Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo teisėja Tatjana Žukauskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo D. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovo D. J. ieškinį atsakovui A. B. dėl paskolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo A. B. 1 400 USD negrąžintos paskolos sumos, 80 USD už skubią pinigų perlaidą, 305,45 USD palūkanų už laikotarpį nuo 2010-12-31 iki ieškinio surašymo dienos, 5,62 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo negrąžintos 1 400 USD paskolos sumos, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2010-12-13 pareikšimu dėl pinigų pervedimo atsakovui suteikė 1 400 USD paskolą. Tai, kad minėta pinigų perlaida buvo išmokėta atsakovui A. B. patvirtina prie ieškinio pridedamas AB Swedbank banko 2014-11-25 el. laiškas su pateiktu atsakymu dėl prašymo pateikti duomenis, kas patvirtina paskolos suteikimo faktą. Minėtų pinigų atsakovas negrąžino. Ieškovas 2014-04-13 el. laišku bei papildomai 2014-05-08 Pareiškimu dėl paskolos sutarties nevykdymo pareikalavo atsakovo sugrąžinti jo paskolintą 1.400,00 USD sumą bei sumokėti 80,00 USD sumą už skubią pinigų perlaidą, tačiau šis ieškovo reikalavimas nebuvo patenkintas iki šio ieškinio pateikimo dienos, ieškovas į pateiktus reikalavimus neatsakė. Taigi ieškovas yra įvykdęs CK 6.873 str. 2 d., t.y. yra praėjęs 30 dienų terminas po pareikalavimo sugrąžinti paskolintą sumą.

Atsakovui A. B. vadovaujantis CPK 142 straipsnio reikalavimais, buvo išsiųstas pranešimas pateikti atsiliepimus į ieškinį. Procesiniai dokumentai atsakovui įteikti viešo paskelbimo būdu, apie bylos nagrinėjimą teisme, galimybę pateikti atsiliepimą į ieškinį ir jo nepateikimo teisines pasekmes informuojant specialiame interneto tinklapyje www.teismai.lt, tačiau atsakovas atsiliepimo į ieškinį per nustatytą terminą teismui nepateikė (CPK 130 straipsnis).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimu už akių ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad ieškovas paskolinių teisinių santykių buvimo faktą grindžia 2010-12-13 pareiškimu dėl pinigų perleidimo, Western Union grynųjų pinigų perlaida (duomenys neskelbtini)739-7675, kuria atsakovui buvo pervesta 1 400 USD suma ir AB „Swedbank“ 2014-11-19 raštu Nr. SR/14-32597, kuria nurodyta, kad grynųjų pinigų perlaida (duomenys neskelbtini)739-7675 buvo išmokėta asmeniui, pateikusiam perlaidos siuntėjo nurodyto perlaidos gavėjo vardu galiojantį asmens identifikavimo dokumentą. Teismas pažymėjo, kad pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos, bet ir kitokių teisinių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas, pateiktas prekes ir kt. Taigi, tarptautinis mokėjimo pavedimas, kuriame būtų įrašas apie paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui faktą, leistų pripažinti paskolos sutarties sudarymą CK 6.871 straipsnio 3 dalies prasme. Nagrinėjamu atveju ieškovas, atlikdamas grynųjų pinigų perlaidą atsakovui, nenurodė jos paskirties, nors iš pateikto pareiškimo dėl pinigų pervedimo matyti, kad tokia grafa šiame dokumente yra, bet ji neužpildyta. Ieškovui neįvardijus lėšų pervedimo paskirties, teismas negali daryti išvados, kad ieškinyje nurodyta grynųjų pinigų perlaida buvo paskolos sutarties dalykas, t.y. nėra raštu išreikšta ieškovo, kaip paskolos davėjo, valia perduoti paskolos dalyką paskolos gavėjui. Be to, ieškovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kuriuose atsakovas, kaip paskolos gavėjas, patvirtintų prievolę kreditoriui (ieškovui), t.y. nėra duomenų, kad nurodyta grynųjų pinigų perlaida buvo perduotas būtent paskolos dalykas. Pasak teismo, nėra objektyvaus pagrindo teigti, kad vien tik toks grynųjų pinigų pervedimas pats savaime sukūrė paskolos teisinius santykius su tokiu veiksmu susijusiems asmenims.

III. Apeliacinio skundo argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimą už akių ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo A. B., ieškovo D. J. naudai 1.400,00 USD nesugrąžintos paskolos sumą, 80,00 USD sumą už skubią pinigų perlaidą, 305,45 USD palūkanų sumą už laikotarpį nuo 2010-12-13 iki ieškinio surašymo dienos, 5,62 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo nesugrąžintos 1.400,00 USD paskolos sumos bei įstatymų nustatytas 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, skaičiuojant nuo priteistos sumos, bylinėjimosi išlaidas – 92,52 Eur už vertimą ir 30,12 Eur žyminį mokestį; priteisti 30,00 EUR žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą. Nurodė šiuos apeliacinio skundo argumentus:

Ieškovas 2014 m. gruodžio 9 d. pareiškimu bei 2015 m. rugsėjo 7 d. pareiškimu teismo prašė priimti teismo sprendimą už akių, tačiau tik vieninteliu atveju - patenkinant ieškinį. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 135 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 142 straipsnio 2 dalies 4 punkto, 4 dalies reikalavimus, kurie nustato, kad teismas turi teisę priimti sprendimą už akių dėl šalies, be pateisinamos priežasties per nustatytą terminą nepateikus atsiliepimo į ieškinį. Vadinasi, savo iniciatyva, nesant aktyviosios šalies kitokio prašymo, priimti sprendimą už akių teismas neturėjo teisės, t.y. susiklosčius tokiai situacijai, kai pirmosios instancijos teismas iškėlė sau klausimą dėl pinigų perlaidos paskirties, kuris nebuvo atskleistas ieškovui bei prieš sprendimo už akių priėmimą nepasiūlius pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 str. 1 d.), teismas turėjo tęsti bylos nagrinėjimą pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, kviesti ieškovą į teismo posėdį ir aiškintis faktines bylos aplinkybes, dėl kurių jis pasisakė;Įrodymai prieš teismui priimant sprendimą už akių nėra tiriami ir jų tikrumas nėra vertinamas, todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 285 straipsnį. Nagrinėjamu atveju ieškovas nurodė konkrečias aplinkybes, kad 2010-12-13 Pareiškimu dėl pinigų pervedimo atsakovui A. B. suteikė 1.400,00 USD sumos paskolą, kuri buvo išmokėta atsakovui A. B., kas patvirtina paskolos suteikimo faktą. Todėl esant šių sąlygų visetui, pirmosios instancijos teismas turėjo priimti ieškovo naudai sprendimą už akių – tenkindamas ieškinį ir darydamas prielaidą, kad ieškovo pateikti įrodymai ieškovo nurodytas aplinkybes patvirtina;Tai, kad tarp šalių yra susiklostę paskolos teisiniai santykiai patvirtina papildomai teikiami įrodymai: apelianto ir atsakovo susirašinėjimas sms žinutėmis, o taip pat vietinio mokėjimo nurodymas, kuriuo jis dalinai sugrąžino paskolos sumą. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad atsakovas A. B. būtent 2012-12-13 mokėjimo pavedimu sugrąžino dalį suteiktos paskolos – 500,00 Lt sumą, kurią apeliantas vadovaudamasis CK 6.54 str. skyrė palūkanų daliai padengti. Tokiu būdu, priešingai nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, atsakovas, kaip paskolos gavėjas, patvirtino prievolę apeliantui, t.y. tiek ieškinyje nurodyti duomenys apie grynųjų pinigų perlaidą, tiek atsakovo dalies paskolos sugrąžinimas patvirtina, kad buvo perduotas būtent paskolos dalykas, o šalių atlikti veiksmai sukūrė paskolos teisinius santykius.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimą teisėtumą ir pagrįstumą tiek faktinių aplinkybių, tiek materialinės teisės aiškinimo ir taikymo aspektu. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, tačiau sprendė, kad nagrinėjamos bylos esmė atskleista nebuvo ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, kas sudaro pagrindą panaikinti teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Byloje nustatyta, kad ieškovas D. J. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo A. B. 1 400 USD negrąžintos paskolos sumos, 80 USD už skubią pinigų perlaidą, 305,45 USD palūkanų už laikotarpį nuo 2010-12-31 iki ieškinio surašymo dienos, 5,62 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo negrąžintos 1 400 USD paskolos sumos, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Savo ieškinį ir paskolinių santykių buvimo faktą ieškovas grindė 2010-12-13 pareiškimu dėl pinigų perleidimo, Western Union grynųjų pinigų perlaida (duomenys neskelbtini)739-7675, kuria atsakovui buvo pervesta 1 400 USD suma ir AB „Swedbank“ 2014-11-19 raštu Nr. SR/14-32597, kuriame nurodyta, kad grynųjų pinigų perlaida (duomenys neskelbtini)739-7675 buvo išmokėta asmeniui, pateikusiam perlaidos siuntėjo nurodyto perlaidos gavėjo vardu galiojantį asmens identifikavimo dokumentą.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 8 d. ginčą išnagrinėjo priimdamas sprendimą už akių, kuriuo ieškinį atmetė. Sprendime teismas nurodė, kad pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos, bet ir kitokių teisinių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas, pateiktas prekes ir kt. Pasak teismo, atlikdamas grynųjų pinigų perlaidą atsakovui, ieškovas nenurodė jos paskirties, todėl ieškovui neįvardijus lėšų pervedimo paskirties, teismas negalėjo daryti išvados, kad ieškinyje nurodyta grynųjų pinigų perlaida buvo paskolos sutarties dalykas. Vilniaus miesto apylinkės teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kuriuose atsakovas, kaip paskolos gavėjas, patvirtintų prievolę kreditoriui (ieškovui), t.y. nėra duomenų, kad nurodyta grynųjų pinigų perlaida buvo perduotas būtent paskolos dalykas.

Ieškovas dėl minėto sprendimo už akių pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė sprendimą už akių panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkinti visiškai.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sprendimo už akių priėmimo pagrindai ir sąlygos įtvirtinti CPK 285 straipsnyje. Sprendimas už akių gali būti priimtas, kai šalis per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį (CPK 285 straipsnio 1 dalis) arba kai būdama tinkamai informuota apie bylos nagrinėjimą, šalis nevykdo procesinės pareigos rūpintis proceso operatyvumu ir ekonomiškumu arba piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, siekdama vilkinti bylos nagrinėjimą. Nagrinėjamu atveju atsakovui nepateikus atsiliepimo į ieškinį, buvo priimtas sprendimas už akių. Sprendimo už akių priėmimas, kaip specifinis civilinio proceso teisės institutas, palyginus jį su kitų sprendimų priėmimu, turi tam tikrų ypatumų. Vienas iš tokių ypatumų yra susijęs su byloje pateiktų įrodymų vertinimu. Kad galėtų priimti sprendimą už akių, teismas turi atlikti formalų įrodymų vertinimą, t. y. turi spręsti, ar, pasitvirtinus byloje pateiktų įrodymų turiniui, būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis). Jeigu teismas įsitikina, kad, pasitvirtinus byloje pateiktų įrodymų turiniui, būtų pagrindas priimti tokį sprendimą, jis priima sprendimą už akių. CPK 285 straipsnio 2 dalies nuostatą būtina aiškinti ne vien pažodžiui, bet atsižvelgiant į sprendimo priėmimo už akių, kaip specifinio civilinio proceso teisės instituto, tikslus, esmę, prigimtį, į visą santykių, susijusių su sprendimo už akių priėmimu, teisinį CPK reglamentavimą, taip pat į civilinio proceso principus ir tikslus. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime, priimtame byloje Nr. 35/03-11/06, pažymėjo, kad civilinio proceso santykius įstatymu būtina reguliuoti taip, kad būtų sudarytos teisinės prielaidos teismui ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą byloje. Taigi, prieš priimdamas sprendimą už akių teismas privalo visapusiškai ištirti byloje pateiktus įrodymus, negali jų tirti paviršutiniškai, į juos neįsigilinęs bei jų neįvertinęs pagal įrodymų vertinimo taisykles. Tokį teiginį taip pat patvirtino Konstitucinis Teismas, pirmiau nurodytame nutarime konstatavęs, kad CPK 285 straipsnio 2 dalies nuostatos negalima aiškinti kaip įpareigojančios teismą priimti sprendimą už akių net ir tuo atveju, kai, jo manymu, byloje pateiktų įrodymų nepakanka teisingam sprendimui byloje priimti.

Pagal CPK 263 straipsnį teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Teismo sprendimas laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialiosios bei proceso teisės normas, pagrįstu – jeigu teismo išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Tik teisminio nagrinėjimo metu ištyrus ir įvertinus įrodymus, remiantis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis, suformuluotomis CPK 176-185 straipsniuose, bei tinkamai nustačius turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti aplinkybes galima prieiti prie išvados, ar suinteresuoto asmens kreipimasis į teismą teisminės gynybos yra pagrįstas, t. y. ar konstatuotinas teisės arba teisėto intereso pažeidimas ir ar jis gintinas.

CPK 226 straipsnyje, reglamentuojančiame šalių ir trečiųjų asmenų pareigas pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme metu, įsakmiai nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Faktų ir įrodymų nurodymas, įrodymų rinkimas ir pateikimas prasideda keliant civilinę bylą ir paprastai turi pasibaigti iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo (CPK 111 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktai, 112 straipsnio 2, 3 punktai, 226 straipsnis, kt.). Ieškovas ieškinyje, atsakovas atsiliepime ar priešieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, visus įrodymus, kuriais ketina įrodinėti tas aplinkybes, ir pridėti tuos įrodymus. Pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijoje teismas privalo išsiaiškinti šalių ginčo esmę ir apimtį, jų pateiktus įrodymus, jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustatyti terminą jiems pateikti, preliminariai įvertinti teisinį santykį, dėl kurio kilo ginčas, surasti taikytiną teisės normą ir jos pagrindu nustatyti įrodinėjimo dalyką, esant pagrįstam šalių prašymui, išreikalauti įrodymus, kurių dalyvaujantys byloje asmenys negali gauti ir prašo juos išreikalauti, patikrinti įrodymų ryšį su įrodinėjimo dalyku (įrodymų sąsajumą), įrodymų leistinumą, prireikus patikslinti šalių pareigą įrodinėti (CPK 159 straipsnio 1 dalis, 179 straipsnio 1 dalis, 225 straipsnio 1 punktas, 226 straipsnis, 227 straipsnio 4 dalis, 230 straipsnio 1 dalis). Tiek dispozityviosiose, tiek ir nedispozityviosiose bylose teismas dalyvauja įrodinėjimo procese, yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir įrodinėjimo dalyko nustatymą, gali reikalauti paaiškinimų iš dalyvaujančių byloje asmenų, nurodyti jiems aplinkybes, kurias būtina nustatyti siekiant teisingai išnagrinėti bylą, pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus (CPK179 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, prieš priimdamas sprendimą už akių, nepasisakė, ar pakanka byloje įrodymų tam, kad būtų priimtas teisingas sprendimas sprendžiant kilusį šalių ginčą. Konstatavęs, kad byloje pateikti įrodymai nepatvirtina paskolinių santykių, nepatikslino šalių pareigos įrodinėti, nenurodė ieškovui, kokias aplinkybes yra būtina nustatyti bei nepasiūlė pateikti papildomų įrodymų, kad bylos aplinkybės būtų ištirtos kiek galima išsamiau. Šiuo atveju vertindamas pinigų perdavimo faktą, pirmosios instancijos iš esmės formaliai konstatavo, jog pinigų perdavimo fakto negalima laikyti paskola, kadangi atlikdamas perlaidą atsakovui, ieškovas neįvardijo lėšų pervedimo paskirties. Akcentuotina, jog pirmosios instancijos teismui kilus pagrįstų abejonių dėl ieškovo pateiktų įrodymų pakankamumo, teismas privalėjo imtis visų galimų priemonių, kad byla būtų išspręsta teisingai, o ne sprendimu už akių ieškinį atmesti nesuteikus galimybės ieškovui pateikti papildomus įrodymus. Minėtas aplinkybes patvirtina ir faktas, jog kartu su apeliaciniu skundu apeliantas pateikė papildomus rašytinius įrodymus, jo nuomone, patvirtinančius, kad tarp šalių yra susiklostę paskolos teisiniai santykiai: apelianto ir atsakovo susirašinėjimą žinutėmis, vietinio mokėjimo nurodymas, kuriuo atsakovas neva dalinai sugrąžino paskolos sumą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, minėti įrodymai galėtų būti reikšmingi nustatinėjant paskolinių santykių egzistavimą tarp bylos šalių.

Tinkamai neištyrus ir neįvertinus esminių bylos aplinkybių bei įrodymų, susijusių su ginčo sandorio sudarymu, nagrinėjamu atveju nėra galimybės nustatyti, ar pagrįsti ieškovo reikalavimai pripažinti, kad tarp ieškovo ir atsakovo buvo susiklostę paskoliniai santykiai, ar kilo atsakovui pareiga grąžinti paskolos dalyką.

Kadangi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme, apeliacinio teismo vertinimu, yra pagrindas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimą už akių ir bylą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Vadovaujantis CPK 290-291, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimą už akių panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.