- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Data
- 2009-06-11
- Bylos Nr.
- 1A-232-174-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rasa Valentinienė (pirm.), Violeta Miliuvienė, Stasys Valužis
- Nuteistasis
- A. V.
- Kategorijos
- 1.2.14.1.2.4Automobilio vagystė (BK 178 str. 2 d.)
Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėja Violeta Balčiūnienė Baudž. byla Nr. 1A–232-174/2009 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.1.2.4.; 2.1.7.4.; 2.4.6.4.1. (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
nuosprendis
2009 m. birželio 11 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rasos Valentinienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009-03-04 nuosprendžio, kuriuo A. V. , asmens kodas (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 178 straipsnio 2 dalį ir nuteistas vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su bausme, paskirta Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2007-10-22 nuosprendžiu, ir paskirta galutinė subendrinta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje.
Nuosprendžiui įsiteisėjus, A. V. nuspręsta suimti ir bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo A. V. sulaikymo momento.
Priteista iš A. V. UAB „Technolimet“ naudai 900,40 Lt turtinės žalos atlyginimui ir 1 500 Lt advokato išlaidoms apmokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. V. nuteistas už tai, kad jis pagrobė automobilį, tai yra 2008-06-15, apie 18.30 val., turėdamas tikslą pagrobti automobilį, garažų kooperatyvo „Žvejys“ teritorijoje, adresu Šilutės pl. 100, Klaipėda, su savimi turėtu automobilio „Renault Megane Scenic“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) rakteliu atrakino minėtą automobilį, užvedė variklį ir nuvažiavo. Taigi A. V. pagrobė UAB „Technolimet“ priklausantį 10 000 litų vertės automobilį „Renault Megane Scenic“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistasis A. V. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį kaip neteisėtą ir nepagrįstą ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad jis automobilio „Renault Megane Scenic“ nepagrobė, juo pasinaudojo darbo reikalais – važiavo parsivežti vandens. Nuteistasis aiškina, kad tarp jo ir A. G. buvo susiklostę darbiniai santykiai – jis dirbo pas A. G. nelegaliai pagalbiniu darbininku, vykdė pastarojo darbinius pavedimus dėl automobilių remonto. I. J. , kaip ir kiti klientai, remontuojamą automobilį paliko A. G. patikėjimo teise garaže, o pastarasis leisdavo savo darbuotojams, taip pat ir jam važiuoti klientų remontuojamais automobiliais atlikti darbinius pavedimus, ir dėl automobilių negrąžinimo jokių problemų nebuvo. Todėl, apelianto įsitikinimu, teismas padarė neteisingą išvadą, kad jis be automobilio savininko sutikimo važiavo minėtu automobiliu.
Darbinė praktika, kad A. G. leisdavo jam naudotis klientų paliktomis transporto priemonėmis atlikti darbines funkcijas, apelianto teigimu, negali būti vertinama kaip vagystė, nes priešingu atveju A. G. nebūtų palikęs jam raktų garažo, kuriame buvo palikti automobilio „Renault Megane Scenic“ užvedimo rakteliai. Nuteistasis A. V. tvirtina, kad jeigu jo vairuojamo automobilio „Renault Megane Scenic“ nebūtų sustabdę policijos pareigūnai, o pats automobilis nuvežtas į saugomą policijos aikštelę, jis būtų grįžęs į garažą ir palikęs transporto priemonę toje vietoje, iš kurios ji buvo paimta. Be to, pažymi, kad net ir policijos darbuotojams, kurie jį sustabdė ir patikrino operatyvinę informaciją, nekilo įtarimų dėl automobilio pagrobimo.
Apeliantas tvirtina, kad teismas padarė neteisingą išvadą, neva paneigta versija, jog jis važiavo parsivežti vandens, nes šią aplinkybę be jo parodymų taip pat patvirtino liudytojas A. G. . Jis nurodė, kad A. V. pas jį dirbo nelegaliai kaip pagalbinis darbininkas ir kartais važiuodavo su remontuojamais klientų automobiliais į Rimkus arba į degalinę parsivežti vandens. Tai buvo žodinis susitarimas ir leidimas A. V. naudotis klientų remontuojamais automobiliais su darbu susijusiems pavedimams atlikti. Nuteistasis A. V. pažymi, kad klientai remontuojamų automobilių raktelius palikdavo garaže, ir jis kaip darbuotojas galėdavo netrukdomai juos pasiimti. Apelianto įsitikinimu, tokia darbo praktika buvo žinoma ir garažo savininkui I. J. , kuris nuomojo garažą A. G. . Nuteistojo A. V. teigimu, I. J. , kaip teisėtas garažo savininkas, būdamas atsakingas ir padorus žmogus, privalėjo aptarti visas darbo tvarkos sąlygas, vykdomas ir atliekamas jam priklausančiame garaže, ir turėjo žinoti, kad be A. G. , garaže taip pat dirba ir kiti asmenys – pagalbiniai darbininkai. Be to, liudytojas A. G. taip pat parodė, kad 2008-06-12 garaže nedirbo, todėl dieną prieš tai A. V. davė garažo raktą. Niekas nepaneigė aplinkybės, kad A. G. tai darė nežinant garažo savininkui ir automobilio naudotojui I. J. . Taigi akivaizdu, kad garaže buvo tokia darbo tvarka ir apie tai neabejotinai buvo žinoma garažo savininkui I. J. , kuris automobilį „Renault Megane Scenic“ paliko garažo kieme, o užvedimo raktelius – garaže. Automobilis garažo kieme buvo paliktas kelias dienas – iki 2008-06-12, tą dieną, kaip minėta, A. G. garaže nedirbo, o dieną prieš tai A. V. davė garažo raktus.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad jį sustabdę policijos pareigūnai automobilio „Renault Megane Scenic“ neapžiūrėjo, apžiūros akto nesurašė, o jeigu ir būtų surašę, tai neabejotinai būtų nurodyti tik vertę turintys daiktai, o ne pilna ar tuščia vandens tara, todėl neaišku, kuo remdamasis teismas kaip vieną argumentų dėl automobilio pagrobimo nurodė ir tai, kad automobilyje nei vandens, nei taros vandeniui parvežti nebuvo rasta. Be to, A. V. teigimu, aplinkybė, kad automobilyje buvo rasti jo asmeniniai daiktai, nepatvirtina automobilio pagrobimo fakto, tik parodo, kad jis važiavo minėtu automobiliu, ko jis ir neneigia.
Nuteistasis A. V. teigia, kad garažo savininkui I. J. buvo žinoma, kad tarp jo (A. V. ) ir A. G. buvo susiklostę darbiniai santykiai, nes šią aplinkybę patvirtina garažo savininko I. J. parodymai, kad tą dieną, kai jis A. G. paliko remontuoti UAB „Technolimet“ priklausantį automobilį, garaže buvo ir A. V. . Garažo savininkui I. J. nekilo jokių abejonių ir klausimų, kodėl garaže yra pašalinis žmogus ir ką jis tenai veikia. Be to, aplinkybę apie susiklosčiusius darbinius santykius patvirtina ir liudytojo A. G. parodymai apie tai, kad jis situaciją, kai A. V. vieną dieną nepasirodė garaže, įvardijo kaip jo neišėjimą į darbą.
Apeliantas teigia, kad apylinkės teismas be pagrindo nesiaiškino, kodėl automobilio „Renault Megane Scenic“ naudotojas I. J. į policiją su pareiškimu kreipėsi praėjus 37 dienoms po to, kai sužinojo apie automobilio dingimą. Ši aplinkybė, nuteistojo įsitikinimu, rodo, kad netgi pats I. J. susidariusios situacijos nevertino kaip automobilio pagrobimo, o iš pastarojo parodymų galima teigti, kad pareiškimą policijai jis parašė tik todėl, kad galėtų pasiimti automobilį iš policijos saugomos aikštelės. Apelianto teigimu, susidariusi situacija, kad automobilis galėjo būti savininkui grąžintas sumokėjus visą baudą arba parašius pareiškimą policijai dėl jo vagystės, pastūmėjo I. J. parašyti pareiškimą dėl automobilio vagystės, siekiant baudžiamosios teisenos tvarka padengti atsiradusius nuostolius – automobilio saugojimo išlaidas, taip pat ir sugedusios pavarų dėžės pakeitimo išlaidas.
Teismas nuosprendyje nurodė, kad svetimo turto pagrobimas laikomas baigtu nuo to momento, kai svetimas turtas užvaldytas ir kaltininkas turi galimybę juo naudotis ir disponuoti. Tačiau nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad jam automobilis „Renault Megane Scenic“ buvo patikėtas arba buvo jo žinioje, todėl jam nereikėjo šio automobilio užvaldyti. Atitinkamai neturėtų būti sprendžiamas civilinio ieškinio patenkinimo klausimas, nes I. J. , atiduodamas A. G. remontuoti UAB „Technolimet“ priklausantį automobilį, perdavė jam 1 000 Lt pavarų dėžei pakeisti. Apie numatomą remontą žinojo ir jis (A. V. ), matęs pinigų perdavimo faktą.
Nuteistojo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas.
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009-03-04 nuosprendis dėl A. V. nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Išanalizavęs byloje surinktą medžiagą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad byloje nesurinkta objektyvių įrodymų, leidžiančių spręsti apie A. V. kaltę padarius BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą. Apkaltinamajame nuosprendyje suformuluota išvada dėl nuteistojo A. V. kaltės neparemta išsamiu bylos aplinkybių nustatymu – teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas, spręsdamas A. V. kaltumo klausimą, nurodė, kad jis pasiėmęs iš garažo, kuriame jis padėjo remontuoti automobilius A. G. , automobilio „Renault Megane Scenic“ raktelius, žinodamas, kad klientų automobiliais važinėti negalima, nežinant nei automobilio savininkui, nei asmeniui, kurio atsakomybei buvo paliktas remontuojamas automobilis, atsirakinęs automobilį turėtais raktais, išvažiavo, kaip jis pats teigia, parsivežti vandens. Teismas pažymėjo, kad A. V. vairuojamas automobilis važiavo link Rimkų pusės, tai yra nuo degalinės pusės, automobilio salone nei vandens, nei indų jam parsivežti nebuvo rasta, priešingai – jame buvo rasti asmeniniai A. V. daiktai, tai, teismo įsitikinimu, paneigia kaltinamojo versiją, kad jis važiavo į „Statoil“ degalinę parsivežti vandens, todėl teismas padarė išvadą, kad kaltinamasis ruošėsi pagrobti automobilį ir į garažą grįžti neketino. Jokių kitų apelianto kaltę pagrindžiančių objektyvių įrodymų byloje nesurinkta ir nuosprendyje nenurodyta.
Nuteistasis pirmosios apklausos ir teisminio bylos nagrinėjimo metu teigė, kad nusikaltimo nepadarė, aiškino, kad neturėjo tikslo pagrobti automobilį, juo pasinaudojo darbo reikalais, nes buvo tokia darbinė praktika, kad jis arba A. G. , kuriam jis padėdavo remontuoti automobilius, kartais važiuodavo klientų paliktais remontuoti automobiliais į Rimkus arba į degalinę parsivežti vandens. Dėl ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų nesutapimų paaiškino, kad pirmosios apklausos protokolas surašytas teisingai. Vėlesnių apklausų protokolus tardytoja surašė savo nuožiūra, pasakiusi, kad parašys, jog jis prisipažįsta ir kad viskas jam baigsis gerai. Jis apklausos protokolus pasirašė neskaitęs, advokato neturėjo (b. l. 125-127).
Tai, kad A. G. žinioje paliktame remontuoti I. J. automobilyje, kuriuo pasinaudojo garaže pagalbiniu darbininku dirbęs A. V. , nei vandens, nei indų vandeniui nebuvo rasta, o buvo rasti pastarojo asmeniniai daiktai, bei tai, kad A. V. važiavo nuo degalinės pusės, neįrodo, kad jis turėjo tikslą pagrobti automobilį.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. V. pagrobė automobilį. Nustatyta aplinkybė, kad A. V. svetimu, ne jam priklausančiu automobiliu, išvažiavo iš garažo, nepatvirtina jo tyčios užvaldyti svetimą turtą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad A. V. dirbo pas A. G. I. J. priklausančiame garaže pagalbiniu darbininku – padėjo remontuoti automobilius. Tai patvirtino ir pats A. G. teismo posėdžio metu teigdamas, jog po įvykio jis skambino A. V. , nes pastarasis neatėjo į darbą, o to paprastai nebūdavo, nes jis dvi dienas dirbdavo, o dvi ne. Nuteistasis A. V. nurodė, kad klientų remontuojamais automobiliais jis kartais važiuodavo parsivežti vandens į degalinę arba į Rimkus. Šią aplinkybę taipogi patvirtino liudytojas A. G. nurodydamas, kad: „V. kartais važiuodavo su remontuojamomis mašinomis. Rakteliai būdavo paliekami garaže nuo automobilių“; „Vandenį atsiveždavau iš Rimkų. Į degalinę teko važinėti dėl vandens. Vandenį vežti reikėjo“ (b. l. 140). Taigi tiek A. V. , tiek liudytojas A. G. , kuriam nuteistasis padėdavo remontuoti automobilius, patvirtino, kad klientų automobiliai buvo naudojami darbo reikalais, tai yra remontuojamomis mašinomis jie kartais važiuodavo į degalinę arba į Rimkus parsivežti vandens. Todėl nėra pagrindo netikėti, kad A. V. I. J. paliktu remontuoti automobiliu link Rimkų važiavo būtent tuo tikslu, nes, kaip minėta, buvo tokia darbinė praktika. Nors teismas nurodė, kad automobilyje nei vandens, nei indų vandeniui nebuvo rasta, tačiau kaip liudytojai apklausti policijos pareigūnai D. K. ir G. K. šios aplinkybės nei patvirtino, nei paneigė, tai yra nurodė neatkreipę dėmesio, ar automobilyje buvo indai vandeniui. Vien ta aplinkybė, kad automobilyje buvo rasti asmeniniai A. V. daiktai, negali būti pastarojo kaltės įrodymu dėl automobilio pagrobimo. A. V. policijos pareigūnams neneigė važiavęs ne nuosavu automobiliu, iš karto paaiškino, kad automobilis jam nepriklauso, prašė jo nenuvaryti, nes firmos savininkas supyks, labai dėl to išgyveno. Teigė, kad automobilio bagažinėje buvę daiktai jam nepriklauso. Jiems nekilo jokių įtarimų, kad automobilis galėjo būti pagrobtas.
Be to, iš I. J. , kuris paliko A. G. žinioje remontuotiną automobilį, veiksmų sužinojus apie automobilio dingimą, galima daryti išvadą, kad jis pats automobilio dingimo fakto nelaikė vagyste. Tokią išvadą suponuoja ta aplinkybė, jog jis apie automobilio „Renault Megane Scenic“ dingimą sužinojo 2008-06-18, žinojo visas jo dingimo aplinkybes, tačiau pareiškimą policijai parašė tik 2008-07-23. Prašyme pradėti ikiteisminį tyrimą I. J. nurodė, kad automobilį vairavęs A. V. baudos nėra sumokęs, todėl jis negali atsiimti transporto priemonės iš policijos saugomos aikštelės. Taigi susidariusi situacija, kad automobilis galėjo būti savininkui grąžintas sumokėjus visą baudą arba parašius pareiškimą policijai dėl jo vagystės, lėmė I. J. sprendimą praėjus daugiau nei mėnesiui laiko po to, kai jis sužinojo apie automobilio dingimą, parašyti pareiškimą policijai dėl automobilio vagystės. Todėl akivaizdu, kad netgi pats I. J. susidariusios situacijos nevertino kaip automobilio pagrobimo, o pareiškimą policijai parašė, kaip jis pats nurodė, dėl galimybės atsiimti automobilį iš policijos saugomos aikštelės. Suprantami ir ikiteisminio tyrimo metu duoti A. G. parodymai, nes jis buvo suinteresuotas, kad jo klientas galėtų pasiimti iš saugomos aikštelės jam priklausantį automobilį.
Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik tuo atveju, kai patikimai nustatytos visos reikšmingos sprendžiant bylą aplinkybės, kai dėl baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimo darant nusikalstamą veiką nekyla jokių pagrįstų abejonių. Vagystė yra tyčinis nusikaltimas, todėl kvalifikuojant veiką būtina įrodyti kaltininko tyčią. Esant situacijai, kai pagrindas manyti, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką, yra vien tik faktas, kad A. V. svetimu automobiliu išvažiavo iš garažo, kuriame automobilis buvo paliktas remontuoti, negali būti konstatuota, kad A. V. turėjo tikslą pagrobti automobilį. Nors nuteistojo padaryta veika atitinka vagystės objektyviosios pusės požymius, tačiau nesant subjektyviosios šios nusikalstamos veikos požymio – tyčios užvaldyti automobilį, A. V. veiksmai negali būti vertinami kaip vagystė.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nustato, kad nesant objektyvių įrodymų, kurie leistų daryti neabejotiną ir pagrįstą išvadą dėl A. V. kaltės, jo nuteisimas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį neteisėtas ir nepagrįstas. Todėl A. V. pagal minėtą straipsnį išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, UAB „Technolimet“ pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo paliktinas nenagrinėtas.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009-03-04 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
A. V. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
UAB „Technolimet“ civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.