- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-10-28
- Bylos Nr.
- I-480-519/2010
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gražvydas Poškus (pran.), Virginijus Stankevičius, Donatas Daunys
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių
- Trečiasis asmuo
- VĮ Kuršėnų miškų urėdijos, T. T., E. T.
- Advokatai
- Eglė Matuizaitė
- Kategorijos
- 11.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš
atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių žemėtvarkos skyriaus atstovui V. B.,
trečiojo suinteresuoto asmens VĮ Kuršėnų miškų urėdijos atstovėms E. S., advokatei Eglei Matuizaitei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro, siekiančio apginti viešąjį interesą, skundą dėl Telšių apskrities viršininko 1998 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. 78-6636, kuriuo T. T. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusio savininko A. S. nuosavybės teisėmis valdytą Telšių apskrityje, Telšių rajone, Mickiškės kaime nekilnojamojo turto dalį -117.80 ha žemės, grąžinant natūra 81,90 ha žemės ir 35,90 ha miško, dalies dėl grąžinto natūra valstybinės reikšmės miško – 0,5217 ha, esančio 35,4 ha žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), Mickiškės kaime, Telšių rajone, panaikinimo ir 0,5217 ha (pagal pridedamą planą, parengtą VĮ Kuršėnų miškų urėdijos), esančio 35,4 a žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), Mickiškės kaime, Telšių rajone, grąžinimo valstybės dispozicijon, teismo išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, 2010-05-28 kreipėsi su prašymu į Šiaulių apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Telšių apskrities viršininko 1998 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. 78-6636, kuriuo T. T. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusio savininko A. S. nuosavybės teisėmis valdytą Telšių apskrityje, Telšių rajone, Mickiškės kaime nekilnojamojo turto dalį – 17.80 ha žemės, grąžinant natūra 81,90 ha žemės ir 35,90 ha miško, dalį dėl grąžinto natūra valstybinės reikšmės miško – 0,5217 ha, esančio 35,4 ha žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), Mickiškės kaime, Telšių rajone, ir 0,5217 ha (pagal pridedamą planą, parengtą VĮ Kuršėnų miškų urėdijos), esančio 35,4 a žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), Mickiškės kaime, Telšių rajone, grąžinimo valstybės dispozicijon, teismo išlaidų priteisimo.
Prokuroras savo skunde (b.l.2-5) ir prokuratūros atstovė paaiškinimuose teisme nurodė, kad Šiaulių apygardos prokuratūroje buvo išnagrinėtas VĮ Kuršėnų miškų urėdijos prašymas dėl viešojo intereso gynimo. Jame buvo teigiama, kad neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės, perduodant valstybinės reikšmės mišką. Nustatyta, kad 1998 m. rugpjūčio 20 d. Telšių apskrities viršininko sprendimu Nr. 78-6636 T. T. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusio savininko A. S. nuosavybės teisėmis valdytą Telšių apskrityje, Telšių rajone, Mickiškės kaime nekilnojamojo turto dalį –117,80 ha žemės, grąžinant natūra 81,90 ha žemės ir 35,90 ha miško. Sprendimo dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 4 daliai, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punktui, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 daliai, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punktui, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktui, nes nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu privačion nuosavybėn buvo perduota dalis valstybinės reikšmės miško, kuri išimtine nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikai. T. T. perduotame 35,4 ha žemės sklype, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), Mickiškės kaime, Telšių rajone yra valstybinės reikšmės miško 0,5217 ha, patenkančio į Tryškių girininkijos 14 kvartalo sklypą Nr. 1. Dėl šios priežasties Telšių apskrities viršininko 1998 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. 78-6636 dalis yra neteisėta, todėl naikintina.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra pabrėžęs, kad pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį prokuroras gali ginti. Apie viešojo intereso buvimą galima kalbėti ir kitu aspektu. Tinkamas žemės reformos, valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas yra valstybei ir visai visuomenei aktualus reikalas. Šią išvadą patvirtina ir gausi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika minėtu klausimu. Ginčijamas administracinis aktas prieštarauja anksčiau minėtiems teisės aktams, yra pažeidžiamas viešasis interesas, kurį prokuroras gina pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 7 punktą. Prokuroras nėra praleidęs vieno mėnesio termino, per kurį gali kreiptis į teismą dėl administracinių aktų panaikinimo. Paskutiniai duomenys šioje byloje buvo gauti 2010 m. gegužės 21 d., o pareiškimas teismui pateiktas 2010 m. gegužės 28 d., t. y. per 30 dienų, todėl terminas nepraleistas.
Atsiliepimas
Atsakovo atsiliepime nepagrįstai teigiama, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ patvirtinta grafinė dalis-schema nepaskelbta, todėl jis turėtų būti nevykdomas. Panaši problema buvo iškelta nagrinėjant administracines bylas, susijusias su Kuršių Nerijos nacionalinio parko planavimo schemomis. Bylose buvo keliamas klausimas, ar tokia schema gali būti galiojanti, nes buvo paskelbta tik tekstinė dalis, o grafinė dalis nebuvo paskelbta. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas tuo klausimu pasisakė 2007 m. birželio 27 d. nutarime, išsakė poziciją, kad tais atvejais, kai teisės aktas turi ne tik tekstinę, bet ir grafinę dalį – brėžinius ir tie brėžiniai dėl dydžio, sudėtingos struktūros sunkiai paskelbiami, tai jų skelbimas gali skirtis nuo pagrindinės tekstinės dalies. Išsakyta nuomonė, kad tokiais atvejais pakanka nurodyti tik šaltinį, kur galima susipažinti su neskelbiama teisės akto sudedamąja dalimi. Užtenka paskelbti tik patį tekstą, o su grafine medžiaga galima susipažinti toje institucijoje, kuri tą dokumentą parengė – Aplinkos ministerijoje, jeigu, kaip teigia atsakovas, ta medžiaga jam nebuvo pateikta. Taip pat tame pačiame nutarime pažymėta aplinkybė, kad joks teisės subjektas negali nesilaikyti teisės reikalavimų vien dėl to, kad šie reikalavimai kyla iš tokios teisės akto dalies, kuri buvo paskelbta atskirai nuo kitų dalių. Toks Vyriausybės nutarimas turi būti vykdomas, į jo reikalavimus turi būti atsižvelgiama. Žemėtvarkos projektai rengiami, turint tam tikrą medžiagą. Tokia medžiaga nurodoma Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodikos, patvirtintos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207., 7 p., kuriame numatyta, kad reikia turėti ir valstybinių miškų kadastro duomenis. Neturint visų duomenų apie kadastrinę vietovę, negali būti rengiamas joks žemėtvarkos projektas perduoti žemę privačion nuosavybėn. Atsakovas teismui nepateikė jokių įrodymų, kad jam nebuvo pateikta valstybinės reikšmės miškų schema. Jeigu taip ir buvo, nemano, jog tai šalintų atsakovo atsakomybę, nes pačiam atsakovui niekas netrukdė susirinkti visus dokumentus, būtinus vykdant žemėtvarkos projektą. Atsakovas privalėjo užtikrinti administracinių aktų teisėtumą. Taip pat nemano, kad kreipiantis į teismą yra praleistas bendras ieškininės senaties terminas, nes jis pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo pažeistas teises, o Kuršėnų miškų urėdija apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik tada, kai jai patikėjimo teise valdomas miško sklypas buvo įregistruotas nekilnojamojo turto registre, t.y. 2008 m.
Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių žemėtvarkos skyriaus atstovas nurodė, kad su pateiktu skundu nesutinka, nes atsiliepime (b.l.148-153) grindė priimtą teisės aktą, išsamiai apibūdino situaciją ir laikotarpį, kuris skaičiuojamas nuo 1997 m. iki to momento, kai buvo atkurtos nuosavybės teisės T. T.. Po 1990 m. teisės aktuose, reglamentavusiuose nuosavybės teisių atkūrimą, nebuvo kalbama apie kategoriją žemės ar miško, į kurį nebūtų atkuriamos nuosavybės teisės dėl to, kad priskirta valstybinės reikšmės miškams. Ši nuostata atsirado tik 1997 m., priėmus naujos redakcijos įstatymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei priėmus Žemės reformos įstatymą. 1997 m. pasirodžius Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo naujai redakcijai buvo priimtas Vyriausybės nutarimas Nr. 1154. Jame buvo Žemės ir miškų ūkio ministerijai pavesta per du mėnesius po nutarimo įsigaliojimo pateikti suinteresuotoms ministerijoms ir apskričių viršininkų administracijoms valstybinių miškų plotų schemas. Šiandien nėra informacijos, kada buvo schemos pateiktos, tačiau galima manyti, kad šis dokumentas pasirodė daug vėliau. Dokumentai dėl nuosavybės atkūrimo T. T. buvo parengti ir sėkmingai suderinti su Kuršėnų miškų urėdija. 1998 m. kovo 31 d. buvo priimtas Vyriausybės nutarimas Nr. 379, kuriuo buvo pakeisti kelių savivaldybių valstybinių miškų plotai. Vėliau plotai buvo tikslinami. Tik 2005 m. Vyriausybės nutarimu Nr. 765 buvo patikslinti valstybinių miškų plotai bei paskelbta 60 priedų, kuriuose buvo visų rajonų, taip pat ir Telšių rajono, valstybinių miškų plotų schemos. Vėliau Žemės ūkio ministerijos Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus įsakymu buvo patvirtintas dokumentas „Dėl valstybinės reikšmės sklypų planų parengimo taisyklių patvirtinimo“. Šis dokumentas smulkiai reglamentavo ir detalizavo tvarką, kaip turi būti rengiami valstybinės reikšmės sklypų planai. Iš to matyti, kad iki 2005 m. tokių dokumentų rengimo nei taisyklių, nei tvarkos nebuvo. Dokumente pirmą kartą kalbama apie ribų nustatymą įrengiant riboženklius. Riboženkliu nustatomos žemės ar miško sklypo ribos. Ribos fiksuojamos įrengiant riboženklius. Žemės plotas, priklausantis T. T., bet įsiskverbęs į valstybinės reikšmės miško plotą, yra apie 50 arų, todėl abejotina, ar, neatribojus valstybinės reikšmės miško plotų riboženkliais, buvo įmanoma tiksliai suformuoti grąžinamo miško sklypą ir pastebėti, kad grąžinamo miško ploto dalis įsiskverbia į valstybinės reikšmės miško plotą.
Telšių apskrities viršininko administracijos parengti dokumentai dėl nuosavybės teisių atkūrimo T. T. buvo norminių aktų nustatyta tvarka suderinti. Jeigu Telšių apskrities viršininko administracijos darbuotojams schemos su tiksliomis valstybinės žemės ribomis nebuvo žinomos dėl vienų ar kitų priežasčių, bet jos buvo žinomos miškų urėdijai, neaišku, kodėl miškų urėdijos darbuotojai sėkmingai suderino pateiktus dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Iš to matyti, kad pačiai miškų urėdijai bei jos darbuotojams schemos nebuvo žinomos arba nebuvo žinomos taip aiškiai ir detaliai, kad būtų galima atlikti nuosavybės atkūrimo dokumentų derinimo procedūrą. Priešingu atveju nuosavybės teisės atkūrimo dokumentai būtų suderinti su pastaba, kad planuojamas suteikti pilietei miško plotas įsiskverbia arba perdengia valstybinės reikšmės miško plotą. Nėra išlikusios informacijos apie valstybinių miškų schemų gavimo datą. Nustatytos kadastro vietovės žemėlapio pavadinimas – atitinkamo rajono vyraujantys dirvožemiai ir naudingų iškasenų telkiniai. Žemėlapyje pažymėti valstybinės reikšmės miškų plotų kontūrai. Pats žemėlapio pavadinimas patvirtina, kad iki 1998 m., kada jį gavo rajonų žemėtvarkos skyriai, specialiai parengtų valstybinės reikšmės miškų plotų schemos ar žemėlapio nebuvo. Prokurorė pateikė teismui dokumentus, kurie atsirado tik po 2000 metų, ir rajonų žemėtvarkos skyriuose jie buvo keletą kartų keičiami. Neturint tokių dokumentų ir Kuršėnų miškų urėdijai sėkmingai suderinus pateiktus dokumentus, kitokio rezultato ir negalėjo būti. T. T. buvo atkurtos nuosavybės teisės į miško plotą. Kad atliekami veiksmai teisėti ir pagrįsti, buvo įsitikinę ir viršininko administracijos darbuotojai, ir urėdijos specialistas, kuris derino dokumentus. Kadangi visi atlikti veiksmai pagrįsti ir teisėti, nėra pagrindo tenkinti prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą dėl priimtų administracinių aktų naikinimo bei restitucijos taikymo. Po to, kai buvo priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo T. T., keitėsi valstybinių miškų plotai. Yra Vyriausybės nutarimai, kuriuose kalbama apie valstybinių miškų plotą Telšių rajone. 1997 m. spalio 23 d. priėmus Vyriausybės nutarimą ir patvirtinus plotus, Telšių rajone valstybinių miškų buvo 14 000 ha. 2002 m. Telšių rajone valstybiniams miškams priskirta 15 079 ha. Valstybinių miškų plotai Telšių rajone didėjo. 1998 m. jokių valstybinių miškų schemų nebuvo, kad valstybinių miškų plotų didėjimas liečia ginčijamą teritoriją, įrodymų nebuvo. Mano, kad priimant sprendimą būtina įvertinti CK įtvirtintą bendrą 10 metų senaties terminą, jis praėjęs, todėl Taujanskių pozicija dėl bendrosios senaties termino taikymo yra pagrįsta.
Atsiliepimas
Trečiojo suinteresuoto asmens VĮ Kuršėnų miškų urėdijos atstovės teismui pateiktame atsiliepime (b.l.131-132) bei pasisakymuose teismo posėdžio metu nurodė, kad su skundu sutinka ir prašo jį tenkinti, nes 1997 m. spalio 23 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 1154 ne tik pavedė Žemės ūkio ministerijai pateikti ministerijoms ir apskričių viršininkų administracijoms schemas, bet šio nutarimo pirmu punktu buvo patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotai pagal parengtas schemas. Tos schemos buvo pridėtos prie nutarimo. Verta atsižvelgti į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimą ir vadovautis tuo, kad jeigu schemos ir nebuvo paskelbtos, visos suinteresuotos institucijos turėjo kreiptis į kompetentingas įstaigas ir šias schemas gauti, jomis vadovautis. Tai yra teisės aktas, jis paskelbtas. Susiję dokumentai dėl jų apimties ir sudėtingumo gali būti nepaskelbti kartu. Visiems yra žinoma ir turėjo būti žinoma, kad tokie dokumentai yra. Derinant klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo šiomis schemomis ir turėjo būti vadovaujamasi. Gal dėl žmogiškojo faktoriaus nebuvo vadovaujamasi. Dokumentuose, kurių masteliai labai skiriasi nuo realybės, gal ir sudėtinga buvo pastebėti plotų neatitikimą. 1997 m. ir priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo galiojo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatos, kuriomis buvo imperatyviai nurodyta, kad į valstybės išperkamus žemės plotus nuosavybės teisės neatkuriamos. Gal įvyko klaida, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos, bet jos negalėjo būti atkurtos, todėl sprendimo dalis turi būti pripažinta negaliojančia ir turėtų būti taikoma restitucija. Senaties terminas šiuo atveju neturėtų būti taikomas. Pati Kuršėnų miškų urėdija visą šį sklypą buvo įsiregistravusi nekilnojamojo turto registre. Iš prokurorės pateiktų planų matosi, kaip sklypai persidengia. Yra duomenys iš Registrų centro. Kuršėnų miškų urėdija šį sklypą įregistravo 2008 m. Niekam nekilo klausimų, kad tai valstybinės reikšmės žemės sklypas. Visą laiką buvo manoma, kad sklypas yra urėdijos. Problemos kilo tada, kai T. norėjo parduoti žemę. Paaiškėjo, kad sklypai persidengia. Urėdija buvo įregistravusi sklypą ir visą laiką manė, kad tai valstybinės reikšmės sklypas. 2008 m. Kuršėnų urėdijai registruojant sklypą nekilo jokių kliūčių. Sklypas buvo įregistruotas visas. Nors T. T. nuosavybės teisės į sklypo dalį buvo atkurtos 1998 m., Registrų centre nebuvo jokios informacijos, kad sklypai persidengia. Tik vėliau paaiškėjo, kad sklypai persidengia. Prieš pradedant daryti miškų teisinę registraciją užklausė Registrų centro, kad pateiktų informaciją skaitmenine forma apie tai, kur yra registruoti besiribojantys savininkų sklypai. Apie tai, kad ginčo sklypas persidengia, informacijos nebuvo. Valstybinės reikšmės miškų plotas buvo įregistruotas anksčiau nei Taujanskių.
Tretieji suinteresuoti asmenys T. T. ir E. T. teismui pateiktame atsiliepime (b.l.123-125) bei pasisakymuose teismo posėdžio metu nurodė, kad jie su pateiktu skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti, nes 1998 m. rugpjūčio 20 d. Telšių apskrities viršininko sprendimu Nr. 78-6636 T. T. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusio savininko A. S. nuosavybės teisėmis valdytą Telšių apskrityje, Telšių rajone, Mickiškės kaime nekilnojamojo turto dalį – 117,80 ha žemės, grąžinant natūra 81,90 ha žemės ir 35,90 ha miško. Nuo šio laiko jau yra praėjęs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 str. 1 d. nustatytas bendrasis ieškinio senaties terminas – 10 metų, todėl prašome teismo taikyti senaties terminą šioje byloje ir tuo pagrindu skundą atmesti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra konstatavęs, kad net ir viešąjį interesą ginantis prokuroras negali turėti daugiau teisių ir pareigų negu kiti ginčo subjektai. Tokia nuostata yra numatyta CK 2.36 straipsnio 2 dalyje. Todėl bendras ieškininės teisės terminas prokuroro pareiškimui paduoti turi būti skaičiuojamas kaip ir kitoms tokio ginčo šalims ir tuo remdamasis teismas nusprendė, jog prokuroro kreipimuisi gali būti taikomas bendrasis terminas pareiškimui paduoti (2008 m. lapkričio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-1790/2008). Be to, minėtoje LVAT byloje, kurioje taip pat buvo nagrinėjamas nuosavybės teisės į žemę atstatymo teisėtumas, teismas konstatavo, kad nenustatyta, jog nuosavybės teisę atkūrę savininkai procese būtų veikę nesąžiningai. Todėl kritiškai vertintina pareiškėjo išvada, kad nėra teisinio pagrindo T. T. pripažinti sąžininga įgijėja, nes nepateikiama jokių duomenų ar faktų, kurie rodytų T. T. nesąžiningumą. Jų turimomis žiniomis, žemėtvarkos projektas, pagal kurį buvo atkurta nuosavybė, buvo derintas su visomis atitinkamomis tarnybomis, taip pat ir miškininkais. Toks projekto suderinimas jiems jokiu būdu negalėjo kelti abejonių dėl miško statuso, kadangi nuosavybės teisės atkūrimo procesą kontroliavo ir vykdė atsakingos institucijos, jame dalyvavo žemėtvarkos specialistai. T. T. nėra žemėtvarkininkė ar miškininkė ir ji negali išmanyti gausybės subtilybių ir sudėtingo teisinio šios srities reguliavimo. Nepagrįstas yra ir pareiškėjo teiginys, kad T. T. turėjo ne tik geriau už valstybines institucijas ir savo srities specialistus išmanyti įstatymų reikalavimus, bet dar ir įsitikinti, kad nėra kliūčių nuosavybės atkūrimui natūra, nes tokie pareiškimai neatitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų ir yra visiškai paneigiami, T. T. – senyvam žmogui, neturinčiam miškininkės ar žemėtvarkininkės išsilavinimo, taikant bonus pater familias standartą. Ginčijamas žemės sklypas buvo grąžintas natūra, t.y. T. T. atgavo tą sklypą, kurį faktiškai nuosavybės teise valdė jos tėvas A. S. iki sovietinės okupacijos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių ir kitų valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas). Taip pat Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Lietuvos valstybė siekia bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises: okupacinės valdžios neteisėti veiksmai padarė milžinišką žalą ne tik savininkams, kurių nuosavybės teisės buvo paneigtos, bet ir visai visuomenei, visai valstybei (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai). Nagrinėjamu atveju valstybės institucijos delsė 12 metų po to, kai buvo atkurta nuosavybė į A. S. valdytą sklypą, ir tik dabar staiga nusprendė, kad pažeistas viešasis interesas. Pareiškėjo reikalavimas visiškai prasilenkia su proporcingumo principu: ginčas vyksta dėl 0,5217 ha miško, o panaikinti reikalaujama visą Telšių apskrities viršininko 1998-08-20 sprendimą dėl 117,80 ha žemės grąžinimo.
Skundas atmestinas ir skundžiamas Telšių apskrities viršininko 1998 m. rugpjūčio 20 d. sprendimas Nr. 78-6636 (toliau tekste – ir Sprendimas), kuriuo T. T. atkurtos nuosavybės teisės, paliktinas galioti. Kolegija, susipažinusi su byloje esančia medžiaga bei išklausiusi šalių pasisakymų, konstatuoja, jog byloje surinkta pakankamai įrodymų, kurių pagrindu galima nustatyti, jog priimant Telšių apskrities viršininko 1998 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą Nr. 78-6636, kuriuo T. T. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusio savininko A. S. nuosavybės teisėmis valdytą Telšių apskrityje, Telšių rajone, Mickiškės kaime nekilnojamojo turto dalį –117.80 ha žemės, grąžinant natūra 81,90 ha žemės ir 35,90 ha miško, yra padarytas pažeidimas, nes akivaizdu, jog atkuriant nuosavybės teises į sklypą, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Mickiškės kaime, Telšių rajone, yra įtraukta ir dalis valstybinės reikšmės miško – 0,5217 ha plotas. Kolegija sutinka, kad nagrinėjamu atveju Sprendimas, kaip teisingai nurodė savo skunde Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąją interesą (toliau – ir Pareiškėjas), prieštarauja 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 6 straipsnio 2 dalies nuostatai, kad miškas arba vandens telkinys grąžinamas natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus mišką ir vandens telkinius, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirtinus valstybės išperkamiems <...>, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punktui, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 daliai, numatančiai, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams ir parkams, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatoms, draudžiančioms privatizuoti Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančius valstybinės reikšmės miškus, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktui, numatančiam, kad valstybinės reikšmės miškai, kurių plotus patvirtino Lietuvos Respublikos Vyriausybė, yra valstybės išperkami ir į juos nuosavybės teisės neatkuriamos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimui Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“, kuriuo valstybinės reikšmės miškams buvo priskirtas Tryškių girininkijos 14 kvartalo sklypas Nr. 1.
Nežiūrint į tai, kolegija pabrėžia, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūra buvo tinkamai išlaikyta, t.y. paruošti nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentai nustatyta tvarka buvo suderinti su atitinkamomis institucijomis, taip pat ir su Kuršėnų miškų urėdijos urėdo pavaduotoju S. S. (b.l.14), jokių pastabų dėl pateikto projekto nebuvo pateikta, todėl šiuo atveju nėra jokio pagrindo teigti ar manyti, kad nuosavybės teisų atkūrimo procese trečiasis suinteresuotas asmuo T. T. būtų veikusi nesąžiningai ir būtų dariusi įtaką tam, kad jai neteisėtai būtų atkurtos nuosavybės teisės. Atsižvelgdama į tai, kolegija atmeta kaip nepagrįstus ir šiuo atveju netinkamus Pareiškėjo motyvus, kad asmuo, šiuo atveju T. T., atsikuriantis nuosavybės teisę, privalo elgtis apdairiai ir rūpestingai bei žinoti ir vykdyti įstatymų reikalavimus, jam tenka pareiga įsitikinti, kad pagal įstatymą nėra kliūčių nuosavybės atkūrimui natūra. Iki galo šios pareigos neatlikęs asmuo turi prisiimti neigiamas savo veiksmų pasekmes, nes neaiškioje situacijoje jis rizikuoja. Ta aplinkybė, kad valstybinė institucija grąžino žemę, kurios neturėjo teisės perduoti, nesudaro pagrindo tokio asmens laikyti sąžiningu įgijėju vien dėl to, kad jis žemę gavo iš valstybinės institucijos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, kad asmuo, kuriam civilinės teisės ir pareigos atsirado iš neteisėtų, neatitinkančių įstatymų reikalavimų administracinių aktų, gali būti pripažintas nesąžiningu įgijėju. Jeigu civilinių teisių ir pareigų įgijėjas žinojo ar turėjo žinoti apie galimą administracinio akto prieštaravimą įstatymo nuostatoms, tai jis negali remtis savo sąžiningumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civiliniu bylų skyriaus teisėju kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006). Kolegijos nuomone, nagrinėjamojoje situacijoje T. T., būdama 1929 m. gimimo, neturinti miškininkės ar žemėtvarkininkės išsilavinimo, realiai neturėjo galimybės pati nustatyti, kad maža dalis miško, į kurį jai atkuriama nuosavybės teisė, patenka į valstybiniams miškams priskiriamą teritoriją, todėl šiuo atveju nėra jokio pagrindo pripažinti T. T. nesąžininga įgijėja ir suabejoti jos sąžiningumu.
Kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (Konstitucijos 30 str.). Tačiau specialus įstatymas numato, kad teisė kreiptis gynybos į teismą turi būti vykdoma įstatymų nustatyta tvarka Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d. (toliau tekste – ABTĮ). Kreipimasis į teismą įstatymų nustatyta tvarka susijęs su skundų padavimo administraciniam teismui terminais.
Jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas (ABTĮ 33 str. 1 d.). Senaties termino diena laikytina diena, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. ABTĮ 56 str. 1 d. numato, jog įstatymų nustatytais atvejais prokuroras gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Tokiu atveju prokuroras taip pat privalo skundą paduoti teismui per vieną mėnesį, skaičiuojant nuo momento, kai surinkti ar turėjo būti surinkti duomenys apie viešojo intereso pažeidimą. Nagrinėjamu atveju raštas iš trečiojo suinteresuoto asmens VĮ Kuršėnų miškų urėdijos dėl galimo teisių pažeidimo Šiaulių apygardos prokuratūroje buvo gautas 2010-04-23 (b.l.6), skundas teismui buvo pateiktas 2010-05-28, todėl teismas konstatuoja, jog šiuo atveju Pareiškėjas skundą teismui padavė nepraleidęs termino, nes Prokuratūros įstatymo 19 straipsnis nustato kitokią termino pradžios skaičiavimo tvarką nei ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis. Tai yra pagal šią normą prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva (....). Taigi prokuroras turėdamas atitinkamą kompetenciją turi teisę tikrinti pranešimą apie galimą pažeidimą ir surinkęs tai patvirtinančius duomenis turi teisę teikti skundą teismui. Prokuratūros įstatymo 19 straipsnis šiuo atveju yra specialus ABTĮ atžvilgiu ir jo nuostatos taikytinos skaičiuojant pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytą terminų skaičiavimo tvarką. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą panašiose bylose konstatavo, kad prokuroras duomenis turi surinkti nepažeisdamas protingų terminų (2008 m. lapkričio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-1790/2008). Tokiu protingu terminu ir laikytinas kreipimosi į teismą terminas, t.y. 2010-05-28.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėse bylose Nr. A146-335/2008, Nr. A575-1576/2008 nurodyta, kad nagrinėjantis bylą teismas turi teisę atsisakyti ginti viešąjį interesą net ir tais atvejais, kai prokuroras nors ir nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą (skaičiuojant nuo momento, kai surinkti ar turėjo būti surinkti duomenys apie viešojo intereso pažeidimą), tačiau yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento.
Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad Civilinio kodekso 1.125 str. 1 d. yra nustatytas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas. CK 1.124 straipsnis ieškinio senatį apibrėžia kaip įstatymų nustatytą laiko tarpą (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Nuo ginčijamų aktų priėmimo iki reikalavimo juos panaikinti pareiškimo teismui padavimo praėjo dvylika metų. Todėl atsižvelgiant į tai, kad materialaus teisinio intereso gynimui yra praleistas senaties terminas ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką šiuo klausimu, prašymas atmestinas ABTĮ 89 str. 2 d. pagrindu.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina (bylos Nr. A438-372/2010, A575-1576/08, A10-131/2007, A525-908/2010), jog tai atvejais, kai prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipiasi į teismą dėl administracinių aktų panaikinimo, turi būti nustatyta, ar nėra praleistas senaties terminas materialaus teisinio intereso gynimui.
Byloje ginčijamas administracinis aktas priimtas 1998 metų rugpjūčio mėnesį, prokuroras, gindamas viešąjį interesą, į teismą kreipėsi 2010 m. gegužės 28 d. (b.l. 2), t. y. praėjus daugiau kaip 11 metų nuo skundžiamo akto priėmimo. Tokia situacija, teisėjų kolegijos manymu, vertintina kaip galinti turėti įtakos susiformavusių teisinių santykių stabilumui.
Remiantis CK 1.126 straipsnio 1 ir 2 dalimis, reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs, o ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti.
Bylos medžiaga patvirtina, jog tiek atsakovas (b.l.171), tiek tretieji suinteresuoti asmenys T. (b.l.23-125) nagrinėjamu atveju prašė taikyti ieškinio senatį, todėl darytina išvada, jog, nustačius, kad praleistas senaties terminas materialaus teisinio intereso gynimui, taikytina ieškinio senatis. Tiek Pareiškėjas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Kuršėnų miškų urėdija teigė, jog jie apie padarytus pažeidimus sužinojo tik 2008 m., todėl jų atžvilgiu bendrasis ieškinio senaties terminas netaikytinas. Tokie argumentai, atsižvelgiant į teisinių santykių stabilumo, teisingumo ir protingumo principus, vertintini kaip nepagrįsti bei neatitinkantys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos.
Kaip matyti iš Pareiškėjo skundo bei jo atstovės pasisakymų teismo posėdžio metu, jis net neprašė, jog tuo atveju, jeigu teismas visgi nuspręstų, kad taikytinas ieškinio senaties terminas ir jis pasibaigęs, tokį terminą atnaujinti, todėl teisėjų kolegija nesivadovauja CK 1.131 str. 2 d., numatančia, kad jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.
Nustatant senaties termino eigos pradžią, preziumuojama, kad šio termino pradžia ginčijamam potvarkiui skųsti prasidėjo jo priėmimo metu, tai yra 1998 m. rugpjūčio 20 d., nes valstybės įgaliota institucija, atkurianti nuosavybės teises, priėmė sprendimą ir tokiu būdu valstybė bei jos įgaliotos institucijos veikdamos tinkamai bei atidžiai galėjo sužinoti apie galimai neteisėtai perduotą turtą. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Kuršėnų miškų urėdija veikdama tinkamai ir atidžiai bei siekdama panaikinti savo teisių pažeidimą, turėjo galimybę pradėti viešojo intereso gynybą nepraleidusi ieškinio senaties termino, nes jai apie galimai pažeistas teises, kaip matyti iš pateiktų nekilnojamojo turto kadastro ir registrų bylų (b.l.184) bei VĮ Registrų centro Telšių filialo rašto (b.l.181), turėjo tapti žinoma ne vėliau kaip 2008-02-07, kai ginčijamo sklypo dalis patikėjimo teise buvo įregistruota VĮ Kuršėnų miškų urėdijai.
Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip nurodė Pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Kuršėnų miškų urėdija, esant LR Vyriausybės 1997-10-23 nutarimu Nr. 1154 “Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ patvirtintiems valstybinės reikšmės miškams Tryškių girininkijos 14 kvartalo sklype Nr. 1, tiek Pareiškėjas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Kuršėnų miškų urėdija turėjo galimybę laiku ginti pažeistas teises.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, jog Konstitucinis Teismas 2006-03-28 nutarime konstatavo, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą. Tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t.y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Taigi rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga, todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos Nr. A10-131/2007, Nr. A146-335/2008, Nr. A575-1576/2008 yra reikšmingos šiai administracinei bylai, kadangi minėtos bylos ir šios bylos aplinkybės sutampa. Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti tokias pat faktines aplinkybes.
Teismas remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str., 87 str., 88 str. 1 d. 1 p., 89 str. 2 d.
Rezoliucinė dalis
n usprendė:
Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro, siekiančio apginti viešąją interesą, skundą dėl Telšių apskrities viršininko 1998 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. 78-6636, kuriuo T. T. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusio savininko A. S. nuosavybės teisėmis valdytą Telšių apskrityje, Telšių rajone, Mickiškės kaime nekilnojamojo turto dalį – 117.80 ha žemės, grąžinant natūra 81,90 ha žemės ir 35,90 ha miško, dalies dėl grąžinto natūra valstybinės reikšmės miško – 0,5217 ha, esančio 35,4 ha žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), Mickiškės kaime, Telšių rajone, panaikinimo ir 0,5217 ha (pagal pridedamą planą, parengtą VĮ Kuršėnų miškų urėdijos), esančio 35,4 a žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), Mickiškės kaime, Telšių rajone, grąžinimo valstybės dispozicijon, teismo išlaidų priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimui įsiteisėjus, panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 4 d. nutartimi taikytas reikalavimo užtikrinimo priemones – Telšių apskrities viršininko 1998 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. 78-6636 galiojimo sustabdymą.
Sprendimas per 14d. nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.