Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros prokurorės ir nukentėjusiųjų D. G., D. V. (D. V.) bei A. D. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. birželio 8 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. G. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 140 straipsnio 1 dalį, 284 straipsnio 1 dalį, 286 straipsnį, nesant įrodymų, kad jis padarė šias nusikalstamas veikas.

A. S. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį, 286 straipsnį, nesant įrodymų, kad jis padarė šias nusikalstamas veikas.

Nukentėjusiųjų D. G., D. V., A. D. bei Valstybinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai atmesti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2010 m. gegužės 29 d., apie 2:55 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kitų asmenų akivaizdoje, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su A. S. ir kitais 6-7 ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, „D. W.“ klubo, N. S. g. 1C, Klaipėdoje, fojė, dėl mažareikšmės dingsties, t. y. dėl to, kad dėl netinkamo elgesio jis, A. S., ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti 6-7 asmenys nebus įleisti į klubo salę, dėl chuliganiškų paskatų tyčia dūrė peiliu klubo administratoriui D. G. į pilvo sritį, padarydamas durtinį - pjautinį pilvo ertmės sužalojimą su vidaus organų pažeidimu, kas sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą (Sveikatos sutrikdymo mąsto taisyklių 6.6.9 p.). Tokiu elgesiu A. G. demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

A. G. buvo kaltinamas ir tuo, kad jis 2010 m. gegužės 29 d., apie 2:55 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kitų asmenų akivaizdoje, prie „D. W.“ klubo, N. S. g. 1 C, Klaipėdoje, ties N. S. – Puodžių gatvės sankryža, Klaipėdoje, peiliu sužalojęs D. G., toliau tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, siekdamas išvengti sulaikymo, pasipriešino klubo darbuotojams bei nepakluso teisėtiems policijos pareigūno A. D. reikalavimams nurimti ir atiduoti peilį, grasindamas panaudoti fizinį smurtą, siekė juos sužaloti peiliu, bei tyčia dūrė peiliu A. D. į kairę koją ir padarė durtinę žaizdą kairėje pėdoje, kas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokiu elgesiu A. G. demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei pasipriešino valstybės tarnautojui.

A. S. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2010 m. gegužės 29 d., apie 2:55 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kitų asmenų akivaizdoje, veikdamas bendrininkų grupe kartu su A. G. ir kitais 6-7 ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, „D. W.“ klubo, esančio N. S. g. 1 C, Klaipėdoje, fojė, dėl mažareikšmės dingsties, t. y. dėl to, kad jis ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti 6-7 asmenys nebus įleisti į klubo salę, dėl chuliganiškų paskatų grasino panaudoti smurtą, demonstravo peilį, grasino peilį panaudoti klubo lankytojo atžvilgiu, ignoravo klubo darbuotojų žodinius perspėjimus bei nepakluso teisėtiems policijos pareigūno A. D., prisistačiusio ir parodžiusio tarnybinį pažymėjimą, reikalavimams nurimti ir atiduoti peilį. Tokiu savo elgesiu A. S. demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį, tvarką ir nepakluso valstybės tarnautojo A. D. teisėtiems reikalavimams.

Skundžiamu Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. birželio 8 d. nuosprendžiu A. G. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 140 straipsnio 1 dalį, 284 straipsnio 1 dalį, 286 straipsnį, nesant įrodymų, kad jis padarė šias nusikalstamas veikas, A. S. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį, 286 straipsnį išteisintas, nesant įrodymų, kad jis padarė šias nusikalstamas veikas.

Klaipėdos apygardos prokuratūros prokurorė apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo:

A. G. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 140 straipsnio 1 dalį, 284 straipsnio 1 dalį, 286 straipsnį ir nuteisti:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 286 straipsnį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 9 (devyniems) mėnesiams;

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalimi, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir A. G. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 8 (aštuoneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

A. S. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį, 286 straipsnį ir nuteisti:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 286 straipsnį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalimi, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir A. S. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose;

- tenkinti nukentėjusiųjų pareikštus civilinius ieškinius.

Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, kai kurių įrodymų visiškai nevertino ir be pagrindo išteisino A. G. pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 2 d. 8 p., 140 str. 1 d., 284 str. 1 d., 286 str. bei A. S. – pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., 286 str., dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis.

Prokurorės teigimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuotos D. G. ir A. D. sužalojimo aplinkybės neatitinka bylos aplinkybių. Anot apeliantės, nukentėjusieji D. G., A. D., D. V. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios davė nuoseklius ir išsamius parodymus bei savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad nukentėjusiųjų parodymai nesutampa, jog visų nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai yra iš anksto aptarti. Tačiau, prokurorės teigimu, vertinant šių asmenų parodymus, visiškai neatsižvelgta į tai, kad visi asmenys, pasakoję apie įvykį, patys šiame įvykyje ir dalyvavo, todėl akivaizdu, jog jie negalėjo matyti ir užfiksuoti vienodai tų pačių aplinkybių.

Apeliantė skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo A. D. parodymus apie tai, jog jis prisistatė policijos pareigūnu ir rodė savo tarnybinį pažymėjimą atmetė, remdamasis tuo, jog, kad šių parodymų nepatvirtino nukentėjusysis D. G.. Tačiau, anot prokurorės, teismas nevertino to, kad šiuos A. D. parodymus patvirtino D. V. ir R. B.. Ši aplinkybė paneigia teismo išvadą, kad nukentėjusieji galėjo susitarti dėl įvykio aplinkybių versijos pateikimo. Be to, liudytoju apklaustas O. J., kuris nėra pažįstamas nei su apsaugos darbuotojais, nei su A. G. bei A. S., taip pat patvirtino, jog konflikto metu klubo fojė girdėjo, kad kažkas sakė ,,policija“.

Prokurorės teigimu, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė abejones, jog nukentėjusieji, nenurodydami medicinos darbuotojams juos sužalojusių asmenų, t. y. A. G. ir A. S., lyg ir nurodė kitokias įvykio aplinkybes. Tačiau, anot apeliantės, akivaizdu, jog nukentėjusieji nenurodė juos sužalojusių asmenų, kadangi nukentėjusieji nepažinojo nei A. G., nei A. S., jų pavardes nukentėjusieji sužinojo tik atlikus asmenų atpažinimus.

Apeliantė skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nei pats D. G., nei kiti nukentėjusieji ar liudytojai negalėjo matyti, kuris iš muštynėse dalyvavusių asmenų dūrė peiliu jam į pilvą arba galėjo suklysti nurodydami A. G., kaip asmenį, sužalojusį D. G.. Prokurorės teigimu, iš nukentėjusiojo D. G. parodymų akivaizdu, jog D. G. galėjo matyti ir matė jį sužalojusį asmenį bei šio asmens nepaleido iš savo akiračio iki sulaikymo. Apklausti A. D., D. V. ir R. B. nurodė, kad matė, kaip juodais marškiniais vilkintis vaikinas, kuris stovėjo nugara į lauko duris, staigiu judesiu peiliu dūrė D. G. į pilvo sritį. Visi nurodyti asmenys atpažino A. G., kaip asmenį, peiliu sužalojusį, D. G.. Apeliantės nuomone, vertinant šių asmenų parodymus, akivaizdu, jog, būtent, A. G. dūrė peiliu D. G. į pilvą ir tokiu būdu jį sužalojo bei aktyviais veiksmais priešinosi, bandė smūgiuoti peiliu asmenims, norintiems jį sulaikyti. Ikiteisminio tyrimo metu negauta duomenų, kad A. G. įvykio metu būtų buvę silpna ar jis būtų praradęs sąmonę. Įvykio vietoje niekas nesuprato ir nežinojo, kad D. G. iššaudamas kliudė A. G., kadangi apie A. G. sužalojimą duomenys buvo gauti tik apžiūrėjus jį medikams. Šios aplinkybės, anot prokurorės, paneigia A. G. ir pirmosios instancijos teismo teiginius, jog A. G. keletą kartų buvo praradęs sąmonę. Įvykio vietoje apie A. G. šautinį sužalojimą jokių duomenų nebuvo ir nukentėjusieji šia informacija nedisponavo, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusieji turėjo tikslą nuslėpti savo pačių padarytą nusikalstamą veiką yra visiškai neįtikėtina.

Prokurorė pažymi, kad A. G. ir A. S., pristatyti į policijos įstaigą, pareiškimų nerašė, jų nepateikė ir ikiteisminio tyrimo metu. Apeliantės teigimu, teisme pateikta A. G. ir A. S. versija, kad, neva tai, tyrėja jiems pasakiusi, jog yra praleistas terminas pareiškimams paduoti, kelia pagrįstų abejonių. A. G. ir A. S. praeityje teisti ne po vieną kartą, todėl, anot prokurorės, jiems gerai yra žinomos Baudžiamojo proceso kodekso normos bei jų procesinės teisės, numatytos jame. Be to, šios A. G. ir A. S. versijos nepatvirtino nei vienas iš apklaustų ikiteisminio tyrimo pareigūnų

Prokurorės teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė daug abejonių ir dėl nusikaltimo įrankio – peilio, rasto įvykio vietoje, šalia sulaikytojo A. G., ant kurio, atlikus DNR ekspertizę, buvo rasta A. G. kraujo žymės, bet nebuvo rasta nukentėjusiųjų kraujo. Iš bylos duomenų matyti, kad peilį iš įvykio vietos paėmė atvykę policijos pareigūnai R. Š. ir A. Ž., peilį jie rado šalia A. G., kurio buvo prakirstas antakis bei kruvinos rankos, todėl, anot prokurorės, akivaizdu, jog ant peilio buvo rastos, būtent, A. G. kraujo žymės. Peilį policijos pareigūnai pristatė į policijos komisariatą ir perdavė budėtojui. Prokurorės teigimu, tai, kad apklausiami asmenys teisme negalėjo nurodyti, ar peilis buvo užlenktas, ar atlenktas, ar buvo po A. G. sėdmenimis, ar šalia jo, nepaneigia to fakto, jog peilis buvo rastas šalia A. G. ir, kad, būtent, šiuo įrankiu buvo sužaloti D. G. bei A. D..

Anot prokurorės, pirmosios instancijos teismas, išteisindamas A. G. ir A. S. pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį, nurodė, jog incidentas įvyko ribotame nedideliame plote, tačiau pats sau prieštaraudamas, teismas nuosprendyje nurodė, kad incidento vietą apima ne tik klubo fojė, bet ir teritorija, esanti šalia klubo, apimanti keleto šimtų metrų spindulį apie klubą, bei pažymėjo, kad konflikte ne tik dalyvavo, bet ir konfliktą stebėjo didelis būrys žmonių.

Prokurorės teigimu, išteisinamajame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad kaltinimai A. G. ir A. S. yra nepagrįsti, neatitinka tikrovės, priešingai – byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad A. G. ir A. S. padarė jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas, o nuosprendyje išdėstyti motyvai pagrįsti tik spėjimais ir prielaidomis. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismo iškelta abejonė dėl nukentėjusiojo A. D. parodymų patikimumo dėl tos priežasties, kad jis yra nuteistas kitoje byloje, yra neetiška, kadangi asmuo pripažįstamas kaltu tik įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, o šią dieną minėtas teismo nuosprendis nėra įsiteisėjęs, be to, šios baudžiamosios bylos bei proceso dalyviai yra visiškai nesusiję.

Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad, skiriant bausmes A. G. ir A. S., atsižvelgtina į tai, jog jie yra teisiami ne pirmą kartą, kaltais dėl nusikaltimų padarymo neprisipažįsta ir savo veiksmų nevertina kritiškai, jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o sunkinančiomis aplinkybėmis pripažintina tai, kad nusikalstamas veikas jie padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, taip pat tai, kad nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupe, todėl už padarytus nusikaltimus A. G. ir A. S. skirtinos realios laisvės atėmimo bausmės.

Nukentėjusieji D. G., D. V. ir A. D. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį bei tenkinti jų pareikštus civilinius ieškinius.

Nukentėjusieji D. G., D. V., A. D. apeliaciniame skunde nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme jie visi trys, taip pat liudytojai R. B., O. J., R. Š., A. Ž. davė išsamius parodymus apie įvykio aplinkybes, nurodė dėl kokių priežasčių kilo konfliktas su A. G., A. S. bei kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis. Anot apeliantų, pirmosios instancijos teismui nepagrįstai pasirodė įtartina, kad jie galėjo matyti tą momentą, kai A. G. peiliu dūrė D. G. į pilvą. Apeliantų teigimu, dūris peiliu buvo tada, kai juos užpuolusi kompanija trumpam buvo nutraukusi savo veiksmus, būtent, tuo metu jie ir matė, kaip A. G. dūrė peiliu D. G.. Nukentėjusiųjų nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė A. D. parodymus apie tai, kad jis rodė tarnybinį pažymėjimą A. S., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, vilkėjusiam šviesius rūbus ir kitai, šalia jų buvusiai, agresyviai nusiteikusiai kompanijai, bei pareikalavo nutraukti neteisėtus veiksmus ir atiduoti peilį. Anot apeliantų, tarnybinį pažymėjimą matė tiek asmuo, pirmą kartą dūręs A. G., tiek A. S., A. G. bei kiti nenustatyti asmenys, kadangi visi jie buvo šalia, t. y. nedideliu atstumu vienas nuo kito. Šias aplinkybes patvirtino R. B., o D. V. ir O. J. nurodė, kad girdėjo žodžius ,,policija, mesk peilį“.

Apeliantai skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismui liko neaiški jų bei A. S. elgesio priežastis bei motyvai, tačiau, nukentėjusiųjų nuomone, tiek A. S., tiek A. G. bei kiti su jais buvę asmenys stengėsi parodyti nepagarbą klubo administratoriams bei kitiems šalia buvusiems asmenims, juos įžeidinėdami, keikdamiesi necenzūriniais žodžiais, šie asmenys grasindami siekė sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką. Anot apeliantų, tiek jie patys, tiek liudytojai nurodė, kad A. G. ir A. S. tą vakarą buvo kartu, sėdėjo prie bendro stalo, tačiau šie jų parodymai be pagrindo buvo atmesti ir buvo vadovaujamasi A. G. bei A. S. parodymais.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad tiek D. G., tiek A. D. medikams nurodė, jog juos sužalojo nežinomas asmuo, tačiau tai tvirtindami, nukentėjusieji tuo metu nežinojo sužalojusio asmens, t. y. A. G. asmens tapatybės duomenų, juos sužinojo tik vėliau ikiteisminio tyrimo metu. Be to, netiksliai nurodyta data medicininiuose įrašuose, jog A. D. buvo sužalotas 2010 m. gegužės 28 d. vakare, o ne kaltinime nurodytu laiku, nepaneigia paties sužalojimo fakto, kuris buvo akivaizdus ir, kurį matė D. V. bei R. B.. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiųjų ir liudytojo R. B. parodymus vertina kaip nevienodus ir prieštaringus, jų patikimumas teismui kelia abejonių dėl to, kad šie asmenys yra draugai, o liudytojos L. B., kuri artimai bendrauja su A. S., parodymus teismas laiko patikimais. Todėl, anot apeliantų, neaišku, kodėl teismas vienos pusės parodymais remiasi, o kitos pusės parodymai yra atmetami.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje akcentuoja ir remiasi pirminiais A. D. ir D. V. parodymais, kritiškai vertindamas vėliau ikiteisminio tyrimo metu duotus šių asmenų išsamius parodymus. Apeliantai pažymi, kad pirminiai jų parodymai ir paaiškinimai buvo surašyti paskubomis, todėl, galbūt, ir atrodo nenuoseklūs, tačiau vėliau ikiteisminio tyrimo metu ir teisme jų parodymai buvo išdėstyti aiškiai ir nuosekliai.

Nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde teigiama, kad konfliktas, kurio metu buvo sužalotas D. G., vyko klubo fojė, jame dalyvavo apie 12 žmonių, t. y. 7 – 8 konfliktą sukėlę asmenys, tarp kurių buvo A. G. ir A. S., du klubo administratoriai D. G. ir D. V. bei liudytojai A. D. ir R. B.. Vėliau, muštynėms persikėlus į lauką, žmonių buvo daugiau. Anot D. G., D. V., A. D., peiliu dūrė ir sužalojimus D. G. ir A. D. padarė, būtent A. G., šią aplinkybę jie gali patvirtinti, kadangi visi trys buvo įvykio dalyviai ir patys viską matė savo akimis.

Apeliantai skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. G. savigynai išduotas ginklas, kuris buvo panaudotas įvykio metu ir kuriuo buvo sužalotas A. G., iš įvykio vietos buvo išgabentas turint tikslą išvengti tyrimo dėl neteisėto ginklo panaudojimo. Anot apeliantų, iš karto po įvykio ginklas buvo perduotas D. G. žmonai ir tyrėjas bet kada galėjo ginklą paimti bei ištirti. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad D. G. yra policijos rėmėjas, ginklas jam išduotas Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, šį ginklą jis nešiojosi teisėtai, apie šaunamojo ginklo panaudojimą jis žodžiu pranešė atvykusiems policijos pareigūnams, iš karto po įvykio raštu išdėstyti ginklo panaudojimo aplinkybių jis neturėjo galimybės, kadangi buvo pristatytas į ligoninę. Todėl negali būti reikalaujama, kad D. G. atsakytų, jog nebuvo pradėtas atskiras tyrimas dėl ginklo panaudojimo.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi liudytojos L. B. parodymais apie tai, kad, jai su A. S. atvykus į klubą, apsaugos darbuotojas D. V. apžiūrėjo jos rankinę, o A. S. patikrino liesdamas rankomis, jokių draudžiamų įsinešti į klubą daiktų jie neturėjo. Tačiau, kaip teigia apeliantai, patekdami į klubą klientai tikrinami pasirinktinai ir tikrinami tik didesni jų atsinešami daiktai, daiktai tikrinami paviršutiniškai, tai nėra detali jų apieška, be to, žmogus tikrinamas tik pirmą kartą prieš patekdamas į klubą, o vėliau jis gali laisvai išeiti iš klubo ir vėl į jį įeiti, antrą kartą žmogus nėra tikrinamas.

Apeliantų teigimu, neginčytinai yra nustatytas faktas, kad į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai R. Š. ir A. Ž. rado peilį prie sulaikyto A. G.. Sulaikytas A. G. muistėsi, todėl, anot nukentėjusiųjų, besimuistydamas A. G. galėjo pakeisti ir peilio buvimo vietą.

Išteisintasis A. G. atsikirtimuose į Klaipėdos apygardos prokuratūros prokurorės ir nukentėjusiųjų D. G., A. D., D. V. apeliacinius skundus prašo apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Išteisintasis A. G. nurodo, kad tiek prokuratūros, tiek nukentėjusiųjų apeliaciniai skundai yra tik byloje esančių duomenų tendencingas interpretavimas, abu apeliaciniai skundai motyvuojami išskirtinai tik tuo, kad pirmosios instancijos teismas vertino byloje esančius duomenis ne taip, kaip norėtų apeliantai. Išteisintojo teigimu, abiejuose apeliaciniuose skunduose nėra nurodytas nei vienas baudžiamojo ar baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, neįvardinta bei viena Baudžiamojo kodekso ar Baudžiamojo proceso kodekso nuostata, kurią, prokurorės ir nukentėjusiųjų nuomone, pažeidė ar netinkamai taikė pirmosios instancijos teismas.

A. G. nuomone, bendras nukentėjusiųjų D. G., A. D. ir D. V. apeliacinis skundas iš viso negali būti nagrinėjamas, kadangi visų šių asmenų parodymai, užfiksuoti byloje esančiuose protokoluose, iš esmės skiriasi. Dėl šios priežasties nukentėjusieji negalėjo pasirašyti bendro apeliacinio skundo, toks skundas negali būti traktuojamas kaip jų visų valios išraiška, o skundo argumentai negali būti vertinami, kaip kiekvieno nukentėjusiojo atskirai.

Išteisintasis A. G. nurodo, kad nusikalstamų veikų, kurios jam buvo inkriminuotos šioje baudžiamojoje byloje, jis nepadarė, todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, tinkamai ir objektyviai įvertino visus byloje esančius duomenis ir nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas ir turi būti paliktas galioti.

Teismo posėdyje prokuroras palaikė savo ir nukentėjusiųjų apeliacinius skundus, nukentėjusieji D. G. ir D. V. prašė patenkinti jų apeliacinį skundą, išteisintasis A. G. ir jo gynėja prašė atmesti apeliantų apeliacinius skundus ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo išteisinamąjį nuosprendį.

Prokuroro ir nukentėjusiųjų apeliaciniai skundai atmetami.

A. G. šioje baudžiamojoje byloje buvo kaltinamas tuo, kad, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kitų asmenų akivaizdoje, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su A. S. ir kitais 6-7 ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, dėl mažareikšmės dingsties iš chuliganiškų paskatų tyčia dūrė peiliu D. G. į pilvo sritį, padarydamas durtinį-pjautinį pilvo ertmės sužalojimą su vidaus organų pažeidimu, kas sukėlė D. G. sunkų sveikatos sutrikdymą; vėliau, siekdamas išvengti sulaikymo, pasipriešino klubo darbuotojams ir nepakluso teisėtiems policijos pareigūno A. D. reikalavimams nurimti ir atiduoti peilį, tyčia dūrė peiliu A. D. į kairę koją, padarydamas durtinę žaizdą kairėje pėdoje, sukėlusią nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, pasipriešino valstybės tarnautojui, t. y. A. G. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, 286 straipsnyje. A. S. buvo kaltinamas tuo, kad jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kitų asmenų akivaizdoje, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su A. G. ir kitais 6-7 ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas yra atskirtas, viešoje vietoje (naktiniame klube) dėl mažareikšmės dingsties iš chuliganiškų paskatų grasino panaudoti smurtą, demonstravo peilį, grasino peilį panaudoti klubo lankytojų atžvilgiu, nepakluso teisėtiems policijos pareigūno A. D. reikalavimams nurimti ir atiduoti peilį, tokiu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį bei nepakluso valstybės tarnautojo A. D. teisėtiems reikalavimams, t. y. A. S. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje, 286 straipsnyje.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, nustatė, kad kaltinamiesiems A. G. ir A. S. pareikšti kaltinimai pateikti nukentėjusiųjų ir liudytojų prieštaringų parodymų pagrindu, neištyrus visų bylos reikšmingų aplinkybių, kad bylos įrodymai kelia abejonių dėl A. G. ir A. S. kaltės pagal jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas, nepatvirtina kaltinamiesiems pareikštų kaltinimų pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad visos abejonės dėl A. G. ir A. S. kaltės pagal jiems pareikštus kaltinimus vertintinos jų naudai, ir, nesant įrodymų, A. G. išteisintinas pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 140 straipsnio 1 dalį, 284 straipsnio 1 dalį, 286 straipsnį, o A. S. – pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį, 286 straipsnį.

Prokurorė ir nukentėjusieji apeliaciniuose skunduose nesutinka su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, nurodo, kad byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad A. G. ir A. S. padarė jiems inkriminuotas veikas, o nuosprendyje išdėstyti motyvai pagrįsti spėjimais ir prielaidomis.

Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos.

Teismų praktikoje nurodoma, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 str. 1, 4 d.). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Spręsdamas, ar išnagrinėtus duomenis pripažinti įrodymais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme numatytiems reikalavimams ir ar jie patikrinti BPK numatytais veiksmais. Teismų praktika patvirtina, kad tais atvejais, kai duomenis surenka valstybės institucijos ar pareigūnai (ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas, teismas), būtina patikrinti, ar jie gauti įstatyme nurodytu būdu (principas „leidžiama tai, kas numatyta įstatyme“) ir ar nebuvo pažeista įstatyme nustatyta duomenų gavimo tvarka. Nustačius, kad renkant duomenis buvo pažeista jų gavimo tvarka, būtina įvertinti, ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės. Įrodymais nepripažįstami duomenys, kurie gauti pažeidžiant BPK nuostatas ir teismui kyla abejonių dėl duomenų patikimumo ir šių abejonių nėra galimybės pašalinti atliekant kitus BPK numatytus veiksmus, taip pat duomenys, kuriuos gaunant buvo atimtos ar iš esmės suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2010 m. gegužės 29 d. apie 2:55 val. naktinio klubo „Dr.Who“, esančio Klaipėdoje, N. S. g. 1, fojė ir gatvėje, šalia klubo, įvyko muštynės, inicijuotos konflikto tarp klubo lankytojo O. J. („bankininko“) ir apie 10 vaikinų kompanijos, kilusio šokių salėje dėl to, kad šviesiais rūbais apsirengęs vaikinas nestipriai suduodamas O. J. į pilvą, išprovokavo konfliktinę situaciją. Muštynėse dalyvavo daugiau negu 10 asmenų, tarp jų – ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys, išteisintieji A. G. ir A. S., nukentėjusieji A. D., D. V., D. G., liudytojas R. B.. Šios konfliktinės situacijos metu nukentėjusysis D. G. buvo sunkiai sužalotas dūriu peiliu į pilvą. Ginčo dalykas šioje baudžiamojoje byloje yra nustatyti, ar, būtent, išteisintasis A. G., būdamas nurodytoje konfliktinėje situacijoje turėjo peilį, kuriuo grasino aplinkiniams, ar tuo peiliu jis dūrė nukentėjusiajam D. G. į pilvą bei nukentėjusiajam A. D. į kairės kojos pėdą, ar nukentėjusysis A. D., prisistatęs policijos pareigūnu bei parodęs tarnybinį pažymėjimą, reikalavo iš A. G. mesti peilį ir nusiraminti, o A. G. nepakluso šiam reikalavimui. Be to, ginčo dalykas yra ir tai, ar, būtent, išteisintasis A. S., būdamas nurodyto klubo fojė, turėjo peilį, kurį demonstravo aplinkiniams, bei grasino panaudoti jį klubo lankytojų atžvilgiu, ar nukentėjusysis A. D., prisistatęs policijos pareigūnu bei parodęs tarnybinį pažymėjimą, pareikalavo iš A. S. tą peilį mesti, o A. S. nepakluso nurodytam reikalavimui.

Prokurorė pareikštus A. G. ir A. S. kaltinimus pirmosios instancijos teisme grindė nukentėjusiųjų A. D., D. G., D. V. bei liudytojų R. B., O. J., A. Ž. parodymais, duomenimis, užfiksuotais 2010 m. rugpjūčio 11 d. įvykio vietos apžiūros protokole (I b. t., 2-12 l.), 2010 m. rugpjūčio 16-19 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotraukas protokoluose (I b. t., 70-78, 104-111, 118-123, 137-144, 165-174, 178-182 l.), 2010 m. rugsėjo 29 d. daikto (peilio) apžiūros protokole (I b. t., 199-200 l.) ir kt.

Išteisintieji A. S. bei A. G. viso baudžiamojo proceso dėl byloje nurodyto įvykio tyrimo ir nagrinėjimo metu neigė savo kaltę dėl jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų, nurodydami, kad įvykio dieną jie neturėjo su savimi peilių, su kompanija, sukėlusia konfliktą naktiniame klube „Dr. Who“, nebuvo pažįstami, į muštynes buvo įvelti atsitiktinai, patys buvo stipriai sumušti.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad visi nukentėjusiaisiais pripažinti asmenys (A. D., D. G. ir D. V.) ir liudytojas R. B. fojė vykusius įvykius ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apibūdino skirtingai, nors nurodyti asmenys konflikto metu buvo vienas šalia kito, liudytojas O. J. teismo posėdžio metu nurodė, kad A. S. turėjo peilį, tačiau jam negrasino, ikiteisminio tyrimo metu O. J. atpažino asmenis, naudojusius prieš jį smurtą, tačiau tai buvo ne A. S.. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ir sugretinęs D. G., D. V. ikiteisminio tyrimo metu bei teisme duotus parodymus su A. D. pirminiais parodymais, išdėstytais 2010 m. gegužės 29 d. rašytiniame paaiškinime, kuriame nurodyta, kad jis rodė policijos pareigūno tarnybinį pažymėjimą A. G. ir A. S., padarė išvadą, kad nurodytų nukentėjusiųjų parodymai yra nevienodi ir prieštaringi, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad A. D. kažkam rodė tarnybinį pažymėjimą. Teismas nurodė, kas esant prieštaringiems A. D., kitų nukentėjusiųjų ir liudytojo R. B. parodymams apie A. D. veiksmus, prisistatant A. G. ir A. S. policijos pareigūnu, nesant objektyvių kaltinamųjų kaltės pagal Lietuvos Respublikos 286 straipsnį įrodymų, A. G. ir A. S. išteisintini pagal nurodytą straipsnį, nes neįrodyta, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Prokurorė apeliaciniame skunde nurodė, kad nukentėjusieji D. G., A. D. bei D. V. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios davė nuoseklius parodymus bei savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, visi nurodyti asmenys atpažino A. G. kaip žmogų, peiliu sužalojusį D. G., visi asmenys, pasakoję apie įvykį, patys šiame įvykyje ir dalyvavo, todėl jie negalėjo matyti ir užfiksuoti vienodai tų pačių aplinkybių.

Nukentėjusieji D. G., A. D. bei D. V., liudytojas R. B. tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose parodė, kad 2010 m. gegužės 29 d. naktiniame klube „Dr. Who“, esančiame Klaipėdoje, N. S. g. 1, kilusio konflikto metu D. G. peiliu į pilvą dūrė A. G.. Byloje nustatyta, kad D. G., A. D., D. V. ir R. B. iki įvykio buvo ir šiuo metu yra tarpusavyje pažįstami, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo abejoti šių asmenų parodymų patikimumu, kurį vertinant reikšmingas nukentėjusiojo A. D. pirminis paaiškinimas, duotas 2010 m. gegužės 29 d. Klaipėdos miesto 1-ajam policijos komisariatui. Šiame paaiškinime A. D. nurodė, kad 2010 m. gegužės 28 d. apie 23.30 val. atvyko į naktinį klubą „Dr. Who“, o apie 3 val. pamatė, kaip apsaugos darbuotojai išveda iš salės keletą agresyvių vyrų, tarp kurių buvo vyras, apsirengęs pilkais marškinėliais, kuris išsitraukė peilį ir bandė juo smogti, tada A. D. išsitraukė policijos pareigūno pažymėjimą ir pareikalavo atiduoti peilį, tačiau šis vyriškis to nepadarė, priešingai, atsuko peilį į A. D.; klubo apsaugos darbuotojas Darius pasakė vyrui, apsirengusiam pilkais marškinėliais, kad turi kovinį ginklą ir, esant reikalui, jį panaudos, bet šviesiai apsirengęs vyras bandė bėgti, o Darius norėjo jį sulaikyti, Dariui sugriebus vyrą už peties, pastarasis dūrė Dariui į pilvą, po smūgio vyras peilį numetė ant žemės, o kitas jo draugas su juodais marškinėliais pargriebė peilį ir išbėgo į lauką, tačiau A. D. kartu su D. V. sugavo jį lauke (I b. t., 91 l.). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis A. D. parodė, kad A. S. išsitraukė peilį, kurį atvirai demonstravo ir grasino juo tam pačiam asmeniui, kuriam trenkė salėje, tada A. D. išsitraukė savo policijos pareigūno pažymėjimą, sušuko, kad jis yra policijos pareigūnas ir pareikalavo, kad A. S. atiduotų peilį; A. D., stebėdamas aplinką nepamatė, kaip tas peilis dingo iš A. S. rankų, paėjęs į šoną, jis pamatė, kad šalia administratoriaus D. G. stovi šviesiai apsirengęs vyras, laikęs rankoje peilį, kuriuo smogė D. G., tačiau šis peilio dūrio išvengė, vėliau A. D. pamatė, kaip A. G. stovi prieš D. G. ir nieko nesakydamas rankos judesiu dūrė D. G. į pilvą, D. G. išsitraukė ginklą ir liepė A. G. mesti peilį, tačiau A. G. išbėgo pro duris, ir kiti įvykio dalyviai bandė prasiveržti pro duris; A. D. išbėgo į gatvę ir pamatė D. V., D. G. ir A. G., laikiusį rankoje peilį (III b. t., 157-163 l.). Atsižvelgiant į pirminį A. D. paaiškinimą apie tai, kad D. G. peiliu dūrė šviesiai apsirengęs vyras, o pirmosios instancijos teisme jam teigiant, kad D. G. dūrė tamsiai apsirengęs A. G., byloje buvo pagrindo abejoti A. D. parodymais, kurie, įvertinus tai, kad visi nukentėjusieji buvo tarpusavyje pažįstami, galėjo būti suderinti su kitais nukentėjusiaisiais. Be to, liudytojas R. Š. pirmosios instancijos teisme parodė, kad iš įvykio aplinkybių suprato, jog įvykio vietoje rastą peilį iš pradžių turėjo vienas asmuo, paskui – kitas (IV b. t., 174-176 l.). Nurodyti duomenys sudarė pagrindą abejoti nukentėjusiųjų bei jų pažįstamo liudytojo R. B. parodymais apie tai, kad jie matė, kaip A. G. smogė peiliu į D. G. pilvą.

Vertinant nukentėjusiojo A. D. parodymų patikimumą, būtina atsižvelgti ir į tai, kad jis, būdamas policijos pareigūnu, po įvykio nesiėmė veiksmų, būtinų siekiant užfiksuoti visus įvykio įrodymus, o, priešingai, išsivežė įvykio metu panaudotą D. G. šaunamąjį ginklą, nors kaip policijos pareigūnas turėjo šį ginklą perduoti įvykį tyrusiems policijos pareigūnams. Tokie A. D. veiksmai taip pat leido pirmosios instancijos teismui padaryti išvadą, kad ginklas skubiai buvo išgabentas iš įvykio vietos, turint tikslą nuslėpti ginklo panaudojimo muštynių metu faktą ir tokiu būdu išvengti galimo tyrimo dėl jo neteisėto panaudojimo. Be to, iš Specialisto išvados Nr. G 805/10(03) matyti, kad 2010 m. birželio 14 d. buvo užfiksuoti išteisintojo A. G. sužalojimai, kurie galėjo būti padaryti 2010 m. gegužės 29 d.: veido muštinės žaizdos (dešinio antakio srityje esanti apie 6 cm muštinė žaizda, kaktos srities apie 2,5 cm muštinė žaizda, kurios buvo susiūtos), dešinio žasto šautinės žaizdos, dešinio kelio brozdinta žaizda, galvos sumušimas, dešinės rankos odos nubrozdinimai (II b. t., 93, 94 l.). Liudytojas R. Š. pirmosios instancijos teisme parodė, kad atvykęs į įvykio vietą pamatė kruviną A. G., vežant jį į ligoninę A. G. skundėsi, kad jam sumušta galva. Liudytojas A. Ž. patvirtino R. Š. parodymus, pirmosios instancijos teisme nurodęs, kad jam atvažiavus į įvykio vietą, pamatė kruviną A. G., kurį iš komisariato nuvežė į ligoninę (IV b. t., 7-10 l.). Iš nurodytų duomenų matyti, kad pats A. G. įvykio naktį buvo gana stipriai sužalotas, šiuos sužalojimus galėjo padaryti ir nukentėjusieji grumtynių su A. G. metu, todėl nukentėjusieji ir liudytojas R. B. galėjo suderinti savo parodymus, siekdami išvengti atsakomybės dėl galimo A. G. sužalojimo.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad iš nukentėjusiųjų parodymų matyti, jog peilius turėjo ne vienas iš muštynėse dalyvavusių asmenų, tarp jų buvo ir ne vienas asmuo, vilkėjęs juodus ar pilkos spalvos marškinius.

Liudytojas O. J. pirmosios instancijos teisme parodė, kad klube kilusio konflikto metu matė peilį pas A. S. ir pas kitus asmenis (IV b. t., 7-10 l.). Nukentėjusysis D. V., bei liudytojas R. B. apeliacinės instancijos teisme taip pat parodė, kad peilį matė ne pas vieną asmenį

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kai kurių byloje esančių duomenų patikimumas kelia abejonių, nes byloje yra pranešimas, kad ikiteisminis tyrimas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį pradėtas pagal D. G. pareiškimą, o byloje tokio pareiškimo nėra, D. G. nepatvirtino, kad žodžiu pateikė pareiškimą dėl nurodyto nusikaltimo, liudytojo A. Ž. ikiteisminio tyrimo apklausos protokole padaryti sunkiai pastebimi pataisymai, kuriais buvo koreguojamos svarbios bylos aplinkybės, byloje nėra įstatymo reikalaujamų procesinių dokumentų, patvirtinančių, kad įvykio vietoje rastas ir paimtas nusikaltimo įrankis – peilis, oficiali įvykio vietos apžiūra nebuvo atlikta nusikaltimo padarymo dieną, nes tyrėjas padaryto nusikaltimo požymių nenustatė, jų nenurodė įvykio vietoje buvę nukentėjusieji ir policijos pareigūnai, dėl to nebuvo rašomas ir įvykio vietos apžiūros protokolas, 2010 m. rugsėjo 29 d. peilio apžiūros protokole nėra duomenų apie tai, kur peilis buvo rastas ir paimtas, kas jį paėmė kaip nusikaltimo įrankį, kokioje jis buvo pakuotėje, peilis nebuvo pateiktas atpažinimui nei nukentėjusiesiems, nei kaltinamajam A. G., nei liudytojams A. Ž. ir R. Š., ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatinėjama, kam priklauso nusikaltimo įrankis, kokiu būdu ant apžiūrėto peilio atsirado A. G. kraujo pėdsakai. Teismo teigimu, byloje esantys A. S. ir A. G. atpažinimo pagal nuotrauką veiksmai buvo atliekami nesilaikant Lietuvos Respublikos BPK 192 straipsnio reikalavimų.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nurodyti Lietuvos Respublikos BPK pažeidimai turėjo esminę reikšmę objektyvios tiesos nagrinėjamoje byloje nustatymui.

Iš 2010 m. rugpjūčio 11 d. įvykio vietos apžiūros protokolo, kurio turinys iš esmės atitinka tos pačios dienos D. G. parodymų patikrinimo vietoje protokolo duomenis, matyti, kad įvykio vietos apžiūra buvo atlikta, praėjus beveik 2,5 mėnesio nuo įvykio, jos metu nebuvo paimta jokių objektų (I b. t., 2-12 l.), ji buvo formali. Iš liudytojo A. M. (tyrėjo, pradėjusio ikiteisminį tyrimą nagrinėjamoje byloje) parodymų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme matyti, kad 2010 m. gegužės 29 d. jis atvyko į įvykio vietą, tačiau neatliko būtinų objektyvios tiesos nustatymui procesinių veiksmų (nelokalizavo įvykio vietos, nenustatė asmenų, kurie galėjo matyti įvykį, ir jų anketinių duomenų, neatliko įvykio vietos apžiūros, siekiant rasti galimus kraujo pėdsakus, šovinių tūteles, peilius ir kt. daiktinius įrodymus), nors įvykis buvo gana rimtas, nes jo metu peiliu buvo sunkiai sužalotas klubo administratorius D. G., bei peršautas klubo lankytojas išteisintasis A. G.. Liudytojų policijos pareigūnų A. Ž. ir R. Š., kurių nešališkumu teismas neturi pagrindo abejoti, parodymais nustatyta, kad įvykio naktį vyko muštynės, dėl ko jie atvyko į įvykio vietą, tačiau nesiėmė veiksmų, kuriais būtų nustatyti įvykį matę asmenys bei jų anketiniai duomenys, nurodyti liudytojai tik užtikrino viešąją tvarką prie klubo, o nusikaltimą turėjo tirti kiti pareigūnai. A. Ž. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis kartu su R. Š., atvažiavę į įvykio vietą 2010 m. gegužės 29 d., pamatė gatvėje sėdintį surakintą A. G., o šalia jo mėtėsi užlenktas peilis sidabrinės spalvos, kuris buvo paimtas su vienkartinėmis guminėmis pirštinėmis bei perduotas policijos komisariate kitiems policijos pareigūnams, peilio perdavimas policijos pareigūnams turėjo būti užregistruotas bei užfiksuotas (IV b. t., 7-10, V b. t., 38-43 l.). Iš policijos pareigūno R. Š. pirmosios instancijos teismui duotų parodymų matyti, kad jis, atvykęs į įvykio vietą, pamatė A. G. su antrankiais, sėdintį ant asfalto gatvėje, šalia jo buvo numestas atlenktas peilis, kolega padavė R. Š. maišelį, į kurį tas peilis buvo įdėtas, kolega paėmė peilį ir nuvežė į komisariatą, kur peilį iš A. Ž. priėmė budėtojas (IV b. t., 37-38, 174-176 l.). Liudytojai A. Ž. ir R. Š. nematė peilio išteisintojo A. G. rankose, o matė jį numestą šalia A. G.. Apeliacinės instancijos teisme liudytojai R. Š. ir A. Ž. patvirtino jų pirmosios instancijos teisme duotus parodymus.

Byloje yra 2010 m. rugsėjo 29 d. daikto (peilio) apžiūros protokolas, kurio duomenimis, nurodytą dieną buvo apžiūrėtas pagamintas iš šviesios spalvos metalo peilis, susidedantis iš dviejų dalių, priskiriamas prie turistinių peilių su viena atlenkiama geležte; per visą peilio ilgį stebimi į kraują panašūs sutepimai (I b. t., 199-200 l.). Pagal 2011 m. birželio 2 d. Ekspertizės akto Nr. ES 135/11(01) duomenis, ant apžiūrėto 2010 m. rugsėjo 29 d. lenktinio peilio geležtės buvo A. G. kraujo pėdsakų (IV b. t., 111-112 l.). Liudytojų A. Ž. ir R. Š. 2010 m. gegužės 29 d. tarnybiniai pranešimai, kuriuose užfiksuota, kad prie A. G. buvo rastas ir paimtas peilis (I b. t., 193-194 l.), šių liudytojų nuoseklūs parodymai, duoti pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, apie tai, kad rastą šalia A. G. peilį jie perdavė policijos komisariato budėtojams, yra pakankami įrodymai, patvirtinantys, kad 2010 m. rugsėjo 29 d. apžiūrėtas peilis su A. G. kraujo pėdsakais yra būtent tas, kuris buvo rastas šalia A. G. įvykio naktį. Tačiau tai, kad ant nurodyto peilio buvo rasti tik A. G. kraujo pėdsakai, leidžia daryti prielaidą, jog juo galėjo būti žalojami ne nukentėjusieji, tačiau pats išteisintasis A. G. arba A. G. kraujas lašėjo, tekėjo, tiško ant šalia buvusio ar su A. G. kontaktavusio peilio. Juo labiau kad byloje yra specialisto išvada, patvirtinanti, kad įvykio naktį A. G. taip pat buvo sumuštas ir sužalotas. Ant peilio nerasta nei D. G. drabužių nei A. D. bato mikropluošto dalelių arba šių asmenų kraujo pėdsakų, nors tiek vienas, tiek kitas nukentėjusysis po sužalojimo kraujavo. Apeliacinės instancijos teisme apklausta ekspertė, atlikusi peilio ekspertizę, paaiškino, kad ant nurodyto peilio buvo tik A. G. kraujo pėdsakų. Nurodyto peilio apžiūros protokolo duomenys ir ekspertizės akto išvados neįrodo, kad šis peilis buvo panaudotas nukentėjusiųjų A. D. bei D. G. sužalojimo metu.

2010 m. rugpjūčio 16-19 d. asmenų parodymo atpažinti pagal jo nuotraukas protokoluose užfiksuoti duomenys taip pat negali būti vertinami kaip patikimi įrodymai, patvirtinantys, A. G. ir A. S. kaltę dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų (I b. t., 70-78, 104-111, 118-123, 137-144, 165-174, 178-182 l.)

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 192 straipsnį, reglamentuojantį asmens parodymo atpažinti tvarką, atpažįstančiajam parodomas atpažintinas asmuo su kitais tos pačios lyties asmenimis, pagal išorę kuo panašesniais į atpažintiną. Pagal nuotrauką atpažinimas gali būti daromas tik tada, jeigu parodyti asmens negalima. Pagal nuotraukas asmuo gali būti parodomas atpažinti ir tais atvejais, kai to reikia liudytojo ar nukentėjusiojo asmens saugumui užtikrinti (Lietuvos Respublikos BPK 192 straipsnio 5 dalis).

Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusiesiems D. G., A. D., D. V. bei liudytojams R. B. ir O. J. asmens parodymo atpažinti metu buvo pateiktos A. G. ir A. S. nuotraukos, nors šio procesinio veiksmo atlikimo metu nebuvo jokių kliūčių atpažįstantiesiems asmenims parodyti A. S. ir A. G. gyvai. D. G. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis neatsisakė atpažinti jį sužalojusio asmens gyvai, D. V. nurodė, kad atsisakė atpažinti gyvai asmenis, dalyvavusius konflikte dėl to, kad kilusi konfliktinė situacija jam buvo nemaloni, nenorėjo jų matyti gyvai (V b. t., 38-43 l.). Įvertinus tai, kad nukentėjusysis D. V. įvykio metu dirbo klubo „Dr. Who“ administratoriumi, kuris privalėjo pagal savo pareigas užtikrinti tvarką klube, klientų saugumą, jo nurodyta atsisakymo atpažinti konflikte dalyvavusius asmenis gyvai aplinkybė negali būti vertinama kaip svari priežastis, dėl kurios asmens atpažinimas turėjo būti atliekamas pagal nuotraukas, nes D. V. pagal savo pareigų pobūdį turėtų būti pratęs prie nemalonių situacijų, ir pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad panašaus pobūdžio konfliktų sprendimas yra jo pareiga, vykdant darbo funkcijas. Visi nukentėjusieji bei liudytojas R. B. anksčiau buvo arba ir šiuo metu yra policijos pareigūnai, visi šie asmenys yra fiziškai stiprūs, sportuojantys bei užsiimantys kovinėmis sporto šakomis, todėl neegzistavo realaus pavojaus nukentėjusiųjų ir liudytojo A. B. saugumui, įvykyje dalyvavusių asmenų atpažinimas turėjo būti atliekamas ne pagal nuotraukas, bet gyvai. Pateiktose atpažinimui nuotraukose išteisintųjų A. S. ir A. G. nuotraukų fonai yra baltos spalvos, kitų kartu su šiomis nuotraukomis pateikiamų asmenų nuotraukų fonai yra pilkos spalvos, o A. G. nuotrauka aiškiai išsiskiria iš kitų pateikiamų nuotraukų dar ir pagal spausdinimo formatą, nes ji yra ryškesnė, nei kitų asmenų nuotraukos (I b. t., 70-78, 104-111, 118-123, 137-144, 165-174, 178-182 l.).

A. G. ir A. S. parodymai atpažinti atlikti pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 192 straipsnio reikalavimus: vietoj asmenų atpažinimui pateiktos jų nuotraukos, nesilaikant Lietuvos Respublikos BPK 192 straipsnyje numatytų sąlygų, kada galima atpažinimą vykdyti pagal nuotraukas. Be to, pateiktose nuotraukose A. S. ir A. G. atvaizdai išsiskiria iš kitų pagal nuotraukų foną, kokybę, ryškumą. Šie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai faktinius duomenis, gautus parodymo atpažinimui metu, daro neleistinais įrodymais.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad kiti dalyvavę muštynėse asmenys, kurių parodymai buvo svarbūs objektyviam įvykio aplinkybių nustatymui, buvo ieškomi, neatlikus jokių veiksmų, siekiant nustatyti muštynėse dalyvavusius asmenis, 2010 m. spalio 5 d. buvo priimtas Klaipėdos apygardos prokuratūros prokurorės nutarimas išskirti ikiteisminį tyrimą nenustatytų asmenų atžvilgiu dėl viešosios tvarkos pažeidimo, iki šiol jie nėra nustatyti.

Kaip minėta, byloje nėra ginčo dėl to, kad 2010 m. gegužės 29 d. muštynėse, kurių metu buvo sužalotas D. G., dalyvavo daugiau negu 10 asmenų, tarp jų – nukentėjusieji, išteisintieji bei virš 6 ikiteisminio tyrimo nenustatytų asmenų, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo išskirtas. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie stadijas ikiteisminių tyrimų, išskirtų dėl policijos pareigūnų nenustatytų įvykyje dalyvavusių asmenų. Byloje nustatyta, kad muštynės vyko viešoje vietoje, t. y. šokių klube „Dr. Who“, taigi įvykį stebėjo ir dalyvavo jame ne tik nukentėjusieji bei liudytojai R. B., O. J., kurie anksčiau lankėsi tame klube, L. B., kuri buvo pažįstama su išteisintuoju A. S., tačiau ir daugiau asmenų, kurių parodymai būtų padėję teisingai nustatyti byloje faktines aplinkybes. Jei būtų išaiškinti visi asmenys, dalyvavę ar stebėję byloje nagrinėjamą konfliktinę situaciją, ar bent jų reikšminga dalis, tarp jų galėjo būti nustatyti nešališki įvykio liudininkai, kurių parodymai padėtų nustatyti byloje objektyviąją tiesą. Visi įvykyje dalyvavę asmenys – bylos nagrinėjimo dalyviai pripažįsta, kad įvykio naktį klube buvo šventė, ir jame buvo daug lankytojų, tarp kurių buvo ir asmenys, padėję sulaikyti A. G. ir A. S.. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu nurodyti asmenys nebuvo nustatyti ir apklausti dėl įvykio aplinkybių, byloje liudytojais buvo apklausta tik nedidelė konflikte dalyvavusių asmenų dalis, t. y. nukentėjusieji, liudytojai klubo lankytojai R. B., O. J., išteisintojo A. S. draugė L. B., policijos pareigūnai, atvykę į įvykio vietą R. Š. ir A. Ž. bei patys išteisintieji A. G. bei A. S.. Byloje yra 2010 m. gegužės 29 d. sąrašas asmeninių daiktų, rastų pas A. G. apžiūros metu, kuriame nurodyta, kad sulaikytas A. G. įvykio naktį turėjo du juodus telefonus „NOKIA“, pradėtą pakelį cigarečių „Marlboro“ bei 35 vienetus netikrų JAV dolerių banknotų (II b. t., 89 l.). Tarp daiktų, rastų pas A. G., peilio ar kito galinčio sužaloti įrankio nebuvo rasta. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad A. S. įvykio naktį sulaikytas policijos pareigūnų buvo apžiūrėtas, t. y. peilis pas A. S. taip pat nebuvo surastas. Pirminiai ikiteisminio tyrimo veiksmai, būtini objektyvios tiesos nustatymui, t. y. įvykio vietos apžiūra, asmens parodymo atpažinti veiksmai, nukentėjusiųjų A. D., D. V., liudytojų R. B., O. J., A. Ž., L. B. apklausos, buvo atlikti, praėjus beveik 2,5 mėnesio po įvykio, t. y. 2010 m. rugpjūčio mėn. Nurodyta aplinkybė galėjo turėti įtakos įvykio vietoje esančių nusikaltimo pėdsakų fiksavimo ir nustatymo galimybei bei apklausiamų asmenų parodymų formavimuisi. Byloje neaiškiomis aplinkybėmis atsiradęs peilis su išteisintojo A. G. kraujo pėdsakais apžiūrėtas, praėjus beveik 4 mėnesiams nuo įvykio (t. y. 2010 m. rugsėjo 29 d.), byloje dažnai keitėsi tyrėjai, kurie ikiteisminį tyrimą nagrinėjamoje byloje atliko iš esmės tik formaliai. Šios byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindo teigti, kad ikiteisminis tyrimas nagrinėjamoje byloje buvo atliekamas aplaidžiai, nesilaikant įstatymo nustatytų įrodymų rinkimo taisyklių, dėl ko pirmosios instancijos teismui pagrįstai kilo abejonių tiek dėl nukentėjusiųjų ir liudytojo R. B. parodymų, tiek dėl ikiteisminio tyrimo metu atliktų kitų procesinių veiksmų (įvykio vietos apžiūra, asmens parodymas atpažinti, peilio apžiūra) teisėtumo.

Įvertinus byloje surinktus pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose ištirtus įrodymus, darytina išvada, kad A. G. ir A. S. pareikšti kaltinimai nepasitvirtino. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, visos abejonės, kurių negalima pašalinti bylos nagrinėjimo metu, aiškinamos kaltinamojo naudai. Šioje baudžiamojoje byloje liko daugybė abejonių, kurių nepavyko pašalinti nei bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teisme. Byloje nėra surinkta neginčytinų ir neabejotinų duomenų, kad viešoje vietoje vykusiose muštynėse, kurių metų dalyvavo daugiau negu 10 asmenų, nukentėjusiuosius D. G. ir A. D. sužalojo, būtent, išteisintasis A. G. šalia jo rastu peiliu. Byloje surinktais ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose ištirtais įrodymais nebuvo nustatyta ir esminė A. G. bei A. S. inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., bei Lietuvos Respublikos BK 286 str., padarymo aplinkybė, kad šie asmenys grasino aplinkiniams peiliais, kad A. D., būtent, A. S. ir A. G. rodė policijos pareigūno pažymėjimą ir pareikalavo mesti peilius bei nusiraminti. Ant 2010 m. rugsėjo 29 d. apžiūrėto įvykio vietoje rasto peilio buvo tik išteisintojo A. G., bet ne A. D. ar D. G. kraujo pėdsakai. Bylos duomenys neįrodo, kad 2010 m. rugsėjo 29 d. apžiūrėtas peilis priklausė A. G., kad A. G. panaudojo jį, žalodamas D. G. ar A. D.. Peilis pas A. S. rastas nebuvo.

Teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už Lietuvos Respublikos BK nurodytų veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (Lietuvos Respublikos BPK 1 straipsnio 1 dalis). Kaip minėta, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas ėmėsi visų galimų priemonių dėl byloje esančių abejonių pašalinimo, tačiau, išnaudojus visas galimybes, neperžengiant apeliacinio proceso nagrinėjimo ribų, nėra neabejotinai nustatyta, kad A. S. ir A. G. padarė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. G. pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 140 straipsnio 1 dalį, 284 straipsnio 1 dalį, 286 straipsnį, ir A. S. pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį, 286 straipsnį išteisinti teisėtai ir pagrįstai.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros prokurorės bei nukentėjusiųjų D. G., A. D. ir D. V. (D. V.) apeliacinius skundus atmesti.

E. V.