Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainos Kukalienės, Algio Markevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nataljos Zelionkienės,

dalyvaujant pareiškėjos UAB ,,Forestus“ atstovams: įgaliotam atstovui V. M., advokatui G. J.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB ,,Forestus“ patikslintą skundą atsakovui Valstybinei miškų tarnybai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas (teismas vadovaujasi teisės aktų redakcijomis, pagrinde galiojusiomis ginčijamo sprendimo priėmimo metu).

Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklauso sekančios miško valdos: žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).. Miško valdų miškotvarkos projektų 2013 - 2032 metams turinio (konkrečiai ir III skyriaus „Miško kirtimų žiniaraštis“ pateiktų lentelių duomenys) analizė patvirtina, kad kadastrinio sklypo (duomenys neskelbtini)k. v(duomenys neskelbtini), esančio Pakruojo regioninio padalinio Klovainių girininkijos 763 kvartale, sklypuose Nr. (duomenys neskelbtini) buvo numatyti plyni kirtimai, t. y. šiuose sklypuose esančią medieną pareiškėja turėjo tikslą iškirsti visiškai (100 procentų).

Administracinėje byloje nekilo ginčo, kad miško sklypuose Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuose pareiškėja buvo numačiusi plynus kirtimus, teisės aktų nustatyta tvarka buvo pakeistas miško teisinis rėžimas – iš IV grupės (ūkiniai miškai) į IIA grupę (ekosistemų apsaugos miškai).

Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 32-1 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad privataus miško savininkams, kurių miško valdose po nuosavybės teisių įgijimo įsteigiama nauja saugoma teritorija, pakeičiamos esamų saugomų teritorijų ribos arba nustatomi nauji veiklos apribojimai, dėl kurių uždraudžiamas brandžių medynų kirtimas arba reikalaujama dalį kirstinų medžių palikti neiškirstų, kompensuojamos pajamos, kurios galėjo būti gautos pardavus medieną rinkoje, atimant iš jų vidutines medienos ruošos sąnaudas. Kompensacija apskaičiuojama taikant vidutines medienos rinkos kainas ir vidutines medienos ruošos sąnaudas tais metais, kai privataus miško savininkas pateikia prašymą apskaičiuoti ir išmokėti kompensaciją. Prašymą privataus miško savininkas gali pateikti ne anksčiau kaip tais metais, kai miškas pasiekia pagrindinių kirtimų amžių, taikytą iki veiklos apribojimų nustatymo. Jeigu nuosavybės teisės į miško žemę buvo įgytos vėliau, negu saugoma teritorija buvo įsteigta ar veiklos apribojimai buvo nustatyti, kompensacija išmokama tik tuo atveju, jeigu privataus miško savininkui miško plotas pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą buvo grąžintas natūra. Saugomų teritorijų įstatymo 32-1 straipsnio 3 dalies 1 punkte taip pat nustatyta, kad privataus miško savininkams, kurių miško valdose po nuosavybės teisių įgijimo įsteigiama nauja saugoma teritorija, pakeičiamos esamų saugomų teritorijų ribos arba nustatomi nauji veiklos apribojimai, dėl kurių atidedamas vėlesniam laikui brandžių medynų kirtimas arba reikalaujama dalį kirstinų medžių palikti neiškirstų kirtimų atidėjimo laikotarpiui, kompensuojami pajamų netekimo nuostoliai, kurie apskaičiuojami kaip vidutinės metinės palūkanos, mokamos einamaisiais metais Lietuvos komerciniuose bankuose už ilgalaikius (nuo 2 metų) terminuotus indėlius, naujai priimtus iš ne finansų bendrovių ir namų ūkių (jeigu nurodytos rūšies indėlių palūkanų norma einamaisiais metais Lietuvos komerciniuose bankuose yra neigiama, kompensacija nemokama). Palūkanos apskaičiuojamos nuo negautų pajamų, kurios galėjo būti gautos iškirtus kirstinus medžius ir pardavus medieną rinkoje, atimant iš jų vidutines medienos ruošos sąnaudas. Negautos pajamos apskaičiuojamos taikant vidutines medienos rinkos kainas ir vidutines medienos ruošos sąnaudas tais metais, kai privataus miško savininkas pateikia prašymą apskaičiuoti ir išmokėti kompensaciją, kurį jis gali pateikti ne anksčiau kaip tais metais, kai miškas pasiekia pagrindinių kirtimų amžių, taikytą iki veiklos apribojimų nustatymo. Jeigu nuosavybės teisės į miško žemę buvo įgytos vėliau, negu saugoma teritorija buvo įsteigta, pakeistos esamos saugomos teritorijos ribos ar veiklos apribojimai buvo nustatyti, kasmetinės kompensacijos išmokamos tik tuo atveju, jeigu privataus miško savininkui miško plotas pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą buvo grąžintas natūra. Saugomų teritorijų įstatymo 32-1 straipsnio 7 dalis reglamentuoja, kad kompensacijų už saugomose teritorijose nustatytus veiklos apribojimus apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką nustato Vyriausybė. Kompensacijos išmokamos per vienerius metus nuo sprendimo skirti kompensaciją patvirtinimo, kuris priimamas išnagrinėjus prašymą gauti kompensaciją Vyriausybės nustatyta tvarka. Tais atvejais, kai kasmetinei kompensacijai gauti nereikia kasmet pateikti prašymo gauti kompensaciją, kasmetinės kompensacijos už einamuosius metus išmokėjimo terminas – iki kitų metų vasario 1 dienos.

2004 m. gruodžio 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1578 buvo patvirtintas Kompensacijų privataus miško savininkams už saugomose teritorijose nustatytus veiklos apribojimus apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašas (toliau – Aprašas). Aprašo 3 punkte imperatyviai numatyta, kad privataus miško savininkas, norintis gauti kompensaciją už miško valdai nustatytus veiklos apribojimus, turi turėti šiai miško valdai galiojantį vidinės miškotvarkos projektą, kuriame nustatyti kompensacijai apskaičiuoti būtini duomenys - medienos, kuri, vykdant nustatytuosius reikalavimus, paliekama visam laikui arba laikinai neiškirsta brandžiame medyne, tūrį ir medyno rūšinę sudėtį (3.1. p.p.).

Miškų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis apibrėžia, kad miškų II grupė – tai specialios paskirties miškai, kurie detaliau skirstomi: A – ekosistemų apsaugos miškai. Kraštovaizdžio, telmologinių, pedologinių, botaninių, zoologinių, botaninių-zoologinių draustinių miškai ar jų dalys, priešeroziniai miškai. Ūkininkavimo tikslas – išsaugoti arba atkurti miško ekosistemas ar atskirus jų komponentus. Šios miškų grupės medynuose draudžiami plynieji pagrindiniai miško kirtimai, o gamtinės brandos nepasiekusiuose medynuose draudžiami atvejiniai pagrindiniai miško kirtimai; B – rekreaciniai miškai. Tai yra miško parkai, miestų miškai, valstybinių parkų rekreacinių zonų miškai, rekreaciniai miško sklypai ir kiti poilsiui skirti miškai. Ūkininkavimo tikslas – formuoti ir išsaugoti rekreacinę miško aplinką. Šios miškų grupės medynuose draudžiami plynieji pagrindiniai miško kirtimai, o gamtinės brandos nepasiekusiuose medynuose draudžiami atvejiniai pagrindiniai miško kirtimai. Kirtimus draudžiama vykdyti poilsiavimo sezono metu, išskyrus stichinių arba biotinių veiksnių sudarkytus medynus.

Miškų įstatymo 2 straipsnio 24 – 28 dalyse, taip pat ir 2010 m. sausio 27 d. Aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-79 patvirtintų Miško kirtimų taisyklių (toliau – Taisyklės) 2 punkte apibrėžta, kad miško kirtimai skirstomi į pagrindinius, ugdomuosius, sanitarinius ir specialiuosius miško kirtimus. Taisyklių 5 punkte numatyta, kad pagrindinių miško kirtimų būdai yra šie: atrankiniai, atvejiniai ir plynieji. Atrankiniai ir atvejiniai pagrindiniai miško kirtimai priskiriami neplyniesiems pagrindiniams miško kirtimams. Taisyklių 7.1 punkte įtvirtinta taisyklė, kad pagrindiniai miško kirtimai vykdomi II–IVA miškų grupių miškuose – ne jaunesniuose medynuose, kaip nurodyta Taisyklių 1 lentelėje (II miškų grupės miškuose leidžiami tik neplynieji pagrindiniai miško kirtimai). Įvertinus šį teisinį reglamentavimą matyti, kad IIA grupės miškuose draudžiami tik plynieji pagrindiniai miško kirtimai, o gamtinės brandos nepasiekusiuose medynuose draudžiami ir atvejiniai pagrindiniai miško kirtimai.

Pareiškėja miško sklypuose Nr. (duomenys neskelbtini) siekė atlikti plynuosius kirtimus (Miško valdų miškotvarkos projektų 2013 - 2032 metams duomenys), tačiau po miško teisinio rėžimo paminėtuose sklypuose pasikeitimo, galimi tik neplynieji pagrindiniai kirtimai – t. y. pareiškėja turi teisę vykdyti kirtimus, bet tik mažesnės apimties. Kaip jau buvo paminėta, Aprašo 3.1. papunktyje imperatyviai numatyta, kad privataus miško savininkas, norintis gauti kompensaciją už miško valdai nustatytus veiklos apribojimus, turi turėti šiai miško valdai galiojantį vidinės miškotvarkos projektą, kuriame nustatyti kompensacijai apskaičiuoti būtini duomenys - medienos, kuri, vykdant nustatytuosius reikalavimus, paliekama visam laikui arba laikinai neiškirsta brandžiame medyne, tūrį ir medyno rūšinę sudėtį. Teismas, įvertinęs paminėtą teisinį reglamentavimą ir ginčijamą 2018 m. lapkričio 21 d. atsakovo rašto Nr. R2-2042 turinį, sprendžia, kad atsakovas pagrįstai pareikalavo, jog pareiškėja galiojančiame Miškotvarkos projekte nurodytų duomenis apie medienos, kuri, vykdant nustatytuosius reikalavimus, paliekama visam laikui arba laikinai neiškirsta brandžiame medyne, tūrį ir medyno rūšinę sudėtį (ABTĮ 56 str.).

Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Vadovaujantis objektyvumo principu, administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 2 p.). Atitinkamai Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje detalizuota, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad pastarosios Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., žr. 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756‑450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant, kokiais teisės aktais remiantis ginčijamas administracinis aktas yra priimamas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žr., pvz., LVAT 2008 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008, 2012 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502 -212/2012).

Teismas taip pat pabrėžia, kad Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad valstybės valdžios institucijos, rengdamos ir priimdamos teisės aktus, privalo vadovautis Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu. Teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad valstybės valdžią vykdančios ir kitos valstybės institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei, valstybės valdžią vykdančios institucijos negali viršyti Konstitucijoje joms nustatytų įgaliojimų (Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 26 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu (Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškindamas įstatymų nuostatas (ABTĮ 15 str., 21 str.), be kita ko, atsižvelgdamas ir į paminėtą konstitucinę jurisprudenciją, ne kartą yra akcentavęs būtinybę viešojo administravimo subjektams laikytis įstatymo viršenybės (teisėtumo) principo, nurodydamas, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu (turi remtis įstatymu ir atitikti jo reikalavimus), viešojo administravimo subjektų veikla turi būti vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją (ultra vires), pripažįstami neteisėtais (2006 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. I1-2/2006, 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I444-4/2008, 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-1486/2010, 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2227/2013; 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1523/2014). Viešojo administravimo subjektų, skirtingai nei privačių asmenų, veikloje taikomas principas – ,,viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“, tad viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, taip pat ir administracinių aktų leidimas, viršijant suteiktą kompetenciją, yra neteisėti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-35/2010, 2012 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1356/2012).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad viešojoje teisėje taikomi įstatymo viršenybės ir teisinio apibrėžtumo principai lemia tai, kad visi viešojo administravimo subjektai turi tik tokius įgaliojimus, kurie jiems suteikti konkrečiomis teisės aktų normomis ir svarbu, kad institucijos, vykdydamos įstatymais joms priskirtą veiklą, veiktų tik taip, kaip numato teisės aktai (2014 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-727/2014; 2015 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1547-502/2015; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-257/2012). Asmenys, atlikdami atitinkamus veiksmus ir siekdami tam tikrų veiksmų įgyvendinimo, viliasi, kad įgaliotos valdžios institucijos veiks įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, kad tinkamai bus vykdomos teisės aktuose numatytos procedūros (2015 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-616-858/2015). Viešojo administravimo subjektas turi tik tuos įgalinimus, kurie jam yra konkrečiai suteikti, plečiamas kompetencijos ribų aiškinimas yra negalimas (2013 m. liepos 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-1392/2013; 2013 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1405/2013).

Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad ginčijamas sprendimas visiškai atitinka esminius Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio, 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Jis motyvuotas, paremtas teisės normomis, pasirašytas, nurodyta apskundimo tvarka.

Atsakovas teisės aktų nustatytais terminais operatyviai nepateikė atsakymo į pareiškėjos 2018 m. kovo 27 d. ir 2018 m. kovo 29 d. Prašymus išmokėti kompensaciją, o atsakė tik ginčijamu 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimu po pakartotinio pareiškėjos atstovo 2018 m. spalio 26 d. Prašymo dėl informacijos pateikimo, tačiau teismas tai nelaiko esminiu pažeidimu, suteikiančiu pakankamą pagrindą ginčijamam 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimui panaikinti. Be to, ginčas iš esmės buvo išnagrinėtas viešame teismo posėdyje, kuriame pareiškėjos atstovams buvo suteiktos visos procesinės galimybės apginti savo interesus.

Dėl paminėtų argumentų teismas daro išvadą, kad atsakovas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti. Dėl tų pačių priežasčių nėra pagrindo patenkinti ir išvestinį pareiškėjos patikslinto skundo reikalavimą - įpareigoti Valstybinę miškų tarnybą prie Aplinkos ministerijos per 30 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo šioje administracinėje byloje įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą einamaisiais kalendoriniais metais išmokėti UAB „Forestus“ kompensaciją už veiklos apribojimus, nustatytus UAB ,,Forestus“ priklausančiuose Pakruojo regioninio padalinio Klovainių girininkijos 763 kvartalo sklypuose (duomenys neskelbtini) (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Teismas taip pat paaiškina pareiškėjai, kad neužkertamas kelias gauti kompensaciją, kai Aprašo 3.1.1 papunktyje reikalaujami duomenys nustatyta tvarka bus pateikti atsakovui (ABTĮ 12 str.).

Likusieji tiek pareiškėjos, tiek ir jos atstovų argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjos UAB ,,Forestus“ patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.