- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-04
- Bylos Nr.
- AS-146-111-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02649-2012-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Irmantas Jarukaitis
- Pareiškėjas
- Kredito unijos „Laikinosios sostinės kreditas“
- Atsakovas
- Lietuvos bankui
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Kredito unijos „Laikinosios sostinės kreditas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kredito unijos „Laikinosios sostinės kreditas“ skundą atsakovui Lietuvos bankui dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėjas Kredito unija „Laikinosios sostinės kreditas“ (toliau – ir Kredito unija, pareiškėjas) padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui patikslintą skundą (I t., b. l. 83–93), kuriame prašo panaikinti Lietuvos banko (toliau – ir atsakovas) Priežiūros tarnybos direktoriaus 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. 241-83 „Dėl Kredito unijos „Laikinosios sostinės kreditas“ inspektavimo rezultatų“ (toliau – ir Sprendimas).
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje dienos sustabdyti Sprendimo galiojimą. Prašymas grindžiamas tuo, kad, nesustabdžius ginčijamo Sprendimo galiojimo, pareiškėja negalės sudaryti (ar pratęsti) terminuotų indėlių sutarčių, pasiūlydama indėlininkams palankias ir atitinkančias vidutines palūkanų normas (apie 2,7 proc.) palūkanas, todėl turės anksčiau laiko grąžinti indėlius, o nesudariusi naujų sutarčių susidurs su apyvartinių lėšų trūkumu, gali kilti Kredito unijos likvidumo problemų. Draudimas Kredito unijos nariams teikti didesnes nei 30 000 Lt paskolas gali paskatinti Kredito unijos narių išstojimą ir pajinių įnašų atsiėmimą, o tai ekonomiškai nenaudinga pareiškėjui. Iki Sprendimo priėmimo buvusi pareiškėjos padėtis nebus atkurta, nes bus nutraukta daugybė indėlių sutarčių, prarasti indėlininkai ar net Kredito unijos nariai. Pareiškėjos teigimu, šias aplinkybes patvirtina tai, kad vien per laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 24 d. iki 2012m. spalio 1 d. buvo nutrauktos indėlių sutartys, kurių suma 170 705,93 Lt.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 7 d. nutartimi (I t., b. l. 95–96) Kredito unijos „Laikinosios sostinės kreditas“ skundą priėmė, tačiau netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.
Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Pažymėjo, kad įrodymus dėl teismo sprendimo įvykdymo negalimumo ar pasunkėjimo pateikti privalo ir atitinkamai turi pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinybę būtent subjektas, kuris kreipiasi dėl šių priemonių taikymo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad prašymai taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu jie siejami su pareiškėjo teisės prevenciniu gynimu, siekiu apsaugoti pareiškėją nuo būsimų jo teisių pažeidimų, negali būti tenkinami ir yra atmestini (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos Nr. AS525-242/2009, AS858-922/2011, AS63-799/2011).
Įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybės, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nurodytos aplinkybės yra susijusios ne su potencialia grėsme, jog šioje byloje priimto teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas, o su galimomis neigiamomis pasekmėmis pareiškėjui. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai apie galimus indėlių sutarčių nutraukimus, narių išstojimą iš Kredito unijos grindžiami ne objektyviais duomenimis, o prielaidomis, kurios nepatvirtina neigiamų padarinių grėsmės. Šių aplinkybių nepatvirtina ir pareiškėjo pateikta terminuotų indėlių pažyma už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 27 d. iki 2012 m. spalio 1 d. Pažymėjo, kad indėlių sutarčių sudarymas, pratęsimas ir nutraukimas yra dinamiškas reiškinys, todėl vien ta aplinkybė, kad per trumpą laikotarpį buvo nutraukta terminuotų indėlių sutarčių, kurių suma 170 705,93 Lt, nepatvirtina, jog Kredito unija nesudarė naujų indėlių sutarčių, tuo labiau, kad jai gali trūkti apyvartinių lėšų. Kredito unijos balanso ataskaita patvirtina, kad pareiškėjas iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo sudaręs terminuotų indėlių sutarčių 33 799 870 Lt sumai, todėl 170 705,93 Lt indėlių sumų praradimas nereiškia masinio sutarčių nutraukimo, grėsmės Kredito unijai prarasti didelę dalį apyvartinių lėšų. Kaip nepagrįstus teismas vertino ir pareiškėjo argumentus dėl Kredito unijos narių išstojimo ir Kredito unijos ir pajinių įnašų atsiėmimo, kadangi pareiškėjas nepateikė jokių šiuos argumentus patvirtinančių įrodymų ir savo teiginius grindė tik bendro pobūdžio prielaidomis.
Apibendrinęs išdėstytą, teismas konstatavo, kad pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybės yra nepagrįstas. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo spręsti, jog, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pasunkės ar taps negalimas teismo sprendimo įvykdymas, todėl pareiškėjo prašymas laikinai sustabdyti Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimo Nr. 241-83 galiojimą netenkintinas.
III.
Pareiškėjas Kredito unija „Laikinosios sostinės kreditas“ atskiruoju skundu (I t., b. l. 149–152) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ir išspręsti klausimą iš esmės – patenkinti pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje dienos sustabdyti Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimo Nr. 241-83 „Dėl Kredito unijos „Laikinosios sostinės kreditas“ inspektavimo rezultatų“ galiojimą.
Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Pareiškėjo manymu, skundžiama nutarties dalis, kuria atmestas prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, pažeidžia jo teisę į teisminę gynybą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas). Teigia, kad Kredito unija jau šiuo metu privalo vykdyti ir vykdo ginčijamu Sprendimu jai pritaikytus nurodymus. Tuo atveju, jeigu, išnagrinėjus bylą, Sprendimas būtų panaikintas, nebebūtų įmanoma atkurti padėties, buvusios iki šio Sprendimo priėmimo, ir atkurti pažeistas pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, todėl, nesiėmus priemonių užtikrinti realią ir veiksmingą pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų apsaugą, t. y. nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, yra pažeidžiama pareiškėjo teisė į teisminę gynybą. Kredito unijai apskundus Sprendimą, yra kvestionuojamas jo privalomumas ir teisėtumas, dėl to susiklosto situacija, kai pareiškėjas yra įpareigotas vykdyti Sprendimą ir juo pritaikytus nurodymus, kurių teisėtumą ir privalomumą jis ginčija teisme. Esant tokiai situacijai, mano, kad egzistuoja objektyvus pagrindas sustabdyti ginčijamo Sprendimo galiojimą.Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje pažymima, kad realus iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, o tuo pačiu ir realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos Nr. AS5-155/2005, AS5-230/2005). Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog ginčijamas Sprendimas yra susijęs su ypač dinamiška ir nuolat kintančia Kredito unijos veikla labai jautrioje finansų rinkoje. Uždraudus pareiškėjui sudaryti (arba pratęsti) terminuotųjų indėlių priėmimo iš neprofesionalių rinkos dalyvių sutartis, pagal kurias būtų mokama didesnė palūkanų norma nei Lietuvos banko interneto tinklapyje paskutinės paskelbtos priimtų nefinansinių korporacijų ir namų ūkių naujų indėlių palūkanų normos litais ir eurais (3.2 lentelė) pridedant 0,5 proc. punkto, pareiškėjas praktiškai neturi galimybių priimti terminuotųjų indėlių ar pratęsti pasibaigusias terminuotųjų indėlių sutartis, nes Kredito unijų rinkoje šiuo metu esančios 6 mėnesių terminuotųjų indėlių palūkanų vidutinės normos yra apie 2,8 procentus, o Lietuvos banko interneto tinklapyje paskutinės paskelbtos priimtų nefinansinių korporacijų ir namų ūkių naujų indėlių palūkanų normos litais yra 1,76 procento, t. y. pareiškėjui leistina aukščiausia palūkanų norma yra daugiau nei 0,5 procento mažesnė už vidutinę. Todėl pareiškėjo esami indėlininkai nepratęsinėja terminuotųjų indėlių sutarčių arba net jas nutraukia nesuėjus sutarties pabaigos terminui, o nauji potencialūs indėlininkai renkasi kitas kredito unijas ar finansų įstaigas. Vien per laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 27 d. iki 2012 m. spalio 1 d. dėl pareiškėjui ginčijamu Sprendimu pritaikytų nurodymų sudarinėti terminuotųjų indėlių sutartis itin mažomis palūkanomis 12 indėlininkų nutraukė terminuotų indėlių sutartis už 170 705,93 Lt. Be to, per laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 27 d. iki 2012 m. lapkričio 14 d., per kurį buvo sprendžiamas skundo priėmimo klausimas ir prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo bei rengiamas atskirasis skundas, buvo nutrauktos 32 terminuotųjų indėlių sutartys už bendrą 410 432,23 Lt sumą, dar 28 terminuotųjų indėlių sutartys, sudarytos eurais, pasibaigė ir nebuvo pratęstos už bendrą 915 710,29 Lt sumą, 108 terminuotųjų indėlių sutartys, sudarytos litais, pasibaigė ir nebuvo pratęstos už bendrą 2 443 215,74 Lt sumą. Pratęstos ir naujai sudarytos buvo 68 terminuotųjų indėlių sutartys už bendrą 1 359 443,45 Lt sumą. Taigi, nuo 2012 m. rugsėjo 27 d. iki 2012 m. lapkričio 14 d. indėlių suma Kredito unijoje sumažėjo 2 422 502,08 Lt suma. Nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjo turėtų indėlių suma 33 799 870 Lt jau sumažėjo iki 31 377 367,92 Lt, t. y. 7,2 procento. Įvertinus tai, jog per nurodytą laikotarpį pratęstų ir naujai sudarytų terminuotųjų indėlių sutarčių bendra suma sudaro tik 35,95 procentus pasibaigusių ir nutrauktų terminuotųjų indėlių bendros sumos, ir žinant, kad iki 2012 m. gruodžio 31 d. baigiasi terminuotųjų indėlių sutarčių dar už bendrą 4 773 785,66 Lt sumą, galima daryti objektyviais duomenimis paremtą prognozę, jog iki 2012 m. gruodžio 31 d. bus atsiimti terminuotieji indėliai už bendrą 3 057 609,72 Lt sumą. Todėl pareiškėjo turimų terminuotųjų indėlių suma sumažės iki 28 319 758,2 Lt, t. y. nuo 33 799 870 Lt sumos, turėtos 2012 m. rugpjūčio 31 d., sumažės 16,2 procentais. Jei tokia terminuotųjų indėlių atsiėmimo (nepratęsimo) situacija tęsis ir toliau, po kelių mėnesių pareiškėjas neteks daugiau kaip trečdalio terminuotųjų indėlių sumos ir susidurs su apyvartinių lėšų trūkumu, nes nebeturės laisvų apyvartinių lėšų mokėti indėlius atsiimantiems asmenims. Laisvų apyvartinių lėšų trūkumas sukels pareiškėjo likvidumo problemų, o galbūt ir jo pabaigą, Kredito uniją likviduojant.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad nuo ginčijamo Sprendimo priėmimo iš Kredito unijos išstojo 12 tikrųjų narių, o per pirmuosius aštuonis 2012 m. mėnesius – 16 narių. Taigi akivaizdu, kad išstojančiųjų iš Kredito unijos ir atsiimančių pajus po ginčijamo Sprendimo priėmimo padaugėjo daugiau kaip keturis kartus. Be to, nuo ginčijamo Sprendimo priėmimo į Kredito unijos tikruosius narius įstojo 19 tikrųjų narių, o per pirmuosius 2012 m. mėnesius – 359 narių. Taigi, stojančiųjų į Kredito unijos tikruosius narius skaičius nuo ginčijamo Sprendimo priėmimo sumažėjo apie dvidešimt kartų.
Nurodytos aplinkybės, pareiškėjo manymu, patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – ginčijamo Sprendimo galiojimo sustabdymą, nes pareiškėjui palankaus teismo sprendimo atveju nebebus jokių realių galimybių atkurti iki ginčijamo Sprendimo įvykdymo buvusią padėtį, be to, pareiškėjui objektyviai bus nebeįmanoma susigrąžinti atsiimtų terminuotųjų indėlių sumų ir atstatyti savo mokumo.
Žemesnės instancijos teismas
Skundžiama teismo nutarties dalis, kuria buvo atmestas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, yra neteisėta dėl motyvų stokos (ABTĮ 106 str. 1 d. 5 p.). Teismas nepagrindė savo išvados, kad rizikos tinkamam teismo sprendimo įvykdymui nėra, tik nurodė abstraktaus pobūdžio taisykles dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo pagrindo.
Šalies argumentai
Atsakovas Lietuvos bankas su pareiškėjo atskiruoju skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartį nepakeistą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą (II t., b. l. 6–8) atsakovas, be kita ko, nurodo, kad:
Pareiškėjo nurodyta grėsmė realiai neegzistuoja. Kredito unijos laisvų apyvartinių lėšų kiekį parodo Kredito unijos likvidumo rodiklis. Lietuvos banko valdybos 1995 m. lapkričio 3 d. nutarime Nr. 105 nustatyta, kad likvidumo rodiklis yra kredito unijos likvidžiojo turto santykis su kredito unijos įsipareigojimais kiekvienu pareikalavimu, kuris turi būti ne mažesnis kaip 30 proc. Pareiškėjo Lietuvos bankui pateiktų Turto ir įsipareigojimų struktūros pagal terminus ataskaitų duomenimis, Kredito unijos „Laikinosios sostinės kreditas“ likvidumo rodiklis 2012 m. rugsėjo 30 d. buvo 65,74 proc., spalio 31 d. – 63,61 proc. Todėl nėra grėsmės, kad Kredito unija gali pritrūkti apyvartinių lėšų, juo labiau turėti likvidumo problemų. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad terminuotųjų indėlių suma mažėja būtent dėl apribotų indėlių palūkanų normų. Atsakovo nuomone, tai vyksta dėl viešai paskelbtos informacijos apie tai, jog Kredito unijos inspektavimo metu buvo nustatyta, kad jos veikla neatitinka teisės aktų reikalavimų. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjui ne tik apribotos priimamų indėlių palūkanų normos, bet ir skolinimo sandorių sudarymas. Todėl priimant indėlius didelėmis palūkanų normomis ir neturint galimybių juos skolinti, prireikus šiuos indėlius grąžinti, Kredito unijos finansinė būklė dar labiau pablogėtų.Atsakovas pabrėžia, kad Lietuvos banko priimami sprendimai vienaip ar kitaip sukelia tam tikras pasekmes prižiūrimiems finansų rinkos dalyviams, tačiau tai nereiškia, kad visais atvejais yra būtinybė stabdyti jų galiojimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad galimai pablogėsianti pareiškėjo finansinė padėtis nėra pakankamas pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, ji nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009).Teigia, kad šioje byloje klausimas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo tikslingumo yra glaudžiai susijęs su viešuoju interesu turėti saugią ir patikimą kredito unijų sistemą. Kredito unijos veikla grindžiama stabilumo, patikimumo, veiksmingumo ir saugumo principais. Kredito unija – tai kredito įstaiga, kuri tenkina savo narių ūkinius ir socialinius poreikius, turi licenciją verstis ir verčiasi indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionalių rinkos dalyvių ir jų skolinimu, prisiima su tuo susijusią riziką ir atsakomybę. Ginčijamu Sprendimu siekiama apsaugoti indėlininkų, kitų kreditorių interesus, o su pareiškėjo reikalavimais siejamas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, atsakovo manymu, negali paneigti ar sumenkinti viešąjį interesą. Mano, kad ginčijamo Sprendimo sustabdymas šiuo atveju sukeltų didesnius neigiamus padarinius nei šio Sprendimo vykdymas, taigi, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas būtų neadekvatus siekiamam tikslui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas atmestinas.
Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktorius 2012 m. rugsėjo 25 d. priėmė sprendimą Nr. 241-83 „Dėl Kredito unijos „Laikinosios sostinės kreditas“ inspektavimo rezultatų“ (II t., b. l. 20–22), kuriuo patvirtino 2012 m. liepos 17–20 d. atlikto inspektavimo metu nustatytus Kredito unijos „Laikinosios sostinės kreditas“ veiklos trūkumus ir teisės aktų pažeidimus. Be kita ko, Sprendimo 3 punkte nuspręsta taikyti Kredito unijai šias poveikio priemones – nurodyti, kad Kredito unija neturi teisės sudaryti (arba pratęsti) terminuotųjų indėlių priėmimo iš neprofesionalių rinkos dalyvių sutarčių (t. y. sutarčių, kuriose būtų nustatyta Kredito unijos pareiga išmokėti indėlį praėjus tam tikram terminui), pagal kurias būtų mokama didesnė palūkanų norma nei Lietuvos banko interneto tinklalapyje paskutinės paskelbtos priimtų nefinansinių korporacijų ir namų ūkių naujų indėlių palūkanų normos litais ir eurais (3.2 lentelė) pridedant 0,5 proc. punkto. Indėlių kita užsienio valiuta palūkanų normos neturi būti didesnės už indėlių eurais palūkanų normas. Lietuvos banko paskelbtos nurodytų indėlių palūkanų normos taikomos ne vėliau kaip trečią darbo dieną nuo paskelbimo dienos (Sprendimo 3.1 punktas). Kredito unija taip pat neturi teisės sudaryti skolinimo sandorių su Kredito unijos nariais (fiziniais asmenimis), jei Kredito unijos turimų skolininkui piniginių reikalavimų ir (ar) įsipareigojimų suma viršija (ar sudarius sandorį viršys) 30 tūkst. Lt sumą <...> (Sprendimo 3.2 punktas).
Ginčydamas nurodyto Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pareiškėjas kreipėsi skundu į teismą, kartu pateikdamas prašymą taikyti ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje dienos sustabdyti ginčijamo Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimo Nr. 241-83 galiojimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiama 2012 m. lapkričio 7 d. nutartimi, be kita ko, netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui paduotu atskiruoju skundu prašo panaikinti teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ir pareiškėjo prašymą tenkinti. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju apeliacine tvarka turi būti patikrinta, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atsisakė užtikrinti pareiškėjo skundo reikalavimą, laikinai sustabdant ginčijamo Sprendimo galiojimą.
ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.
Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad sprendžiant, ar yra pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog, jos netaikius, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad visi pareiškėjo nurodyti argumentai, kuriais jis grindžia savo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, yra susiję ne su būsimo teismo sprendimo šioje administracinėje byloje vykdymo pasunkėjimu arba negalimumu, bet išimtinai su neigiamomis pasekmėmis, kurios gali atsirasti pačiam pareiškėjui, jei galios Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimas Nr. 241-83. Todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo prašymas ABTĮ 71 straipsnio 1 dalies nuostatų prasme yra visiškai nepagrįstas.
Pareiškėjas savo prašymą laikinai sustabdyti ginčijamo Sprendimo galiojimą motyvavo tuo, kad atsakovo Sprendimas jau nuo jo priėmimo turėjo neigiamos įtakos Kredito unijos finansinei padėčiai, nes per laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 27 d. iki 2012 m. lapkričio 14 d. buvo nutraukta dalis terminuotųjų indėlių sutarčių, dalis sutarčių pasibaigė ir nebuvo pratęstos, iš viso per nurodytą laikotarpį indėlių suma Kredito unijoje sumažėjo 2 422 502,08 Lt. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad nuo ginčijamo Sprendimo priėmimo išstojančiųjų iš Kredito unijos tikrųjų narių ir atsiimančių pajus padaugėjo daugiau kaip keturis kartus, be to, apie dvidešimt kartų sumažėjo stojančiųjų į Kredito unijos tikruosius narius skaičius.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikoma ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009). Lietuvos banko valdybos 1995 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 105 patvirtintuose Kredito unijų veiklos riziką ribojančiuose normatyvuose yra numatyta, kad vienas iš kredito unijų veiklos riziką ribojančių normatyvų yra likvidumo normatyvas. Nustatyta, kad kredito unijos likvidžiojo turto santykis su kredito unijos įsipareigojimais kiekvienu pareikalavimu turi būti ne mažesnis negu 30 procentų. Iš Kredito unijos Lietuvos bankui pateiktų Turto ir įsipareigojimų struktūros pagal terminus ataskaitų (II t., b. l. 9–12) matyti, kad Kredito unijos likvidumo rodiklis 2012 m. spalio 1 d. buvo 65,74 proc., o 2012 m. spalio 31 d. – 63,61 proc. Todėl šiuo metu nėra objektyvaus pagrindo teigti, kad pareiškėjo finansinė padėtis yra sunki ir kad jis gali pritrūkti apyvartinių lėšų.
Be to, dėl pareiškėjo argumentų, kad ginčijamo Sprendimo galiojimas sukels jam neigiamas finansines pasekmes, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tokiais atvejais galima žala ir pareiškėjų galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo, gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. AS143-612/2010, AS63-416/2011, kt.).
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad terminuotųjų indėlių sutarčių sudarymas, pratęsimas ir nutraukimas yra dinamiškas reiškinys, todėl vien ta aplinkybė, kad per trumpą laikotarpį buvo nutraukta dalis pareiškėjo sudarytų terminuotų indėlių sutarčių, nepatvirtina, jog Kredito unijai gali trūkti apyvartinių lėšų. Kolegija taip pat vertina kaip pakankamai logišką atsakovo atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentą, jog terminuotųjų indėlių sumos (kaip ir išstojusiųjų iš Kredito unijos / įstojusiųjų į Kredito uniją tikrųjų narių skaičiaus) mažėjimui objektyviai galėjo turėti įtakos ne atsakovo Sprendimu Kredito unijai taikytos poveikio priemonės, o informacijos apie Kredito unijos inspektavimo metu nustatytus pažeidimus viešas paskelbimas.
Pareiškėjo pateikta prognozė dėl Kredito unijos terminuotųjų indėlių sumos sumažėjimo iki 2012 m. gruodžio 31 d. (I t., b. l. 161–164) apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinama išimtinai kaip pareiškėjo prielaida (samprotavimai) dėl galimos įvykių eigos, kuri objektyviai nepagrįsta faktiniais duomenimis. Todėl šioje dalyje pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo taip pat negali būti pripažintas pagrįstas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad sprendžiant klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti atsižvelgta į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. AS6-496/2006, AS15-622/2006, AS143-612/2010, AS146-310/2011).
Nagrinėjamu atveju atsižvelgtina į tai, kad ginčijamu Sprendimu poveikio priemonės pritaikytos kredito įstaigai, kuriai įstatymuose ir kituose teisės aktuose keliami aukšti veiklos patikimumo standartai. Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kredito unija – kredito įstaiga, kuri tenkina savo narių ūkinius ir socialinius poreikius ir turi licenciją verstis ir verčiasi indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš šiame įstatyme nustatytų neprofesionalių rinkos dalyvių ir jų skolinimu, taip pat turi teisę verstis kitų šiame įstatyme nustatytų finansinių paslaugų teikimu šio įstatymo nustatytiems asmenims ir prisiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę. Įvertinus tai, kad neprofesionalių rinkos dalyvių, kuriems Kredito unija teikia finansines paslaugas, interesų apsauga neabejotinai priskirtina viešajam interesui, galima daryti išvadą, jog šio bendro intereso apsaugai teiktinas prioritetas prieš individualaus (privataus) intereso (šiuo atveju Kredito unijos) apsaugą. Taigi, pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas būtų neadekvatus siekiamam tikslui, pažeistų proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą ir viešąjį interesą.
Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad ginčijamo Sprendimo 5 punkte yra aiškiai numatyta, jog Kredito unija šio Sprendimo 3.1 ir 3.2 punktuose išvardytus nurodymus privalo vykdyti laikinai, kol pašalins inspektavimo metu nustatytus teisės aktų pažeidimus ir veiklos trūkumus, iki atskiro Lietuvos banko sprendimo atšaukti šiuos nurodymus. Taigi, galima daryti išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju ginčijamu Sprendimu pareiškėjui taikytų poveikio priemonių (veiklos apribojimų) galiojimas laike iš dalies priklauso nuo paties pareiškėjo veiksmų operatyvumo ir jo geranoriškumo.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip visiškai nepagrįstą pareiškėjo atskirojo skundo argumentą, kad skundžiama teismo nutarties dalis yra neteisėta dėl motyvų stokos. Kolegijos vertinimu, skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas pakankamai aiškiai ir argumentuotai išdėstė, kodėl pareiškėjo prašymas negali būti tenkinamas, savo motyvus pagrindė tiek teisiniais argumentais (ABTĮ normomis ir dėl jų taikymo suformuluota administracinių teismų praktika), tiek faktiniais argumentais.
Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai vertino bylos faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas bei aktualią teismų praktiką, todėl teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Dėl nurodytų motyvų pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutarties dalis, kurioje pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra netenkintas, paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo Kredito unijos „Laikinosios sostinės kreditas“ atskirąjį skundą atmesti.
Palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartį nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.