Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algio Markevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Medvedevienės, Audriaus Grauželio,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Kauno apskrities Vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo išduoti leidimą ginklui įsigyti ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina juridiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjas atsakovui 2013-02-04 pateikė prašymą leisti įsigyti trumpąjį šaunamąjį ginklą savigynai (b.l. 31). Atsakovo atlikto patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas buvo nuteistas 2004-04-20 Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal Baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d., 111 str. 1 d., 254 str. 1 d. (nusikaltimai padaryti 2001-11-23). Vadovaujantis 63 str. 1 d., 4 d., galutinė bausmė paskirta 4 metai 2 mėnesiai laisvės atėmimo. Vadovaujantis Įstatymo „Dėl amnestijos“ 4 str. 2 d. 1 p., neatlikta laisvės atėmimo bausmės dalis sumažinta 1/5. Paskirta bausmė subendrinta su 2003-12-17 nuosprendžiu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta - 3 metai 4 mėnesiai terminuoto laisvės atėmimo. 2013-01-21 Kauno apylinkės teismo nutartimi buvo nustatyta, kad, sutinkamai su BK 11 str. nuostatomis, pareiškėjo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 284 str. 1 d., yra priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, 254 str. 1 d.- priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai. 1961 m. BK redakcija nustatė, kad nusikalstama veika, numatyta 111 str. 1 d., yra priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (1961 m. BK 8¹ str.). Pareiškėjas 2005-12-19 nutartimi iš pataisos įstaigos buvo paleistas lygtinai, neatlikus 1 m. 2 mėn. 23 d. paskirtos laisvės atėmimo bausmės ir 2007-03-13 išbrauktas iš pataisos inspekcijos įskaitos. 2006-11-28 pareiškėjas sumokėjo antstolei jam skirtą 1 875 Lt baudą. Teismas konstatavo, kad suėjus BK numatytam laikui (5 metams) ir asmeniui nepadarius naujų nusikalstamų veikų, teistumas išnyko savaime (b.l. 32-42, 44-45, TIS Liteko duomenys). Atsakovas 2013-02-20 sprendimu Nr. 20-11-1L-870 (b.l. 30) nusprendė neišduoti pareiškėjui leidimo įsigyti ginklą. Ginčijame sprendime atsakovas rėmėsi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – Įstatymas) 17 str. 1 d. 2 p. (kaip nesančiam nepriekaištingos reputacijos), 18 str. 2 d. 1 p. (įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo), 18 str. 2 d. 4 p. (įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo). Priimdamas procesinį sprendimą šioje administracinėje byloje teismas pagrinde vadovaujasi teisės aktų redakcijomis, galiojusiomis ginčijamo administracinio akto priėmimo metu.

Ginklų ir šaudmenų apyvarta, siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, klasifikavimo į kategorijas nuostatos, ginklų ir šaudmenų apyvartos bei jos kontrolės teisiniai pagrindai, taip pat subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teisės ir pareigos yra reglamentuotos Ginklų ir šaudmenų įstatyme (toliau – Įstatymas). Taigi, Įstatymo tikslas - įtvirtinti ginklų ir šaudmenų klasifikavimo į kategorijas nuostatas, ginklų ir šaudmenų apyvartos bei jos kontrolės teisinius pagrindus, taip pat nustatyti subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas (Įstatymo 1 str. 2 d.). Nuo 2011-03-01 įsigaliojo nauja Įstatymo redakcija, kuri galiojo ir pareiškėjo prašymo Institucijai pateikimo (2013-02-04) bei ginčijamo sprendimo priėmimo metu. Įstatymo 17 str. 1 d. 2 p. nustato, kad B, C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo nesantis nepriekaištingos reputacijos. Įstatymo 18 str. 2 d. 1 - 12 p. pateiktas išsamus sąrašas atvejų, kada asmuo negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos - tokiu būdu apibrėžiama nepriekaištingos reputacijos asmens sąvoka. Skundžiamame sprendime nurodyta, kad pareiškėjas nelaikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, vadovaujantis Įstatymo 18 str. 2 d. 1 p., kuris nurodo, jog įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu jis pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, taip pat 18 str. 2 d. 4 p., kuriame įtvirtinta, jog nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su neteisėtu disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ir t.t., už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Kaip jau buvo paminėta, pareiškėjas buvo nuteistas 2004-04-20 Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal 284 str. 1 d., 111 str. 1 d., 254 str. 1 d. (nusikaltimai padaryti 2001-11-23). Nusikaltimas, numatytas BK 111 str. 1 d. (1961 metų BK) yra tyčinis smurtinis nusikaltimas ir numatyta didžiausia bausmė (viršutinė sankcijos riba) viršija 3 metus laisvės atėmimo. Nusikaltimas, numatytas BK 254 str. 1 d., susijęs su neteisėtu disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ir didžiausia bausmė (sankcijos viršutinė riba) akivaizdžiai viršija 3 metus laisvės atėmimo.

Šioje administracinėje byloje ginčas kilo dėl 2013-02-20 atsakovo priimto individualaus administracinio akto - sprendimo Nr. 20-11-IL-870, kuriuo buvo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą įsigyti šaunamąjį ginklą, teisėtumo ir pagrįstumo. Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką taip pat sudaro ir pareiškėjo nepriekaištingos reputacijos vertinimas sprendžiant dėl jo teisės gauti leidimą įsigyti ginklą.

Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, kad atsakovas, priimdamas šį ginčijamą sprendimą, nepagrįstai jo atžvilgiu taikė griežtesnę Įstatymo redakciją. Pabrėžė, kad teistumas jo atžvilgiu yra išnykęs. Iš to seka, kad sprendžiant pareiškėjo keliamo reikalavimo pagrįstumo klausimą, svarbu nustatyti taikytino Įstatymo konkrečių nuostatų galiojimo ribas - objektyviai įvertinti reikšmingas aplinkybes, tiesiogiai susijusias su šio teisės akto galiojimu ir jo nuostatų taikymu laiko atžvilgiu. Tikslus teisės norminių aktų galiojimo ribų nustatymas yra pirminė teisinio reguliavimo stadija. Administracinės bylos duomenys patvirtina, kad atsisakymo išduoti leidimą pagrindu buvo faktinė aplinkybė, kad 2004-04-20 Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 111 str. 1 d. už tyčinio smurtinio nusikaltimo, už kurį sankcijos viršutinė riba viršija 3 metus laisvės atėmimo, padarymą, taip pat ir už nusikaltimo, numatyto BK 254 str. 1 d. (tyčinis nusikaltimas) ir susijusio su neteisėtu disponavimu ginklais, šaudmenimis, padarymą, kai didžiausia bausmė už šį nusikaltimą viršija 3 metus laisvės atėmimo. Šią faktinę ir teisiškai reikšmingą administracinės bylos aplinkybę ginčo šalys pripažįsta, ją neginčijai patvirtina ir įsiteisėjusio teismo nuosprendžio duomenys (TIS Liteko duomenys). Tai duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad Įstatymo 18 str. 2 d. 1 p., 4 p. (2010-11-18 įstatymo Nr. XI-1146 redakcija, įsigaliojusi nuo 2011-03-01) taikymo prasme šios aplinkybės laikytinos pakankamu pagrindu pripažinti, jog asmuo (pareiškėjas) neturi nepriekaištingos reputacijos ir pagal Įstatymo 17 str. 1 d. 2 p. negali įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų (ABTĮ 57 str.). Kaip jau buvo paminėta, būtina nuspręsti, kokia nurodytos materialinės teisės normos redakcija (ar galiojusi iki 2011-03-01, ar įsigaliojusi po šios datos) turėtų būti taikoma šio ginčo atveju. Teisinė situacija dėl abiejų Įstatymo 18 str. redakcijų taikymo laike yra specialiai sureglamentuota Įstatymo pakeitimo įstatymo priedo 2 str. 4 d.. Ši teisės norma numato, kad Įstatymo 18 str. 2 d. (2010-11-18 įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Įstatymo 18 str. 2 d. (2007-12-04 įstatymo Nr. X-1348 redakcija) nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Imant domėn paminėtą teisinį reglamentavimą, teismas konstatuoja, jog esminiu teisės normos taikymą lemiančiu momentu yra aplinkybė, kad naujos redakcijos Įstatymo teisės normos įsigaliojimo dieną (2011-03-01) asmuo turi legalų pagal šios normos ankstesnę redakciją įsigytą ginklą. Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina, kad pareiškėjas 2011-03-01 neturėjo nei legalaus ginklo, nei leidimo turėti (įsigyti) tokį ginklą (pareiškėjas ir atsakovo atstovas šią aplinkybę iš esmės pripažįsta). Iš to seka, kad ginčo situacijoje turi būti taikomos Įstatymo 18 str. 2 d. 4 p. (2010-11-18 įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) nuostatos, kurios imperatyviai draudžia pareiškėjui išduoti leidimą įsigyti ginklą (ABTĮ 57 str.).

Darydamas šią išvadą teismas pabrėžia, kad spęsdamas iškilusį ginčą bei priimdamas procesinį sprendimą, vadovaujasi imperatyvia nuostata, jog Teismų įstatymo 33 str. 4 d. numato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2006-03-28 nutarime nurodė, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą ir pažymėjo, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat - t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str., LVAT 2012-03-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1213/2012 ir kt.).

Teismas, atsižvelgdamas į LVAT suformuotą praktiką, pabrėžia, kad nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėjo teistumo išnykimas sudaro galimybę taikyti ankstesnę Įstatymo redakciją (LVAT 2013-02-14 sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-233/2013, 2013-06-25 sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-579/2013 ir kt.). Pareiškėjas buvo nuteistas 2004-04-20 nuosprendžiu pagal 1961 m. BK 111 str. 1 d. ir BK 254 str. 1 d.. Naujos redakcijos Įstatymo 18 str. 2 d. 1 – 4 p. įtvirtintos aplinkybės, kurių taikymui teistumo išnykimas nėra teisiškai reikšmingas. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad aplinkybė, jog nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo turintis teistumą kaip savarankiškas pagrindas numatytas Įstatymo 18 str. 2 d. 5 p.. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011-11-17 nutarime yra pažymėjo, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes, tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, jog išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse (pvz., vertinant asmens reputaciją) negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Iš to seka, kad sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi. Iš to seka, kad įstatymų leidėjas naujos redakcijos Įstatymu sugriežtindamas ir nustatydamas papildomas sąlygas, kuomet asmuo laikytinas nepriekaištingos reputacijos, siekia užtikrinti viešąją tvarką bei visuomenės saugumą ir skirtingų interesų pusiausvyros užtikrinimo. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat yra pažymėjęs, jog tarp asmens teisių ir laisvių iš vienos pusės ir visuomenės interesų – iš kitos neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų. Demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Tokią galimybę numato ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Pagal Konvencijos nuostatas ir susiformavusią Europos žmogaus teisių teismo praktiką tokie apribojimai galimi - t.y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį bei prasmę ir Konstitucijoje nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas (Konstitucinio Teismo 1997-02-13 nutarimas). Akcentuojama ir tai, jog ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui (Konstitucinio Teismo 2001-04-12 nutarimas). Konstitucinis Teismas 2012-04-12 nutarime taip pat pabrėžė, kad įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, gali nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką. Tiek, kiek būtina visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai užtikrinti, žmogaus teisėms ir laisvėms ginti, tam tikroms asmenų kategorijoms gali būti nustatytos skirtingos leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygos. To pasėkoje teismas pabrėžia, kad kai įstatymo leidėjas priima sprendimą sugriežtinti priemonių, kurios gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, naudojimo sąlygas, jų taikymas visuomeniniams santykiams, atsirandantiems po tokio įstatymo įsigaliojimo, negali būti vertinamas kaip griežtesnių teisės normų galiojimas atgal, nes toks vertinimas neatitiktų įstatymo pakeitimu siekiamų prevencinių tikslų. Pareiškėjas dėl leidimo įsigyti ginklą kreipėsi įsigaliojus naujos redakcijos Įstatymui, jo statusas akivaizdžiai neatitinka nepriekaištingos reputacijos sąlygos, numatytos naujos redakcijos Įstatymo 18 str. 2 d. 1 p. ir 2 p., todėl nėra jokių teisinių prielaidų vertinti, kad pareiškėjas patenka į ratą asmenų, kuriems gali būti taikomos Pakeitimo įstatymo 2 str. 4 d. išlygos (ABTĮ 57 str., LVAT 2012-08-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1692/2012, 2012-08-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1233/2012 ir kt.). Dėl šių aplinkybių teismas konstatuoja, kad ginčijamas administracinis aktas pagrįstas ir teisėtas, atitinka Įstatymo bei Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, procedūrinių pažeidimų nebuvo nustatyta, todėl jo panaikinimui nėra juridinio pagrindo (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Teismas konstatuoja, kad atsakovas pagrįstai atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą įsigyti ginklą, todėl kaip nepagrįstas atmestinas ir išvestinis pareiškėjo skundo reikalavimas - įpareigoti Kauno apskrities Vyriausiąjį policijos komisariatą, remiantis nuo 2002-01-15 galiojusia Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakcija, priimti naują sprendimą, leidžiantį jam įsigyti ginklą savigynai (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

Teismas pabrėžia, kad Baudžiamojo kodekso 3 str. nuostatos ginčo situacijoje nėra teisiškai reikšmingos ir netaikomos kilusio administracinio ginčo išsprendimui dėl aukščiau išdėstytų argumentų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.