Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. kovo 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 1 d. – areštu devyniasdešimt parų;

- pagal BK 178 str. 3 d. – laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams;

- pagal BK 271 str. 1 d. – areštu devyniasdešimt parų.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 1, 2 p., paskirtas bausmės subendrinus apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 str., į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2008 m. liepos 25 d. iki 2008 m. rugsėjo 25 d. laikas.

A. L. išteisintas pagal BK 22 str. 1 d., 178 str. 1 d., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau nuosprendis šioje dalyje apeliacine tvarka neskundžiamas.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas D. R. , tačiau dėl jo nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Iš A. L. priteista civiliniam ieškovui VĮ „Kaišiadorių miškų urėdija“ 102467,44 Lt turtinei žalai atlyginti, iš A. L. ir D. R. solidariai priteista valstybei 32229,60 Lt padarytos žalos aplinkai atlyginimui.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 116 str., civilinio ieškinio užtikrinimui, laikinai apribotos A. L. nuosavybės teisės į turtą: 30,1900 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir 4,3000 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. L. nuteistas už tai, kad 2003 m. lapkričio mėn., tiksliau nenustatytu laiku, iš valstybės miško valdytojo - VĮ „Kaišiadorių miškų urėdija“ - (duomenys neskelbtini) girininkijos miško, esančio (duomenys neskelbtini), 20 kvartalo 16 sklypo bei 32 kvartalo 13 sklypo pagrobė svetimą turtą-56,5 m³ žalių ąžuolų padarinės medienos, kurios vidutinė rinkos vertė 20566 Lt.

Taip pat, jis nuteistas už tai, kad 2004 m. kovo mėn., tiksliau nenustatytu laiku, per du kartus, iš valstybės miško valdytojo - VĮ „Kaišiadorių miškų urėdija“ - (duomenys neskelbtini) girininkijos miško, (duomenys neskelbtini) draustinio, esančio (duomenys neskelbtini), 112 kvartalo 3 ir 9 sklypų bei 113 kvartalo 6 sklypo pagrobė didelės vertės svetimą turtą-169,92 m³ žalių ąžuolų padarinės medienos, kurios vidutinė rinkos vertė 81901,44 Lt.

Taip pat, jis nuteistas už tai, kad 2004 m. kovo mėn., tiksliau nenustatytu laiku, VĮ „Kaišiadorių miškų urėdija“ (duomenys neskelbtini) girininkijos miško 112 kvartalo 3 ir 9 sklypuose bei 113 kvartalo 6 sklype, o D. R. 112 kvartalo 3 ir 9 sklypuose, (duomenys neskelbtini) draustinyje, esančiame (duomenys neskelbtini), neteisėtai, neturėdami leidimo, bendrai iškirsdami 93 augančius ąžuolus juos sunaikino, suniokodami valstybės saugomą teritoriją ir šiuo neteisėtu medžių nukirtimu padarydami 32229,63 Lt žalą aplinkai.

Teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, neteisingai paskyrė bausmę, nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos faktinių aplinkybių. Apeliantas savo kaltę pripažino tik dėl to, kad pirko medieną, kuri buvo kertama neturint dokumentų apie privataus miško nuosavybę bei leidimo kirsti mišką. Teismas šališkai vertino apelianto ir nuteistojo D. R. parodymus. Apeliantas skunde cituoja liudytojo J. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir liudytojo L. P. parodymus, duotus teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nuteistasis D. R. patvirtino apelianto parodymus apie tai, kad P. R. už medieną apeliantas atidavė automobilį „Mercedes“. Apelianto nuomone, tai patvirtina aplinkybę, kad ąžuolo mediena disponavo ne jis, o D. R. ir P. R. . Teisme apklausti liudytojai O. Z. , Ž. R. ir L. P. parodė, kad ne apeliantas jiems vadovavo kertant mišką. Nuteistasis D. R. yra suinteresuotas, kad jo tėvas P. R. nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, todėl jo parodymai turi būti vertinami kritiškai, kaip pasirinkta gynybos taktika.

Teismas, kvalifikuodamas apelianto veiką pagal BK 178 str. ir nustatydamas pagrobto turto vertę, turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1998-09-30 įsakymu Nr. 194 „Dėl stačio miško kainų“. Apeliantas, vadovaudamasis šiuo įsakymu, teigia, kad pagrobto ąžuolo vertė yra 225 Lt už vieną m³, todėl iš (duomenys neskelbtini) girininkijos miško pagrobto 50 m ³ ąžuolo vertė yra 11250 Lt, iš VĮ „Kaišiadorių miškų urėdijos“ (duomenys neskelbtini) girininkijos (duomenys neskelbtini) miško 112 kvartalo 3 ir 9 sklypo pagrobto 45 m³ stataus ąžuolo miško vertė yra 10125 Lt, o iš 113 kvartalo 6 sklypo pagrobto 50 m³ stataus ąžuolo miško vertė yra 11250 Lt. Apie pavogto ąžuolo kiekį patvirtino nuteistasis D. R. , liudytojai Ž. R. , O. Z. , A. P. , G. K. , L. P. , urėdijos atstovas D. F. bei kiti urėdijos darbuotojai. Todėl ši veika atitinka nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 1 d.

Nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, kad ąžuolo mediena iš (duomenys neskelbtini) pagrobta per du kartus vienos tęstinės veikos metu. Liudytojai O. Z. , J. K. ir Ž. R. parodė, kad ąžuolo mediena iš (duomenys neskelbtini) miško buvo pagrobta iš skirtingų šio miško kvartalų ir sklypų, ne vienu metu, dirbant skritingiems pjovėjams. Apelianto nuomone, ši veika negali būti vertinama kaip tęstinė.

Teismas nepagrįstai nuteisė apeliantą už 93 ąžuolų, buvusių (duomenys neskelbtini) draustinyje, esančiame (duomenys neskelbtini) miške, iškirtimą. Liudytojai J. K. , O. Z. ir Ž. R. nenurodė, kad būtent apeliantas D. R. nurodė kurioje vietoje kirsti mišką. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių apelianto tiesioginę tyčią, t. y. kad jis žinojo, jog ąžuolai buvo kertami (duomenys neskelbtini) draustinyje, todėl jis nepadarė veikos, numatytos BK 271 str. 1 d.

Apeliantas iki nusikaltimo padarymo dirbo. Jis turi savo įmonę, šeimą, du mažamečius vaikus. Be to, jis vienintelis išlaiko šeimą. Apeliantas neneigia savo kaltės, kad nusipirko medieną, žinodamas apie jos kirtimą be leidimo, ir dėl to labai gailisi. Todėl, jo nuomone, yra pakankamas pagrindas skirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Civilinis ieškovas VĮ „Kaišiadorių miškų urėdija“ atsikirtimu į nuteistojo A. L. apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Ieškovas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 7 d. nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-152/2006, teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo apeliaciniame skunde paminėto įsakymo Nr. 194 reikalavimais. Šiuo įsakymu patvirtinta stačio, nenukirsto miško žemutinė kainų riba. Be to, buvo pavogti iškirsti medžiai. Civilinis ieškovas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 6 p. nuostatomis, teigia, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė pagrobto turto vertę.

Apeliacinio skundo teiginiai apie pagrobto ąžuolo kiekį, paneigti liudytojų G. K. ir A. P. parodymais. Be to, apelianto skunde paminėtu Vyriausybės nutarimu Nr. 521 yra nustatyti žalos, padarytos aplinkai ar miško savininkų, valdytojų turtiniams interesams dėl miško sunaikinimo ar sužalojimo, atlyginimo dydžiai, bet ne nuostolių dėl medienos vagystės dydžiai. Vadovaujantis šiuo Vyriausybės nutarimu, ieškinį dėl žalos padarytos aplinkai, pateikė Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūra. VĮ „Kaišiadorių miškų urėdijos“ ieškinys paremtas pavogtos medienos rinkos kaina nusikalstamos veikos padarymo metu ir pavogtos medienos tūriu, išmatuotu bei apskaičiuotu vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002-12-10 įsakymu Nr. 631 patvirtintomis Apvaliosios medienos bei nenukirsto miško matavimo ir tūrio nustatyto taisyklėmis.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvaujantis nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė ir civilinio ieškovo atstovai – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliantas savo skunde suformulavo kelis pagrindinius alternatyvius prašymus – panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį arba nusikalstamas veikas perkvalifikuoti iš BK 178 str. 3 d. į BK 178 str. 1 d. bei iš BK 178 str. 1 d. į BK 189 str. 1 d. Taip pat apeliaciniame skunde ginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl tęstinės nusikalstamos veikos, išvežto ąžuolo kiekio, civilinio ieškinio dydžio.

Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad A. L. kaltė dėl žalių ąžuolų vagystės iš VĮ „Kaišiadorių miškų urėdija“ (duomenys neskelbtini) girininkijos miško, esančio (duomenys neskelbtini), ir tos pačios urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos miško (duomenys neskelbtini) draustinio, esančio (duomenys neskelbtini), yra įrodyta.

Nuosprendyje, nepažeidžiant BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimų, yra išdėstytos motyvuotos išvados kodėl atmetami A. L. parodymai, kad jis nežinojo, jog mediena iš (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) esančių miškų, yra vagiama. Pirmosios instancijos teismas taip pat aptarė ir tinkamai įvertino D. R. parodymus ir pagrįstai jais rėmėsi, atskleisdamas A. L. tyčios turinį ir kryptingumą.

Iš nuoseklių D. R. parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, matyti, kad visais skundžiamame nuosprendyje nurodytais vagysčių atvejais kirtavietes nurodydavo A. L. . Šiuos D. R. parodymus iš esmės patvirtino ir liudytojas O. Z.. Kad ąžuolai buvo kertami A. L. nurodymu ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir liudytojai Ž. R. (t. 2, b. l. 164-166, 177-178) ir L. P. (t. 2, b. l. 83-84, 91-92). Tiesa, šie liudytojai pirmosios instancijos teisme jau nebegalėjo prisiminti kas davė nurodymus konkrečioje vietoje kristi ąžuolus. Įvertinus tai, kad nuo aptariamų vagysčių iki jų apklausų teisme praėjo daugiau nei trys metai, tokie Ž. R. ir L. P. paaiškinimai yra suprantami ir gyvenimiški. Todėl patikimumo aspektu vertinant D. R. ir O. Z. parodymus dėl A. L. vaidmens jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padaryme, kolegija atsižvelgia ir į jai paminėtus liudytojų Ž. R. ir L. P. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu.

Nustačius, kad A. L. D. R. nurodydavo vietas, kuriose turėjo būti kertami ąžuolai, nebekyla abejonių, kad apelianto kaltė pagal BK 271 str. 1 d. taip pat yra įrodyta. Tokią išvadą kolegija daro įvertinusi liudytojų R. G., G. G., A. P., S. J. parodymus bei parodymų patikrinimo vietoje protokolą (t. 3, b. l. 87-90). Šių įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad A. L. negalėjo nesuvokti, kad ąžuolai pjaunami (duomenys neskelbtini) draustinyje.

Kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad byla pirmosios instancijos teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, o apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo skundai (BPK 255 str. 1 d., 320 str. 3, 4 d.). Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas galėjo nagrinėti baudžiamąją bylą tik tų kaltinamųjų atžvilgiu, kurie buvo atiduoti teismui, o apeliacinės instancijos teismas teisinės padėties sunkinimo aspektu neturi teisės revizuoti nuosprendžio D. R. atžvilgiu. Tačiau nurodytos apeliacinio proceso ribos nekliudo kolegijai daryti išvadą, kad galimas kitų asmenų dalyvavimas vagystėse ar valstybinio draustinio suniokojime, t. y. bendrininkavimas padarant šias nusikalstamas veikas A. L. baudžiamosios atsakomybės nepašalintų. Tokia teisinė situacija taip pat nesušvelnintų ir jo teisinės padėties.

Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies seka, kad pats A. L. vagysčių ir valstybinio draustinio suniokojimo objektyviųjų nusikalstamų veikų pusių nerealizavo. Tai jis padarė pasitelkdamas asmenis, kurie pagal skundžiamą nuosprendį dėl šių veikų nėra kalti (BK 24 str. 3 d.). Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas laikyti A. L. vykdytoju, apeliacinio skundo ribose yra pagrįstas.

Byloje nėra tiksliai nustatyta kas, kiek ir už kokias paslaugas ar darbus mokėjo pinigus. A.L., D. R. , L. P. , O. Z. , Ž. R. , J. K. parodymai dėl šių aplinkybių yra pakankamai prieštaringi. Tačiau neabejotinai yra nustatyta, kad tiek A. L. , tiek D. R. neturėjo teisės disponuoti stačiu ąžuolo mišku, o juo labiau, tai daryti draustinyje. Todėl apelianto teiginiai apie D. R. ir P. R. disponavimą ąžuolo medina, negali būti vertinami kaip A. L. baudžiamajai atsakomybei teisiškai reikšminga aplinkybė.

Pažymėtina ir tai, kad A. L. , kaip ir D. R., taip pat yra suinteresuotas bylos baigtimi. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas paminėtų asmenų parodymus įvertino ir padarė išvadą, kad D.R. parodymai dėl vadovavimo kertant mišką atitinka tikrovę, kadangi juos patvirtina kiti šiame ir skundžiamame nuosprendyje aptarti įrodymai.

Tačiau apeliantas yra teisus, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė pagrobto turto vertę ir kiekį.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje teigiama, kad „Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 6 p. yra konstatuota, kad kvalifikuojant veikas pagal BK 178, 180 str., pagrobto turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte veikos padarymo metu. Nors šiuo atveju buvo pagrobtas stačias miškas, tačiau nėra pagrindo medienos vertę skaičiuoti šia kaina, nes tokiu būdu būtų žymiai sumažinta medienos kaina. LR Aplinkos ministro 1998-09-30 įsakyme Nr.194 „Dėl stačio miško kainų“ nurodyta, kad stačio miško stambaus ąžuolo kaina - 231 Lt už kubinį metrą. Šio įsakymo 9 p. nurodyta, kad tai žemutinė kainų riba parduodant valstybinį stačiąjį mišką aukcionuose arba pagal sutartis. Tačiau urėdija stačio miško nepardavinėjo ir nepardavinėja, jo vidutinės rinkos kainos nėra. Taip pat nėra pagrindo pagrobtos ąžuolų medienos vertę mažinti atsižvelgiant į sąnaudas, kurias A. L. turėjo, sumokėdamas už ąžuolų išpjovimą ir rąstų išvežimą, t. y. išlaidas tiesiogiai susijusias su medienos pagrobimu“.

Su tokiu paminėto Senato nutarimo ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymo interpretavimu sutikti negalima.

Byloje neabejotinai nustatyta, kad A. L. šiuo atveju grobė statųjį mišką, kuris 2002 m. balandžio 4 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. 148 „Dėl Aplinkos ministro 1998 m. rugsėjo 30 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl stačiojo miško kainų“ dalinio pakeitimo“ įvardintas kaip „nenukirstas valstybinis miškas“, o ne padarine mediena.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1998 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 194 buvo patvirtina stačiojo (nenukirsto) valstybinio miško kainų nustatymo tvarka, kurios 8 p. išaiškinta, kad:

stačiasis (nenukirstas) miškas yra augantys medžiai, sausuoliai išvartos ir nulaužti medžiai, skirti iškirsti;apvalioji mediena yra medžio gaminys, gaunamas skersai pjaunant medžio stiebą ar šakas;padarinė mediena yra mediena, skirta pramoniniam apdirbimui ir perdirbimui arba tiesioginiam naudojimuikelkraštis (tarpinis sandėlis) yra aikštelė prie transportui privažiuojamo kelio, kurioje sukraunama ir laikinai saugoma apvalioji mediena.

Šioje Tvarkoje nurodyta, kad stačiojo (nenukirsto) miško kaina nustatoma remiantis apvaliosios medienos (pagal kokybės grupes) kelkraštyje kaina pagal sekančias formules:

čia: r – apvaliosios medienos rinkos kaina; t – medienos stačiojo (nenukirsto) miško kaina; e – medienos ruošos išlaidos; t – medienos ruošos pelno procentas.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad ąžuolai buvo grobiami ne iš kelkraščio (tarpinio sandėlio), o juos prieš tai nukertant, supjaustant, nugenėjant šakas ir ištempiant į kelkraštį. Be jokios abejonės tai yra tiesiogiai susijusios su stačiojo (nenukirsto) miško pagrobimu, medienos ruošos išlaidos, kurių urėdija neturėjo. Neesant šių išlaidų, negalimas ir jų, bei medienos ruošos pelno procento įskaitymas į pagrobto turto vertę.

Civilinio ieškovo atstovas ir apeliacinės instancijos teisme apklaustas specialistas paaiškino, kad Aplinkos ministro 1998 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 194 patvirtinta stačiojo miško (ąžuolo) kaina negali būti taikoma, nes tai nėra rinkos kaina. Be to, šių asmenų nuomone, buvo pavogtas ne status miškas, kuriuo urėdija visai neprekiavo, o jau iškirsta mediena. Specialistas įrodymų tyrimo metu nurodė, kad urėdija turėjo papildomų išlaidų, susijusių su kirtavietės sutvarkymu ir miško atkūrimu, o taip medienos ruošos išlaidų, kurios, savo ruožtu, įgalino urėdiją priskaičiuoti medienos ruošos pelno procentą.

BPK 20 str. 5 d. nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Tai reiškia, kad jokie duomenys, tarp jų ir specialisto paaiškinimai, teismui neturi pirmenybės prieš kitus duomenis ar iš anksto nustatytos galios. Kolegija, vertindama civilinio ieškovo atstovo ir specialisto paaiškinimus dėl pagrobto turto vertės, daro išvadą, kad jie yra neįtikinami, o atskirais atvejais prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.

Akivaizdu, kad išlaidos, susijusios su kirtavietės sutvarkymu, miško atkūrimu negali būti įskaitytos į pagrobto turto vertę. Šios išlaidos įeina į turtinės žalos sąvoką kaip išlaidos, kurios atsirado pašalinant nusikalstamos veikos pasekmes. Kirtavietės sutvarkymas ir iškirsto miško atkūrimas taip pat nėra pagrobtos medienos ruošos išlaidos, kurių urėdija, bet kuriuo atveju, neturėjo.

Byloje neabejotinai nustatyta, kad nuteistojo tyčia buvo nukreipta ne į apvaliosios medienos iš tarpinio sandėlio vagystę, o į stačiojo (nenukirsto) miško vagystę. Iš tiesų, medienos nenukirsto miško pavidalu vogti fiziškai neįmanoma. Tačiau tai nereiškia, kad pagrobto turto vertė šiuo atveju turi būti prilyginta apvaliosios medienos ar kitokios produkcijos (pvz., lentų) kainai. Civilinio ieškovo atsikirtime į apeliacinį skundą esanti nuoroda į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinę nutartį Nr. 2K-152/2006 nėra tinkama. Ši nutartis negali būti laikoma teisminiu precedentu nustatant pagrobto turto vertę, nes joje aptariama ne ši reikšminga bylai aplinkybė, o draudimo bausti asmenį du kartus už vieną ir tą patį teisės pažeidimą principas.

Iš civilinio ieškovo atstovo D. F. paaiškinimų pirmosios instancijos teisme (t. 5, b. l. 38) ir specialisto paaiškinimų apeliacinės instancijos teisme matyti, kad jie painioja pagrobto turto vertės ir turtinės žalos sąvokas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 str. yra suformuluota nuostata, jog žala yra ne tik asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, bet ir negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Taigi, negautos pajamos, kurias urėdija būtų gavusi, jeigu pati būtų paruošusi ąžuolo medieną pardavimui, gali būti laikomos civilinio ieškinio dalyku, bet jokiu būdu ne pagrobto turto verte.

Byloje taip pat yra duomenų, kad Kaišiadorių miškų urėdijoje 2003 – 2004 m. buvo vykdomi sanitariniai miško, tarp jų ir ąžuolų kirtimai (t. 5, b. l. 125), todėl civilinio ieškovo ir specialisto paaiškinimai, kad nurodytu laikotarpiu urėdija stačiu mišku neprekiavo, neatitinka tikrovės. Pažymėtina, kad statusis (nenukirstas) miškas sanitarinio kirtimo atveju taip pat turi vertę, kuri yra numatyta jau paminėtame Aplinkos ministro įsakyme. Iš tiesų, paminėto įsakymo Pastabų 9 p. nurodyta, kad šios stačiojo miško kainos taikomos nustatant valstybinio stačiojo miško vertę. Taip pat jos yra žemutinė kainų riba, parduodant valstybinį statųjį mišką aukcionuose arba pagal sutartis. Tai, kad stačiojo miško kainos, jų galimo pasikeitimo atveju, nusikalstamų veikų padarymo metu nebuvo perskaičiuotos jas indeksuojant, kaip tai numatyta Aplinkos ministro 2002 m. balandžio 4 d. įsakymo Nr. 148 7 p., negali sunkinti nuteistojo teisinės padėties. Taigi, pirmosios instancijos teismo išvada, kad statusis miškas (ąžuolas) neturi vidutinės rinkos kainos, yra neteisinga, nes tokio miško kaina parduodant jį aukcione ar pagal sutartis ir yra rinkos kaina. Įvertinus tai, kad pagrobtas turtas nėra surastas, ir tai, kad jo vertės nustatymą apsunkino pačios urėdijos darbuotojų (R. G.) neteisėti veiksmai (vagystės pėdsakų slėpimas, kelmų sužeminimas) ir atsižvelgiant į susiformavusią teismų praktiką, kad visos abejonės, kurių nepavyksta pašalinti, vertinamos kaltininko naudai, darytina išvada, jog aptartame įsakyme nurodyta stačiojo (nenukirsto) miško kaina (231 Lt už 1 m³) ir yra pagrindinis kriterijus, nustatant pagrobto turto vertę. Priešingu atveju, t. y. stačiojo (nenukirsto) ąžuolo kainą visais atvejais prilyginant apvalios medienos kainai, Aplinkos ministrui nebūtų buvę prasmės ir būtinumo priimti paminėtą 1998 m. rugsėjo 30 d. įsakymą.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ta pati urėdija ar jos atstovai savo rašytuose įvairiuose dokumentuose ir apklausose (t. 1, b. l. 27, 43-44, 69, 81, 82, 83) pagrobto turto vertę nurodė atsižvelgiant į stačiojo (nenukirsto) miško kainą, t. y. preziumavo, kad buvo pagrobtas status (nenukirstas) miškas, o ne padarinė mediena.

Turto valdytojo pozicijos dėl pagrobto turto vertės nenuoseklumo aiškinimas nežinojimu, suklydimu kolegijai atrodo neįtikinamas.

Nusikalstamos veikos kvalifikavimui turi įtakos tik paties pagrobto turto vertė, o ne bendrai patirta žala (pvz., kirtavietės sutvarkymo, miško atkūrimo išlaidos, negautos pajamos parduodant padarinę medieną).

Todėl pagrobto turto vertė mažintina, nustatant, kad A. L. vogė statųjį (nenukirstą) ąžuolo mišką, kurio 1 m³ vertė yra 231 Lt. Tuo pačiu keistina ir nusikalstamos veikos kvalifikacija, apie kurią kolegija pasisakys vėliau.

Kainų skirtumai plyno ir neplyno kirtimo atvejais, kurie yra numatyti jau paminėto įsakymo Pastabų 5 p., neteisėto stačiojo miško kirtimo atveju negali būti taikomi.

Byloje nėra jokių duomenų, kad A. L. iš (duomenys neskelbtini) draustinio, esančio (duomenys neskelbtini), pagrobė 169, 92 m³ žalių ąžuolų. Priešingai, iš A. L. , D. R. , O. Z. , J. K., Ž. R. , G. K. , L. P. parodymų seka, kad per dvi dienas iš šio miško buvo iškirsta ir išvežta keturios mašinos 3 metrų ilgio ąžuolų rastų, t. y. po dvi mašinas kiekvieną dieną. Byloje taip pat neginčijamai nustatyta (tą pripažįsta ir urėdijos atstovas D. F. bei kiti urėdijos darbuotojai), kad į vieną automobilį galima pakrauti iki 28 m³ ąžuolo rastų. Taigi, kaltinamajame akte ir skundžiamame nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis (per du kartus) nuteistasis išvežti 169, 92 m³ fiziškai negalėjo.

Byloje nustatyta, kad iškirstų ąžuolų kelmus buvo pradėta skaičiuoti tik praėjus daugiau nei pusei metų nuo padarytų vagysčių. Byloje taip pat yra duomenų, kad vagysčių laiku (2004 m. kovo mėn.) buvo kertami šalia draustinio esantys privatūs miškai. Šios aplinkybės, o taip pat nusikalstami R. G. veiksmai (vagystės pėdsakų slėpimas iškertant sausuolius, nužeminant kelmus) bei byloje užfiksuoti kiti vagysčių atvejai leidžia pagrįstai manyti, kad dalį kaltinamajame akte ir skundžiamame nuosprendyje nurodyto turto iš paminėto draustinio galėjo pavogti kiti asmenys. Todėl pagrobto turto kiekis mažintinas.

Nustatydama A. L. nusikalstamų veiksmų apimtį, t. y. pagrobto turto kiekį, kolegija remiasi šiuo požiūriu labiausiai informuoto asmens – liudytojo G. K. (miškovežio vairuotojo) parodymais, kad į vieną automobilį galima daugiausiai pakrauti apie 28 m³ ąžuolo rastų (atmetus viršūnes ir šakas, kurias urėdija realizavo). Taigi, pagrobto turto kiekis ir vertė mažintini, nustatant, kad A. L. 2003 m. lapkričio mėn., tiksliau nenustatytu laiku, iš valstybės miško valdytojo - VĮ „Kaišiadorių miškų urėdija“ - (duomenys neskelbtini) girininkijos miško, esančio (duomenys neskelbtini), 20 kvartalo 16 sklypo bei 32 kvartalo 13 sklypo pagrobė svetimą turtą-56,5 m³ žalių ąžuolų, kurių vertė 13051,50 Lt.

Taip pat, jis 2004 m. kovo mėn., tiksliau nenustatytu laiku, per du kartus, iš valstybės miško valdytojo - VĮ „Kaišiadorių miškų urėdija“ - (duomenys neskelbtini) girininkijos miško, (duomenys neskelbtini) draustinio, esančio (duomenys neskelbtini), 112 kvartalo 3 ir 9 sklypų bei 113 kvartalo 6 sklypo pagrobė svetimą turtą - apie 112 m³ žalių ąžuolų, kurių vertė 25872 Lt.

Taigi, vagystės iš (duomenys neskelbtini) esančio draustinio atveju pagrobto turto vertė neviršijo 250 MGL dydžio sumos, kuri pagal BK 190 str. pateiktą turto vertės išaiškinimą įgalintų vagystę kvalifikuoti pagal BK 178 str. 3 d. Todėl A. L. nusikalstama veika nurodytu atveju, perkvalifikuotina iš BK 178 str. 3 d. į BK 178 str. 1 d.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad vagystė (duomenys neskelbtini) vertintina kaip tęstinė nusikalstama veika, nepriklausomai nuo to, kad ji buvo padaryta per du kartus. Šiuo aspektu skundžiamame nuosprendyje išdėstyti motyvai yra išsamūs ir įtikinami, todėl kolegija jų nekartoja.

Pažymėtina tik tai, kad vertinant A. L. tyčios turinį, apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės (kad turtas buvo vagiamas skirtingu laiku, kelių savaičių laikotarpyje, ne tuose pačiuose, o gretimuose miško kvartaluose ir kad miško kirtime abiem atvejais dalyvavo dalis kitų asmenų) neturi esminės reikšmės, nustatant nusikalstamos veikos pobūdį.

Miškų ir saugomų teritorijų departamento prie Lietuvos respublikos aplinkos ministerijos direktoriaus 2001 m. kovo 23 d. įsakymo Nr. 42 „Dėl biržių atrėžimo ir įvertinimo taisyklių dalinio pakeitimo“ 4-ame priede nurodyta, kad nenukirsto miško tūris prilyginamas pagamintos medienos tūriui, kuri skirstoma į malkinę medieną ir padarinę medieną. Byloje nustatyta, kad A. L. iškirsdamas statųjį mišką (duomenys neskelbtini) esančiame draustinyje ir jį išveždamas rastų (apvaliosios medienos) pavidalu, pagrobė 112 m³ žalų ąžuolų. Kita mediena (viršūnės, šakos) buvo palikta miške. Tačiau byloje nenustatyta koks kiekis nenukirstų ąžuolų sudaro paminėtą kiekį medienos. Akivaizdu, kad tai nėra 93 ąžuolai, kurie nurodyti Kaišiadorių miškų urėdijos rašte (t. 3, b. l. 128).

Todėl nuosprendis dalyje dėl valstybės saugomos teritorijos suniokojimo A. L. atžvilgiu taip pat keistinas. Šioje dalyje BPK 320 str. 5 d. pagrindais nuosprendis keistinas ir D. R. atžvilgiu, nustatant, kad A. L. 2004 m. kovo mėn., tiksliau nenustatytu laiku, VĮ „Kaišiadorių miškų urėdija“ (duomenys neskelbtini) girininkijos miško 112 kvartalo 3 ir 9 sklypuose bei 113 kvartalo 6 sklype, o D. R. 112 kvartalo 3 ir 9 sklypuose, (duomenys neskelbtini) draustinyje, esančiame (duomenys neskelbtini), neteisėtai, neturėdami leidimo, bendrai iškirsdami tiksliai nenustatytą skaičių augančių ąžuolų ir pagrobdami 112 m³ jų pačių nukirsto miško, juos (ąžuolus) sunaikino, suniokodami valstybės saugomą teritoriją ir šiuo neteisėtu medžių nukirtimu padarydami 14560 Lt žalą aplinkai.

Ši žala paskaičiuojama remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 521 patvirtinta „Fizinių ir juridinių asmenų neteisėta veika miškuose padarytos žalos aplinkai atlyginimo tvarka“.

Todėl apygardos teismo nuosprendis civilinio ieškinio dalyje dėl žalos aplinkai atlyginimo keistinas, jį mažinant, t. y. prokuroro pareikštą civilinį ieškinį tenkinant iš dalies.

Sumažinus pagrobto turto kiekį ir vertę, Kaišiadorių miškų urėdijos civilinis ieškinys taip pat tenkintinas iš dalies. Civiliniam ieškovui priteistina stačiojo (nenukirsto) miško pagrobimu padaryta tiesioginė turtinė žala.

Toks sprendimas neatima civiliniam ieškovui teisės reikalauti iš A. L. atlyginti išlaidas, kurios atsirado pašalinant nusikalstamos veikos pasekmes bei kompensuojant negautas pajamas, kurias urėdija būtų gavusi, jei nebūtų buvę nuteistojo neteisėtų veiksmų. Nurodyti ieškininiai reikalavimai šioje byloje nėra pareikšti, jų dydis pinigine išraiška tiksliai neapskaičiuotas. Todėl dėl jų kolegija negali priimti jokio sprendimo.

Skundžiamu nuosprendžiu laikinai apribotos nuosavybės teisės į du žemės sklypus, kurių vieno vertė 129420 Lt, o kito – 14126 Lt. Civilinių ieškinių užtikrinimui pakanka laikinai apriboti nuosavybės teises į pirmąjį didesnės vertės sklypą. Todėl ši procesinė prievartos priemonė į 4.300 ha ploto žemės sklypą ((duomenys neskelbtini)), kurio vidutinė rinkos vertė 14126 Lt, naikintina.

BPK 3 str. 1 d. 2 p. nurodyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai.

BK 95 str. 1 d. 1 p. „b“ p.p. numatyta, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję penkeri metai, kai padarytas neatsargus arba nesunkus tyčinis nusikaltimas.

Nusikaltimas, numatytas BK 178 str. 1 d., priskiriamas prie nesunkių (BK 11 str. 3 d.).

A. L. nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 1 d. (vagystę iš miško, esančio (duomenys neskelbtini)), padarė 2003 m. lapkričio mėnesį.

Vagystę iš miško, esančio (duomenys neskelbtini), A. L. padarė 2004 m. kovo mėnesį. Taigi, apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminas, šiuo atveju, turėtų būti skaičiuojamas nuo 2004 m. kovo mėnesio (BK 95 str. 4 d.).

Nustačius, kad A. L. padaryta vagystė iš miško, esančio (duomenys neskelbtini), taip pat atitinka požymius nusikaltimo, numatyto BK 178 str. 1 d., BK 95 str. 1 d. 1 p. „b“ p.p. nuostatos A.L. formaliai galėtų būti taikomos. Tokią išvadą kolegija daro todėl, kad byloje nėra tiksliai nustatytas šios nusikalstamos veikos padarymo laikas. Neabejotinai nustatyta tik tai, kad paminėta veika padaryta 2004 m. kovo mėnesį. Nepaneigta, kad paskutinis tęstinis nusikalstamas veiksmas buvo padarytas iki 2004 m. kovo 20 d. Esant tokioms abejonėms (dėl nusikalstamos veikos padarymo laiko) ir neesant jokių galimybių jas pašalinti, šios abejonės turėtų būti vertinamos nuteistojo naudai.

BK 95 str. nuostatų taikymo galimybės (nevertinant BK 95 str. 3 d. numatytų sąlygų) nepašalina tai, kad vagystė iš miško, esančio (duomenys neskelbtini), padaryta esant idealiajai sutapčiai su draustinio suniokojimu (BK 271 str. 1 d.), nes senatis, užkertanti kelią patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikaltimų, priklausančių skirtingoms kategorijoms, gali sueiti skirtingu laiku, nepriklausomai nuo to ar tai idealioji, ar realioji nusikaltimų sutaptis. Tokią praktiką suformavo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinė nutartis Nr. 2K-27/2006).

Tačiau apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis dėl abiejų vagysčių A. L. negali būti taikoma, kadangi byloje yra nustatyta aplinkybė, sustabdanti senaties eigą.

BK 95 str. 3 d. nurodyta, kad jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo, senaties eiga sustoja. Senaties eiga atsinaujina nuo tos dienos, kurią asmuo sulaikomas arba kurią jis pats atvyksta ir prisipažįsta padaręs nusikaltimą. Tačiau apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas, jeigu nuo to laiko, kai asmuo padarė nusikaltimą, praėjo penkiolika metų, o nuo to laiko, kai padarė nusikaltimą, susijusį su tyčiniu kito žmogaus gyvybės atėmimu, - dvidešimt metų ir senaties eiga nenutrūko dėl naujo nusikaltimo padarymo.

Byloje nustatyta, kad 2006 m. gegužės 29 d. Kėdainių rajono prokuratūros prokurorės nutarimu buvo paskelbta įtariamojo A. L. paieška (t. 1, b. l. 14). Iš apeliacinės instancijos teismui pateikto nutarimo nutraukti paieškos bylą seka, kad A. L. paieška buvo nutraukta 2006 m. liepos 17 d. įtariamajam atvykus į Kaišiadorių PK.

Taigi, senaties eigai sustojus dėl A. L. pasislėpimo nuo ikiteisminio tyrimo, į senaties eigą turi būti įskaitytas tik laikas, praėjęs nuo nusikalstamos veikos padarymo dienos (2004 m. kovo mėnesio) iki A. L. pasislėpimo (2006 m. gegužės 29 d.) bei laikas, praėjęs nuo jo atvykimo pas ikiteisminio tyrimo pareigūną (2006 m. liepos 17 d.). Todėl senaties eigą toliau skaičiuojant nuo pastarosios datos ir atmetus laiką (1 mėnesį ir 17 dienų), per kurį A. L. buvo pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, galima daryti išvadą, kad apkaltinamojo nuosprendžio senatis turėjo sueiti ne anksčiau kaip 2009 m. balandžio mėnesį. Tai reiškia, kad šis senaties terminas A. L. negali būti taikomas netgi jo nusikalstamą veiką (dėl vagystės iš miško, esančio (duomenys neskelbtini)) perkvalifikavus iš BK 178 str. 3 d. į BK 178 str. 1 d.

Tokios išvados nepaneigia Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2006 m. birželio 1 d. nutartyje (t. 3, b. l. 28) esantis teiginys, kad nėra pagrindo teigti, jog A. L. pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro.

Kolegijos nuomone, apylinkės teismas nepagrįstai susiaurino pasislėpimo sąvoką, ją susiedamas iš esmės tik su įtariamojo laisvių apribojimo nebuvimu, kitaip tariant, su kardomosios priemonės nepaskyrimu.

Teismų praktikoje ir baudžiamosios teisės teorijoje pasislėpimo sąvoka suprantama ir aiškinama kaip sąmoningi veiksmai, kuriais siekiama išvengti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Tai veiksmai, apsunkinantys kaltininko iškvietimą ar pristatymą į apklausą, kardomųjų priemonių skyrimą. Šiems veiksmams gali būti priskiriami gyvenamosios vietos pakeitimas, sistemingas persikėlimas iš vienos gyvenamosios vietos į kitą aiškiai suvokiant, kad baudžiamasis procesas nėra pasibaigęs ir dėl to jis yra ieškomas dėl padarytų nusikalstamų veikų.

Būtent taip elgėsi A. L., t. y. nereagavo į kvietimus atvykti pas tyrėją, persikėlinėjo iš vienos gyvenamosios vietos į kitą.

Visos šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad paieška A. L. buvo paskelbta pagrįstai. Iš to seka, kad jau nurodytas slėpimosi nuo ikiteisminio tyrimo laikotarpis, šiuo atveju, sustabdė senaties eigą. Taigi, apkaltinamojo nuosprendžio senatis šio nuosprendžio priėmimo dieną (2009 m. kovo 20 d.) dar nebuvo pasibaigusi.

Kolegijos nuomone, laikotarpis nuo kardomosios priemonės A. L. pakeitimo teisme, t. y. nuo 2008 m. liepos 10 d. (t. 6, b. l. 21), iki jo sulaikymo (2008 m. liepos 25 d.) negali būti vertinamas kaip jo pasislėpimas nuo teismo, kadangi byloje yra duomenys, jog kaltinamasis į teismo posėdį neatvyko dėl ligos (t. 6, b. l. 28).

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. L. bausmę, tinkamai įvertino nuteistojo asmenybę ir kai kurias kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės dydžiui, tačiau padarė klaidą taikydamas baudžiamąjį įstatymą, o tuo pačiu, įvertindamas nusikalstamos veikos (vagystės iš (duomenys neskelbtini) esančio draustinio) pavojingumą. Perkvalifikavus paminėtą A. L. nusikalstamą veiką į kitą baudžiamąjį įstatymą, t. y. į BK 178 str. 1 d., kurio sankcija yra ženkliai švelnesnė už nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 str. 3 d., sankciją ir įvertinus padarytos turtinės žalos dydį, kaltės formą ir rūšį, darytina išvada, kad už šios veikos padarymą A. L. skirtinas sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, šios bausmės vykdymą atidedant.

Kolegijos nuomone BK 41 str. numatyti bausmė tikslai A. L. atžvilgiu bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pagal BK 178 str. 1 d. (dėl vagystės iš (duomenys neskelbtini) esančio miško) ir pagal BK 271 str. 1 d. A. L. paskirta aiškiai per griežta ar aiškiai per švelni bausmės rūšis (areštas). Tačiau motyvai, pagrindžiantys maksimalų šios bausmės dydį, nėra pakankami ir įtikinami. Įvertinus šią aplinkybę ir tai, kad pagrobto turto vertė ir gamtai padaryta žala šiuo nuosprendžiu yra sumažintos bei atsižvelgiant į BK 61 str. nuostatas, arešto bausmės dydis mažintinas.

D. R. pagal BK 271 str. 1 d. paskirta bausmė BPK 320 str. 5 d. pagrindu nešvelnintina, kadangi ji nėra aiškiai per griežta, netgi sumažinus gamtai padarytos žalos dydį.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1, 2, 3 p.,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2009 m. kovo 20 d. nuosprendį pakeisti.

A. L. nusikalstamą veiką iš BK 178 str. 3 d. (dėl vagystės iš VĮ „Kaišiadorių miškų urėdija“ (duomenys neskelbtini) girininkijos miško, (duomenys neskelbtini) draustinio, esančio (duomenys neskelbtini)) perkvalifikuoti į BK 178 str. 1 d. ir paskirti jam vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

A. L. pagal BK 178 str. 1 d. (dėl vagystės iš VĮ „Kaišiadorių miškų urėdija“ (duomenys neskelbtini) girininkijos miško, esančio (duomenys neskelbtini)) paskirti šešiasdešimt parų arešto.

A. L. pagal BK 271 str. 1 d. paskirti septyniasdešimt parų arešto.

Vadovaujantis BK 65 str. 1 d. 1 p. „a“ p.p., paskirtas arešto bausmes pakeisti į laisvės atėmimo bausmes, vieną arešto dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2, 4 d., 5 d. 1 p., šiuo nuosprendžiu paskirtas bei pakeistas bausmes subendrinti apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę A. L. paskirti laisvės atėmimą vieneriems metams ir aštuoniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 str., paskirtos bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams, įpareigojant A. L. per vienerius metus nuo šio nuosprendžio priėmimo dienos atlyginti VĮ „Kaišiadorių miškų urėdija“ padarytą tiesioginę turtinę žalą ir žalą valstybei už saugomos teritorijos suniokojimą, ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynerioms paroms.

VĮ „Kaišiadorių miškų urėdija“ ir Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūros civilinį ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš A. L. VĮ „Kaišiadorių miškų urėdija“ 38923,50 Lt nusikaltimais padarytai tiesioginei turtinei žalai atlyginti.

Priteisti iš A. L. ir D. R. solidariai 14560 Lt valstybei aplinkai padarytai žalai atlyginti.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl laikino A. L. nuosavybės teisės apribojimo į 4.300 ha ploto žemės sklypą ((duomenys neskelbtini)), kurio vidutinė rinkos vertė 14126 Lt.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.