- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-12-01
- Bylos Nr.
- A-248-2114-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Birutė Janavičiūtė (pran.), Edvardas Sinkevičius
- Pareiškėjas
- O. B.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Edvardo Sinkevičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2006 m. sausio 30 d. sprendimą Nr.(15/6-6)-12PR-14, kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ir išsiųsti ją į Nigeriją, bei įpareigoti atsakovą jos bylą išnagrinėti iš naujo ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėja nurodė, kad atsakovas savo sprendime ją vadina Nigerijos piliete S. O., gimusia 1981 m. gegužės 23 d.. Tačiau tai yra klaida, nes ji yra Nigerijos pilietė O. B., gimusi 1987 m. gegužės 23 d.. Akivaizdu, kad skundžiamas atsakovo sprendimas buvo priimtas, neištyrus ir neįvertinus visų aplinkybių.
Atsiliepimas
Atsakovas su pareiškėjos skundu nesutiko.
Atsakovas nurodė, kad, nagrinėjant pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį, buvo išsamiai išanalizuota jos pateikta informacija bei informacija apie padėtį jos kilmės šalyje Nigerijoje. Pareiškėja anketose bei apklausose pateikdavo vis skirtingas versijas dėl jos persekiojimo Nigerijoje. Akivaizdūs nesutapimai jos pateiktoje informacijoje, pats pasakotų istorijų turinys buvo neįtikinamas ir sukėlė pagrįstų abejonių, ar pareiškėja atvyko į Lietuvą dėl baimės būti persekiojama savo kilmės šalyje. Todėl buvo pradėtas tyrimas, kurio metu buvo nustatyta, kad pareiškėjos tikrasis vardas ir pavardė yra ne tokie, kokius ji nurodė. Paaiškėjo, kad pareiškėja yra S. O., gimusi 1981 m. gegužės 23 d.. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja pateikė melagingus duomenis apie savo asmens tapatybę, atvykimo į Lietuvą tikslus bei aplinkybes, o jos papasakota tariamo persekiojimo istorija buvo mažai tikėtina, nesutapimai akivaizdūs, atsakovas padarė išvadą, kad nei pabėgėlio statusas, kurio suteikimą numato įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnis, nei papildoma apsauga, numatyta to paties įstatymo 87 straipsnyje, pareiškėjai negali būti suteikta.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. balandžio 21 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino. Teismas panaikino Migracijos departamento prie Vidaus reikalą ministerijos 2006 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. (15/6-6)-12PR-14 ir įpareigojo atsakovą pareiškėjos bylą išnagrinėti iš naujo bei priimti naują sprendimą.
Teismas nurodė, kad atsakovas teigė, jog pareiškėja (prieglobsčio prašytoja) prisistatė melagingu vardu ir pavarde, nurodė ne savo gimimo datą. Atsakovas rėmėsi Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2006 m. sausio 16 d. specialisto išvada Nr.7690, surašyta atlikus nuotraukų tyrimą. Išvadoje teigiama, kad užsienietės, prisistačiusios O. B., gimusia 1987 m. gegužės 23 d., nuotraukoje, darytoje Užsieniečių registracijos centre, bei užsienietės, pateikusios prašymą išduoti Lietuvos Respublikos vizą Lietuvos Respublikos ambasadoje Kaire, nuotraukoje yra pavaizduota ta pati moteris. Tačiau, apžiūrėjus pareiškėjos ir S. O. nuotraukas, kyla pagrįstų abejonių, ar tai tas pats asmuo. Specialisto išvada, padaryta remiantis nuotraukomis, negali vienareikšmiškai įrodyti minėtų asmenų tapatybės. Kitų įrodymų, kad pareiškėja nurodė ne savo vardą ir pavardę, byloje nėra, todėl darytina išvada, kad atsakovas nevisapusiškai išnagrinėjo aplinkybes, nesurinko įrodymų, patvirtinančių pareiškėjos asmenybę. Teismas nurodė, kad atsakovo vienintelis argumentas atmesti pareiškėjos prašymą buvo tai, kad ji pateikė melagingus duomenis apie savo asmenį. Atsakovas privalėjo įvertinti pareiškėjos prašymą pagal įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 ir 87 straipsnyje nustatytus kriterijus ir nustatyti, ar pareiškėja atitinka 1951 metų Ženevos konvencijoje „Dėl pabėgėlių statuso“ numatytą pabėgėlio sąvoką. Šiuo atveju atsakovas privalėjo įvertinti, ar pareiškėjos baimė grįžti į kilmės šalį yra pagrįsta, ar ji dėl religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei gali būti persekiojama, ar bijo naudotis savo valstybės gynyba ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti. Atsakovas pareiškėjos nurodytų aplinkybių visapusiškai neišsiaiškino ir neištyrė. Teismas nurodė, kad šiuo atveju buvo pažeistas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis, numatantis nuostatą, kad priimtas sprendimas turi būti pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis.
III.
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo abejoti Kriminalistinių tyrimų centro išvada dėl nuotraukų ekspertizės. Suabejojęs šia išvada, teismas turėjo iškviesti liudyti tyrimą atlikusį ekspertą arba skirti pakartotinę ekspertizę, tačiau to nepadarė.
2. Pirmosios instancijos teismo teiginys, kad vienintelis argumentas atmesti pareiškėjos prašymą buvo tai, kad ji pateikė melagingus duomenis apie savo asmenį, neatitinka bylos medžiagos. Pareiškėja taip pat pateikė mažiausiai tris jos tariamo persekiojimo Nigerijoje versijas, kurios visos yra skirtingos. Ji aiškino, kad, būdama katalike, turėjo būti paaukota, mirus stabmeldžių tikėjimo merginai. Ji taip pat aiškino, kad ją kaimo šventikas pasirinko tarnauti kaimelio dievui Olu, o ji, būdama krikščionė, to daryti negalėjo, bei aiškino, kad, būdama kaimelio karaliaus duktė, jam mirus, turėjo būti palaidota gyva kartu su juo. Taip pat nustatyta, kad į Lietuvą pareiškėja atvyko kartu su Nigerijos piliečių grupe, o ne viena, bėgdama nuo vien jai asmeniškai grėsusio persekiojimo. Akivaizdu, kad visos pateiktos persekiojimo istorijos neatitinka tikrovės, todėl nėra jokio pagrindo jų tikrinti. Nepaisant to, atsakovas atkreipė pareiškėjos dėmesį į jos byloje esančius prieštaravimus, tačiau ji atsisakė pateikti tikrovę atitinkančius faktus apie save.
3. Atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tiksliai įvykdė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nurodytas individualaus administracinio akto priėmimo sąlygas. Atsakovo sprendime nurodyti teisės aktai, kuriais buvo remtasi, bei atsakovo Prieglobsčio reikalų skyriaus 2006 m. sausio 30 d. išvada, kurios pagrindu priimtas sprendimas. Sprendime aiškiai nurodyta, kokios teisės pareiškėjai nėra suteiktos ir kokia yra sprendimo apskundimo tvarka. Sprendimas pasirašytas ir patvirtintas antspaudu. Su sprendimu bei minėta Prieglobsčio reikalų skyriaus išvada pareiškėja ir jos atstovas susipažino.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėja prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Vienas iš atsakovo motyvų, kuriuo remiantis buvo priimtas sprendimas nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio ir išsiųsti ją į Nigeriją, buvo tas, kad, atlikus jos ir S. O. nuotraukų ekspertizę, buvo nustatyta, jog nuotraukose yra vienas ir tas pats asmuo. Atsakovas rėmėsi tik Kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvada, tačiau neatsižvelgė į pareiškėjos kategorišką nesutikimą su tuo, kad ji vadinama S. O.. Atsakovas nepateikė bei neįvertino jokių kitų pareiškėjos tapatybės nustatymo faktui reikšmingų įrodymų.
2. Atsakovas net nebandė tikrinti pareiškėjai gresiančio pavojaus pagrįstumo. Šiuo atveju yra reikšmingas Europos žmogaus teisių teismo 2005 m. lapkričio 30 d. sprendimas N prieš Suomiją byloje. Europos žmogaus teisių teismas šiame sprendime pažymėjo, kad, sprendžiant klausimus, susijusius su prieglobsčio suteikimu, yra būtina preciziškai ištirti ir įvertinti individualią asmens persekiojimo istoriją ir negalima remtis vien tik tapatybės nustatymo kriterijumi. Tuo tarpu pareiškėjos atveju atsakovas netyrė jos pasakojimo ir nevertino jo pagrįstumo.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovo atstovė prašė apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytų argumentų pagrindu, pareiškėja ir jos atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnis nustato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje. Šiame straipsnyje pateikta pabėgėlio samprata atitinka pabėgėlio sampratą, pateiktą 1951 m. Ženevos konvencijoje „Dėl pabėgėlių statuso“ (1 straipsnis).
Vienas iš pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytų pagrindų, dėl kurių panaikintas atsakovo sprendimas- kad atsakovas netyrė, ar prieglobsčio prašytojas atitinka pabėgėlio sąvoką, nurodytą 1951 m. Ženevos konvencijoje „Dėl pabėgėlių statuso“. Kaip matyti iš 2006 m. sausio 30 d. išvados Nr.(15/ -6)-13PR-14RN „Dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Nigerijos pilietei S. O. bei jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Nigeriją“, išvadoje išvardintos pareiškėjos nurodytos versijos dėl jos persekiojimo kilmės šalyje, tačiau netirtas šių versijų realumas padėties Nigerijoje atžvilgiu. Pažymėtina, kad viena iš versijų (pareiškėja karaliaus duktė, ir jam mirus turi būti laidojama kartu su juo) išdėstyta 2006 m. sausio 12 d. prieglobsčio prašytojo apklausos dėl prieglobsčio suteikimo protokole, tačiau iš šio protokolo neaišku, koks prieglobsčio prašytojas buvo apklaustas (nenurodyta pavardė) (Migracijos departamento byla indeksas Nga 0015, bylos lapai 70-76). Pareiškėja apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad ji tokios versijos nepasakojo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad prieglobsčio prašytojos O. B. parašai įvairiuose dokumentuose visiškai skirtingi. Kitos dvi pareiškėjos nurodytos versijos susijusios su jos galimu persekiojimu religiniu pagrindu ir skiriasi tik detalėmis. Todėl atsakovo argumentas, kad pareiškėjos pasakojimų prieštaringumas įrodo, jog jos išgalvotos ir nėra pagrindo jas tikrinti, nepriimtinas. Atsakovas nesiaiškino, kokia padėtis Nigerijoje dėl religinio persekiojimo ir netyrė, ar pareiškėjos baimė būti persekiojamai religiniu pagrindu yra pagrįsta. Net ir nustačius, kad prieglobsčio prašytoja nurodė neteisingus asmens duomenis, persekiojimo galimybė turėjo būti patikrinta. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovas neišaiškino visų aplinkybių, reikšmingų sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, ir pagrįstai panaikino atsakovo sprendimą, kuriuo pareiškėjai atsisakyta suteikti pabėgėlio statusą bei įpareigojo jos prašymą išnagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.