- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-04-21
- Bylos Nr.
- 2A-271/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Donatas Šernas, Audronė Jarackaitė
- Atsakovas
- Ž. V.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Transvesta“
- Kategorijos
- 35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.2.17pavadinimo nepavyko patikrinti
- 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Gintaro Pečiulio ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Ž. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. lapkričio 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1732-48/2007 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Transvesta“ ieškinį atsakovui Ž. V. dėl paskolos priteisimo ir nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui Ž. V. kreipėsi ieškovas UAB „Transvesta“ ir prašė priteisti iš atsakovo 99 095 Lt paskolos, 53 511,30 Lt delspinigių, 6 557,96 Lt nuostolių atlyginimo ir 5 proc. metinių palūkanų, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje nurodė, kad 2004 m. kovo 15 d., 2004 m. spalio 19 d., 2005 m. kovo 30 d. ir 2005 m. lapkričio 2 d. ieškovas su atsakovu sudarė paskolos sutartis, pagal kurias atsakovui paskolino iš viso 101 500 Lt. Atsakovas grąžino tik 2 405 Lt jam iš visų suteiktų paskolų, o, ieškovui pareikalavus grąžinti susidariusią skolą - 99 095 Lt, atsakovas skolos negrąžino ir ėmė vengti kontaktų su ieškovo atstovais. Paskolos sutartimis atsakovas, be kita ko, įsipareigojo mokėti delspinigius - po 0,3 proc. nuo negrąžintos paskolos sumos per dieną. Delspinigiai už laikotarpį nuo 2006 m. rugpjūčio 21 d. iki 2007 m. vasario 18 d. sudaro 53 511,30 Lt. Ieškovo manymu, delspinigių suma nėra pernelyg didelė, atsižvelgiant į tai, kad paskola buvo beprocentinė. Ieškovas taip pat nurodė, kad atsakovas, dirbdamas pas ieškovą realizatoriumi specialistu, 2006 m. vasario 6 d. paėmė iš ieškovo kliento UAB „Klasera“ 24 grąžintinas padangas, kurių vertė siekia 2 779,89 Lt, tačiau jų ieškovui į sandėlį nepristatė. 2006 m. vasario 21 d. ieškovo sandėlininkai perdavė su atsakovu atvykusiems asmenims, pristačiusiems UAB „Klasera“ atstovais, detalių už 3 778,07 Lt sumą, kurios mokėjimas buvo atidėtas iki 2006 m. liepos 31 d. Tačiau vėliau UAB „Klasera“ atstovai ieškovą informavo, kad nei prekių, nei PVM sąskaitos – faktūros negavo. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ieškovas patyrė 6 557,96 Lt nuostolių.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2007 m. lapkričio 14 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė iš Ž. V. 99 095 Lt skolos, 3 567,42 Lt delspinigių ir 6 557,96 Lt nuostolių atlyginimo, iš viso - 109 220,38 Lt ir 5 proc. metines palūkanas nuo nurodytos sumos, skaičiuojant nuo 2007 m. kovo 20 d. iki teismo sprendimo šioje dalyje visiško įvykdymo UAB ,,Transvesta“. Šios sprendimo dalies vykdymą teismas nusprendė išdėstyti 6 mėnesių laikotarpiui, įpareigojant Ž. V. po sprendimo įsiteisėjimo sumokėti UAB „Transvesta“ po 18 203,40 Lt kas mėnesį iki kiekvieno mėnesio pirmosios dienos, bei nurodė, kad paskutinį kalendorinį mėnesį mokėtina suma sudaro 18 203,38 Lt. Teismas taip pat priteisė iš Ž. V. 4 406,98 Lt bylinėjimosi išlaidų UAB „Transvesta“. Likusią ieškinio dalį teismas atmetė. 2007 m. kovo 20 d. nutartimi Ž. V. pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones teismas paliko galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.
Sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas nurodė, kad atsakovas neneigia gavęs iš ieškovo 101 500 Lt. Paskolos grąžinimo terminas pagal visas paskolos sutartis yra pasibaigęs, negrąžinta paskolos dalis – 99 095 Lt, kuri ir priteistina ieškovui (CK 6.873 str. 1 d.). Teismas konstatavo, kad ieškovo prašomos priteisti netesybos yra aiškiai per didelės, nes sudaro daugiau kaip pusę likusios neįvykdytos pagrindinės prievolės sumos ir jos mažintinos nuo 0,3 % iki 0,02 % už kiekvieną pradelstą dieną (CK 6.73 str. 2 d.), toks dydis adekvačiai gina abiejų šalių interesus. Teismas taip pat nurodė, kad pagal 2006 m. vasario 6 d. pirkimo grąžinimo dokumentą Nr. 59005 UAB „Klasera“ perdavė UAB „Transvesta“, atstovaujamam atsakovo, 24 vienetus padangų už bendrą 2 779,89 Lt sumą. UAB „Klasera“ patvirtino faktą, kad 24 vienetus padangų 2006 m. vasario 6 d. atsakovas iš jo paėmė. Nurodytos prekės į ieškovo sandėlį pristatytos nebuvo. Teismas taip pat nustatė, kad pagal 2006 m. vasario 21 d. PVM sąskaitą faktūrą TRA Nr. 0033008 buvo išduoti 32 vienetai padangų bendrai 3 778,07 Lt sumai. Padangos atsakovo nurodymu buvo perduotos su juo atvykusiems asmenims, prisistačiusiems UAB ,,Klasera“ atstovais. Tačiau nei sąskaitos faktūros, nei joje išvardintų prekių įmonė negavo. Teismas nustatė, kad prekės dingo po jų perdavimo iš ieškovo dispozicijos atsakovui bei su juo susijusiems UAB „Klasera“ asmenims arba, atvirkščiai, iš UAB „Klasera“ dispozicijos - atsakovui. Teismas pripažino esant atsakovo veiksmų neteisėtumą (24 vienetų padangų grąžinimo momentu neužtikrinta, kad prekės pasiektų ieškovą; 32 vienetų padangų pateikimo klientams momentu neužtikrinta, kad prekės su sąskaita-faktūra pasiektų UAB „Klasera“), dėl šių atsakovo veiksmų ieškovo patirtą 6 557,96 Lt žalą (DK 253 str. 1 p., 5 p., 6 p.), priežastinį ryšį tarp atsakovo veiksmų ir kilusių neigiamų padarinių bei su tuo neatsiejamai susijusią atsakovo kaltę.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas Ž. V. prašo Vilniaus apygardos teismo 2007 m. lapkričio 14 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Atsiliepimas
1. Atsiliepime į ieškinį, kurį pasirašė advokatė, su kuria atstovavimo sutartis nutraukta 2007 m. rugpjūčio 6 d., išdėstyti motyvai neatitinka jo tikrosios valios, advokatė gynybos taktikos ar kitų veiksmų su apeliantu nederino, o pateikta pozicija iš esmės neatitinka faktinių aplinkybių.
2. Teismas nepagrįstai į bylą neįtraukė J. V. , nes ieškovo nurodytos paskolos buvo paimtos gyvenant santuokoje su ja, tad turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl solidarios sutuoktinių atsakomybės. Teismas nesiaiškino, ar prievolės UAB „Transvesta“ pripažintinos bendromis sutuoktinių prievolėmis.
3. Sutuoktiniams dalijantis turtą, į bylą kaip tretieji asmenys su savarankiškais reikalavimais turi įstoti vieno arba abiejų sutuoktinių kreditoriai (CK 3.126 str. 1 d.). UAB „Transvesta“ buvo informuota apie santuokos nutraukimo bylą Vilniaus miesto 1-ajme apylinkės teisme, tačiau tokia teise nepasinaudojo. Šio teismo įsiteisėjusiu sprendimu civ. b. Nr. N2-1223-127/2007 apeliantui buvo priteista vykdyti kreditorinius įsipareigojimus UAB „Transvesta“, tad bendrovė elgėsi nesąžiningai, pareikšdama ieškinį teisme (CPK 95 str.).
4. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad UAB „Transvesta“ paskolos buvo susijusios su apelianto darbine veikla šioje bendrovėje. Byloje nėra objektyvių įrodymų, jog UAB „Transvesta“ minimas paskolas išmokėjo iš bendrovės kasos išlaidų orderio pagrindu ar pavedimais į apelianto sąskaitą.
5. Apeliantas abejoja, ar jo finansiniai įsipareigojimai UAB „Transvesta“, susiję su tiesioginiu darbu, dėl ko galimi nuostoliai ar žala darbdaviui, laikytini paskolomis.
6. Laikinosios apsaugos priemonės nepagrįstai buvo taikytos J. V. turtui. Turto areštas galimas tik asmens, neįvykdžiusio atitinkamų prievolių nuosavybės teise priklausančiam turtui ar piniginėms lėšoms, o J. V. jokių įsipareigojimų bendrovei neturėjo.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB „Transvesta“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2007 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Pagrindai panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą yra apeliaciniame skunde nurodyti proceso ar materialinės teisės normų pažeidimai arba netinkamas jų taikymas, taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (CPK 329 str. 1 d. ir CPK 330 str.). Išnagrinėjus civilinę bylą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš atsakovo ieškovui priteista 99 095 Lt skolos ir 3 567,42 Lt delspinigių, turėtų būti naikinama apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, taip pat ir CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Pagal CPK 51 straipsnio nuostatą, asmenys gali vesti bylas teisme patys arba per atstovus. Atstovo atvykimas į teismo posėdį laikomas tinkamu byloje dalyvaujančio asmens, kuriam jis atstovauja, atstovavimu (CPK 21 str. 2 d.). Atstovais pagal pavedimą teisme gali būti advokatai (CPK 56 str. 1 d. 1 p.), kurių teisės ir pareigos bei jų mastas patvirtinami rašytine su klientu sudaryta sutartimi.
Kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovas Ž. V. šioje byloje pasinaudojo savo teise vesti bylą per atstovą – advokatą, su kuriuo pasirašė atstovavimo sutartį (b.l. 60, 84). Šia sutartimi ieškovas pavedė advokatui atstovauti jį visų instancijų bendrosios kompetencijos teismuose, nagrinėjant civilinę bylą pagal UAB ,,Transvesta“ pareikštą ieškinį, su teisėmis, numatytomis CPK 42, 57, 59 straipsniuose, taip pat ir su teise pareikšti ieškinį ir priešieškinį, sudaryti taikos sutartį, perįgalioti ir kt. Taigi, atstovavimo sutartimi atsakovas suteikė advokatui plačias procesines teises, tarp jų ir CPK 42 straipsnyje numatytą teisę pripažinti ieškinį. Būtent atstovavimo sutartimi vadovaudamasis atsakovo advokatas atsakovo vardu 2007 m. birželio 13 d. pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį, kuriuo ieškinį iš dalies pripažino, teigdamas, kad pinigus pagal paskolos sutartis iš ieškovo gavo ir kad skolą bus pajėgus grąžinti po santuokinio turto padalinimo. Atsakovo ir advokato pasirašyta atstovavimo sutartis nėra nuginčyta, ji nutraukta tik 2007 m. rugpjūčio 6 d., t.y. po atsiliepimo į ieškinį pateikimo teismui, taigi atsiliepimo į ieškinį pateikimo teismui dieną buvo galiojanti. Todėl dalies ieškinio pripažinimas, išreikštas atsakovo atstovo atsiliepime į ieškinį, turi būti vertinamas kaip paties atsakovo dalies ieškinio pripažinimas, o atsakovo apeliacinio skundo teiginys, kad atsiliepime į ieškinį išdėstyti motyvai neatitinka jo tikrosios valios, nėra pagrįsti jokiais bylos duomenimis.
Paskolos bei bendrosios nuosavybės teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos nereikalauja, kad, sudarydamas paskolos sutartį, bendraturtis gautų bendrosios jungtinės nuosavybės dalyvio (dalyvių) sutikimą. Paskolos sutartis su ieškovu atsakovas sudarė vienasmeniškai, jį su ieškovu siejo darbo teisiniai santykiai. Byloje nėra duomenų, kad sutartims sudaryti būtų gautas atsakovo sutuoktinės sutikimas. Ieškovas pareikštuoju ieškiniu nereikalavo iš paskolos sutarčių kilusių reikalavimų tenkinimą nukreipti į atsakovo ir jo sutuoktinės bendrą turtą. Todėl nepriklausomai nuo to, ar paskolos buvo paimtos atsakovui gyvenant santuokoje su J. V. , ar ne, ieškovui nepareiškus reikalavimo dėl solidarios sutuoktinių atsakomybės, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo įtraukti į bylą J. V. ir spręsti jos ir atsakovo solidarios atsakomybės klausimo.
Lietuvos Respublikos CK 3.126 straipsnio 1 dalis suteikia teisę vieno ar abiejų sutuoktinių kreditoriams įstoti į bylą dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo, kaip tretiesiems asmenims, pareiškiantiems savarankiškus reikalavimus. Šia teisės norma yra siekiama apginti sutuoktinių ar vieno iš jų kreditorių teisėtus interesus, vykstant turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimui. Tačiau tokia teise nepasinaudojusiam kreditoriui neužkertamas kelias ginti savo teises kitais įstatyme nustatytais būdais, tarp jų pareiškiant atskirą ieškinį teisme dėl skolos išieškojimo. Tokį savo teisių gynimo būdą šioje byloje ir pasirinko UAB „Transvesta“ ir nėra pagrindo ieškovą laikyti nesąžiningu.
Savo reikalavimą dėl suteiktų paskolų grąžinimo ieškovas pagrindė rašytinėmis paskolų sutartimis bei kasos išlaidų orderiais (b.l. 8-15, 39, 41, 42). 2004 m. kovo 15 d. ir 2004 m. spalio 19 d. paskolos sutarčių 1.1 punktuose nurodyta, kad kreditorius (UAB „Transvesta“) suteikia paskolos gavėjui (Ž. V. ) paskolą, o 2005 m. kovo 30 d. ir 2005 m. lapkričio 2 d. paskolos sutarčių 1 punktuose nurodyta, kad paskolos davėjas (UAB „Transvesta“) perduoda paskolos gavėjui (Ž. V. ) nuosavybėn pinigų sumas (sutartyse konkrečiai nurodytas). Šias sutartis pasirašė tiek UAB ,,Transvesta“ (paskolos davėjas, kreditorius), tiek ir Ž. V. (paskolos gavėjas). Taigi pats sutarčių turinys įrodo, kad, pasirašant sutartis, jose nurodytos pinigų sumos atsakovui buvo perduotos. Kaip matyti iš bylos duomenų, išmokant pinigus atsakovui pagal paskolos sutartis, buvo surašyti ir kasos pajamų orderiai, kuriuos atsakovas taip pat pasirašė. Nei sudarytų paskolos sutarčių, nei jose bei kasos pajamų orderiuose esančių savo parašų atsakovas neginčijo. Todėl niekuo nepagrįstas yra jo teiginys, kad nesą objektyvių įrodymų, jog UAB „Transvesta“ minimas paskolas išmokėjo iš bendrovės kasos išlaidų orderio pagrindu ar pavedimais į apelianto sąskaitą. Aplinkybė, kad ieškovą ir atsakovą siejo darbo teisiniai santykiai, neatleidžia atsakovo nuo įsipareigojimų, kuriuos jis prisiėmė paskolos sutartimis, vykdymo.
Apeliaciniu skundu atsakovas skundžia Vilniaus apygardos teismo 2007 m. lapkričio 14 d. sprendimą, priimtą išnaginėjus šią bylą iš esmės. Taigi, apeliacinio nagrinėjimo objektas yra šio teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, laikantis apeliacinio skundo ribų (CPK 320 str.). Tuo tarpu laikinosios apsaugos priemonės atsakovui buvo pritaikytos Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 20 d. nutartimi (b.l. 45). Nesant skundo dėl šios nutarties, teisėjų kolegija neturi pagrindo pasisakyti dėl jos teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad pastarąja nutartimi laikinosios apsaugos priemonės – areštas – buvo taikytos tik atsakovo, o ne J. V. turtui, kaip tai savo skunde nurodo apeliantas. Todėl apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, negali būti pagrindas išvadai apie skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ar nepagrįstumą.
Lietuvos Respublikos CPK 177 straipsnio 4 dalimi nustatyta, kad bylos aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtintos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis.
Pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 19 dalies nuostatą ūkio subjekto veikla, keičianti turto ir (arba) nuosavo kapitalo bei įsipareigojimų dydį ir (arba) struktūrą yra ūkinė operacija. Šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Bendrovei, kaip ūkio subjektui, priklausančių prekių perdavimas keičia jos turto dydį, todėl tai yra ūkinė operacija, kuri turi būti pagrįsta tik įstatymo reikalavimus atitinkančiais apskaitos dokumentais. Todėl faktas, kad atsakovui buvo perduota prekių – padangų ir ratlankių, kurių bendra vertė 3 778,07 Lt, turi būti nustatomas tik įstatymo reikalavimus atitinkančiais apskaitos dokumentais ir negali būti nustatomas liudytojų parodymais. Kaip matyti iš bylos duomenų, 3778,07 Lt bendros vertės prekių (ratų diskų, padangų ir veržlių) perdavimui uždarajai akcinei bendrovei ,,Klasera“ ieškovas išrašė PVM sąskaitą faktūrą TRA Nr. 0033008 (b.l. 25). Įrašo apie tai, kad prekės perduotos atsakovui, šiame dokumente nėra, taip pat nėra ir atsakovo parašo. Byloje taip pat nėra jokių kitų įstatymo reikalavimus atitinkančių dokumentų, liudijančių, kad PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos 3 778,07 Lt bendros vertės prekės būtų perduotos atsakovui. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškinio dalį dėl 3 778,07 Lt nuostolių atlyginimo, prekių perdavimo ieškovui faktui nustatyti rėmėsi rašytiniais ieškovo darbuotojų paaiškinimais bei ieškovo atstovo paaiškinimais teismo posėdžio metu. Tačiau tokie įrodymai negali būti pripažįstami tinkamais įrodymais, patvirtinančiais prekių perdavimo atsakovui faktą. Pažymėtina ir tai, kad minėti paaiškinimai taip pat nepatvirtina, kad prekės buvo perduotos tiesiogiai atsakovui – juose nurodoma, kad atsakovas tik dalyvavo, prekes perduodant kitiems asmenims.
Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovo reikalavimas dėl 3 778,07 Lt nuostolių atlyginimo nėra pagrįstas įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis, todėl atmestinas, o pirmosios instancijos išvada apie tai, kad atsakovas yra atsakingas dėl ieškovo patirtų nuostolių, netekus tokios vertės prekių, nėra pagrįsta bylos faktiniais duomenimis. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovui iš atsakovo priteista 6 557,96 Lt nuostolių atlyginimo keičiama, priteistą nuostolių atlyginimo sumą sumažinant 3 778,07 Lt. Pakeitus sprendimo dalį, kuria priteista nuostolių atlygimo suma, šią sumą sumažinus, atitinkamai keičiama ir sprendimo dalis, kuria nustatyta galutinė ieškovui iš atsakovo priteista suma, o taip pat ir ta sprendimo dalis, kuria išdėstytas sprendimo vykdymas ir atitinkamai mažintina iš Ž. V. uždarajai akcinei bendrovei „Transvesta“ priteistina bylinėjimosi išlaidų suma iki 4 254,5 Lt (CPK 93 str. 2 d., 4 d.).
Iš dalies patenkinus atsakovo Ž. V. apeliacinį skundą, jam iš ieškovo proporcingai patenkinto apeliacinio skundo daliai (3,46 proc.) priteisiamos patirtos bylinėjimosi išlaidos - 55,36 Lt (CPK 93 str. 3 d., b.l. 151a, 182). Iš atsakovo priteisiamos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (CPK 96 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies trečiuoju punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2007 m. lapkričio 14 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti taip:
„Priteisti iš Ž. V. 99 095 (devyniasdešimt devynis tūkstančius devyniasdešimt penkis) litus skolos, 3 567 (tris tūkstančius penkis šimtus šešiasdešimt septynis) litus 42 centus delspinigių ir 2 779 (du tūkstančius septynis šimtus septyniasdešimt devynis litus) litus 89 centus nuostolių atlyginimo, iš viso - 105 442 (vieną šimtą penkis tūkstančius keturis šimtus keturiasdešimt du) litus 31 centą ir 5 (penkių) procentų metines palūkanas nuo nurodytos sumos, skaičiuojant nuo 2007 m. kovo 20 d. iki teismo sprendimo šioje dalyje visiško įvykdymo UAB „Transvesta“ naudai.
Šios sprendimo dalies vykdymą išdėstyti 6 mėnesių laikotarpiui, įpareigojant Ž. V. po sprendimo įsiteisėjimo sumokėti UAB „Transvesta“ po 17 573 (septyniolika tūkstančių penkis šimtus septyniasdešimt tris) litus 72 centus kas mėnesį iki kiekvieno mėnesio pirmosios dienos; paskutinį kalendorinį mėnesį mokėtina suma sudaro 17 573 (septyniolika tūkstančių penkis šimtus septyniasdešimt tris) litus 71 centą.
Priteisti iš atsakovo Ž. V. 4 254 (keturis tūkstančius du šimtus penkiasdešimt keturis) litus 50 centų bylinėjimosi išlaidų uždarajai akcinei bendrovei „Transvesta“.“
Kitą Vilniaus apygardos teismo 2007 m. lapkričio 14 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo Ž. V. 10,25 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.