konvojumi į Šiaulių tardymo izoliatorių teisminiams veiksmams atlikti (grįžo 2005 m. gegužės 27 d. iš Kauno tardymo izoliatoriaus), o vėliau 2005 m. birželio 3 d. dėl tokios pat priežasties į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą (grįžo 2005 m. birželio 29 d. iš Kauno tardymo izoliatoriaus). Pravieniškių 3-ieji pataisos namai privalo vykdyti teismų nurodymus etapuoti pareiškėją, jei jis nėra raštu atsisakęs vykti etapu į teismo posėdžius, ir tai leidžia sveikatos būklė. Pareiškėjo liga nebuvo tokia sunki, dėl kurios jis negalėjo būti konvojuojamas į teismų posėdžius, be to, SPT darbuotojai savo parašais etapuojamojo asmens bylos pažymoje patvirtindavo, kad jis gali vykti etapu. Pats pareiškėjas taip pat nė karto nebuvo pareiškęs, jog dėl sveikatos būklės jis negalėtų būti konvojuojamas. Esant tokioms aplinkybėms, Pravieniškių 3-ieji pataisos namai neturėjo realios galimybės pareiškėjo išsiųsti į LAVL 2005 m. balandžio 4 d.–2005 m. rugpjūčio 29 d. laikotarpiu, ir nėra pagrindo konstatuoti, kad įstaigos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Apeliantas pabrėžė, kad teismo sprendimo dalį dėl pareiškėjo etapavimo į LAVL galėtų įvykdyti tik pareiškėjui sutikus, nes Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo 5 straipsnio 1 dalis pacientui suteikia teisę pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą, gydytoją ir slaugos specialistą.
2. Teismo išvada, jog pareiškėjas nebuvo susipažinęs su siuntimo ištyrimui ir gydymui nuo hepatito C tvarka – nepagrįsta. Ši tvarka pareiškėjui išaiškinta jam būnant Vilniaus 2-uose pataisos namuose. Pakartotinis supažindinimas nebuvo būtinas. Apie tai, kad pareiškėjas gali nevykti etapais į teismo posėdžius, apelianto nuomone, pareiškėjas žinojo – jis nuolat gina savo teises bendrosios kompetencijos ir administraciniuose teismuose, o pagalbos į Pravieniškių 3-ųjų pataisos namų Teisinės pagalbos centrą niekada nesikreipė, apie galimybę nedalyvauti teismo posėdžiuose, esant svarbioms priežastims nurodoma ir teismo šaukimuose. Įstaigos administracija jokiais teisės aktais nėra įpareigota nuteistojo pasirašytinai informuoti apie galimybę nevykti į teismo posėdžius.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į Pravieniškių 3-ųjų pataisos namų apeliacinį skundą pareiškėjas prašo jį atmesti.
Atsiliepimu į Laisvės atėmimo vietų ligoninės apeliacinį skundą pareiškėjas prašo jį atmesti, taip pat priteisti iš atsakovų 10 tūkst. Lt neturtinės žalos atlyginimui, įpareigoti Laisvės atėmimo vietų ligoninę skirti vaistus ,,Interferon“ ir ,,Ribovil“
Tretysis suinteresuotas asmuo Šaulių tardymo izoliatorius atsiliepimuose į atsakovų apeliacinius skundus nurodo, kad su jais sutinka.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo dalį dėl priteistos iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių 3-ųjų pataisos namų ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 1 tūkst. Lt neturtinės žalos V. N. naudai, panaikinti, o kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
IV.
Apeliacinės instancijos teisme pareiškėjas prašė apeliacinius skundus atmesti, atsakovų atstovai palaikė apeliacinius skundus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.
Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, nes teismas pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 142 straipsnio 1 dalies, 81 ir 57 straipsnių nuostatas, ir dėl to netipingai išsprendė bylą. Nagrinėjant bylą iš naujo, turi būti renkami nauji įrodymai ir ištirtos visos reikšmingos bylai aplinkybės.
Pareiškėjas skundą dėl neturtinės žalos padarymo grindžia neteisėtu valstybės institucijų (laisvės atėmimo vietų) pareigūnų neveikimu. Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 4 dalis neteisėtais valstybės institucijų ir pareigūnų aktais laiko šių subjektų neteisėtą veiką – jie neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Pareiškėjas, kaip jau minėta, pageidauja jo patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Tokios žalos sąvoką apibrėžia CK 6.250 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal to paties straipsnio 2 dalį neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Taigi neturtinės žalos atlyginimo galimybė siejama su specialiaisiais įstatymais, kurie nustato tokios žalos atlyginimo atvejus, būdus ir pan. Toks įstatymas – Viešojo administravimo įstatymas, konkrečiai, 39 jo straipsnis. Tačiau tokios žalos atlyginimui būtina nustatyti visetą sąlygų: pareigūnų veikos neteisėtumo faktą, konkrečią žalą (pasekmes) ir priežastinį ryšį tarp šios žalos ir pareigūnų neteisėtos veikos. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, apsiribojo valstybės institucijų pareigūnų veiklos tyrimu, konstatavęs tik Pravieniškių 3-ųjų pataisos namų ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės pareigūnų neveikimą.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2003 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-186 patvirtintų Suimtųjų ir nuteistųjų, sergančių virusiniais hepatitais B ir C, nukreipimo ištyrimui, ištyrimo ir gydymo laisvės atėmimo vietose taisyklių 5 punkte nustatyta, kad ligoniai, kuriems yra patvirtinta virusinių hepatitų B ir C diagnozė viešosiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose, suimtieji ir nuteistieji, kuriems 2002 metais atliktų tyrimų metu buvo nustatytas hepatito B antigenas, o taip pat asmenys, kurie pateko į laisvės atėmimo vietą jau sirgdami virusiniais hepatitais B ir C, ir turi šias ligas patvirtinančią medicinos dokumentaciją, taip pat – kuriems ši diagnozė patvirtinta buvimo laisvės atėmimo vietoje metu, siunčiami ištyrimui ir gydymui į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, prieš tai siuntimo laiką ir ligonių skaičių suderinus su Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus pavaduotoju medicinos reikalams. Ši norma – imperatyvi, jokių išimčių nenustato. Iš jos turinio akivaizdu, kad asmenis, kurie pateko į laisvės atėmimo vietą jau sirgdami virusiniais hepatitais B ir C, ir turi šias ligas patvirtinančią medicinos dokumentaciją, taip pat – kuriems ši diagnozė patvirtinta buvimo laisvės atėmimo vietoje metu, privaloma siųsti ištyrimui ir gydymui į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Minėto įsakymo 1 punkte nurodyta, kad šios taisyklės taikomos visoms Kalėjimo departamentui pavaldžioms kardomojo kalinimo vietoms, areštinėms ir pataisos įstaigoms. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas ne tik Pravieniškių 3-uose pataisos namuose, bet iš Šiaulių tardymo izoliatoriuje, Vilniaus 2-uose pataisos namuose, Vilniaus tardymo izoliatoriuje. Iš pareiškėjo skundo teismui ir paaiškinimų teisme matyti, kad neturtinės žalos atsiradimo laikotarpį jis sieja su visu laisvės atėmimo laikotarpiu, t. y. nuo patekimo į Šiaulių tardymo izoliatorių momento, kur, kaip teigia pareiškėjas, ir buvo nutrauktas gydymas. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė nei dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus, nei dėl Vilniaus 2-ųjų pataisos namų veikos, o apie Vilniaus tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiką net neužsiminta. Šiaulių tardymo izoliatorius patrauktas byloje trečiuoju suinteresuotu asmeniu, nesvarstant, ar ši institucija neturėtų būti įtraukta į bylą atsakovo – Lietuvos valstybės – atstovu.
Konstatavęs Laisvės atėmimo vietų ligoninės kaltę, teismas nenurodė, kokį konkretų teisės aktą, ar jo normą pažeidė ši institucija, nesiaiškino jos (ligoninės) statuso. Tai yra svarbu, sprendžiant dėl šios institucijos atsakomybės pagal CK 6.271 ir 6.250 straipsnius.
Vienas iš esminių dalykų byloje – neturtinės žalos nustatymas. Kolegija daro išvadą, kad sprendime ši aplinkybė nepagrįsta įrodymais: teismo teiginys, kad tinkamo gydymo nesuteikimas galėjo sukelti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, emocinę ir nervinę įtampą, grindžiamas prielaida (ABTĮ 57 str. 1 d.). Byloje nėra nustatyta, kad pareiškėjui nesuteiktas tinkamas gydymas, nes ši aplinkybė netirta. Dėl to, kad valstybės institucijos nevykdė pareigos – nenusiuntė pareiškėjo ištyrimui į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, neturtinė žala savaime neatsiranda. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą turi išsiaiškinti, ar dėl tokio neveikimo atsirado konkrečios pasekmės (paūmėjo liga ar atsirado kitos pareiškėjo nurodytos pasekmės). Kolegija daro išvada, kad teismas šių aplinkybių netyrė.
Byloje yra duomenų, kad pareiškėjui buvo skiriami tam tikri vaistai, tačiau pareiškėjas teigia, kad jie buvo netinkami ir neveiksmingi. Ši aplinkybė taip pat svarbi nustatant pasekmes, todėl turi būti tiriama.
Kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas, aiškindamasis dėl lėtinio hepatito C galimo paūmėjimo dėl atsakovo atstovų pareigūnų veiksmų, turėtų svarstyti klausimą dėl būtinybės kviesti specialistą ar ekspertą (ABTĮ 61, 62 str.).
Pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai išnagrinėjo bylą, neištyrė visų reikšmingų bylai aplinkybių, todėl toks sprendimas nelaikytinas teisėtu ir pagrįstu (ABTĮ 86 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
n utarė:
Apeliacinius skundus patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. kovo 9 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.