Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Teisėja V. V. Žindulienė Procesinio sprendimo kategorija 1.1.8.7.9;

2005 m. kovo 23 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2004 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 180 straipsnio 2 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu 3 metams 8 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės iš dalies pridėta Šiaulių miesto apylinkės teismo 2004-07-21 nuosprendžiu paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė ir A. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 5 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo bei suėmimo laikas nuo 2003-01-08 iki 2003-01-10, nuo 2003-04-11 iki 2003-05-11 ir nuo 2004-01-13 iki nuosprendžio priėmimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. nuteistas už tai, kad 2004 m. sausio 11 dieną apie 22.00 val. Šiaulių mieste ties Draugystės gatvės 11 namu, panaudodamas fizinį smurtą, t. y. sugriebdamas nukentėjusiajai J. S. už kaklo ir smaugdamas, grasino peiliu ir užvaldė nukentėjusiajai J. S. priklausančius 170 litų vertės kailinius, 130 litų vertės kailinę kepurę, piniginę, kurioje buvo 2 litai, iš viso padarydamas jai 302 litų turtinę žalą.

Apelianto nuomone, priimant nuosprendį, nesivadovauta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 78 straipsniu, kadangi nebuvo apklausti du liudytojai, kurie paaiškintų svarbias aplinkybes, galinčias turėti įtakos nusikaltimo kvalifikavimui ir bausmei.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas remdamasis teismo posėdyje ištirtais ir nuosprendyje įvertintais įrodymais pagrįstai nustatė, kad J. S. priklausantį turtą apeliantas užvaldė pavartodamas fizinį smurtą, t. y. sugriebdamas nukentėjusiajai J. S. už kaklo ir smaugdamas bei grasindamas peiliu. Šias aplinkybes patvirtina akistatos su A. B. metu duoti J. S. parodymai, taip pat ir jos parodymų patikrinimo vietoje protokolas. Šiuos įrodymus netiesiogiai patvirtina dabar jau mirusią nukentėjusiąją apklausiusios pareigūnės R. B. parodymai apie tai, kad apklausiama J. S. nurodė, kad jos turtą apeliantas užvaldė ją smaugdamas bei grasindamas peiliu. Liudytoja V. V. patvirtino, kad 2004-01-11 apie 22 val. 30 min. J. S. pabeldė į jos langą, prašė iškviesti policiją, sakydama, kad yra apiplėšta. Duomenų, kurie leistų manyti, kad J. S. ar liudytojai yra asocialūs, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, kad jie turėjo priežastį apkalbėti apeliantą, nenustatyta. Nukentėjusiosios parodymai buvo nuoseklūs, šiuos parodymus patvirtino ir jau minėtų liudytojų parodymai. Dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai rėmėsi J. S. parodymais, patvirtinančiais, kad apeliantas jos turto nebuvo gavęs, šio turto nepavogė, bet pagrobė pavartodamas smurtą bei grasinimus peiliu. Todėl perkvalifikuoti apelianto veiką iš Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 2 dalies į Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 1 ar 3 dalį arba Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 ar 4 dalį nėra jokio pagrindo. Nėra pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo argumentais apie Lietuvos Respublikos BPK 78 straipsnio pažeidimą. Ši teisės norma numato, kad „kaip liudytojas gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis žino kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių“. Kaip matyti, jokių privalomų taisyklių Lietuvos Respublikos BPK 78 straipsnyje nėra, todėl nagrinėjant bylą jis nebuvo pažeistas. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas paaiškino, kad jo nuomone 2 likę svarbūs neapklausti liudytojai yra K. S. bei kažkoks Algis, buvęs pastarosios bute tą patį vakarą, prieš tai kai jis užvaldė J. S. turtą. Šie liudytojai iš tikro nebuvo apklausti, tačiau tai nepadaryta dėl objektyvių priežasčių. Iš teismo šaukimo matyti, kad K. S. butas sudegęs ir ji adresu (duomenys neskelbtini) nebegyvena (b.l. 107). Iš teismo rašto ir policijos pareigūno tarnybinio pranešimo matyti, kad ši liudytoja nerasta ir ieškant jos kitais dviem galimais adresais, jos gyvenamoji vieta nežinoma (b.l. 143, 147). Kitas apelianto nurodytas liudytojas „Algis“ byloje išvis neapklaustas, jo pavardė, kiti anketiniai duomenys gyvenamoji vieta nežinoma. Esant tokiai situacijai surasti paminėtus liudytojus beveik neįmanoma, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą baigti nagrinėti bylą ir jų neapklausęs. Tai neturėjo įtakos tiesos byloje nustatymui, kadangi J. S. turto užvaldymo momento šie asmenys, kaip seka iš paties A. B. parodymų, nematė. Be to, K. S. parodymų ikiteisminio tyrimo metu turinys nustatytas iš policijos pareigūno A. M. parodymų. Iš jo perteiktų K. S. parodymų reikšmingiausia aplinkybė yra tai, kad girtaujant pastarosios bute apeliantas parodė su savim turėtą peilį. Tačiau peilio turėjimo neneigia ir pats apeliantas. Jis tik aiškina, kad peilio ašmenys tebuvo 3-4 cm ilgio, o ne 10 cm ilgio, kaip aiškino J. S., be to jis tvirtina, kad peilio nenaudojo. Pastaroji aplinkybė, kaip jau minėta, paneigta J. S. parodymais apie peilio panaudojimą jos turto užvaldymo metu, o peilio ašmenų ilgis neturi įtakos nusikaltimo kvalifikavimui, kadangi ir mažo dydžio peilio panaudojimas vertintinas kaip plėšimą kvalifikuojantis įrankis. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas apelianto padarytą veiką tinkamai kvalifikavo kaip nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 2 dalyje.

Už tokį nusikaltimą numatyta laisvės atėmimo bausmė iki 7 metų. Apeliantui paskirta 3 metų ir 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė tik 15 dienų viršija laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Pirmosios instancijos teismas apelianto girtumą pagrįstai įvertino kaip atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Nors nenustatytas tikslus jo girtumo laipsnis, teismas pagrįstai konstatavo, kad girtumas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, kadangi iš paties nuteistojo parodymų matyti, jog svetimą turtą jis užvaldė siekdamas įsigyti alkoholinių gėrimų ir toliau girtauti. Apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Jo teistumai, be abejo, neigiamai charakterizuoja nuteistąjį, tačiau priešingai tvirtinimui apeliaciniame skunde, tai neturėjo didesnės įtakos bausmei, kadangi kaip minėta, bausmė sankcijos vidurkį viršija tik 15 dienų. Tokiu sankcijos vidurkio viršijimu tik minimaliai išlaikytas Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnio 2 dalies reikalavimas, nustatantis, kad „teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio“. Todėl apelianto teiginys, kad jis antrą kartą baudžiamas už senus nusikaltimus atmestinas kaip nepagrįstas. Apeliantui paskirta bausmė nėra per griežta ir nešvelnintina. Tas pats pasakytina ir apie galutinę bausmę, kadangi subendrinimas bausmes pagal nuosprendžių sutaptį r jas iš dalies sudėdamas, pirmosios instancijos teismas įstatymą (Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnį) pritaikė teisingai.

Dėl nurodytų motyvų pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Jį keisti ar naikinti, tuo pačiu tenkinti apeliacinį skundą, nėra pagrindo. Todėl šis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. B. apeliacinį skundą atmesti.