Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Sigitos Rudėnaitės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo M.M. apeliacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo M.M. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

M.M. 2006 m. vasario 21 d. Valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio skyriaus pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl to, kad laikotarpyje nuo 2005 m. rugpjūčio mėn. iki 2005 m. gruodžio 6 d., būdamas darbdaviu – individualios įmonės savininku – jis leido dirbti už atlyginimą savo įmonėje (valyti miškus, dažyti eglutes, uždėti apsaugas, kirsti medžius, krauti žabus į valkšnas, vežti darbininkus į darbą įmonei priklausančiu mikroautobusu) V.M., nesudaręs su juo rašytine forma darbo sutarties ir neįregistravęs jos darbo sutarčių registravimo žurnale, neišdavęs antrojo darbo sutarties egzemplioriaus. Protokole nurodyta, jog tokiais veiksmais M.M. pažeidė Darbo kodekso 99 straipsnio 2 ir 3 dalis, 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje.

II.

Pasvalio rajono apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 23 d. nutarimu M.M.pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį paskirta 3000 Lt bauda. Tai, kad V.M. nuo 2005 m. rugpjūčio mėn. iki 2005 m. gruodžio 6 d. dirbo už atlyginimą M.M.įmonėje organizuotus darbus – kirto medžius, dažė eglutes, valė mišką, krovė žabus, vežė įmonės darbuotojus į darbą - teismas laikė įrodytu V.Žemaitienės, Z.V., V.G., A.A., K.S., V.D., D.P.P. parodymais teisme, V.G. padarytais įrašais apie darbą ir atlyginimą už jį, V.Ž. 2006 m. vasario 14 d. paaiškinimu Valstybinei darbo inspekcijai, iš dalies paties M.M. paaiškinimu. Nustatyta, jog V.G., A.A. bei K.S. patys dirbo M.M. įmonėje, kai kurie dirbo kartu su V.M. ir žino apie pastarojo darbo M.M. įmonėje aplinkybes, jo gautą atlyginimą. Todėl teismas konstatavo neturįs pagrindo abejoti šių asmenų paaiškinimų teisingumu (jie iš esmės sutampa tarpusavyje bei su paaiškinimais, duotais renkant bylos medžiagą). M.M. teiginys, esą šių asmenų parodymai yra melagingi dėl pavydo ar keršto, atmestas kaip deklaratyvus ir niekuo nepagrįstas. Teismo konstatavimu, šių parodymų teisingumą patvirtina ir V.G. užrašai, iš kurių matyti, kad už nelegalaus darbo dieną buvo mokama 20 Lt (tiek pat buvo mokama ir nelegaliai dirbusiems A.A., V.Ž.). Tokią pat sumą K.S. kaip gaunamą iš M.M. nurodė ir pats V.M., ir V.Ž. Šių asmenų parodymų teisme teisingumą patvirtino ir liudytojo Z.V. parodymai, pagal kuriuos V.Ž., A.A. bei V.G. nurodė, kad V.M. nelegaliai dirbo M.M. įmonėje ir gaudavo atlyginimą. Šie liudytojai tai patvirtino ir teismo posėdyje. Teismo konstatavimu, Z.V. perpasakotų pokalbių turinys sutampa su teisme teiktais parodymais. Nors V.Ž. teisme paneigė tiek pats dirbęs pas M.M., tiek ir tai, jog toje įmonėje dirbo V.M., jo parodymus šioje dalyje teismas laikė melagingais. Teismas pažymėjo, jog Z.V. perpasakotas pokalbio tarp jo ir V.Ž. turinys iš esmės atitinka rašytinį paaiškinimą, V.Ž. nenurodė jokių priežasčių, kodėl Z.V. galėtų neteisingai atsakoti jų pokalbį (sutampantį su V.Ž. paaiškinimu raštu, kurio turinys Z.V. negalėjo būti žinomas). Teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių Z.V. galėtų apkalbėti V.Ž. Nors V.Ž. teigė dėl baimės gauti baudą prikalbėjęs darbo inspekcijos darbuotojui nebūtų dalykų, teismo nuomone, toks teiginys deklaratyvus, sąlygotas noro padėti M.M. išvengti atsakomybės. D.P.P. paneigė daręs V.Ž. spaudimą. Jo žodžius paneigė ir liudytojas V.Daunoravičius, paaiškinęs, jog dalyvavo rašant paaiškinimą ir joks spaudimas V.Ž. iš D.P.P. pusės nebuvo daromas. Teismo pastebėjimu, paaiškinimas buvo surašytas paties Ž. ranka, jame nėra jokių prierašų ar pastabų dėl jo netikslumo, teksto turinys suprantamas ir logiškas, nenustatyta priežasčių, kodėl D.P.P. būtų turėjęs interesą išgauti iš V.Ž. neteisingus parodymus. Be to, V.Ž. aiškinimą, kad 2005 m. gruodžio 6 d. neva buvo važiuota privačiai dėl malkų paruošimo ir V.M. tik todėl vairavo automobilį, kaip neobjektyvų teismas taip pat atmetė. Jį paneigė minėti V.G., A.A., D.S. parodymai, jo paties raštiškas paaiškinimas. Teismas nurodė, jog V.Ž. teigia malkų važiavęs susitaręs tik su G., aiškina, kad jie buvo pasiėmę kardus krūmams kirsti, tačiau tokia priemonė malkoms ruošti netinkama, be to nesuprantama, kodėl malkų ruošti važiavo ne tik G. ir Ž., bet ir kiti žmonės (B., A.), kodėl niekas nesivežė tinkamų malkų ruošimui priemonių. Kaip reikšmingi įvertinti ir V.Ž. parodymai, pagal kuriuos V.M. jai sakė apie darbą pas M.M. nuo 2005 m. vasaros, nurodydamas tą pačią 20 Lt už darbo dieną atlyginimo sumą. Nenustatyta priežasčių, dėl kurių ši liudytoja galėtų kalbėti netiesą ar jai netiesą būtų galėjęs sakyti V.M. Ji nurodė, kad M.M. keletą kartų ligoninėje lankė V.M., V.M. artimiesiems žadėjo atlyginti padarytą žalą, bet paskui persigalvojo. Lankymosi ligoninėje faktą pripažino ir pats M.M., neneigdamas, jog žadėjo atlyginti dėl V.M. sužalojimo atsiradusią žalą. Teismo konstatavimu, nesant tarpusavio įsipareigojimų, įsipareigojimas atlyginti padarytą V.M. žalą būtų logiškai nepaaiškinamas. Nenustatyta priežasčių, dėl kurių V.Ž. kalbėtų netiesą. A.G. parodymus, kad V.M. pas M.M. nedirbo, o gruodžio 6 d. tik vežė į mišką pasiruošti malkų, teismas atmetė kaip neobjektyvius, prieštaraujančius pripažintiems objektyviais V.G., A.A., K.S., V.Ž. paaiškinimams raštu bei V.Ž., Z.V., V.D., D.P.P. parodymams teisme. Be to, nustatyta, kad A.G. tebedirba M.M. įmonėje ir tai gali turėti įtakos jo paaiškinimams. Nors V.M. darbo laikotarpiu M.M. įmonė turėjo sutartį su Pasvalio darbo birža dėl viešųjų darbų atlikimo ( b.l.28-30) ir už dirbančius pagal ją asmenis kai kuriuos mokėjimus atlikdavo ne darbdavys, o darbo birža, teismo konstatavimu, šios sutarties galiojimo faktas nereiškia, jog darbdavys negalėjo ryžtis įdarbinti darbuotojus, nesudarius darbo sutarties (nelegaliai). Teismas nustatė, jog V.M. dirbo M.M. įmonėje ganėtinai ilgai (keletą mėnesių), atliko konkrečias funkcijas - kirto medžius, dažė eglutes, valė mišką, krovė žabus, vežė šios įmonės darbuotojus į darbą, už darbo dieną gaudamas po 20 Lt atlyginimo. Padaryta išvada, jog tarp V.M. ir M.M. įmonės susiklostė darbo santykiai, numatyti Darbo kodekso 93 straipsnyje. M.M. buvo žinoma apie atliekamus darbus, jie tiesiogiai atsiskaitydavo už darbą. Tai, kad darbo vietose nurodymus dėl darbo duodavo ir kiti asmenys (pvz. G.), sprendžiant dėl darbo santykių, kaip nurodyta teismo nutarime, yra nereikšminga, nes šie asmenys veikdavo ne savarankiškai, o pagal įmonės savininko nrodymus. Nustatyta, jog darbai buvo atliekami laikantis nustatytos įmonėje tvarkos - kiekvieną darbo dieną, nustatytu laiku , organizuotai nuvykstant į darbo vietą ir taip pat sugrįžtant. Tačiau esant faktiniams darbo santykiams tarp darbuotojo ir darbdavio, jie nebuvo įforminti rašytine darbo sutartimi, apie darbą nepranešta teritoriniam Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos skyriui, įmonės buhalterinėje apskaitoje mokėjimai V.M. neužfiksuoti. Šiomis aplinkybėmis padaryta išvada, jog buvo dirbamas nelegalus darbas (Darbo kodekso 98 str. 1 d.), todėl M.M., kaip įmonės savininkas, darbdavys (Darbo kodekso 16 str.), turi už tai atsakyti. M.M. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, jis charakterizuotas gerai, anksčiau nebaustas, turi du išlaikytinius, todėl jam paskirta minimali sankcijoje numatyto dydžio bauda. Aplinkybių, leidžiančių taikyti ATPK 30¹ straipsnį, byloje nenustatyta.

III.

M.M. apeliaciniu skundu prašo Pasvalio rajono apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 23 d. nutarimą panaikinti ir bylą nutraukti. Apelianto manymu, teismo nutarimas yra neteisėtas, teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus. Liudytojų V.G., A.A., K.S., V.Ž. ir Z.V. parodymai, duoti teisme, apelianto teigimu, vertintini kritiškai, nes šie asmenys yra suinteresuoti jam atkeršyti, turi pagrindo ant jo pykti, todėl yra šališki, jį apkalba (K.S. ir A.A. iš darbo jo įmonėje atleisti nepasibaigus darbo sutarčių galiojimo laikui, kadangi jo netenkino šių žmonių atliekamas darbas, elgesys darbe, išeidami iš darbo jie grasino kada nors jam atkeršyti). Apeliantas neigia, jog V.M. dirbo jo įmonėje, pažymėdamas, jog nei vienas iš liudytojų nepatvirtino, jog jis priėmė V.M. į darbą, kad jis jam duodavo nurodymus dėl darbo, kad jis V.M. mokėjo atlyginimą, teismas rėmėsi tik apkalbomis, liudytojų asmeninėmis nuomonėmis ir samprotavimais. Apelianto teigimu, byloje nėra nei vieno objektyvaus ir neginčytino įrodymo, jog V.M. dirbo jo įmonėje, nors V.M. 2005 m. gruodžio 6 d. vairavo automobilį, tai darė ne jo nurodymu. Liudytojų šališkumą rodo ir tai, kad pažeidimas nustatytas ne V.M., o pašalinių žmonių (V.Ž.) iniciatyva (ji parodė, kad jam atsisakius sumokėti 30 000 Lt, kreipėsi į darbo inspekciją, o ten gavo nurodymus, kaip surinkti įrodymus, reikalingus administracinei bylai). Valstybinės darbo inspekcijos atstovas posėdžio metu pripažino davęs nurodymus surasti liudytojus, kurie paliudytų teisme apie nelegalų darbą įmonėje. Liudytojas Z.V. patvirtino, jog kartu su V.Ž. ieškojo liudytojų ir jų pavardes nurodė darbo inspektoriui. Buvo parinkti liudytojai, kurie turi pagrindo ant jo pykti bei apkalbėti. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad darbo inspekcijos atstovas teismo posėdžio metu pasakė, jog darbuotojų, dirbančių įmonėje, apklausinėti nėra prasmės, nes jie meluos ir nesakys tiesos. Inspekcijos atstovai net nebandė ieškoti ir apklausti kitų liudytojų, nors ir buvo nurodytos jų pavardės. Apeliantas pripažįsta, kad apie darbą, jo pobūdį, darbo vietą įmonėje apklausti liudytojai nurodė tiksliai, tačiau pažymi, jog šios aplinkybės yra žinomos visiems aplinkinių kaimelių gyventojams (didžioji jų dalis dirba jo įmonėje, įmonėje dirbo ir liudytojai K.S. bei A.A.). Atkreipiamas dėmesys, kad liudytojų, apklaustų teismo posėdyje, parodymai prieštarauja vieni kitiems (liudytojas A. parodė, kad pradėjo dirbti lapkričio viduryje, o V.M. pradėjo dirbti vėliau, tuo tarpu V.G. net nenurodė, kokiu laikotarpiu jis dirbo, negalėjo nurodyti, kada dirbo su V.M.; liudytojas K.S. teigė, jog dirbo įmonėje nuo 2005 m. rugsėjo 22 d. iki 2005 m. spalio 22 d. ir matė, kaip V.M. dirbo įmonėje). Apelianto teigimu, V.G. ranka surašytas lapelis yra nepakankamas įrodymas. Iš jo turinio neaišku, kur V.G. uždirbo 20 (litų ar centų), kas mokėjo jam pinigus, lapelis surašytas vienasmeniškai paties V.G., ant jo nėra darbdavio parašo ar kitų rekvizitų, lapelyje nenurodyta, jog V.M. buvo mokami pinigai. Dėl to, apelianto manymu, minėtas raštelis negali būti vertinamas kaip pakankamas įrodymas. Tinkamais įrodymais byloje negali būti ir liudytojų rašytiniai paaiškinimai, nes liudytojai, davę paaiškinimus raštu, nebuvo įspėti dėl melagingų parodymų davimo administracinėje byloje ir atsakomybės už tokių parodymų davimą. Apelianto teigimu, kadangi V.M. niekada nedirbo jo įmonėje, nėra su juo sudarytos darbo sutarties ir sutartis nėra registruota darbo sutarčių registravimo žurnale. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad darbo inspekcijos atstovas kartu su finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnais darė patikrinimą įmonėje ir nerado nei vieno rašytinio įrodymo apie nelegalų darbą įmonėje. Be to, jam nėra reikalinga į darbą priimti nelegalius darbuotojus, nes jis yra sudaręs sutartis su darbo birža, kuri siunčia darbuotojus į įmonę, moka jiems atlyginimą ir mokesčius valstybei (turint tokias garantijas, nėra tikslinga rizikuoti ir priiminėti darbuotojus nelegaliam darbui). Apeliantas pažymi, jog pagal ATPK 35 straipsnį šiuo atveju nuobauda paskirta pavėluotai (pažeidimo paaiškėjimo diena yra administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo diena, t.y. 2006 m. vasario 21 d., o nutarimas skirti administracinę nuobaudą priimtas 2006 m. rugpjūčio 23 d., praėjus daugiau kaip šešiems mėnesiams).

Valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo su apeliacinio skundo reikalavimais nesutinkąs. Atsiliepime remiamasi ATPK 256 straipsniu ir pažymima, kad visos priemonės, nustatant faktinius duomenis, yra vienodai reikšmingos (negali būti skirstomos į mažiau ar daugiau reikšmingas). Todėl administracinis teisės pažeidimas gali būti įrodinėjamas ir liudytojų parodymais. Administracinės teisės pažeidimo protokolą surašęs pareigūnas, gavęs informaciją apie nelegalų darbą M.M. individualioje įmonėje, paprašė (o ne davė nurodymą) pateikti informaciją patvirtinančius faktus. Taip buvo nurodyti liudytojai, galintys patvirtinti administracinio teisės pažeidimo faktą. Valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio skyriaus manymu, teismas tinkamai įvertino liudytojų parodymus. Atsiliepime teigiama, jog liudytojai K.S. bei A.A. patys nutraukė darbo sutartį su pareiškėju, o ne buvo atleisti darbdavio iniciatyva. Liudytojai buvo įspėti apie atsakomybę už žinomai neteisingų parodymų davimą, todėl abejoti jų parodymais nėra pagrindo. Bylos nagrinėjimo metu liudytojų duoti parodymai neprieštarauja vieni kitiems. Įmonės darbuotojai nebuvo apklausiami kaip liudytojai, nes darbuotojų parodymai prieš darbdavį galėtų turėti neigiamas pasekmes jų santykiams su darbdaviu. Tai, kad nei vienas liudytojas nematė, jog buvo mokamas darbo užmokestis, paaiškinama tuo, kad pinigai darbuotojams buvo mokami kviečiant kiekvieną atskirai. Nustatyta, jog V.M. 2005 m. gruodžio 6 d. vairavo M.M. priklausantį automobilį, tačiau M.M. dėl automobilio vagystės į policiją nesikreipė, duomenų apie tai, kad V.M. automobilį būtų paėmęs savavališkai, nėra, todėl darytina išvada, kad automobilį V.M. vairavo M.M. žinant. Netiesiogiai tai, kad V.M. dirbo M.M. įmonėje, patvirtina ir aplinkybė, kad V.M. žuvus, dėl paramos V. Žemaitienė kreipėsi būtent į M.M. Atsiliepime pažymima, jog nustatyta, kad M.M. įmonėje, nesudarius darbo sutarties, dirbo ir kiti asmenys, dėl to taip pat surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolai. Atsiliepime pažymima, jog pagal ATPK 35 straipsnio 3 dalį administracinės nuobaudos skyrimo terminas gali būti pratęstas . Todėl M.M. pagrįstai paskirta administracinė bauda.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Bylos medžiaga nustatyta, kad 2006 m. vasario 21 d. Valstybinės darbo inspekcijos vyriausiasis darbo inspektorius D.P.P. surašė pareiškėjui administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto Administracinių teisės pažeidimų kodekso 41-3 straipsnio 1 dalyje už tai, kad jis, būdamas individualios įmonės savininku, nuo 2005 m rugpjūčio mėnesio iki 2005 m. gruodžio 6 d. nelegaliai įdarbino dirbti organizuotus darbus miške V.M.

Administracinės bylos Nr.2090-06 medžiaga nustatyta, kad 2006 m. vasario 21 d. Valstybinės darbo inspekcijos vyriausiasis darbo inspektorius D.P.P. surašė pareiškėjui administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto Administracinių teisės pažeidimų kodekso 41-3 straipsnio 1 dalyje už tai, kad jis, būdamas individualios įmonės savininku, nuo 2005 m. vasaros iki 2005 m. lapkričio vidurio nelegaliai įdarbino dirbti organizuotus darbus miške V.Ž.

ATPK 41-3 straipsnyje, nustatančiame atsakomybę už nelegalų darbą, yra nustatyta:

užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų.

Tokie pat veiksmai, padaryti asmens, bausto administracine nuobauda už šio straipsnio pirmojoje dalyje numatytą pažeidimą, -

užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo dešimties tūkstančių iki dvidešimties tūkstančių litų.“.

Iš šių įstatymo normų turinio akivaizdu, kad daugiau negu vieno asmens nelegalus įdarbinimas turi būti kvalifikuojamas kaip vienas administracinis teisės pažeidimas.

Nurodytais administracinių teisės pažeidimų protokolais pareiškėjui inkriminuojamai veiksmai iš esmės sutampa laike, todėl pirmiau nurodytos įstatymo normos pagrindu turėjo būti vertinami kaip vienas administracinis teisės pažeidimas, pasireiškęs dviejų asmenų nelegaliu įdarbinimu.

Tuo tarpu nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo surašyti du atskiri administracinio teisės pažeidimo protokolai bei priimti du atskiri Pasvalio rajono apylinkės teismo nutarimai šioje byloje ir minėtoje Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. N-14-2090.

Toks pareiškėjo veiksmų kvalifikavimas ir administracinės teisinės atsakomybės taikymas negalimas, kadangi pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas non bis in idem principą, kuris draudžia antrą kartą bausti tą patį asmenį už tą patį pažeidimą.

Siekiant šį pažeidimą pašalinti ir išvengti to paties pažeidimo pakartotinio padarymo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, turi būti surašytas tinkamas (vienas) administracinio teisės pažeidimo protokolas, kuriame būtų išsamiai išdėstytos teisės pažeidimo objektyviąją pusę sudarančios faktinės aplinkybės.

Dėl nurodytų aplinkybių pirmos instancijos teismo nutarimas panaikinamas ir byla grąžinama iš naujo tirti įgaliotai institucijai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pasvalio rajono apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 23 d. nutarimą panaikinti ir grąžinti bylą Lietuvos Respublikos Valstybinei darbo inspekcijai tirti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.