Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.1.; 1.11.5.1.; 1.11.6.2.; 1.11.7.; 3.6.; 3.2.4.; 3.21.

2015 m. gruodžio 23 d.

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Irenos Varžinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Čekanauskienės ir Dalytės Zlatkuvienės,

dalyvaujant pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, atstovui R.S.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui J. T. (J. T.) dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas, gindamas viešąjį interesą, prašymu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą (b. l. 2-7), prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) 2015 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui J.T.“ (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas prašyme nurodė ir jo atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad 2015 m. rugsėjo 30 d. Panevėžio apygardos prokuratūra (toliau – ir Prokuratūra) gavo Nacionalinės žemės tarnybos Zarasų skyriaus pareiškimą „Dėl ežero „Kalinauka“ vandens telkinio ploto nuosavybės teisių atkūrimo“, kuriuo Nacionalinė žemės tarnyba informavo Prokuratūrą, jog atkuriant nuosavybės teises J. T. (J. T.), buvo pažeisti teisės aktai, nuosavybės teisės atkurtos į valstybinės reikšmės paviršinį vandens telkinį – Kalinaukos ežerą, kuris yra išimtinė valstybės nuosavybė, prašė ginti viešąjį interesą. Pagal Nacionalinės žemės tarnybos Trakų ir Elektrėnų žemėtvarkos skyriaus vedėjo patvirtintą 2011 m. rugpjūčio 18 d. išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Išvada), J. T. (J. T..) turi teisę atkurti nuosavybės teises į 43,0565 ha vandens telkinį. Utenos apskrities viršininko 2014 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo patvirtintas Zarasų rajono Zarasų seniūnijos Pakalniškių žemės reformos žemėtvarkos projektas bei jame J. T. (J. T.) suprojektuota perduodama neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypo –ežero Kalinauka (bendras žemės sklypo plotas – 36,88 ha) dalis – 27,62 ha. Sprendimu J. T. (J. T.) atkurta nuosavybės teisė į 27,37 ha vandens telkinio ežero Kalinauka dalį (vertė 8965 eurų) bendrosios nuosavybės teise valdomame su UAB „(duomenys neskelbtini)“, esantį Zarasų rajone, Zarasų seniūnijoje, Kalinaukos kaime. Pagal 1937 m. patvirtintą Zarasų miškų urėdijos valstybinių ežerų sąrašo duomenis, kad ežeras Kalinauka (sąrašo eilutė 128) buvo Zarasų miškų urėdijos žinioje, t.y. iki 1940 metų priklausė valstybei, taigi jis atitinka Lietuvos Respublikos vandens įstatymo (toliau – ir Vandens įstatymas) 4 straipsnyje nustatytus kriterijus, pagal kuriuos, paviršiniai vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams. Valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 47 straipsnis, Vandens įstatymo 4 straipsnis, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – Žemės įstatymas) 6 straipsnis), jie išimti iš civilinės apyvartos ir negali būti perleidžiami (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.7 straipsnis). Teigė, kad Sprendimas priimtas prieštaraujant šiems įstatymams bei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 13 straipsnio nuostatoms, kadangi ežeras, į kurio dalį buvo atkurtos nuosavybės teisės, iki 1940 m. priklausė valstybei nuosavybės teise. Mano, jog esant tokioms aplinkybėms, Sprendimas turėtų būti panaikintas, nes yra neteisėtas, savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams.

Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime teismui (b. l. 42-44) su pareiškėjo prašymu sutiko. Atsiliepime nurodė ir jos atstovas teismo posėdžio metu atsakovo atstovas paaiškino, kad priimant Sprendimą, Nacionalinė žemės tarnyba vadovavosi Atkūrimo įstatymo nuostatomis, todėl neatsižvelgė į Vandens įstatymo 4 straipsnyje nurodytus kriterijus dėl paviršinių vandens telkinių priskyrimo valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams. Nurodė, kad Sprendimą buvo siekiama panaikinti administracine tvarka, tačiau negavus trečiojo suinteresuoto asmens sutikimo, kreiptasi į Prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo savo atsiliepimu teismui (b.l.48-53) su pareiškėjo prašymu nesutiko. Atsiliepime nurodė ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad Atkūrimo įstatymo 13 straipsnis numato, jog vandens telkiniai, yra išperkami, jeigu jie yra priskirti valstybinės reikšmės vidaus vandenims; šių vandens telkinių plotus tvirtina Vyriausybė. Vandens įstatymas taip pat vienareikšmiškai nurodo, jog paviršiniai vandens telkiniai pripažįstami valstybinės reikšmės telkiniais Vyriausybės nustatyta tvarka, ir ši tvarka yra reglamentuota Paviršinių vandens telkinių įrašymo į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą ir išbraukimą iš šio sąrašo tvarkos aprašu, patvirtintu Vyriausybės 2010-12-29 nutarimu Nr.1845. Taigi, nors galėtų atrodyti, kad paviršinis vandens telkinys atitinka Vandens įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintus kriterijus, jo įvertinimui bei pripažinimui valstybinės reikšmės telkiniu yra taikoma speciali procedūra, ir pripažinti jį turinčiu valstybinę reikšmę, ar ne, yra Vyriausybės prerogatyva. Be to, byloje pateikti įrodymai nepaneigia galimybės, kad iki 1940 metų Kalinaukos ežeras buvo perleistas privačių asmenų nuosavybėn. 1937 m. sąrašas, kuriuo remiasi pareiškėjas, neatitinka Atkūrimo įstatyme nurodytų nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų sąvokos. Teismas turi ginti ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą teisę į nuosavybės neliečiamybę. Nagrinėjamu atveju reikėtų pasverti, kas yra svarbesnis- ar tas ežeras, ar pasitikėjimas valdžia.

Prašymas tenkintinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad J. T. (J. T.) 2011 m. rugpjūčio 18 d. buvo išduota Išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. (duomenys neskelbtini), kuria nustatyta, kad buvę savininkai Z. T. ir J. T. Vilniaus apskr., Trakų savivaldybės Trakų mieste nuosavybės teisėmis valdė 45 ha vandens telkinį, o J. T. (J. T.) turi teisę atkurti nuosavybės teises į 43,0565 ha vandens telkinį, priskirtą valstybės išperkamam vandens telkiniui (vertė – 210460 Lt)(b.l.15). 2014 m. rugsėjo 9 d. trečiojo suinteresuoto asmens įgaliotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos Zarasų skyriui pateikė prašymą suprojektuoti perduodamą nuosavybėn neatlygintinai vandens telkinį Zarasų rajono savivaldybės, Zarasų seniūnijos Pakalniškių kadastro vietovėje (b. l. 21). Nacionalinės žemės tarnybos Zarasų skyriaus vedėjo 2014 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo patvirtintas Zarasų rajono Pakalniškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas ir jame suprojektuotos žemės sklypų ribos bei plotai, kuriuo J. T.(. T.) nuosavybės teisių atkūrimui, perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį turėtajam vandens telkiniui, buvo suprojektuota žemės sklypo – ežero Kalinauka (projektinis Nr. (duomenys neskelbtini), bendras žemės sklypo plotas – 36,88 ha, paskirtis – vandens ūkio, bendrojo naudojimo vandens telkiniai) dalis – 27,62 ha (b. l. 22-25). Nacionalinės žemės tarnybos 2015 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) J. T.(J. T.) buvo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančio buvusių savininkų Z. T. ir J. T. nuosavybės teisėmis valdyto Vilniaus apskr., Trakų savivaldybės Trakų mieste vandens telkinio dalį, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 27,37 ha (vertė- 8965 Eur) vandens telkinio – ežero Kalinauka dalį bendrame 36,65 ha vandens ūkio paskirties, bendrojo naudojimo vandens telkiniai, žemės sklype kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Zarasų rajone, Zarasų seniūnijoje, Kalinaukos kaime, Pakalniškių k.v. bendrosios nuosavybės teise su bendraturčiu UAB „(duomenys neskelbtini)“ (b. l. 8).

Byloje nagrinėjamas ginčas, kurį iškėlė prokuroras, gindamas viešąjį interesą, dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 3 dalies 3 punktą, teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal prokuroro, administravimo subjektų, valstybės kontrolės pareigūnų, kitų valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų kreipimąsi įstatymų nustatytais atvejais dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo. Lietuvos įstatymų leidėjas nepateikia viešojo intereso apibrėžimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas suteikia teisę prokurorui spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti administracinę bylą, ar ne, tačiau galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis administracinę bylą, iškeltą pagal prokuroro prašymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007). Taikant ABTĮ, viešasis interesas suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o asmens teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje apibrėžiama kaip įstatymu numatytų asmenų teisė įstatymo numatytais atvejais kreiptis į administracinį teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1542-13). Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į valstybinės reikšmės vidaus vandenis, kurie pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, yra išimtinė valstybės nuosavybė, t. y. pareiškėjas kreipėsi dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos saugomo intereso, priklausančio visuomenei. Valstybinės reikšmės vidaus vandenų apsauga ir disponavimo jais teisėtumo klausimas yra neabejotinai susijęs su visuomenės, t. y. viešuoju interesu.

Siekiant išspręsti kilusį ginčą, būtina nustatyti, ar pagrįstai Sprendimu atkuriant nuosavybės teises, J. T. (J. T.) buvo perduotas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis turėtajam vandens telkinys – Kalinaukos ežero dalis. Pažymėtina, jog byloje nėra ginčo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo turi teisę atkurti nuosavybės teises į vandens telkinį, o vandens telkinys, į kurį jis turi teisę atkurti nuosavybės teises, yra valstybės išperkamas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės vidaus vandenys. Toks teisinis reglamentavimas įtvirtintas ir kituose įstatymuose: Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punkte (2004-01-27 įstatymo Nr. IX-1983 redakcija, galiojanti nuo 2004-02-21 iki šiol), pagal kurį Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta 1-9 punktuose išvardytiems objektams, tarp jų valstybinės reikšmės vidaus vandenims, taip pat Vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią, valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai ir valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai. Pagal CK 4.7 straipsnio nuostatas, išimtine valstybės nuosavybe valstybei priklausantys daiktai yra išimti iš civilinės apyvartos. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo redakcijos, galiojančios nuo 1997 m. liepos 23 d., 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad vandens telkiniai neprivatizuojami, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės vidaus vandenims, pagal Žemės įstatymo 6 straipsnio 2 dalį Lietuvos valstybei išimtine tvarka priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), aiškindamas Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtintą nuostatą dėl Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančių objektų, yra konstatavęs, jog jie nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis; valstybė negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstitucija tai leidžia (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas).

Pagal Vandens įstatymo 3 straipsnio 40 dalį, vanduo – aplinkos dalis, apimanti Lietuvos Respublikos paviršiniuose ir požeminiuose vandens telkiniuose esantį vandenį, o šio straipsnio 18 dalyje paviršinis vandens telkinys apibrėžiamas kaip indentifikuota reikšminga vandens aplinkos dalis, esanti žemės paviršiuje, tai yra: upė ar jos dalis, kanalas, ežeras, tvenkinys, kūdra, rekultivuotas į vandens telkinį karjeras. Kriterijai, kuriais vadovaujantis paviršiniai vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, nustatyti įstatymu, o būtent Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1-9 punktais (2009 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. XI-580 redakcija, galiojanti nuo 2009 m. gruodžio 28d.). Vandens įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad paviršinių vandens telkinių įrašymo į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą ir išbraukimo iš šio sąrašo tvarką nustato ir valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą tvirtina Vyriausybė pagal šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus.

Taigi, pagal aukščiau nurodytąjį teisinį reglamentavimą, valstybinės reikšmės vidaus vandenims priskiriami paviršiniai vandens telkiniai – ežerai, jeigu jie atitinka bent vieną iš Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1-9 punktuose nurodytąjį kriterijų, tarp jų – iki 1940 metų priklausę valstybei nuosavybės teise (4 straipsnio 2 dalies 9 punktas). Byloje esantis archyvinis dokumentas- Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Zarasų miškų urėdijos Miškų departamento Durp. ir vandenų skyriui 1937 m. balandžio 30 raštu Nr. 1115 siųstas Zarasų miškų urėdijos valstybinių ežerų, paskirstytų eigulių priežiūrai, sąrašas (b. l. 27-28) patvirtina, jog ežeras Kalinauka iki 1940 metų nuosavybės teise priklausė valstybei, todėl jis pagal Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punktą priskirtinas valstybinės reikšmės vidaus vandenims, ir šie duomenys byloje surinktais įrodymais nėra paneigti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Vandens įstatymo 4 straipsnio 2009 m. gruodžio 17 d. įstatymo redakcija įsigaliojo nuo 2009 m. gruodžio 28 d., t. y. jau galiojo skundžiamo Sprendimo priėmimo dieną. Nepaisant to, kad ežeras Kalinauka Sprendimo priėmimo dieną teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo įrašytas į Vyriausybės 2003 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1268 patvirtintą Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, jo priskirtinumą valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams Sprendimo priėmimo dieną nustatė aukštesnės galios teisės aktas, t. y. Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalis. Tam, kad atitinkamas vandens telkinys būtų priskirtas valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, pakanka vienos iš Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų, tai yra pažymėjęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose (žr. 2014-12-29 nutartis Nr. A146-1353/2014).

Aukščiau išdėstytų faktinių aplinkybių bei teisinio reglamentavimo pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad ežeras Kalinauka, kurio dalis, kaip lygiavertis turėtajam vandens telkiniui, buvo perduota neatlygintinai nuosavybėn, ginčijamu Sprendimu atkuriant nuosavybės teises J. T. (J. T.), Sprendimo priėmimo dienai turėjo valstybinės reikšmės vidaus vandenų statusą ir priklausė valstybei išimtinės nuosavybės teise, todėl negalėjo būti privačios nuosavybės teisės objektu ir privatizuotas. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, pažeidė imperatyvias įstatymų normas, draudžiančias valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantį valstybinės reikšmės vandens telkinį perleisti privačion nuosavybėn, todėl Nacionalinės žemės tarnybos Sprendimas naikintinas.

Administracinio akto panaikinimo teisinius padarinius reglamentuoja ABTĮ 92 straipsnis, kuriame nustatyta, kad skundžiamo akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai. Konstatavus Nacionalinės žemės tarnybos neteisėtus veiksmus ir panaikinus jos priimtą administracinį aktą, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės J. T. (J. T.), nuosavybės teisių atkūrimo procedūra lieka nebaigta, todėl Nacionalinė žemės tarnyba privalo operatyviai pakartotinai išspręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą Atkūrimo įstatymo

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44-45 straipsniais, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą patenkinti.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui J. T.“.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.