Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Ratio ir ko“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 11 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo apeliaciniams skundui paduoti uždarosios akcinės bendrovės klinikos „Sana Vita“ bankroto byloje Nr. B2-64-555/2013.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kauno apygardos teismas 2013 m. kovo 28 d. priėmė sprendimą dėl BUAB klinikos „Sana vita” pabaigos, sprendimas įsiteisėjęs (t. 4, b.l. 51).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Teismas nebuvo aktyvus, neužtikrino kreditorių teisių, priėmė joms priešingą sprendimą dėl BUAB klinikos „Sana vita“ pabaigos, neišsiaiškinęs, ar visos bankroto procedūros yra baigtos, ar įmonės kreditoriai pritaria įmonės išregistravimui bei kodėl nepateiktas kreditorių komiteto sprendimas dėl įmonės pabaigos. Be to, teismas neįpareigojo administratoriaus informuoti kreditorius apie vyksiantį teismo posėdį dėl įmonės pabaigos, ko pasėkoje užkirto kelią kreditoriams skųsti neteisėtą sprendimą.Sprendimo dėl BUAB klinikos „Sana vita“ pabaigos kopija kreditoriams nepateikta, dėl ko buvo užkirsta galimybė kreditoriams ginti savo teisėtus interesus ir apskųsti jiems nepalankų teismo sprendimą. Apeliantas apie priimtą sprendimą dėl įmonės pabaigos sužinojo interneto svetainėje www.bankrotodep.lt ir tik pareikalavus administratoriaus sprendimo, šio kopija 2013 m. gegužės 27 d. išsiųsta el. paštu, t.y. praėjus dviem mėnesiams po sprendimo priėmimo dienos, kai jau apeliantas buvo praradęs galimybę apskųsti savavališką bankroto administratoriaus sprendimą. Tokiu būdu buvo pažeistos Įmonių bankroto įstatymo 21 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios kreditorių teisę apskųsti priimtus sprendimus, gauti informaciją apie įmonės bankroto bylos eigą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti prašymą atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Vadovaujantis CPK 307 straipsnio 1 dalimi apeliacinis skundas gali būti paduotas per trisdešimt dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos. Atsižvelgiant į tai, kad šis terminas nėra naikinamasis, jam pasibaigus, savaime neišnyksta asmens procesinė teisė skųsti jam nepalankų teismo sprendimą apeliaciniu skundu. Pagal CPK 307 straipsnio 2 dalį praleistas terminas gali būti atnaujinamas, jeigu teismas pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Prašymas atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą negali būti paduotas, jeigu praėjo daugiau kaip trys mėnesiai nuo teismo sprendimo paskelbimo dienos (CPK 307 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju šis trijų mėnesių terminas nėra praėjęs.

Taigi, apeliantas buvo pateikęs prašymą dėl termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo, nurodė priežastis, dėl kurių praleido apeliacinio apskundimo terminą 2013 m. kovo 28 d. sprendimui apskųsti. Pirmosios instancijos teismas prašymo pagrįstumo iš esmės nesvarstė, trūkumų šalinimo instituto netaikė (CPK 78 straipsnio 3 dalis - paduodant pareiškimą dėl termino atnaujinimo, kartu turi būti atliekamas procesinis veiksmas (paduodamas skundas, dokumentai ar atliekami kiti veiksmai), kuriam atlikti praleistas terminas), o apskritai jį atsisakė priimti CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu - skundžiamas sprendimas (nutartis), kuris pagal įstatymus negali būti apeliacinio apskundimo objektas. Teismas, remdamasis teisminės praktikos pavyzdžiais, sprendė, kad pasibaigus juridiniam asmeniui ir jį išregistravus, tolesni ginčai dėl bankroto procedūrų negali būti inicijuojami. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais argumentais nesutinka.

Šiuo atveju, skirtingai negu pirmosios instancijos teismo nurodytose kasacinio teismo nutartyse, yra pateiktas prašymas tik dėl termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo. Taigi, nagrinėjimo dalykas yra būtent šio termino (ne)atnaujinimo klausimas, o ne dėl apelianto argumentų, susijusių su 2013 m. kovo 28 d. sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo teisėtumu ir pagrįstumu. Šiame kontekste paminėtina, kad apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu neanalizuoja ir atskirojo skundo argumentų dėl 2013 m. kovo 28 d. sprendimo esmės ir priėmimo aplinkybių. Tuo tarpu termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimas per se nereiškia, kad sprendimas, kurio apskundimui terminas yra praleistas, nebėra apskundimo objektas apskritai. CPK 315 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, kad apskundimo termino praleidimas ir jo neatnaujinimas yra pagrindas nepriimti apeliacinio skundo, o pagal CPK 307 straipsnio 2 dalį praleistas terminas gali būti atnaujinamas, jeigu teismas pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių Kaip minėta, apeliacinio skundo nepadavimas kartu su prašymu dėl termino atnaujinimo galėtų būti vertinamas kaip trūkumas CPK 78 straipsnio 3 dalies prasme, tačiau ne pagrindas iš karto atsisakyti priimti prašymą dėl termino atnaujinimo. Tai, kad juridinis asmuo – bankrutuojanti įmonė yra išregistruota, svarstant termino atnaujinimo klausimą, nėra reikšminga aplinkybė, nes tokio klausimui išsprendimui įstatymas reikalauja įvertinti tik apelianto elgesį – ar jis terminą praleido dėl (ne)svarbių priežasčių.

Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, dėl ko priėmė nepagrįstą procesinį sprendimą atsisakyti priimti prašymą. Kadangi iš esmės pirmosios instancijos teismas klausimo dėl termino praleidimo priežasčių nesvarstė ir procesinio sprendimo dėl prašymo esmės nepriėmė, skundžiama nutartis naikinama ir klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 1 d. 1 p., 337 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį panaikinti ir klausimą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.