Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2014-09-29 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-713-417-2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-09-29
Bylos Nr.
1A-713-417-2014
Teisminio proceso Nr.
1-78-1-00577-2010-9
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Eduardas Maškevičius (pirm.), Savinijus Katauskas, Zigmas Pocius
Nuteistasis
D. R.
Kategorijos

Pranešėjas Eduardas Maškevičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-713-417/2014

Teisėjas Virginijus Gadeikis Teisminio proceso Nr. 1-78-1-00577-2010-9

Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.4.5. (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 29 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Eduardo Maškevičiaus,

kolegijos teisėjų Savinijaus Katausko, Zigmo Pociaus,sekretoriaujant Jurgitai Dilienei,dalyvaujant prokurorei Ritai Ušinskienei,nuteistojo D. R. gynėjui Algiui Staškūnui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. R. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2014m. gegužės 28 d. nuosprendžio, kuriuo D. R. pripažintas kaltu pagal BK 138 str. 1 d. ir nuteistas 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausme, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 3 ir 9 d., BK 65 str. 2 d., paskirta laisvės atėmimo bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Plungės rajono apylinkės teismo 2014-05-05 nuosprendžiu paskirta bausme – 6 MGL (780 Lt) bauda – ir nustatyta galutinė bausmė – terminuotas laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose, ir 6 MGL (780 Lt) bauda.

Pritaikius BK 75 str. 1 d., 2 d. 6 p., terminuotos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams įpareigojant nuteistąjį 3 (tris) mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Į laisvės atėmimo bausmės laiką nuteistajam įskaitytas kardomojo kalinimo laikas nuo 2013 m. vasario 13 d. iki 2013 m. birželio 12 d., atlikta bausmė pagal Plungės rajono apylinkės teismo 2014-05-05 nuosprendį.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 str. 1 d. už tai, kad tyčia iš asmeninių paskatų nesunkiai sužalojo žmogų, t. y., 2010 m. spalio 9 d., tarp 0.00 ir 1 val., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu tiksliu laiku, individualiame gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), švenčiant E. U. gimtadienį, veikdamas bendrininkų grupe su G. M., siekdami, kad iš gimtadienį šventusių dalyvių rato pasišalintų E. U. nepageidautini K. J. ir G. K., D. R. stumdamas iš tarpdurio lauk K. J. sudavė nukentėjusiajam vieną smūgį ranka į veidą, lauke G. M. K. J. įspyrė į pilvą ir ne mažiau kaip du kartus sudavė nukentėjusiajam smūgius kumščiu į nosį, taip bendrais veiksmais kaltinamieji D. R. ir G. M. padarė nukentėjusiajam K. J. sužalojimus: veido sumušimą ir dislokuotą nosies kaulų lūžimą – nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Šalies argumentai

Nuteistasis D. R. pateiktame apeliaciniame skunde prašo panaikinti Plungės rajono apylinkės teismo 2014m. gegužės 28 d. nuosprendžio dalį, kurioje jis pripažintas kaltu pagal BK 138 str. 1 d. ir jam priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad pripažino konflikto faktą su K. J., kai pobūvio šeimininkė E. U. jam su drauge pasiūlė išeiti iš jos namų dėl jų abiejų netinkamo elgesio. Būdamas neblaivus, nukentėjusysis priekabiavo prie merginų, elgėsi įžūliai, o G. K. galbūt galėjo pasisavinti jos apyrankę. Jis K. J. išstūmė iš kambario į lauką ir tarpduryje galėjo jam delnu netyčia suduoti į veidą. Daugiau jokių smurtinių veiksmų neatliko ir su niekuo nekonfliktavo bei nesimušė. Taip pat nematė, kas vyko lauke ir kokius veiksmus atliko G. M., kuris pripažino vartojęs smurtą prieš K. J..

Apelianto manymu, teismo išvados, vertinant byloje surinktus įrodymus, yra prieštaringos. Nors tiek K. J., tiek jos draugė G. K. buvo neblaivūs, to ir patys neginčijo, teismas, vertindamas smūgio jiems sudavimą, tai iš esmės pripažįsta įrodymu, kad jis, apeliantas, galbūt galėjo sulaužyti nosį, o vertindamas tariamus veiksmus lauke, kur tamsoje buvo suduoti G. M. smūgiai ir jis, D. R., nedalyvavo šiame epizode, nukentėjusių asmenų parodymais nesivadovauja. Apelianto teigimu, K. J. ir G. K., juos išvarius iš švenčiamo gimtadienio , jautėsi pažeminti, buvo įpykę ir D. R. galėjo apkalbėti sąmoningai, nes jį įsiminė kaip E. U. draugą ir asmenį, kuris juos varė iš pobūvio. Mano, kad teismas sąmoningai nutylėjo ir aplinkybę, kai K. J., suorganizavęs grupę draugų ir giminaičių, atvažiavo keršyti ir įsibrovęs į namą, daužė ir laužė baldus, smurtavo su kitais asmenimis prieš miegančius asmenis, ir taip pat galėjo patirti sužalojimus. Jis po tariamo sužalojimo, kai buvo išvarytas iš pobūvio, kreipėsi ne į ligoninę, o ieškojo asmenų, kurie jam padėtų atkeršyti. O išsigandęs dėl pasekmių, kurias sukėlė savo veiksmais, ir motinos paveiktas, jis kreipėsi į policiją ir pateikė save kaip nukentėjusį asmenį. Taigi mano, kad šiuo požiūriu teismas bylą nagrinėjo šališkai, vertindamas tik jį kaltinančius įrodymus ir nevertindamas paties nukentėjusiojo veiksmų, jo elgesio po pasibaigusio konflikto. Kadangi K. J. akivaizdžiai pademonstravo, kad yra kerštingas, todėl jo aiškinimai, kaip ir jo draugės G. K., turėjo būti vertinami kritiškai, ir teismas jais remtis negalėjo. Apelianto smūgis delnu į žandą galėjo sukelti nukentėjusiajam tik fizinį skausmą, o ne nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Nuteistojo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. R. apeliacinis skundas atmestinas.

Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 28 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Naikinti jo dalį dėl D. R. pripažinimo kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nėra teisinio pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas itin išsamiai ištyrė faktinius bylos duomenis, nurodė motyvus, kuo remdamasis ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis pripažįsta įrodymais, patvirtinančiais D. R. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Ir apylinkės teismo padarytų išvadų apelianto skundo argumentai nepaneigia.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir nustatė faktines bylos aplinkybes. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tuo tarpu apeliantui nepriimtinos apylinkės teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs bylos įrodymus, neatkartodamas jų detaliai, pripažįsta, kad nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos, ir atmeta apelianto argumentus. Teisėjų kolegija nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis bei konstatuoti, kad šioje byloje buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos, jokio teisinio pagrindo neturi. Byloje, remiantis nukentėjusiųjų K. J., G. K., liudytojų M. J., iš dalies E. U., I. Š. bei paties nuteistojo D. R. parodymais, specialisto išvada bei kitais ištirtais įrodymais nustatyta, kad D. R. padarė nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.

Nors pats D. R. aiškina, kad galbūt netyčia užkliuvo nukentėjusiajam K. J. veidą, tačiau iš nukentėjusiųjų K. J., G. K., liudytojų M. J., iš dalies E. U., I. Š. parodymų matyti, kad visi iš paminėtų įvykio vakaro dalyvių vienodai teigia, jog D. R. tyčia K. J. trenkė į veidą. Šiuo atveju delnu buvo suduotas smūgis ar kumščiu, neturi jokios reikšmės D. R. veiksmų teisiniam vertinimui pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Taip pat visiškai nėra teisiškai reikšminga, kaip po įvykio elgėsi pats nukentėjusysis K. J., net ir tuo atveju, jei sumuštas ieškojo asmenų, padėsiančių atsikeršyti D. R. už pavartotą smurtą prieš jį. Šiuo atveju būtų galima kalbėti tik apie K. J. veiksmų teisėtumą, jei pastarieji būtų sukėlę atitinkamas pasekmes nuteistiesiems ar kitiems įvykio vakaro dalyviams, bet ne apie D. R. veiksmų prieš nukentėjusįjį K. J. dekriminalizavimą pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

Nors kaip vieną iš apeliacinio skundo argumentų apeliantas D. R. nurodo, jog kai K. J. išstūmė iš kambario į lauką ir tarpduryje galėjo jam delnu netyčia suduoti į veidą, tačiau daugiau jokių smurtinių veiksmų neatliko ir su niekuo nekonfliktavo bei nesimušė. Taip pat nematė, kas vyko lauke ir kokius veiksmus atliko G. M., kuris pripažino vartojęs smurtą prieš K. J.. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad D. R. kaltinamas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį būtent dėl to, kad jis stumdamas iš tarpdurio lauk K. J. sudavė nukentėjusiajam vieną smūgį ranka į veidą. Tačiau kadangi D. R. ir G. M. veiksmai buvo vertinami kaip padaryti bendrininkų grupe, šiuo atveju nėra atribojama, kurio konkrečiai veiksmais nukentėjusiajam K. J. buvo sukelti nustatyti sužalojimai. Todėl D. R. taip pat kyla atsakomybė ne tik už smūgio sudavimą, bet ir už kilusius padarinius, kurie buvo tiesiogiai nulemti bendrais D. R. ir G. M. nusikalstamais veiksmais.

Taigi esant aptartų aplinkybių visumai apygardos teismas konstatuoja, kad byloje surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių D. R. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Tuo tarpu savitas apelianto nustatytų aplinkybių interpretavimas nepaneigia jų tikrosios esmės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

nutaria:

nuteistojo D. R. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Eduardas MaškevičiusTeisėjai Savinijus KatauskasZigmas Pocius