Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Valdas Petras Meidus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs D. R. (toliau – Pažeidėjas), a. k. (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl 2014 m. sausio 31 d. Anykščių rajono apylinkės teismo nutarties administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Pažeidėjas Utenos AVPK Anykščių rajono PK Viešosios policijos skyriaus viršininko V. P. nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Nutarimas) buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 176 str. 1 d. 250 Lt dydžio bauda su daiktų konfiskavimu už tai, kad pažeidė Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 34 str. 5 d., reikalavimus, nes 2013-09-15 apie 14.00 val., Anykščių rajone, (duomenys neskelbtini) vienkiemyje teisėtai įgytu šaunamuoju ginklu (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) (leidimo Nr. (duomenys neskelbtini)), neteisėtai vieną kartą šovė į pievą šaudymui neskirtoje vietoje, šalia automobilio „VW Golf“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriame sėdėjo L. M. L. ir M. S.. Nesutikdamas su priimtu Nutarimu Pažeidėjas Anykščių rajono apylinkės teismui pateikė skundą, kuriuo prašė panaikinti nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.

Skundžiama apylinkės teismo nutartimi Pažeidėjo skundas buvo tenkintas iš dalies – Nutarimas buvo pakeistas ir Pažeidėjui už padarytą pažeidimą, numatytą ATPK 176 str. 1 d. skirta 250 Lt bauda.

Apeliaciniu skundu Pažeidėjas prašo panaikinti skundžiamą Nutarimą ir apylinkės teismo nutartį bei administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Nurodo, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių jo kaltę padarius inkriminuotą pažeidimą, nagrinėjant šią bylą net nebuvo nustatyta, ar jis įvykio metu turėjo su savimi ginklą, o byloje esančių liudytojų parodymai yra prieštaringi ir nenuoseklūs. Pažeidėjas tvirtina, kad byloje apklaustų tiesioginių ir netiesioginio įvykio liudytojų parodymai dėl jų buvimo vietos, atstumo nuo tariamos įvykio vietos, jo neva turėto šaunamojo ginklo išvaizdos bei neva iššautų šūvių skaičiaus skiriasi, o nagrinėjant šią bylą net nebuvo bandyta šalinti kilusius prieštaravimus. Priešingai, apylinkės teismas tokius prieštaringus parodymus nepagrįstai laikė pakankamu kaltės įrodymu, o taip pat neatkreipė dėmesio į tai, kad pareigūnas E. L. netinkamai vykdė savo, kaip pareigūno, pareigas. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad apylinkės teismas, nagrinėdamas šią bylą be pagrindo ribojo jo teisę į gynybą ir įrodymų teikimą, neleisdamas patikslinti vandentiekio remonto vietos, nutraukdamas liudytojų apklausą jiems aiškinant, jo manymu, reikšmingas įvykio aplinkybes, o replikuodamas dar nebūnant ištirtiems visiems įrodymams parodė išankstinį savo nusistatymą. Pažeidėjas mano, kad teismas visiškai nesiruošė bylos nagrinėjimui, nesusipažino su jo skundu, netyrė rašytinių bylos duomenų, liudytojams uždavinėjo menamus klausimus, sufleravo atsakymus į pateiktus klausimus, nenustatė kaltės formos bei netinkamai taikė ATPK 30 ir 31 str. nuostatas.

Atsiliepimu į pateiktą apeliacinį skundą Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Anykščių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus viršininkas V. P. prašo apeliacinio skundo netenkinti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad byloje yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių Pažeidėjo kaltę padarius jam inkriminuotą pažeidimą.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

ATPK 176 str. 1 d. numatyta, kad neteisėtas šaudymas iš ginklo gyvenamosiose vietovėse bei šaudymui neskirtose vietose, taip pat šaudymui skirtose vietose pažeidžiant nustatytą tvarką, užtraukia baudą nuo 100 iki 400 Lt su ginklo konfiskavimu ar be konfiskavimo.

Apygardos teismas, atsižvelgdamas į ATPK 257 str. įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, patikrino byloje esančius įrodymus ir sprendžia, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas proceso įstatymų reikalavimų. Pažeidėjo kaltė, padarius ATPK 176 str. 1 d. numatytą pažeidimą, visiškai įrodyta, veika kvalifikuota teisingai. Nuobauda, atsižvelgus į jos parinkimui reikšmingas aplinkybes, individualizuota tinkamai.

Nagrinėjamu atveju Pažeidėjas apeliaciniu skundu ginčija įvykio metu nustatytomis aplinkybėmis šaunamuoju ginklu iššovęs šūvį į pievą. Tačiau, kad jis padarė šį pažeidimą, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, patvirtina tiesioginių ir netiesioginių liudytojų parodymai, policijos pareigūno paaiškinimai bei iš dalies paties Pažeidėjo paaiškinimai ir jo žmonos E. R. parodymai, kurie sudaro nuoseklią duomenų, patvirtinančių Pažeidėjo kaltę, visumą. Pažeidėjas neginčija fakto, kad įvykio dieną jis buvo savo sodyboje, kad jų teritorija nuo vandens bokšto važiavo du vyriškiai, kuriuos E. R. fotografavo ir su kuriais kilo žodinis konfliktas. Nors pats Pažeidėjas ir jo žmona neigia patį šūvio faktą, tokiais jų paaiškinimais ir parodymais nėra pagrindo tikėti. Tiesioginiai įvykio liudytojai L. M. L. ir M. S. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad Pažeidėjas įvykio metu šovė iš medžioklinio ginklo ir grasino kitą šūvį paleisti į jų galvas. Liudytojas L. M. L. tiek savo 2013-09-15 prašyme, tiek 2013-11-06 tyrimo bei pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nuosekliai tvirtino, kad įvykio dieną kartu su kitais gyventojais tvarkė vandentiekio trasą ir kartu su M. S. važiavo iki vandens bokšto norėdami vėl įjungti vandenį. Grįžtant nuo bokšto atgal per D. R. sodybą, nuo sodyboje esančio namo atėjo pastarojo žmona su šunimi ir pradėjo juos fotografuoti. Pasiteiravus, kodėl ji taip daro, ir prasidėjus pokalbiui, kad keliukas, vedantis iki vandens bokšto priklauso visiems, atėjo Pažeidėjas, kuris rankose turėtu medžiokliniu šautuvu vieną kartą šovė į pievą bei pasakė, kad kitas šūvis bus paleistas į galvas (22, 24, 73 – 74 b. l.). Iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes tyrimo ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė ir M. S.. Jis tvirtino, kad įvykio metu kartu su kitais gyventojais tvarkė vandentiekio trasą bei kartu su L. M. L. važiavo iki vandens bokšto, tačiau grįžtant nuo vandens bokšto atgal pro D. R. sodybą, iš jos išėjo pastarojo žmona su šunimi ir pradėjo kažką aiškinti. L. M. L., prasidaręs automobilio dureles, kalbėjosi su moterimi, kai tuo metu nuo namo rankose nešdamasis medžioklinį šautuvą, atėjo vyriškis, ir, vieną kartą šovęs į pievą, pasakė, kad kitas šūvis, jei jie neišvažiuos, bus į galvas (21, 23, 73 b. l.). Taigi, tiesioginiai įvykio liudytojai nurodė nuoseklias ir tarpusavyje sutampančias įvykio aplinkybes, dėl ko netikėti tokiais jų parodymais nėra jokio pagrindo. Be to, šių liudytojų parodymuose nėra esminių prieštaravimų, jų nurodytas aplinkybes patvirtina ir netiesioginių įvykio liudytojų parodymai. Liudytojai A. P., A. V., R. P. bei V. K. nuosekliai parodė, kad įvykio dieną buvo tvarkoma trūkusi vandentiekio trasa, o L. M. L. ir M. S. važiavo iki vandens bokšto. Jiems būnant išvažiavus iki vandens bokšto, Pažeidėjo sodybos pusėje girdėjo šūvio ar fejerverko garsą, o grįžę L. M. L. ir M. S. paaiškino, kad sodybos šeimininkas medžiokliniu šautuvu šovė pro jų automobilį į pievą (31, 32, 33, 34, 74, 75 b. l.). Be to, pareigūnas V. P. teismo posėdžio metu taip pat patvirtino nustatytas įvykio aplinkybes (72 b. l.). Taigi netiesioginiai įvykio liudytojų parodymai atitinka L. M. L. ir M. S. parodymus bei sudaro nuoseklią visumą, leidžiančią pagrįstai spręsti, kad įvykio metu Pažeidėjas šovė pro jo sodybą automobiliu važiavusius L. M. L. ir M. S. į pievą. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kurios apelianto nuomone rodo liudytojų parodymų nenuoseklumą ir prieštaringumą nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant dar ir į tai, kad šie liudytojai apie įvykio aplinkybes buvo apklausti praėjus beveik mėnesiui po įvykio ir galėjo tiksliai neprisiminti visų konkrečių smulkmenų, nėra esminės, neleidžia netikėti pirmiau aptartais jų parodymais ir nedaro įtakos sprendžiant Pažeidėjo kaltės klausimą, juo labiau kad pats šūvio faktas yra neginčijamai nustatytas. Be to, šiuo atveju pažymėtina ir tai, kad L. M. L. tą pačią įvykio dieną, t. y. 2013-09-15, kreipėsi į policijos pareigūnus, pranešdamas apie Pažeidėjo netinkamus veiksmus (24 b. l.), kas rodo jog L. M. L. buvo aktyvus ir suinteresuotas kuo greičiau išsiaiškinti įvykio aplinkybes. Taigi apygardos teismas sprendžia, jog, priešingai ne teigiama apeliaciniame skunde, byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad Pažeidėjas padarė jam inkriminuotą pažeidimą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Pažeidėjas nebuvo nuoseklus, kas leidžia jo duotus paaiškinimus vertinti kritiškai. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu Pažeidėjo atstovė nurodė, kad įvykio dieną automobiliu važiavę vyriškiai prasidūrė padangą, o tokio garso, kokį nurodo liudytojai, įvykio metu nebuvo (71 b. l.). Tačiau nei pats Pažeidėjas pirminiame paaiškinime (20 b. l.), nei jo žmona E. R., nei kiti byloje esantys liudytojai nenurodė, kad L. M. L. ir M. S. įvykio metu važiuodami automobiliu nuo vandens bokšto būtų prasidūrę padangą. Išdėstytos aplinkybės tik patvirtina Pažeidėjo ir jo žmonos paaiškinimų prieštaringumą bei apelianto siekį išvengti atsakomybės. Skundą nagrinėjantis teismas taip pat pažymi ir tai, kad net ir tuo atveju, jei L. M. L. ir M. S. įvykio metu važiavo per Pažeidėjo ir jo žmonos žemės sklypą neturėdami tam teisės, tokie jų veiksmai Pažeidėjui nesuteikia teisės neteisėtai šaudyti į pro šalį važiuojančius asmenis, o kilęs ginčas dėl naudojimosi keliuku link vandentiekio bokšto turėtų būti sprendžiamas civiline tvarka.

Apygardos teismas atmeta apeliacinio skundo argumentus, jog negalima vadovautis tiesioginių įvykio liudytojų parodymais, kadangi jie neįvardijo išskirtinių šaunamojo ginklų bruožų, o be to visi byloje esantys liudytojai yra suinteresuoti. Liudytojas M. S. nurodė, kad Pažeidėjas su savimi turėjo medžioklinį 1 – 1,2 m ilgio juodos spalvos šautuvą su tamsiai rudos spalvos buože, o kad tai medžioklinis šautuvas kartu patvirtino ir šūvio garsas (21, 73 b. l.). Liudytojas L. M. L. taip pat nurodė iš ginklo išvaizdos – 1-1,2 m ilgio su ruda medine buože, ir šūvio garso supratęs, kad Pažeidėjas atsinešė medžioklinį šautuvą (22, 73-74 b. l.). Tokie liudytojų pateikti duomenys apie įvykio metu matytą šaunamąjį ginklą, atsižvelgiant kartu į kitus pirmiau aptartus duomenis, yra pakankami ir neleidžia abejoti nustatytomis aplinkybėmis. Byloje nėra jokių duomenų tvirtinti, kad byloje apklausti liudytojai būtų suinteresuoti bylos baigtimi ar susitarę apkalbėti Pažeidėją.

Taip pat atmetami Pažeidėjo argumentai, kad apylinkės teismas, nagrinėdamas šią bylą be pagrindo ribojo jo teisę į gynybą ir įrodymų teikimą, neleisdamas patikslinti vandentiekio remonto vietos, nutraukdamas liudytojų apklausą jiems aiškinant, jo manymu, reikšmingas įvykio aplinkybes, replikuodamas dar nebūnant ištirtiems visiems įrodymams parodė išankstinį savo nusistatymą, visiškai nesiruošė bylos nagrinėjimui, nesusipažino su jo skundu, netyrė rašytinių bylos duomenų, liudytojams uždavinėjo menamus klausimus, sufleravo atsakymus į pateiktus klausimus, nenustatė kaltės formos bei netinkamai taikė ATPK 30 ir 31 str. nuostatas. Pažymėtina, kad ATPK 257 str. nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš šios teisės normos darytina išvada, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Be to kiekvienu atveju turi būti surenkama tik tiek įrodymų, kiek jų pakaktų išvadai dėl asmens kaltės padarius jam inkriminuotą pažeidimą, daryti, o įrodymai negali būti renkami iki begalybės ar tiriamos aplinkybės, neduodančios jokių naujų reikšmingų bylai duomenų. Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad byloje esantys duomenys buvo netinkamai vertinami, ar dalis duomenų išvis nebuvo surinkta, t. y. kad byloje yra nepakankamai duomenų, leidžiančių spręsti klausimą dėl Pažeidėjo kaltės padarius jam inkriminuotą pažeidimą, dėl ko ir papildomus apelianto prašymus nustatyti tam tikras aplinkybes, nedarančias įtakos surinktų bei vertinamų duomenų visumai, pagrįstai atmetė. Be to, byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių tvirtinti, kad teismas turėjo išankstinį nusistatymą, netinkamai ruošėsi nagrinėti bylą, pažeidė Pažeidėjo teises ar netinkamai taikė teisės aktų nuostatas. Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjant šią bylą apylinkės teismas rengė teismo posėdį, į jį kvietė ne tik Pažeidėją ir jo atstovę, tačiau ir tiesioginius bei netiesioginius įvykio liudytojus, o taip pat liudytoju apklausė policijos pareigūną bei išklausė institucijos, surašiusios administracinio teisės pažeidimo protokolą, atstovo paaiškinimus.

Šiuo atveju pažymėtina ir tai, teismui nebuvo jokios būtinybės skundžiamoje nutartyje aptarti Pažeidėjo kaltės formą, kadangi Nutarimu konstatuota, kad Pažeidėjas padarė jam inkriminuotą pažeidimą, nes nustatytu laiku ir aplinkybėmis neteisėtai vieną kartą šovė į pievą šaudymui neskirtoje vietoje. Jokių duomenų apie tai, kad šis pažeidimas buvo padarytas dėl neatsargumo byloje nėra, o be to tokių duomenų nenurodo ir pats Pažeidėjas. Priešingai, Pažeidėjas ir jo atstovė apskritai neigė, kad Pažeidėjas sodyboje būtų turėjęs savo medžioklinį šautuvą.

Be to, iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad teismas buvo aktyvus ir posėdžio metu papildomai užduodavo klausimus proceso dalyviams (71-75 b. l.). Iš bylos medžiagos matyti ir tai, kad Pažeidėjo teisė į gynybą taip pat pažeista nebuvo – Pažeidėjas viso proceso metu turėjo savo atstovę, teikė paaiškinimus, apskundė priimtą Nutarimą, kartu su savo atstove dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje, kuriame davė paaiškinimus, o taip pat pateikė apeliacinį skundą apygardos teismui. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad Pažeidėjas laisvai naudojosi jam suteiktomis teisėmis ir jokios jo teisės nepagrįstai ribojamos nebuvo. Vien ta aplinkybė, kad Pažeidėjas nėra patenkintas priimta nutartimi nerodo, jog ši nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta ar kad procesas vyko pažeidžiant jo teises, juo labiau kad byloje nėra jokių duomenų, kad skundžiamą nutartį priėmęs teismas būtų suinteresuotas bylos baigtimi.

Skundą nagrinėjantis apygardos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad policijos pareigūnai surašydami tarnybinius pranešimus privalo vadovautis 2005-07-25 Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-461 patvirtintomis Administracinių teisės pažeidimų, išskyrus kelių eismo taisyklių pažeidimus, bylų rengimo ir nagrinėjimo policijos įstaigose taisyklių 13 ir 14 punktais, kuriuose nustatomas pareigūnų tarnybinių pranešimų statusas bei šiems dokumentams keliami reikalavimai. Nors nagrinėjamu atveju byloje esantis policijos pareigūno tarnybinis pranešimas ir nėra visiškai detalus, tačiau jame yra nurodyta dalis esminių aplinkybių, kurias policijos pareigūnas taip pat paaiškino teismo posėdžio metu. Toks netikslumas nedaro įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, juo labiau kad byloje yra pakankamai Pažeidėjo kaltę patvirtinančių įrodymų, o šis tarnybinis pranešimas buvo vertinamas tik kaip vienas iš daugelio byloje esančių rašytinių duomenų, nesuteikiant jokio nepagrįsto prioriteto prieš kitus bylos duomenis.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apygardos teismas sprendžia, kad skundžiamas apylinkės teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, dėl ko jį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² str. 1 d. 1 p., teismas

Rezoliucinė dalis

NUTARĖ:

2014 m. sausio 31 d. Anykščių rajono apylinkės teismo nutartį palikti nepakeistą ir D. R. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis neskundžiama.