Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-10-27 · Administracinė byla Nr. I-2236-484/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-10-27
Bylos Nr.
I-2236-484/2016
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ina Kirkutienė
Pareiškėjas
N. K.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai, Vilniaus
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2236-484/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08349-2013-3Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 27 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai ir Vilniaus visuomenės sveikatos centrui dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja N. K. kreipėsi į teismą su skundu prašydama priteisti jos naudai 25 608,62 Lt darbo užmokesčio nepriemoką iš atsakovo Vilniaus visuomenės sveikatos centro už laikotarpį nuo 20010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. ir 10730,01 Lt darbo užmokesčio nepriemoką iš atsakovės Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos už laikotarpį nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

Skunde nurodė, kad nuo 2008 m. lapkričio 6 d. iki 2012 m. birželio 30 d. dirbo Valstybinėje visuomenės sveikatos priežiūros tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Tarnyba) Užkrečiamųjų ligų skyriaus vedėjos pareigose (A lygis, 16 kategorija). Nuo 2008 m. lapkričio mėnesio suteikta trečia kvalifikacinė klasė, nuo 2009 m. rugpjūčio 4 d. suteikta antra kvalifikacinė klasė, o nuo 2011 metų sausio 1 d. – pirma kvalifikacinė klasė. Nuo 2012 m. liepos 1 d. ji dirbo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Visuomenės sveikatos departamento Ligų prevencijos skyriaus vyriausiosios specialistės pareigose (A lygis 14 kategorija, pirma kvalifikacinė klasė). Remdamasi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, kuriuo pripažinta, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. rugpjūčio 1 d., Žin., 2009, Nr. 91-3918) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisė <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui, nurodė, kad laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. dėl neteisėtai sumažinto pareiginės algos koeficiento bei priedo už kvalifikacinę klasę taikymo, turėjusio įtakos pareiginės algos dydžiui, priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą dydžiui, priedo už kvalifikacinę klasę dydžiui, priemokų ir vienkartinių išmokų dydžiui, susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka turi būti grąžinta.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija (toliau – SAM) pareiškėjos skundo reikalavimus prašo spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjai nuo 2012-07-01 iki 2013-09-30 neišmokėta darbo užmokesčio dalis sudaro 10730,01 Lt neatskaičius mokesčių. Atsakovas neginčija šios sumos, tačiau atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavęs, jog laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 str. (301 str. pagal Darbo kodekso redakciją, galiojančią nuo 2013-01-01).

Pažymėjo, kad atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nuostatas priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymą (Žin., 2013,Nr. 102-5026), Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas (Žin., 2013, 102-5032), kurio 2 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2014 m. gegužės 1 d. parengia ir pateikia Lietuvos Respublikos Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikia pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. Šis įstatymas buvo priimtas atsižvelgiant į šalies finansinę padėtį. Kadangi teismo sprendimų, kuriais iš Lietuvos valstybės priteistos mokėtinos sumos, įvykdymui valstybės biudžete nenumatytos lėšos, prašo teismo sprendimo įvykdymą atidėti kitiems biudžetiniams metams ir išdėstyti sprendimo įvykdymą dalimis 12 mėnesių laikotarpiui (b. l. 40-41).

Atsakovas Vilniaus visuomenės sveikatos centras prašo pareiškėjos skundą spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepime į skundą nurodė, kad sutinka, jog nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d. pareiškėjai neišmokėta darbo užmokesčio dalis sudaro 25 608,62 Lt. Mano, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras yra netinkamas atsakovas šios bylos procese. Atsakove byloje turi būti laikoma SAM. Atkreipė dėmesį, kad Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos, kaip juridinis asmuo nustojo egzistuoti 2012 m. liepos 1 d. reorganizavus ją skaidymo būdu, išdalijant jos teises ir pareigas apskrityse veikiantiems visuomenės sveikatos centrams. Po reorganizavimo tęsiančių veiklą visuomenės sveikatos centrų apskrityse savininko teises ir pareigas įgyvendina SAM, kuri taip pat yra ir asignavimų valdytoja (b. l. 47-49).

Teismo posėdyje administracinės bylos proceso šalys nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką jiems pranešta įstatyumo nustatyta tvarka (b. l. 64-66).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Konstitucijai prieštaraujančio reglamentavimo taikymo, priteisimo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 6 d. iki 2012 m. birželio 30 d. ėjo valstybės tarnautojos - Tarnybos Užkrečiamųjų ligų skyriaus vedėjos pareigas (A lygis, 16 kategorija), o nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d. ėjo Sveikatos apsaugos ministerijos Visuomenės sveikatos departamento Ligų prevencijos skyriaus vyriausiosios specialistės pareigas (A lygis 14 kategorija, pirma kvalifikacinė klasė) (b. l. 17-26). Ginčo dėl faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjos valstybės tarnybos teisiniais santykiais, nėra.

VTĮ 23 straipsnis numato, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. To paties įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Vadovaujantis VTĮ 25 straipsnio valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį arba tarnybinį rangą; 4) už diplomatinį rangą; 5) pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas.

Pažymėtina, kad VTĮ 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo pakeitimais (2010-06-30 įstatyme Nr. XI-944; 2011-11-22 įstatyme Nr. XI-1721; 2012-12-20 įstatyme Nr. XII-114) nuo 2009-05-01 buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai aukštesnės nei 14 pareigybių kategorijos valstybės tarnautojams. Nuo 2009-08-01 VTĮ 1 priedas buvo dar kartą pakeistas (2009-07-17 įstatymu Nr. XI-363) dar kartą sumažinant pareiginės algos koeficientus 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojams, taip pat nustatant sumažintus priedų už kvalifikacinę klasę dydžius. Dėl aukščiau nurodyto teisinio reguliavimo pareiškėjai jos skunde nurodytu laikotarpiu (nuo 2010-10-01 iki 2013-09-30) susidarė 36338,63 Lt darbo užmokesčio nepriemoka (b. l. 14-16, 27).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013) yra konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (DK 27 straipsnio 2 dalis). Ieškinio senatį pagal CK 1.126 str. 2 d. teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas Sveikatos apsaugos ministerija nagrinėjamu atveju prašo taikyti ieškinio senaties terminą, ieškinio senaties terminas šioje byloje taikytinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas vyksta dėl trunkamojo pažeidimo, kai pareiškėjai kas mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Pareiškėja su skundu, kuriame prašė priteisti darbo užmokesčio skirtumą nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., į teismą kreipėsi 2013 m. gruodžio 31 d. (b. l. 1), t. y. praleidusi ieškinio senaties terminą reikalavimams, kildinamiems iš laikotarpio nuo 2009-10-01 iki 2010-12-30.

Teismas nesutinka su pareiškėjos pozicija, kad ieškinio senatis skaičiuotina nuo Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo priėmimo, nes tik tada ji sužinojo, jog jos teisės buvo pažeistos. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju sužinojimo apie pažeistą teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą diena laikoma su darbo užmokesčiu susijusių sumų išmokėjimo asmeniui diena, vadinasi teisė paduoti skundą teismui pareiškėjai atsirado jau 2009 m. gegužės mėnesį, gavus pirmąjį mažesnį darbo užmokestį. Pareiškėja nepateikė teismui jokių objektyvių įrodymų dėl termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Tokių aplinkybių nenustatė ir teismas, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pareiškėjos skundo reikalavimas nurodyta apimtimi atmestinas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis; žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Atsižvelgdamas į tai, teismas toliau pasisako dėl reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2010-12-31 iki 2013-09-30.

Nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio teismo 2013-07-01 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio teismo 2013-07-01 nutarimas), kuriame Konstitucinis Teismas pripažino, kad pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacines klases sumažinimas buvo nepagrįstas, kadangi tokiu teisiniu reglamentavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2013-10-01. Šiame nutarime Konstitucinis teismas taip pat konstatavo, kad įstatymų leidėjui iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.

Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo išaiškinimą, priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo Įstatymą (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), kuriuo numatyta nustatyti dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems už darbą buvo apmokama iš valstybės ar savivaldybės lėšų. Minėtą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą pateikti iš pradžių buvo numatyta iki 2014-05-01, tačiau vėliau šis terminas buvo pratęstas iki 2015-05-01.

Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime konstatavo, jog Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Teismas, atsižvelgęs į paminėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymo nuostatas, laiko, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį mokėjusiai institucijai – Vilniaus visuomenės sveikatos centrui ir Sveikatos apsaugos ministerijai, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką nagrinėjamu klausimu administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016, A602-669/2016, kuriose LVAT nurodė, kad „patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu“. Nagrinėjamu atveju nukrypti nuo tokios LVAT suformuotos praktikos nėra pagrindo.

Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju, jau galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmui, pareiškėjos reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu negali būti tenkinamas.

Teismui atmetus reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, yra atmetamas išvestinis pareiškėjos reikalavimas priteisti delspinigius už nesumokėtą darbo užmokesčio dalį.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendė:

pareiškėjos N. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Ina Kirkutienė