Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėja Kristina Baškienė Baudž. byla Nr. 1A–549-174/2010 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.4.8.2.; 2.1.7.4. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nutartis

2010 m. lapkričio 25 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo G. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini), apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-07-07 nuosprendžio, kuriuo I. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini), išteisinta neįrodžius, kad ji dalyvavo nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 straipsnio 1 dalyje, padaryme.

Priteista iš G. Ž. 2 380 Lt I. Ž. išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ž. buvo kaltinama tuo, kad ji mušdama nežymiai sutrikdė žmogaus sveikatą, tai yra ji 2006 m. gruodžio 10 d., apie 01.00 val., gyvenamajame name, (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, tyčia kumščiais kelis kartus sudavė miegančiam G. Ž. į veidą, tokiu būdu nežymiai sutrikdė jo sveikatą.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, rėmėsi specialisto išvada Nr. G 2329/08 ( 03 ), kad 2006-12-10 G. Ž. buvo sumušta lūpa, tačiau šis sužalojimas galėjo gautis ne tik sumušus lūpą kietu buku daiktu, bet ir G. Ž. atsitrenkus į panašų daiktą. Teismas nuosprendyje taip pat konstatavo, jog liudytojai V. V. ir A. Š. nusikaltimo įvykio patys tiesiogiai nematė, o tik patvirtino paties nukentėjusiojo G. Ž. jiems nurodytas įvykio aplinkybes, todėl, pasak teismo, minėtų liudytojų parodymai nėra tiesioginiai įrodymai baudžiamojoje byloje. Teismo nuosprendyje taip pat nurodyta, kad liudytojas E. Ž. parodė matęs, kad ryte atsikėlusio tėvo G. Ž. lūpos yra ištinusios, tėvas buvo pagiringas, piktas ir spyrė jam – E. Ž., kad jis naktį neuždarė tualeto durų. Be to, VšĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės raštas patvirtina, kad 2006 m. gruodžio 10 d. 10.40 val. G. Ž. apžiūros metu paimtame jo kraujyje rasta 2,49 promilių alkoholio koncentracija. Šie duomenys, teismo nuomone, patvirtina, kad G. Ž. sužalojimų atsiradimo metu galėjo būti neblaivus, nes nuo įvykio praėjus beveik dešimčiai valandų jo kraujyje rasta net 2,49 promilių alkoholio koncentracija. Apeliantas teigia, kad teismas jo parodymus, jog sužalojimų atsiradimo metu jis buvo blaivus, o alkoholio išgėrė tik norėdamas numalšinti dėl sužalojimo jaučiamą skausmą, vertino kritiškai, nes, teismo nuomone, tokius parodymus jis davė tik po to, kai teisme buvo gauti dokumentai, patvirtinantys nukentėjusiojo neblaivumą. Teismas padarė išvadą, jog be paties nukentėjusiojo G. Ž., kuris sužalojimų atsiradimo metu galėjo būti neblaivus, parodymų, kitų įrodymų, patvirtinančių I. Ž. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, byloje nėra.

Kaip liudytojas apklaustas V. V. patvirtino matęs 2006 m. gruodžio 10 d. ryte sužalotą savo kaimyną G. Ž., pastarasis jam paaiškinęs, kad jį naktį sumušusi žmona, ir V. V. nuvežė jį į VšĮ Klaipėdos universitetinę ligoninę. Šios ligoninės išduotas ligos istorijos kortelės išrašas patvirtina, jog G. Ž. šioje ligoninėje lankėsi.

Liudytojas A. Š. patvirtino, jog 2006 m. gruodžio l0 d. matęs G. Ž. su sužalota lūpa, pastarasis jam pasakojęs, kad jį 2006 m. gruodžio 10 d. sužalojusi žmona I. Ž..

Specialisto išvadoje nurodyta, jog toks sužalojimas galėjo atsirasti sumušus lūpą kietu buku daiktu.

Šių įrodymų visuma, apelianto teigimu, įrodo I. Ž. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir dėl jos turėjo būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

Nukentėjusysis G. Ž. nurodo, jog nors pirmosios instancijos teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį rėmėsi jo kraujyje rasta alkoholio koncentracija, tačiau teismas nenurodė, kokį tiesioginį priežastinį ryšį tai turėjo su jo sužalojimu. Apeliantas pažymi, jog jis teismui davė paaiškinimus apie išgertą alkoholio kiekį iš karto po to, kai teismas paskelbė iš ligoninės gautą pažymą. Iki to laiko teismo posėdžiuose ši aplinkybė nebuvo tiriama, jo nebuvo klausiama apie tai.

Pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį remdamasis specialisto išvada, kurioje nurodyta, jog sužalojimai G. Ž. galėjo atsirasti ir jam pačiam atsitrenkus į kietą buką daiktą. Apelianto teigimu, tokių duomenų byloje nėra. Tuo tarpu teismas šių aplinkybių teisiškai nemotyvavo. G. Ž. aiškina, jog jam nustatyta alkoholio koncentracija kraujyje nesietina su sužalojimo faktu, tačiau pirmosios instancijos teismas šiomis aplinkybėmis rėmėsi priimdamas išteisinamąjį nuosprendį. Apelianto nuomone, šioje byloje reikalinga atlikti įrodymų tyrimą iškviečiant į teismo posėdį teismo medicinos ekspertą, kuris galėtų paneigti ar patvirtinti nukentėjusiojo G. Ž. parodymus, jog sužalojimo metu jis buvo blaivus, bei patvirtinti arba paneigti jo parodymus, kad sužalojimas buvo padarytas tik suduodat jam kietu buku daiktu, o jei atsitrenkiant jam pačiam į panašų daiktą galėjo gautis tokia sužalojimo lokalizacija. Teismas turėtų apklausti ekspertą, tačiau dėl objektyvumo kviestinas ne specialisto išvadą pateikęs, o kitas ekspertas.

Nukentėjusysis ir jo atstovas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Išteisintoji ir jos atstovas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl I. Ž. nekaltumo. Vien tai, kad nukentėjusysis G. Ž. apeliaciniame skunde nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi BPK 20 straipsnio nuostatomis, nuosprendyje padarytos išvados yra išsamios, pagrįstos nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o I. Ž. nekaltumą dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo visiškai patvirtina bylos įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo teigti, kad teismo išvados neatitinka įrodymų turinio ir kad vertinant įrodymus buvo iš esmės pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai. Tai, kad apeliantas su šiomis išvadomis nesutinka ir kitaip (subjektyviai) interpretuoja įrodymus, dar nereiškia BPK nuostatų pažeidimo. Privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo teiginiai, kad teismo išvados neparemtos įrodymais, nepagrįsti.

Nagrinėjamoje byloje G. Ž. kaltino I. Ž. tuo, kad ji 2006-12-06, apie 01.00 val., tyčia jam miegančiam kelis kartus kumščiais sudavė į veidą, tokiu būdu padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, tai yra nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamoji I. Ž. dalyvavo nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, padaryme. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.

Apelianto skundo argumentas, jog teismas, priimdamas nuosprendį, rėmėsi melagingais išteisintosios I. Ž. ir kaip liudytojų apklaustų Edgaro ir G. Ž., kurie yra jo ir I. Ž. sūnūs, parodymais, yra deklaratyvus ir niekuo nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas 2006-12-10 įvykio aplinkybes, pagrįstai rėmėsi nuosekliais teisme duotais išteisintosios I. Ž. parodymais, jog ji niekada G. Ž. nemušė, pats G. Ž. dažnai vartodavo alkoholinius gėrimus ir būdamas neblaivus tapdavo agresyvus, konfliktuodavo su aplinkiniais – buvo susimušęs su tėvu bei broliu. Nors I. Ž. parodė , jog neprisimena įvykio, kad G. Ž. būtų atsikėlęs su sumuštomis ar prakirstomis lūpomis, tik prisiminė, jog kartą pastarasis spyrė sūnui dėl to, kad jis naktį paliko neuždarytas vonios kambario duris.

Netikėti šiais išteisintosios parodymais nėra pagrindo. Juos visiškai patvirtina kaip liudytojų apklaustų I. Ž. ir G. Ž. sūnų G. Ž. ir E. Ž. parodymai.

Kaip liudytojas apklaustas nukentėjusiojo sūnus G. Ž. parodė, kad niekada nematė mamos (I. Ž.), mušančios tėvą. Išgėręs tėvas yra agresyvus, yra pakėlęs ranką prieš mamą, apspjovęs ją. Be to, nurodė, kad tėvas G. Ž. prieš kelis metus buvo susimušęs su savo broliu, jam buvo prakirsta lūpa.

Kaip liudytojas apklaustas nukentėjusiojo sūnus E. Ž. parodė, jog mama I. Ž. niekada nemušė tėvo G. Ž.. Priešingai, tėvas dažnai vartodavo alkoholį, dėl to pykosi su mama, yra prieš ją smurtavęs. Jis kartą matė, kad tėvui trenkė jo tėvas (E. Ž. senelis), o prieš Jūros šventę tėvas buvo susimušęs su savo broliu. Vieną rytą tėvas atsikėlė pagiringas, jam buvo praskelta lūpa, ji buvo patinusi, matėsi sukrešėjęs kraujas. Tėvas eidamas pro šalį spyrė jam, kad naktį neuždarė tualeto durų. E. Ž. supratimu, tėvas naktį atsitrenkė į atidarytas duris ir susižalojo lūpą, todėl supykęs ir spyrė jam – E. Ž..

Priešingai, nei teigia apeliantas, teismas įvertino kaip liudytojų apklaustų V. V. ir A. Š. (A. Š.) teisme duotus parodymus ir motyvuotai juos atmetė, kaip paneigiančius teisminio bylos nagrinėjimo metu pripažintomis įrodytomis aplinkybes. Nors pastarieji liudytojai apklausiami teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė matę sutinusias G. Ž. lūpas ir teigė, jog G. Ž. jiems papasakojo, kad naktį jam miegančiam trenkė žmona, tačiau vien aplinkybė, jog jie matė sutinusias G. Ž. lūpas, o pastarasis jiems nurodė, kad jį sumušė žmona, negali būti įrodymas fakto, kad G. Ž. būtent sumušė žmona. Tiek V. V., tiek A. Š. tiesiogiai įvykio aplinkybių nematė.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai vertino G. Ž. parodymus apie tai, kad jis sužalojimų atsiradimo metu buvo blaivus. Nors šią aplinkybę pastarasis neigia, tvirtindamas, jog alkoholio vartojo po I. Ž. jam suduotų smūgių į veidą, norėdamas numalšinti skausmą, tačiau apylinkės teismas pagrįstai šiuos G. Ž. parodymus vertino kritiškai, atsižvelgdamas visų pirmą į tai, jog šią aplinkybę pastarasis nurodė tik po to, kai teismas gavo medicininius duomenis, patvirtinančius jo neblaivumą. Ligoninės išraše iš G. Ž. medicininių dokumentų ir VšĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės rašte nurodyta, kad 2006-12-10 10.40 val. G. Ž. apžiūros metu jo kraujyje rasta 2,49 promilės alkoholio. Šie duomenys patvirtina, kad sužalojimų atsiradimo metu nukentėjusysis G. Ž. galėjo būti neblaivus. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas aplinkybę, jog nuo įvykio praėjus beveik dešimčiai valandų laiko G. Ž. kraujyje rasta net 2,49 promilės alkoholio, pagrįstai vertino kaip paneigiančią pastarojo parodymus apie tai, kad jis sužalojimų atsiradimo metu buvo blaivus, o alkoholio išgėrė tik po to, norėdamas numalšinti dėl sužalojimo jaučiamą skausmą. Be to, kaip minėta, kaip liudytojas apklaustas nukentėjusiojo sūnus E. Ž. patvirtino, jog vieną rytą tėvas atsikėlė pagiringas su praskelta ir patinusia lūpa, ant kurios matėsi sukrešėjęs kraujas. Jis suprato, kad tėvas naktį atsitrenkė į paliktas atidarytas duris ir susižalojo lūpą, nes eidamas pro šalį spyrė jam supykęs, kad šis naktį neuždarė tualeto durų.

Be to, 2008-12-10 specialisto išvadoje Nr. G 2329/08 (03) nurodyta, kad remiantis G. Ž. apžiūros, medicininių dokumentų ir jo nurodytų įvykio aplinkybių duomenimis, G. Ž. nežymiai sutrikdyta sveikata dėl bukos traumos, paveikus lūpas kietu buku daiktu, tai yra sumušant ar atsitrenkiant į panašų daiktą. Apeliantas teigia, jog teismas pripažinęs patį sužalojimo faktą nenurodė teisinių argumentų, paneigiančių jo nurodytas aplinkybes apie tai, jog jis buvo sužalotas kaltinamosios. Priešingai šiam apelianto teiginiui, pažymėtina, jog teismas išvadą, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti pats, padarė įvertinęs byloje surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visumą – kaltinamosios, liudytojų Edgaro ir G. Ž. parodymus, kartu ir specialisto išvadą. Kaip pagrįstai konstatavo apylinkės teismas, specialisto išvada, kad 2006-12-10 G. Ž. buvo sumušta lūpa, nekelia abejonių, tačiau tai nėra pakankamas įrodymas G. Ž. kaltei pagrįsti. Specialistas nurodė, kad toks sužalojimas galėjo atsirasti ne tik sumušus lūpą kietu buku daiktu, bet ir G. Ž. atsitrenkus į panašų daiktą. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu apklaustas ekspertas R. P. Pečkus paaiškino, jog specialisto išvadoje konstatuoti G. Ž. sužalojimai galėjo atsirasti jam pačiam atsitrenkiant į kietą buką daiktą. Be to, kaip minėta, G. Ž. sūnus, apklausiamas kaip liudytojas, parodė, jog tą rytą tėvas buvo pagiringas, matė sutinusią jo lūpą, tėvas jam spyrė supykęs, kad jis (E. Ž.) neuždarė tualeto durų, todėl jis pagalvojo, kad tėvas susižalojo pats. Aptartos aplinkybės nepaneigia specialisto išvados, jog G. Ž. galėjo būti sužalotas ne tik jį sumušant, bet ir jam pačiam atsitrenkus į kietą buką daiktą. Taigi nors byloje nustatytas G. Ž. sužalojimo faktas, tačiau vien ši aplinkybė tik nukentėjusiojo parodymų kontekste neleidžia daryti išvadą, jog būtent I. Ž. jį sužalojo. Kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, be paties nukentėjusiojo G. Ž., kuris sužalojimų atsiradimo metu galėjo būti neblaivus, parodymų, kitų įrodymų, patvirtinančių I. Ž. kaltę, padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, byloje nėra.

Nukentėjusiojo G. Ž. parodymus laikyti patikimais ir nekeliančiais abejonių nėra pakankamo pagrindo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.5., 3.1.8. punktuose nurodoma, kad nuosprendyje teismas turi konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados apkaltinamajame nuosprendyje turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Šiuo atveju jokiais kitais bylos įrodymais nepatvirtinti G. Ž. duoti parodymai negali būti vieninteliu ir lemiamu I. Ž. kaltės įrodymu. Nesant pakankamai objektyvių ir patikimų kaltę neginčijamai galinčių patvirtinti įrodymų, patvirtinančių, kad kaltinamoji I. Ž. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir nesant paneigtai versijai, jog nukentėjusysis G. Ž. galėjo susižaloti pats, pirmosios instancijos teismas pagrįstai I. Ž. išteisino, neįrodžius, kad ji dalyvavo šio nusikaltimo padaryme. Apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumu.

Bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apelianto apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo G. Ž. apeliacinį skundą atmesti.