- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-02-14
- Bylos Nr.
- I-1171-437/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03554-2013-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Raimondas Blauzdžius
- Pareiškėjas
- E. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Raimondas Blauzdžius, dalyvaujant vertėjai Meilutei Krinickaitei, pareiškėjui E. A., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas E. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-3) prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovės atstovas) buvo laikomas nuo 2009-09-14 iki 2010-10-13 įvairiose kamerose, kurių plotas yra iki 7,9 kv. m., su kitais keturiais nuteistaisiais taip pažeidžiant Lietuvos higienos normos reikalavimus bei pažeidžiant Kalėjimų departamento 2011-05-11 įsakymu Nr. V-124 nustatytus 3,6 kv. m. ploto reikalavimus. Pažymėjo, kad kamerose tualetas buvo be durų, pertvertas 1,20 metro aukščio sienele, kamerose buvo kriauklė rankom plauti, stalas, dvi kėdės, radiatorius, spintelės. Pareiškėjo teigimu kamerose, kuriose jis buvo laikomas, trūko gryno oro (ypač žiema), buvo kitų nepatogumų. Dėl tokių laikymo sąlygų skaudėdavo galvą, negalėjo miegoti nuo įtampos, kildavo konfliktai, tapo irzlus. Lukiškių TI-K administracija į jo skundu nereagavo, pats jis lietuviškai nemoka, todėl nežinojo visų vidaus taisyklių. Dėl tokių Lukiškių TI-K veiksmų patyrė neturtinę žalą.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundą su jame išdėstytais argumentais.
Atsiliepimas
Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybę, atsiliepime (b. l. 12-17) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Pažymėjo, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra – 954 asmenys, tačiau šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų. Didžiausią dalį čia esančių žmonių sudaro suimtieji, taip pat čia yra laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos bei nuteistieji, kurie įstaigoje yra palikti atlikti ūkio darbus. Nuteistieji iki gyvos galvos užima kameras nuo 1 iki 75, ir atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus jie laikomi po 1 žmogų (tik labai retais atvejais jų pačių prašymu jie gali būti laikomi po 2 asmenis).
Paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Taip pat, skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi ir Bausmių vykdymo kodekso 70 str. numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl šių aplinkybių, kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.
Taip pat paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius visą laiką yra išduodamas į kameras. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „K.“, kuri nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.
Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas į teismą dėl tariamai jam padarytų pažeidimų, už laikotarpį, kurį praleido Lukiškių TI-K, t. y. nuo 2009-09-14 iki 2010-10-13, kreipėsi 2013-09-03 ir prašo pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
Teismo posėdyje atsakovės atstovai nedalyvavo, apie teismo posėdį jiems pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui. Žalos atsiradimą pareiškėjas kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K.
Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K, su pertraukomis, buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2009-09-14 iki 2010-10-13.
Teismas pažymi, kad ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą ir taikytiną teismų praktiką, į tai, kad pareiškėjas termino atnaujinti neprašo, svarbių priežasčių, kodėl kreipėsi daugiau nei po trejų metų nenurodo, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovės atstovo prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2013-09-03, ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui neturinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2010-09-03 iki 2010-10-13.
Nuo 2010-04-11 įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, numatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 p.
Lukiškių TI-K atsiliepime detalizavo kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dydį bei asmenų, su kuriais buvo laikomas, skaičių. Remiantis pateiktais duomenimis matyti, kad pareiškėjas (atmetus laikotarpį dėl kurio šioje byloje yra suėjusi senatis) 2010-09-03 - 2010-09-14 buvo kameroje Nr. 293, kurios plotas yra 8,20 kv. m. ir kurioje ryte buvo 4, vakare - 4 asmenys kameroje; 2010-09-15 buvo kameroje Nr. 293 (ryte - 3, vakare - 4 asmenys kameroje); 2010-09-16-2010-09-23 buvo kameroje Nr. 293 (ryte - 4, vakare - 4 asmenys kameroje); 2010-09-24 buvo kameroje Nr. 293 (ryte - 2, vakare - 4 asmenys kameroje); 2010-09-25 - 2010-09-27 buvo kameroje Nr. 293 (ryte - 4, vakare - 4 asmenys kameroje); 2010-09-28 buvo kameroje Nr. 293 (ryte - 3, vakare - 4 asmenys kameroje); 2010-09-29 - 2010-10-12 buvo kameroje Nr. 293 (ryte - 4, vakare - 4 asmenys kameroje); 2010-10-13 pareiškėjas išvyko į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją 3-ąją valdybą. Iš šių duomenų matyti, kad laikotarpiu nuo 2010-09-03 iki 2010-10-12 imtinai, t. y. iš viso 39 dienas, vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko nustatytų reikalavimų.
Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, išdėstytas faktines aplinkybes, atsakovę atstovaujančios institucijos argumentus (atsiliepime nurodytas pareiškėjo judėjimo grafikas), be kita ko patvirtinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas būtent perpildytose kamerose, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punktą kamerose turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro. Pažymėtina, kad pareiškėjas tariamą higienos normos pažeidimą įvardino nenurodydamas kokiose kamerose šis pažeidimas, pasak jo, buvo. Byloje jokių objektyvių įrodymų, kad nagrinėjamu atveju šios įstatymo normos nesilaikyta, nėra.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Teismo vertinimu, atsakovės atstovo atsiliepime aprašyta Lukiškių TI-K patalpų vėdinimo sistema atitinka nustatytą teisinį reglamentavimą. Lukiškių TI-K paaiškinimais teismui nėra pagrindo abejoti. Pareiškėjo argumentas dėl blogos ventiliacijos atmestinas kaip nepagrįstas, nes patalpos vėdinamos natūraliu būdu, atsidarant langus. Įrodymų, kad nebuvo galimybės atidaryti langus ir pravėdinti patalpas, nepateikta.
Iš byloje pateiktos paslaugų teikimo sutarties Nr. 102 (b. l. 20-30), kuri vėliau buvo tęsiama, sudarytos tarp UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stoties“ ir Lukiškių TI-K, matyti, jog Lukiškių TI-K patalpose (sandėliuose, virtuvėje, pirtyje, miegamosiose patalpose) UAB „V.“ įsipareigoja atlikti vabzdžių naikinimą bei dezinfekciją.
Taip pat pastebėtina, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų teikęs skundus dėl netinkamų jo laikymo sąlygų. Pažymėtina, jog pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Iš to seka, kad grindžiant neturtinės žalos reikalavimus blogos kamerų būklės kontekste taip pat būtina pateikti tai patvirtinančius įrodymus. To nepadarius, laikytina, kad pareiškėjo reikalavimai nepagrįsti objektyviais įrodymais.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina ir iš kitų higienos normos reikalavimų pažeidimų Lukiškių TI-K. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kokias konkrečias pasekmes šie pažeidimai jam sukėlė, apsiribodamas tik šių pažeidimų abstrakčiu įvardijimu.
2009-07-10 Kalėjimų departamento įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ 14.6 punkte yra įtvirtinta, jog: kamerose turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti. Tuo tarpu pareiškėjo teigimu, kamerose, kur jis buvo laikomas, sėdimos vietos buvo numatytos tik dviem asmenims, nors kamerose būdavo daugiau asmenų.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovės atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą dėl šių pareiškėjų teiginių (inventoriaus) nepasisako. Byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas raštiškai būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl inventoriaus trūkumo kamerose. Atsižvelgiant į tai teismas daro išvadą, kad pareiškėjo tvirtinimas dėl inventoriaus stygiaus yra nepagrįstas.
Pareiškėjas, kaip pagrindą neturtinei žalai atlyginti nurodė sveikatos pablogėjimus, kurie atsirado dėl aukščiau paminėtų laikymo sąlygų įkalinimo įstaigoje, tačiau šiuos argumentus patvirtinančių įrodymų teismui nepateikė. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui. Pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kad pastarajam būtų pablogėjusi sveikata ir kurios pablogėjimas būtų susijęs būtent su netinkamomis gyvenimo sąlygomis. Vertinant bylos duomenis nenustatyta, jog pareiškėjo kalinimo sąlygos turėjo įtakos jo sveikatai. Teismo vertinimu, skundo argumentai dėl patirtų neigiamų veiksnių, laikytini tik subjektyviu pareiškėjo teiginiu, nes jų nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai, dėl šios priežasties šie pareiškėjo argumentai nevertinami kaip susiję su pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimu.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-06-26 sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012-02-06 nutartis administracinėje byloje Nr.A146-39/2012; 2012-03-19 nutartis administracinėje A438-336/2012 ir kt.). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012 ir kt.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007-11-05 nutartyje administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007, pažymėjo, kad, siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris reiškia pretenzijas dėl ploto stygiaus sukeliamų pasekmių ir kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal CK 6.271 str. nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 str. numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytų valdžios institucijų (nagrinėjamu atveju – Lukiškių TI-K) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 str. nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Teismas pažymi, kad pagal CK 6.250 str. 1 d. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 d. nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Administracinių teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio tesimo administracinės bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009 ir kt.) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 str. 2 d., tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 d. (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos žmogaus teisių teismo 2003-11-06 sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Teismas turi nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti. Kiekvienas atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių fiksuotų administracinėje byloje.
Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Šioje byloje pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytos valdžios institucijos – Lukiškių TI-K – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, neatsižvelgiant į tai, ar nustatomas turtinės žalos padarymo faktas.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad tam tikrą laiką pareiškėjui nebuvo užtikrintos laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos. Todėl vertindamas pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, teismas atsižvelgia ir šio į pažeidimo trukmę, vertybes, kurioms daromas pažeidimas kėlė grėsmę. Visa tai galėjo sukelti pareiškėjui tam tikrų fizinių nepatogumų, diskomfortą.
Atsakovės atstovas atsiliepimo argumentas, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo, nes privalo vykdyti teismų nutartis dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo bei teismų nuosprendžius, todėl neturėjo galimybės asmeniui užtikrinti minimalaus teisės aktų reikalaujamo gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą pareiškėjui. Pabrėžtina, kad byloje sprendžiamas ne atsakovės atstovo, o valstybės deliktinės atsakomybės klausimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-01-23 sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-121/2009; 2010-03-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-122/2010).
Atsižvelgdamas į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką, byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų (gyvenamojo ploto normos pažeidimo) bei paminėtą teismų praktiką, įvertinęs pažeidimo trukmę ir mastą, teismas pripažįsta, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju patyrė papildomų fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, ko nebūtų atsitikę, jei jis Lukiškių TI-K būtų buvęs kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Tai rodo, kad nagrinėjamu atveju CK 6.271 straipsnio prasme valstybė neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjui kilo tam tikros pasekmės, o tai sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą.
Nagrinėjamu atveju, teismas, atsižvelgdamas į šios konkrečios bylos aplinkybes, sukeltas pasekmes, faktą, kad pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praėjus beveik 4 metams nuo jo atvykimo į Lukiškių TI-K, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-12-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2791-12), taip pat vadovaudamasis teisingumo bei protingumo kriterijais, daro išvadą, kad 200 Lt suma už netinkamas ir teisės aktus pažeidžiančias kalinimo sąlygas (viso 39 dienas) laikytina pakankama pareiškėjo neigiamiems išgyvenimams kompensuoti.
Remiantis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies (ABTĮ 88 str. 1 d. 5 p.).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–88 str.
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
pareiškėjo E. A. skundą patenkinti iš dalies.
Pareiškėjui E. A. priteisti 200 Lt (du šimtus litų) neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.