- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-01-16
- Bylos Nr.
- 1A-74-318/2018
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Regina Pocienė, Algimantas Valantinas, Daiva Pranytė-Zalieckienė
- Nuteistasis
- V. S.
- Nukentėjusysis
- V. B.
- Advokatai
- Kęstutis Ožiūnas
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algimanto Valantino ir Daivos Pranytės – Zalieckienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. pripažintas kaltu ir nuteistas:
pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 6 (šešiems) mėnesiams;pagal BK 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu V. S. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė 2 (dvejų) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Į bausmės laiką įskaitytas V. S. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2016 m. kovo 30 d. iki 2016 m. balandžio 1 d. (2 dienos).
V. S. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas iki nuosprendžio įsiteisėjimo paliktos nepakeistos.
Procesas pagal nukentėjusiojo V. B. civilinį ieškinį dėl 2 000 Eur neturtinės žalos ir 170 Eur turtinės žalos, Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį dėl 627,33 Eur priteisimo ir (duomenys neskelbtini) ieškinį dėl 63,60 Eur priteisimo nutrauktas.
Šiaulių apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. nuosprendžio dalis, kuria S. Č. išteisintas pagal BK 181 straipsnio 2 dalį ir pagal BK 181 straipsnio 1 dalį atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnis), V. V. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, apeliacine tvarka neskundžiama.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
V. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis ir V. V. 2015 m. lapkričio 23 d., apie 12.00 val., (duomenys neskelbtini) namo, tyčia, veikdami bendrininkų grupėje, V. S. pribėgus prie nukentėjusiojo V. B., sugriebus ranka už nukentėjusiojo peties ir jį laikant, tuo pačiu metu V. V. suduodant vieną smūgį V. B. kumščiu į veidą, taip padarant nukentėjusiajam muštinę žaizdą dešiniame antakyje, poodinę kraujosruvą dešinės akies srityje, bendrais tyčiniais veiksmais padarė nukentėjusiajam V. B. nežymų sveikatos sutrikdymą.V. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 181 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2016 m. sausio 25 d., apie 14.20 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje, važiuodamas mikroautobusu „Renault Master“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančiu E. R., kurį vairavo S. Č., sėdėdamas mikroautobuso vairuotojo keleivio pusėje, autobusų sustojimo stotelėje „A. G.“, pro mikroautobuso langą pasikvietė nukentėjusįjį V. B. į mikroautobusą. Pastarajam įlipus ir mikroautobusui važiuojant, V. S. perėjo į mikroautobuso galinę dalį ir ten, panaudodamas fizinį smurtą, t. y. suduodamas ne mažiau kaip 7 smūgius nukentėjusiajam V. B., neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai savo naudai reikalavo perduoti turtą – 400 Eur. Po to V. S., tęsdamas savo nusikalstamą veiką, laikotarpiu nuo 2016 sausio 25 dienos, bet ne vėliau nei iki vasario 11 dienos, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su S. Č., panaudodami psichinę prievartą – psichologinį smurtą, skambučiais ir SMS žinutėmis iš V. B. reikalavo V. S. naudai perduoti turtą – pinigus ir nurodė R. V. sąskaitą (duomenys neskelbtini), į kurią V. B. pervedė: 2016 m. sausio 29 d. 50 Eur ir 2016 m. vasario 11 d. 70 Eur. R. V., pinigus paėmęs, juos per S. Č. perdavė V. S.Nuteistasis V. S. apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. nuosprendį panaikinti dalyje, kurioje jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, jį išteisinti. Apeliantas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nuteistasis V. S. apeliaciniame skunde teigia, kad jis nukentėjusiajam A. B. jokio smūgio nesudavė, susistumdymo metu buvo jam sugriebęs už peties, fizinio skausmo jam nesukėlė. Apelianto teigimu, smūgį nukentėjusiajam sudavė V. V. Tai patvirtina ir pastarojo parodymai teisiamojo posėdžio metu kad: „atsisukau ir pamačiau, kad V. S. stumdosi su V. B., priėjau ir sudaviau V. B., tada išvažiavome“ (2017 m. balandžio 14 d. teismo posėdžio protokolo 4 lapas). Nuteistasis V. S. tvirtina, kad nebuvo susitaręs su V. V. naudoti prieš nukentėjusįjį smurtą ir jo pagalbos neprašė. V. V. sudavė smūgį pats savo iniciatyva. Todėl apeliantas mano, kad jo veiksmai netinkamai įvertinti kaip BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas. Kadangi nukentėjusiojo sveikatą sutrikdė V. V. suduotas smūgis, o ne jo veika, prašo jį pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Nuteistasis V. S. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagal BK 181 straipsnio 2 dalį paskyrė jam neteisingą bausmę. Nuteistasis šiuo metu dėl savo veiksmų prieš nukentėjusįjį labai gailisi, pilnai suvokia, kad pasielgė neteisėtai, savo veiksmus vertina neigiamai. Apelianto manymu, nors pirmosios instancijos teismas jam skyrė bausmę mažesnę, negu BK 181 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis, tačiau, jo manymu, parinkdamas bausmės dydį teismas neįvertino visų reikšmingų aplinkybių.Apeliantas skunde nurodo, kad pašalino savo padarytos nusikalstamos veikos pasekmes, t. y., atlygino nukentėjusiajam padarytą turtinę ir neturtinę žalą, nukentėjusysis priėmė nuteistojo V. S. atsiprašymą žodžiu, taip pat patvirtino, jog neturi pretenzijų dėl žalos atlyginimo. Apeliantas taip pat teigia, jog pasirūpino, kad būtų atlyginta ir (duomenys neskelbtini) padaryta žala. Šios aplinkybės rodo, kad jo veiksmais didelė ar neatstatoma žala nebuvo padaryta. Nuteistojo manymu, teismas, parinkdamas jam bausmę, šių aplinkybių neįvertino.Be to šio nusikaltimo įvykio metu nosies kaulų lūžis - nesunkus sveikatos sutrikdymas buvo sukeltas, smūgiuojant D. K. Tai apklausose nurodė ir pats nukentėjusysis. Specialisto išvadoje nurodoma, kad sužalojimai galėjo būti padaryti vieno trauminio poveikio pasekmėje. Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nustatė jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, t. y., kad jis pripažino savo kaltę ir dėl to nuoširdžiai gailisi bei, kad savo noru atlygino padarytą žalą. Apeliantas teigia, jog, skiriant bausmę, būtina vadovautis ne tik sankcijoje numatytos bausmės dydžiu, tačiau ir teisingumo principu, atsižvelgti į visas nusikalstamos veikos padarymo, atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir kaltinamojo asmenybę. Apeliantas nurodo, kad yra teistas, dirba pagal individualios veiklos liudijimą, padarė išvadas dėl savo elgesio ir bando daugiau klaidų nebedaryti. Šiuo metu jis suvokia kaip neatsakingai, nepateisinamai pasielgė ir, kad dėl to turi atsakyti, tačiau taip pat supranta, kad įkalinimas jo nepadarys geresniu žmogumi. Tik būdamas laisvėje jis galėtų įrodyti, kad pasitaisė ir daugiau tokių klaidų nedarys. Kadangi bausmės paskirtis yra ne tik nubausti kaltininką, bet ir jį pataisyti, bei suteikti viltį, taip įgyvendinti teisingumo principą, nuteistasis prašo rasti galimybę sušvelninti jam apygardos teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis V. S. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. S. apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą paduoto apeliacinio skundo ribose, įvertinusi byloje surinktus bei apygardos teismo ištirtus ir nuosprendyje aptartus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nuteistajam V. S. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas ir teisingas išvadas dėl nusikalstamų įvykių, nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų sudėties, jo kaltės padarius nusikaltimus, numatytus BK 140 straipsnio 1 dalyje, 181 straipsnio 2 dalyje. Skundžiamas teismo nuosprendis surašytas laikantis BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų – apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas išdėstė įrodytomis pripažintų nusikalstamų veikų aplinkybes, t. y. jų padarymo vietą, laiką, būdą, įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus, nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvus bei išvadas. Nuteistojo V. S. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, pateikiamas savas byloje surinktų įrodymų ir aplinkybių vertinimas ir interpretavimas nepaneigia apygardos teismo padarytų išvadų ir negali būti vertinami kaip pagrindas naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį.
Dėl nuteistojo V. S. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį
Apeliantas teismo nustatytų faktinių aplinkybių neginčija. Jis pripažįsta, kad sugriebė nukentėjusiajam V. B. ranka už peties, o V. V. sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam kumščiu į veido sritį, tačiau tvirtina, jog jis savo veiksmais V. B. nežymaus sveikatos sutrikdymo nepadarė, nes ne dėl jo, o dėl V. V. veiksmų nežymiai buvo sutrikdyta V. B. sveikata. Jis V. V. pagalbos neprašė, su juo sužaloti nukentėjusįjį nesitarė, teigia, jog pastarasis veikė savo iniciatyva, o apeliantas su pastaruoju nebendrininkavo šio nusikaltimo padaryme. Tokie apelianto argumentai nepagrįsti.Nagrinėjamoje byloje objektyviai nustatyta, kad konflikto metu nukentėjusiajam V. B. buvo padarytas tyčinis nežymus sveikatos sutrikdymas. Specialisto išvadoje Nr. G 819/2016(04) nurodyta, kad V. B. buvo padaryta muštinė žaizda dešiniame antakyje, poodinė kraujosruva dešinės akies srityje. Sužalojimai 2015 m. lapkričio 23 d. galėjo būti padaryti vienu trauminiu poveikiu kietu buku daiktu ar paviršiumi paveikus dešinę veido pusę. V. B. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 117).Iš nuoseklių nukentėjusiojo V. B. parodymų matyti, kad, jam išlipus iš autobuso, prie jo sustojo automobilis. Iš automobilio išlipo V. S., S. Č. ir dar kitas asmuo (nustatyta, kad V. V.). Prie nukentėjusiojo pribėgo V. S. ir V. V. V. B. atsisuko, ir jie kažką jam pasakė. Po to V. S. čiupo jį už peties, laikė, o V. V. smogė jam į veidą. Po to jie pasakė, kad tempiam į automobilio bagažinę ir vežam, tačiau S. Č. patarė, greičiau iš tos vietos išvažiuoti. Tuomet jie visi sušoko į automobilį ir išvažiavo (t. 1, b. l. 95-97). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui, gali turėti įrodomosios reikšmės kaip ir tokių asmenų parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu, kuriais teismas gali grįsti savo išvadas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010, 2K–502/2013 ir kt.). Taigi, nukentėjusiojo V. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, kaip nešališkam baudžiamojo proceso subjektui, pagrįstai pripažinti tinkamais įrodymais BPK 20 straipsnio prasme. Šie nukentėjusiojo V. B. parodymai, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktu, buvo pagarsinti teisiamajame posėdyje. Jie iš esmės neprieštarauja ir nuteistojo V. S. parodymams. Nuteistasis V. S. parodė, kad įvykio dieną jis, S. Č. ir V. V., bevažiuodami automobiliu, pamatė einantį V. B., todėl V. S. paprašė sustoti. Jie su V. B. susistumdė. Tuo metu prie jų atsirado V. V. ir trenkė V. B. į akį (t. 4, b. l. 125-128). Nuteistasis V. V., duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, taip pat patvirtino, kad jis sudavė nukentėjusiajam V. B. smūgį į veido sritį, nes taip norėjo atitraukti V. S. nuo nukentėjusiojo V. B. (t. 4, b. l. 126). Taigi nukentėjusiojo V. B., nuteistųjų V. V., V. S. parodymais objektyviai nustatyta, kad, pamatę einantį V. B., abu nuteistieji išlipo iš automobilio ir nuteistasis V. S. sugriebė V. B. už peties, o nuteistasis V. V. tuo pačiu metu sudavė nukentėjusiajam V. B. smūgį į veidą, o paskui abu jį norėjo tempti į bagažinę ir vežtis ir tų smurtinių veiksmų tąkart atsisakė tik įsikišus S. Č. Taigi šie faktiniai duomenys ir nustatytos nusikaltimo padarymo aplinkybės rodo, kad V. B. atžvilgiu smurto naudojimo iniciatoriumi buvo V. S., kuris ir po nukentėjusiajam V. V. suduoto smūgio tam neprieštaravo, o faktiškai dalyvavo svarstant ir tolesnio smurto naudojimo galimybes prieš nukentėjusįjį, V. B. prievarta kišant į automobilio bagažinę. Taigi apelianto nusikalstami veiksmai įvykio metu rodo, kad, nuteistiesiems V. S. ir V. V. pribėgus prie V. B., V. S. tyčia apėmė ne tik jo stumdymą ar sučiupus už peties jo laikymą, tačiau ir kitokio smurto prieš jį naudojimą. Tam neprieštarauja ir V. S. smurtiniai veiksmai vėliau, padaryto V. B. turto prievartavimo metu. Nors V. V. aiškino, kad smogdamas nukentėjusiajam, norėjo taip apginti savo draugą V. S., tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokį jo aiškinimą pripažino nepagrįstu, nes nustatytomis aplinkybėmis V. S. joks pavojus negrėsė.Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika įvykdoma bendromis kelių asmenų pastangomis. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, jog kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Būtinas bet kurios bendrininkavimo formos požymis yra kaltininkų tarpusavio susitarimas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad susitarimas dėl nusikalstamos veikos gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-229/2008, 2K-485/2008, 2K-400/2011, 2K-630/2011, 2K-458/2014 ir kt.). Susitarti įmanoma ir rodant pritarimą kito asmens smurtavimui, prisidedant prie smurtinių veiksmų, slepiant nusikaltimo pėdsakus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2011). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje. Taigi, kvalifikuojant nusikalstamą veiką, kaip padarytą bendrininkų grupės, būtina konstatuoti, kad tarp asmenų buvo susitarimas ją įvykdyti, tačiau šis susitarimas nebūtinai turi būti išankstinis ar išreikštas kokia nors akivaizdžia forma. Tai reiškia, kad veika gali būti pradėta ir spontaniškai. Nėra būtina, kad kiekvienas bendrininkas įvykdytų visus nusikalstamos veikos sudėtyje numatytus veiksmus. Bendrininku pripažįstamas ir toks asmuo, kuris atliko dalį nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius atitinkančių veiksmų, jeigu suvokė bendrą sumanymą ir savo veiksmais prisidėjo prie jo įgyvendinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-636/2011, 2K-340/2013). Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie nuteistųjų V. V. ir V. S. išankstinį susitarimą bendrai smurtauti prieš V. B., tačiau šios bylos įrodymais nustatytos nusikalstamų veiksmų padarymo aplinkybės rodo, kad V. S. su kitu nuteistuoju V. V. veikė spontaniškai, bendrą sutarimą išreikšdami konkliudentiniais smurtiniais tarpusavyje suderintais veiksmais: V. S. čiupo nukentėjusįjį už peties ir jį laikė, o šiam atsisukus, nuteistasis V. V. smogė nukentėjusiajam V. B. į veido sritį. Nuteistasis V. S. matė tokius kito nuteistojo V. V. veiksmus, suvokė bendrais veiksmais daromos pavojingos nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad, taip veikiant, nukentėjusiajam bus sukeltas fizinis skausmas, jis gali būti nežymiai sužalotas. Nors V. S. savo veiksmais tuo metu nesiekė nežymiai sužaloti nukentėjusiojo sveikatą, tačiau sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti. Taigi jis veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia kartu su bendravykdytoju V. V., siekdami įgyvendinti jų abiejų bendrą sumanymą – smurtauti prieš nukentėjusįjį V. B.Todėl, esant nustatytoms tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nepriklausomai nuo to, kurio konkrečiai iš nuteistųjų smurtiniais veiksmais nukentėjusiajam V. B. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, dėl kilusių padarinių – nežymaus jo sveikatos sutrikdymo - yra atsakingi abu nuteistieji, nes jie šio nusikaltimo padarymo metu veikė bendrais suderintais veiksmais bendrininkų grupėje.
Dėl nuteistajam V. S. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės
Apeliantas nuteistasis V. S., skųsdamas Šiaulių apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, nustatytų faktinių aplinkybių, įrodymų pakankamumo ir jų įvertinimo bei jo nusikalstamos veikos kvalifikavimo neginčija, tačiau nesutinka su paskirtos bausmės – laisvės atėmimo 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, dydžiu, manydamas, jog tokia bausmė aiškiai per griežta, todėl prašo ją švelninti.Apelianto prašymas atmestinas.Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Skiriant bausmę turi būti siekiama visų BK straipsnio 2 dalyje nustatytų bausmės tikslų. Įstatymas nė vienam iš jų nesuteikia prioriteto. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Paskirta bausmė yra veiksminga tada, kai ja įgyvendinami visi bausmei keliami tikslai. Teisingumo principas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitinka įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, o skiriama bausmė adekvati padarytai veikai. Teismas, skirdamas bausmę konkrečioje byloje, turi atsižvelgti ne tik BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardytus reikalavimus, bet ir į nusikaltusio asmenybę apibūdinančius požymius, jo elgesį nusikalstamos veikos darymo metu, visuomenės intereso reikšmę, vykdant teisingumą ir pan., nes visos baudžiamojo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, konkrečioje baudžiamojoje byloje yra vienodai svarbios tiek vertinant kiekvieną nustatytą aplinkybę atskirai, tiek ir jų visumą. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje nustatytą bausmės dydį, kuris turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-137/2013).Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam V. S. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, minėtų įstatymų reikalavimų nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. S. bausmę pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, atsižvelgė į šio nusikaltimo pavojingumo visuomenei laipsnį, kad V. S. padarė sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis), nusikaltimo stadiją, kaltininko kaltės formą, jo tikslus ir asmenybę. Kaip matyti iš bylos duomenų, nuteistasis buvo aktyvus šio sunkaus baigto nusikaltimo vykdytojas. Jis veikė bendrininkų grupėje. Tai teismas pagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. V. S. net aštuonis kartus buvo teisiamas, turi neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, baustas administracine tvarka, turi galiojančių nuobaudų. Be to pagal LITEKO duomenis V. S. atžvilgiu Šiaulių apylinkės teisme priimtas dar vienas nuosprendis, kuriuo A. S. pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį (nuosprendis įsiteisėjęs). Taigi apygardos teismas, esant nustatytoms aplinkybėms, turėjo pagrindą išvadai, kad nuteistasis, būdamas laisvėje, nepaiso visuomenėje priimtinų elgesio, moralės normų, įstatymų reikalavimų. Jis linkęs nusikalsti. Tai rodo jo akivaizdų abejingumą visuomenės saugomoms vertybėms. V. S. nedaro teigiamų išvadų ir yra recidyvistas BK 27 straipsnio taikymo prasme. Tai patvirtina jo asmenybės didesnį pavojingumo visuomenei laipsnį. Todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pritaria apygardos teismo išvadai, kad už šio nusikaltimo padarymą turi būti paskirta baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė. Nustatydamas šios bausmės trukmę pirmosios instancijos teismas be pirmiau aptartų aplinkybių atsižvelgė ir į tai, kad V. S. prisipažino padaręs sunkų nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi bei atlygino nusikaltimu padarytą žalą. Teismas, šias aplinkybes pripažinęs jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis (BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai), V. S. skyrė laisvės atėmimo bausmę, žymiai švelnesnę, negu įstatymo, reglamentuojančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijoje nustatytas šios bausmės vidurkis. Nuteistajam už šį nusikaltimą paskirta 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos manymu, tikrai nėra aiškiai per griežta.Nuteistojo skundo motyvai, jog teismas, skirdamas pagal BK 181 straipsnio 2 dalį bausmę, neatsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumą ir formaliai įvertino jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes (tai yra tai, kad jis iš esmės pripažino savo kaltę ir dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai gailisi, taip pat savo noru atlygino padarytą žalą), yra neargumentuoti ir nepagrįsti. Dar kartą vertinti tas pačias teismo nustatytas ir įvertintas aplinkybes ir dar daugiau tuo pačiu pagrindu švelninti bausmę, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Apeliantas skunde jokių naujų pirmosios instancijos teismo nuosprendyje neįvertintų aplinkybių, galinčių turėti įtakos paskirtos bausmės dydžiui mažinti, nepateikė. Tokių aplinkybių apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat nenustatė. Kitokia apelianto nuomonė dėl bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių vertinimo, negali būti pripažįstama pakankamu pagrindu švelninti paskirtą bausmę. Apelianto nurodytas aplinkybes, kad jis po nusikaltimo padarymo suvokė, kaip nepateisinamai neatsakingai jis pasielgė ir nori pasitaisyti, pirmosios instancijos teismas jau įvertino, nustatydamas, kad V. S. dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai gailisi. Taigi tai nėra naujos, dar neįvertintos aplinkybės, kurios būtų pagrindu dar labiau mažinti pirmosios instancijos teismo jam paskirtą bausmę.Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad dėl nuteistojo V. S. skunde išdėstytų argumentų keisti ar naikinti skundžiamą Šiaulių apygardos teismo nuosprendį nėra įstatyminio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo V. S. apeliacinį skundą atmesti.