Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimos Garnelienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. (A. Š. ) pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 2 d. 6 p., ir nubaustas laisvės atėmimu 13 m., bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš A. Š. priteista 691,60 Lt B. J.

Aprašomoji dalis

nustat ė:

A. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2005 m. gegužės 20 d., laikotarpiu nuo 9 iki 11 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto su J. J. (J. J.) dėl pastarojo santykių su Š. Š. metu sudavė J. J. rankomis ir kojomis ne mažiau kaip 25 smūgius į įvairias kūno vietas, padarydamas sužalojimus veide, krūtinėje, rankose, vertinamus kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, tarpuakio muštinę žaizdą su nosies kaulų lūžiu, dešinės pusės IV, V ir VIII šonkaulių lūžius, vertinamus kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, ne mažiau kaip vieną kartą stalo įrankiu – šaukšto galu į išeinamąją angą, taip sukeldamas dideles fizines kančias ir padarydamas plėštinį-durtinį kiaurinį tiesiosios žarnos priekinės sienelės sužalojimą su išeinamosios angos įplyšimu ir poodine kraujosruva. Tai komplikavosi išoriniu ir vidiniu kraujavimu bei trauminiu šoku, nuo to J. J. mirė, ir taip, sukeldamas nukentėjusiajam dideles kančias, A. Š. itin žiauriai jį nužudė.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. Š. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, A. Š. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. reikalavimų bei prasmės ir remdamasis BPK 303 str. 2 d. nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Dėl A. Š. kaltės ir veikos kvalifikavimo

Nuteistasis ginčija savo kaltę dėl J. J. mirties teigdamas, kad nepadarė tokių sužalojimų, nuo kurių nukentėjusysis galėjo mirti.

Toks nuteistojo apeliacinio skundo motyvas atmetamas kaip nepagrįstas, nes jį paneigia pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtas ir nuosprendyje įvertintas įrodymų visetas.

Nors ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu nuteistasis A. Š. kaltu neprisipažino arba prisipažino tik iš dalies, jį nužudžius J. J. patvirtina išnagrinėtų įrodymų visetas: liudytojų parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolo, teismo medicinos specialisto išvados ir ekspertizės akto duomenys bei kiti nuosprendyje išdėstyti įrodymai. Pažymėtina, jog teismo išvadas iš dalies patvirtina ir paties nuteistojo parodymai.

Iš bylos duomenų (t. 2, b. l. 138, 139) matyti, kad telefonu iškviesti greitosios medicinos pagalbos medikai sužalotą J. J. rado (duomenys neskelbtini) esančiame nukentėjusiojo bute, 2005 m. gegužės 20 d., 16.10 val. Atvykusi medikų brigada taikė reanimacijos priemones, tačiau jos efekto nedavė ir J. J. mirė.

Specialisto išvados Nr. M 1115/05 (01) duomenys (t. 1, b. l. 29-34) įrodo, jog J. J. mirties priežastis buvo plėštinis-durtinis kiaurinis tiesiosios žarnos priekinės sienelės sužalojimas su išeinamosios angos įplyšimu ir poodine kraujosruva. Tai komplikavosi išoriniu ir vidiniu kraujavimu, trauminiu šoku. Šie sužalojimai padaryti veikiant kietu, buku daiktu ar įrankiu, kuo galėjo būti lavono tyrimo metu tiesiojoje žarnoje rastas stalo įrankis (šaukšto rankenos galas). Sužalojimai galėjo būti padaryti prieš kelias valandas iki mirties.

Iš įvykio vietos apžiūros protokolo ir jo priedų (t. 1, b. l. 4-22) matosi, kad nukentėjusiojo J. J. buto koridoriuje rasta daugybė kraujo pėdsakų, durys ir sienos suteptos kraujo dėmėmis.

Liudytojas V. G. (V. G. ) pirmosios instancijos teisme parodė, jog įvykio naktį jis kartu su A. Š. buvo nuėję prie J. J. buto. A. Š. skambino į duris, tačiau niekas jų neatidarė ir niekas su juo nekalbėjo.

Nukentėjusiojo kaimynės liudytojos O. N. bei T. A. patvirtino, kad 2005 m. gegužės 20 d., apie 2.30 val., girdėjo, kaip kažkas garsiai beldė į J. J. buto duris ir reikalavo įleisti.

Liudytojas J. C. (J. C. ) patvirtino, jog A. Š. jam pasakojo buvęs pas nukentėjusįjį, tačiau šis jo neįleido.

Šių liudytojų parodymai įrodo, kad nuteistasis dar įvykio naktį nesėkmingai bandė patekti į J. J. butą.

Liudytojas A. B. parodė, jog 2005 m. gegužės 20 d. rytą jis sutiko A. Š. , kuris pasiūlė eiti ieškoti jo sugyventinės. Nuėjus pas J. J., nuteistasis užėjo į vidų, o liudytojas liko laukti laiptinėje. Girdėjo, kaip A. Š. barėsi su J. J., pastarasis išvadino nuteistąjį necenzūriniais žodžiais. Po to A. Š. liepė liudytojui atvesti L. S. Po 10-15 min. ją atvedęs ir kartu užėjęs į butą, koridoriuje A. B. pamatė kraują, o virtuvėje – sumuštu veidu J. J. Iš nukentėjusiojo namų visi trys (A. B., A. Š. ir L. S. ) išėjo kartu.

Panašius parodymus davė liudytoja L. S., kuri patvirtino, kad atėjo A. B. ir pakvietė eiti į J. J. butą. Užėjusi koridoriuje pamatė kraują, o virtuvėje gulintį J. J. Jai pasakė, jog J. J. sumušė, tačiau kas tai pasakė – neprisimena. Iš buto išėjo visi trys.

Aptarti liudytojų parodymai patvirtina, kad nuosprendyje išdėstytomis aplinkybėmis J. J. buvo sumuštas savo paties bute. Tie patys įrodymai patvirtina, jog visus kūno sužalojimus, iš jų ir tą, dėl kurio nukentėjusysis mirė, jam padarė nuteistasis A. Š. Byloje nėra jokių duomenų, kad aptariamu laikotarpiu į J. J. butą būtų dar kas nors atėjęs ir galėjęs jį sužaloti. To neparodė ir pats A. Š.

Nuteistojo kaltę iš dalies patvirtina jo paties parodymai.

Akcentuojant A. Š. parodymų esmę, galima daryti neabejotiną išvadą, jog jie daug kartų keitėsi.

Pradžioje apeliantas teigė įvykio dieną pas J. J. nebuvęs ir jo nemušęs (t. 1, b. l. 170-171).

Vėliau A. Š. parodė, kad, sužinojęs apie savo sugyventinės Šarūnės (Š. Š. ) artimus santykius su J. J., kartu su V. G. įvykio naktį buvo atėjęs prie J. J. buto durų, beldėsi, tačiau niekas jų neatidarė. Rytą jis kartu su A. B. vėl atėjo pas J. J. . A. B. liko laiptinėje, o jis užėjo į butą, kur konflikto su nukentėjusiuoju metu pastarąjį sumušė (t. 1, b. l. 174-176).

Parodymų patikrinimo vietoje metu A. Š. patvirtino šiuos savo parodymus (t. 1, b. l. 178-179).

Papildomai apklaustas A. Š. nuo ankstesnių parodymų visiškai atsisakė ir vėl ėmė teigti pas J. J. nebuvęs bei jo nemušęs (t. 1, b. l. 186-187).

Dar vėliau apklaustas jis vėlgi neigė buvęs pas J. J. ir paaiškino, jog priešingai nei jis parodžiusi liudytoja L. S. meluoja (t. 1, b. l. 190-191).

Galiausiai apklausiamas po kelių dienų jis jau neneigė, kad 2005 m. gegužės 20 d. naktį kartu su A. G. buvo nuėjęs pas J. J. , tačiau durų niekas neatidarė, o rytą jis nuėjo pas J. J. su A. B. Jam užėjus į butą, A. B. liko laiptinėje. Pasak nuteistojo, J. J. paklausus, ar pastarajam buvo malonu su Šarūne, šis atsakė ,,taip“, po to necenzūriniais žodžiais bei gestais parodė, jog tuoj ir jį ,,išdulkins“. Po šių žodžių apeliantas labai susijaudino, todėl neprisiminė, kas vyko toliau. Tiesa, prisiminė, kad A. B. liepė atvesti L. S. , ką šis ir padarė (t. 1, b. l. 193-195).

Panašiai apeliantas parodė pirmosios instancijos teisme, tik papildė, jog nukentėjusysis pirmas jam smogė ranka, o jis sudavė apie 8-9 smūgius į veido sritį, krūtinę. Sudavė jam, nes buvo šoke.

Vertinant tokius nenuoseklius A. Š. parodymus darytina išvada, kad, dalį savo suduotų smūgių neigdamas, jis tokiu būdu bando palengvinti savo padėtį.

Apeliantas nenuoseklus, ir savo apeliaciniame skunde akcentuodamas tokius liudytojų parodymus, kurių byloje nėra, taip norėdamas suklaidinti teismą.

Jis teigia, jog liudytoja B. J. parodė netikinti, kad vienas žmogus galėjo sumušti jos buvusį vyrą, nes pastarasis buvęs fiziškai itin stiprus. Tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 57-58), nei pirmosios instancijos teisme ji tokių parodymų nedavė.

Byloje taip pat nėra duomenų, jog ekspertas būtų patvirtinęs, kaip teigia apeliantas savo skunde, kad nukentėjusysis buvo stipraus sudėjimo. To nematyti ir iš jau minėtos specialisto išvados Nr. M 1115/05 (01) priedų.

Apeliantas neteisingai cituoja ir liudytojos L. S. parodymus teigdamas, jog ši parodė, kad, jai su A. B. atėjus į J. J. butą, pastarasis buvo normalios būsenos, bendravo. Iš tiesų ikiteisminio tyrimo metu bei teisme ji neneigė, jog atėjus J. J. buvo gyvas, nes stenėjo ir dejavo. Tačiau tai neduoda pagrindo teigti, kaip tai daro apeliaciniame skunde nuteistasis, kad nukentėjusysis buvo normalios būsenos. Be to, liudytoja L. S. niekada nesakė, jog nukentėjusysis su jais bendravo.

Aptartų nuteistojo parodymų keitimo negalima paaiškinti tuo, kad, kaip jis teigia, po įvykio buvo psichologiškai paveiktas, jautė stresą, todėl apklausų metu negalėjo susikoncentruoti.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuteistojo sugyventinės Š. Š. veiksmai – lytiniai santykiai su nukentėjusiuoju, byloje nustatytomis aplinkybėmis negali būti laikomi itin įžeidžiančiais apeliantą.

Spręsdamas, ar asmens poelgis yra itin įžeidžiantis ir gali sukelti kaltininkui fiziologinį afektą, teismas atsižvelgia į tai, kiek to asmens tyčiniai veiksmai esmingai prieštarauja moralės ir dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę ir orumą, kaip tai paveikia kaltininką, įvertinus jo individualias asmenines savybes ir ypač jo santykius su tuo asmeniu.

Nuteistasis A. Š. jau anksčiau žinojo apie Š. Š. piktnaudžiavimą alkoholiu. Tai, kad ji negrįžo namo, jam nebuvo naujiena. Teisme jis parodė, jog sugyventinė dažnai miegodavo pas L. S. Pati Š. Š. pripažino, kad dėl neištikimybės anksčiau su nuteistuoju buvo problemų. Dėl to tarp jų kildavo konfliktai. Taigi pagal nuteistojo ir jo sugyventinės gyvenimo būdą toks pastarosios elgesys jam nebuvo netikėtas. Be to, tai, jog įvykio naktį prie J. J. buto durų jis sugyventinę išvadino ,,kale“, taip pat įrodo, kad jis žinojo apie jos elgesį. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, jog A. Š. sugyventinės elgesys šioje konkrečioje situacijoje jam negalėjo sukelti didelio susijaudinimo ar šoko.

Tai, kad apeliantui nebuvo šoko būsenos, įrodo ir objektyvūs bylos duomenys – teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 122 duomenys (t. 2, b. l. 29-31).

Apeliacinio skundo argumentais nuteistasis bando įtikinti teismą, jog jis nepadarė nukentėjusiajam jam inkriminuotų sužalojimų, ir atkreipia dėmesį į jau minėtą specialisto išvadą Nr. M 1115/05 (01), kurioje nurodytas sužalojimų padarymo laikas (kelios valandos iki mirties) bei mirties laikas (4-8 val. iki lavono apžiūros įvykio vietoje 19.20-19.50 val.) nesutampa su byloje nustatytu.

Pirmosios instancijos teisme dalyvavęs teismo medicinos ekspertas T. B. patikslino, kad visi sužalojimai nukentėjusiajam padaryti laikotarpiu nuo 30 min. iki 4 val. iki mirties.

Apeliacinės instancijos teisme šis teismo medicinos ekspertas kategoriškai patvirtino, jog sužalojimai padaryti ne vėliau kaip 1-4 val. iki mirties. Taip pat jis sukritikavo byloje esančius kaip liudytoja apklaustos felčerės J. Č. parodymus (t. 1, b. l. 69), kad nukentėjusysis mirė maždaug apie 16.40 val., t. y. praėjus daugiau negu 5 val. nuo sužalojimų padarymo.

Apeliacinės instancijos teismas, negalėdamas pašalinti prieštaravimų, susijusių su J. J. sužalojimo ir mirties laiku, paskyrė teismo medicinos ekspertizę.

Ekspertizės akto Nr. EKM 98/06 (01) duomenys (t. 3, b. l. 119-128) išplėtė mirties laiko intervalą, jog J. J. galėjo mirti prieš 2-10 val. iki jo lavoninių reiškinių tyrimo įvykio vietoje arba prieš 2-4 paras iki lavono tyrimo pradžios, ir patvirtino, kad J. J. kūne nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti byloje nustatytu laiku, t. y. 2005 m. gegužės 20 d., 9-11 val.

Šią ekspertizę padaręs ekspertas P. P. apeliacinės instancijos teisme patvirtino ekspertizės akto išvadas ir išsamiai paaiškino, kodėl davė platesnį laiko intervalą, negu nurodyta ankstesnėje specialisto išvadoje. Jis paaiškino, jog mirties laiko intervalas skaičiuojamas pagal lavondėmių kitimus, lavoninį raumenų sustingimą, mirusiojo kūno temperatūrą. Teismo medicinos ekspertai, duodami mirties laiko intervalą, vadovaujasi skirtinga literatūra ir metodika, todėl skirtinguose aktuose nurodomi skirtingi intervalai. Tačiau dabar daugelis ekspertų vadovaujasi vokiečių metodika, kuri yra objektyvi ir nekelia abejonių. Būtent šia metodika vadovavosi ir teismo medicinos ekspertizę daręs ekspertas.

Taigi teismo išvada, kad J. J. buvo sužalotas 2005 m. gegužės 20 d., laikotarpiu nuo 9 iki 11 val., neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms ir byloje esantiems įrodymams.

Nepagrįstas nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, jog jis negalėjo nukentėjusiojo sužaloti, nes į pastarojo butą atėjo 8.30 val.

2006 m. kovo 7 d. teisiamajame posėdyje apeliantas parodė, kad su A. B. pas J. J. atėjo apie 10 val. ryto, ir tik vėliau kitame posėdyje ėmė teigti, jog iš nukentėjusiojo buto išėjo apie 8.30 val.

Nuteistojo parodymų patikimumas jau aptartas, todėl jo parodymais teisėjų kolegija remiasi tiek, kiek jie atitinka įrodymų visetą. Dėl to teisėjų kolegija atmeta A. Š. versiją, kad jis J. J. bute buvo ir iš ten išėjo anksti ryte, kadangi tai patvirtinančių patikimų duomenų byloje nėra.

Aplinkybė, kada nuteistasis buvo nukentėjusiojo bute, nustatyta pagal šiame nuosprendyje jau minėtų liudytojų A. B. ir L. S. parodymus, kurie neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams apie nukentėjusiojo sužalojimo laiką.

Šie du liudytojai ikiteisminio tyrimo metu geriau prisiminė įvykį, negu teisme, todėl davė išsamesnius parodymus.

Liudytojas A. B. parodė, jog su A. Š. atėjo pas J. J. apie 9-10 val. ir išėjo apie 9.30-10.30 val. (t. 1, b. l. 145-146).

Liudytoja L. S. parodė, kad A. B. atėjo jos kviesti pas J. J. apie 10 val. (t. 1, b. l. 50).

Taigi pagal bylos duomenis ji su liudytoju nukentėjusiojo bute galėjo būti maždaug po 10-15 minučių.

Įvertinus lavono apžiūros įvykio vietoje laiką, šie parodymai atitinka jau aptarto apeliacinio proceso metu padarytos teismo medicinos ekspertizės akto Nr. EKM 98/06 (01) duomenis, jog J. J. kūne sužalojimai galėjo būti padaryti 2005 m. gegužės 20 d., 9-11 val.

Apeliantas savo apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad teismo medicinos specialisto išvada dėl sužalojimo įrankio nekonkreti, kadangi ekspertas, matavęs lavono temperatūrą išeinamojoje angoje, šaukšto neaptiko.

Ekspertas B. B., įvykio vietoje apžiūrėjęs lavoną, pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog, matuojant kūno temperatūrą įvykio vietoje, šaukšto galėjo nesimatyti. Žmogaus žarnos yra labai paslankus organas, dauguma organų net kelias paras po mirties išlieka gyvybingi, tas laikas priklauso nuo įvairių faktorių. Lavono žarnyno judėjimui įtakos galėjo turėti lavono apžiūra bei transportavimas. Šių veiksmų metu žarnos judėjo ir šaukštą išstūmė.

Tuo paaiškinama, kodėl, matuodamas temperatūrą lavono tiesiojoje žarnoje, ekspertas joje nepastebėjo jokio daikto.

Be to, apeliacinės instancijos teisme ekspertas T. B. papildė, kad, apžiūrint lavoną įvykio vietoje, jis nebuvo visiškai nurengtas, todėl jį apžiūrėjęs ekspertas galėjo nepastebėti šaukšto tiesiojoje žarnoje. Vėliau tirdami lavoną ekspertiniame skyriuje, ekspertai irgi ne iš karto pastebėjo šaukštą.

Tačiau dėl šios aplinkybės negalima teigti, kaip tai daro savo apeliaciniame skunde nuteistasis, jog minėta specialisto išvada yra neaiški ir nekonkreti.

Tai, kad ant apelianto kūno ar drabužių nerasta nukentėjusiojo kraujo, nenustatyta jokių grumtynių pėdsakų, neįrodo A. Š. nekaltumo, nes jo kaltę įrodo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir šioje nutartyje aptartų įrodymų visetas.

Asmens kaltę arba nekaltumą įrodo ne atskirų įrodymų šaltinių duomenys, bet įrodymų visetas.

Visos nustatytos ir jau aptartos bylos aplinkybės patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino išnagrinėtų įrodymų visetą dėl A. Š. kaltės. Įrodyta, kad jis J. J. sužalojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytomis aplinkybėmis, o tarp nuteistojo nusikalstamų veiksmų ir nukentėjusiojo mirties yra priežastinis ryšys.

Tai, kad nuteistajam ir liudytojams A. B. bei L. S. išeinant iš buto J. J. buvo gyvas, nepaneigia apelianto kaltės atėmus jam gyvybę, kadangi, tarp kaltininko padaryto sveikatos sutrikdymo ir nukentėjusiojo mirties esant priežastiniam ryšiui, atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui.

Apie nuteistojo tyčios turinį atimant nukentėjusiajam gyvybę sprendžiama, atsižvelgiant į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pagal nustatytas bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė tyčios rūšies klausimą, kad nusikaltimas padarytas netiesiogine tyčia. Apeliantas suvokė, jog įkišdamas šaukštą J. J. į išeinamąją angą elgiasi pavojingai, pagal savo gyvenimo patirtį numatė, kad tokiais veiksmais gali sukelti J. J. mirtį, ir nors jos nenorėjo, bet sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti.

Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui.

Nuteistasis būtent taip ir pasielgė: sunkiai sužalojęs J. J. su draugais išėjo, palikęs jį vieną bute ir net nebandęs pasidomėti jo sveikatos būkle.

Pirmosios instancijos teismas A. Š. veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 str. 2 d. 6 p. kaip nužudymą, padarytą itin žiauriai.

Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 17 p. išaiškinimu, nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 str. 2 d. 6 p. (kankinant ar kitaip itin žiauriai), kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Nužudymas itin žiauriai yra tada, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų. Šiuo atveju neturi reikšmės, kiek laiko nukentėjusysis po pavartoto smurto iki mirties jautė kūno sužalojimų sukeltą skausmą.

Sąvoka ,,itin žiauriai“ yra vertinamasis įstatymo požymis, todėl kiekvienu atveju apie itin žiaurų nužudymo ypatumą teismas daro išvadą, remdamasis objektyviai nustatytomis įvykio aplinkybėmis.

Kiekvienas nužudymas pats savaime yra žiaurus nusikaltimas, tačiau veikos kvalifikavimui pagal BK 129 str. 2 d. 6 p. būtina nustatyti, kad nukentėjusiajam jo gyvybės atėmimo proceso pobūdis objektyviai buvo itin žiaurus ir kaltininkas norėjo arba sąmoningai leido kilti būtent tokiam nužudymo būdui. Jei kaltininkas ir neturėjo tokio specialaus tikslo, bet suvokė, jog gyvybė nukentėjusiajam bus neišvengiamai ar galimai atimta itin žiauriai, kankinančiai, ir sąmoningai pasirenka tokį gyvybės atėmimo būdą, veika kvalifikuojama pagal šį punktą.

Nusikalstamos veikos subjektyvieji požymiai glaudžiai susiję su objektyviaisiais.

Vieni iš pagrindinių procesinių dokumentų bei veiksmų, iš kurių gaunama informacijos apie kaltininko padarytos veikos subjektyviuosius požymius, yra įtariamojo apklausos protokolai ir kaltinamojo apklausa teisme.

Šioje byloje A. Š. visada neigė padaręs jam inkriminuotą veiką.

Tačiau kaltės turinį atskleidžia ne vien kaltininko parodymai apie padarytą veiką, tos veikos padarinių suvokimą ar, priešingai, kaltės neigimas. Kaltės formą, jos rūšį galima nustatyti, įvertinant bylos duomenų visetą: atliktus veiksmus, jų atlikimo būdą, aplinkybes ir kt.

Tais atvejais, kai kaltininkas nesako tiesos apie realų psichinį santykį su veika, savo poelgio tikslus ir motyvus, subjektyviesiems veikos sudėties požymiams nustatyti pasitelkiami kiti procesiniai veiksmai.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nors kaltinamajam neigiant savo kaltę dėl mirtino sužalojimo padarymo nebuvo galimybės išsiaiškinti, ar A. Š. suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo būdą, tačiau į tai nurodo teisme apklausto teismo medicinos eksperto paaiškinimai, jog išeinamosios angos sužalojimai pasižymi itin dideliu skausmingumu ir prilygsta operacijai be narkozės, o taip pat specialisto išvados (tiesa, nuosprendyje klaidingai įvardytos ekspertizės aktu) duomenys apie J. J. mirties laiką.

Dėl šių objektyvių aplinkybių teismas padarė teisingą išvadą, kad A. Š. pasirinktas nukentėjusiojo sužalojimo būdas leidžia pripažinti, jog gyvybė buvo atimta itin skausmingu būdu.

A. Šabanovičius yra psichiškai sveikas, turi pakankamą gyvenimo patirtį, kad tai suvoktų.

Be to, negalima neįvertinti aplinkybių, kuriomis padarytas nusikaltimas. Nuteistasis aiškinosi santykius su vyru, su kuriuo praleido naktį jo sugyventinė. Taigi pats atliktų veiksmų pobūdis rodo jo sąmoningą pasirinkimą ir norą nukentėjusiajam sukelti skausmą.

Tiesa, ekspertas T. B. pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog nukentėjusysis dėl sukelto didelio skausmo galėjo netekti sąmonės. Tačiau šioje nutartyje jau aptarta, kad skausmo jutimo trukmė nėra labai svarbi.

Antra vertus, paaiškinimas dėl galimo sąmonės netekimo tėra prielaida, kuria negali būti grindžiamas nuosprendis.

Juo labiau kad liudytoja T. A. teisme parodė, jog apie 14.30-15 val. iš J. J. buto virtuvės girdėjosi dejonės. Būtent todėl liudytoja nusprendė apie tai pranešti atskirai gyvenančiai J. J. žmonai. Nustatyta, kad nukentėjusysis sužalotas 9-11 val., taigi neabejotina, jog dėl didelės apimties objekto, t. y. medinio šaukšto, įkišimo giliai į išeinamąją angą jis ilgą laiką jautė labai stiprų skausmą.

Bylos aplinkybės rodo, kad nuteistasis turėjo tikslą veikti jo pasirinktu būdu, būtent to – sukelti skausmą – ir siekė.

Išdėstyti argumentai paneigia nuteistojo apeliacinio skundo motyvą, jog jis nenužudė J. J. ir jo veika atitinka tik BK 140 str. dispoziciją kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.

Dėl teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės

Apeliantas savo apeliaciniame skunde teigia, kad ambulatorinė kompleksinė teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė padaryta šališkai ir neobjektyviai, todėl mano, jog tikslinga jam paskirti pakartotinę psichiatrijos, psichologijos ekspertizę.

Šis skundo motyvas atmetamas kaip nepagrįstas.

Ikiteisminio tyrimo metu A. Š. paskirta ambulatorinė kompleksinė teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė, kad būtų pašalintos abejonės, ar jis darydamas nusikaltimą galėjo teisingai suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti.

Iš ekspertizės akto Nr. 122 duomenų (t. 2, b. l. 29-31) matyti, jog A. Š. jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu lėtiniu psichikos sutrikimu (psichikos liga) nesirgo ir nebuvo laikino psichikos veiklos sutrikimo būsenos, jis galėjo suprasti savo veiksmų esmę (galėjo suvokti šios veikos pavojingumą) bei juos valdyti. Psichologinio tyrimo metu jam konstatuotas asocialaus tipo asmenybės sutrikimas.

Nuteistasis neteisingai interpretuoja sąvoką ,,asocialaus tipo asmenybės sutrikimas“, ją susiedamas tik su alkoholio ir narkotikų vartojimu.

Psichiatrijos literatūroje apibūdinant šią sąvoką nurodoma, kad asocialaus tipo asmenybės sutrikimui būdingas didžiulis elgesio neatitikimas vyraujančioms socialinėms normoms; didžiulis abejingumas kitų žmonių jausmams; ryškus ir nuolatinis neatsakingumas bei socialinių normų, taisyklių ir įsipareigojimų nepaisymas; labai silpnas frustracijos toleravimas ir greitas reagavimas agresija, smurtu; nesugebėjimas jausti kaltę ir mokytis iš patyrimo; ryškus polinkis kaltinti aplinkinius; nesugebėjimas įtikinamai racionaliai paaiškinti savo elgesį, sukėlusį konfliktą su visuomene; nuolatinis irzlumas ir kt.

Darant minėtą ekspertizę, psichologiniu tyrimu nustatyta, jog nuteistajam būdingi asocialios asmenybės bruožai: egocentriškumas, polinkis nepaisyti socialinių normų, kitų žmonių interesų, nesugebėjimas pasimokyti iš buvusių klaidų (šiuo atveju – bausmių). Be to, tyrimo metu išaiškėjo piktnaudžiavimo alkoholiu faktai. Visa tai ekspertei ir leido A. Š. konstatuoti asocialaus tipo asmenybės sutrikimą.

Apeliantas teigia, kad jo apklausa vyko vos 5 min., todėl ekspertė per tokį trumpą laiką negalėjo suprasti jo išgyvenimų.

Pirmosios instancijos teisme apklausta viena iš ekspertizę dariusių eksperčių patvirtino išvadą ir paaiškino, jog ekspertizės išvada visiškai nepriklauso nuo to, kiek laiko ekspertizė daroma. Su tiriamuoju kalbama tol, kol ekspertui pasidaro viskas aišku. Šiuo atveju pokalbis truko apie 1 val. Be to, vertinami ne tik tiriamojo žodžiai, bet ir visa turima medžiaga.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ambulatorinės kompleksinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės duomenimis. Dviejų eksperčių, turinčių 7 m. ir 8 m. ekspertinio darbo stažą, surašytas aktas yra išsamus, objektyviai atspindintis apelianto psichikos būklę, todėl nėra motyvų juo abejoti ir skirti naują ekspertizę.

Dėl bausmės

Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė, kad netiesioginės tyčios forma padarytas labai sunkus nusikaltimas (BK 11 str. 6 d.).

Vertindama A. Š. asmenybę, teisėjų kolegija atsižvelgė ne tik į jo ankstesnius teistumus, kurie blogai apibūdina nuteistąjį, bet ir į Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos Baltosios Vokės seniūnijos seniūno charakteristiką (t. 3, b. l. 40), kurioje nurodoma, jog, priešingai nei jo sugyventinė, A. Š. išlaikė dukrą, rūpinosi ja ir jos auklėjimu, grįžęs iš įkalinimo įstaigos įsidarbino ir sugebėjo sumokėti šeimos įsiskolinimus už komunalines paslaugas.

Tai rodo nuteistojo pastangas keisti savo gyvenimą, tačiau jas griovė ūmus būdas ir polinkis girtauti. Pastarąją aplinkybę įrodo tai, kad nuteistasis anksčiau ne kartą baustas administracinėmis nuobaudomis už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam (t. 3, b. l. 43-44).

Teismas nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagrįstai pripažino tai, jog veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Nors apeliantas savo apeliaciniame skunde teigia, kad įvykio metu buvo blaivus, o alkoholį vartojo jau po to, tačiau byloje esantys duomenys įrodo priešingai.

Apsvaigimas nuo alkoholio kaip asmens, vartojusio alkoholį, būsena, nustatinėjamas pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles kaip bet kuri kita aplinkybė, nes BPK nenumato kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų. Apsvaigimo nuo alkoholio faktas gali būti nustatytas ištyrus asmens kraują, atlikus specialų tyrimą neblaivumo (girtumo) būsenai nustatyti, asmenų parodymais, kitais duomenimis, kuriais apibūdinami klinikiniai girtumo požymiai.

Aplinkybė, jog darydamas nusikalstamą veiką A. Š. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, nustatyta paties nuteistojo ir liudytojo J. C. parodymais. Pastarasis parodė, kad jis kartu su nuteistuoju 2005 m. gegužės 20 d. paryčiui, nuo 4 val. iki 5 val., išgėrė butelį degtinės (t. 1, b. l. 53-54). Nuteistasis taip pat neneigė, kad pas J. C. naktį iki įvykio gėrė degtinę.

Šie įrodymai gauti įstatymo nustatyta tvarka ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje tinkamai įvertinti.

Teisėjų kolegijos nuomone, A. Š. paskirta vos didesnė negu vidutinės trukmės bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė, taisykles (BK 61 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir yra teisinga.

Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

nutari a:

nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.