Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 40 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui dėl prieštaraujančių teisės aktams įkalinimo sąlygų sudarymą laikotarpiu nuo 2009-12-26 iki 2014-04-14.

Pareiškėjas skunde (b.l. 5) ir skundo papildyme (b.l. 38) nurodė, kad nuo 2009-12-26 iki 2014-04-14 atliko laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – Pravieniškių PN-AK) 7 būrio 3 brigadoje žiauriomis, kankinančiomis sąlygomis. Gyveno patalpose, kuriose nebuvo užtikrintas teisės aktais nustatytas minimalus plotas. Patalpose buvo šalta, drėgna, dalį ploto užėmė baldai, buvo laikoma daugiau asmenų nei nurodo atsakovas, taip pat nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, o rūkantieji buvo laikomi kartu su nerūkančiaisiais. Pareigūnų veiksmais buvo tyčia sudaromos konfliktinės situacijos. Dėl šių neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, psichinius, dvasinius, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą. Taip pat nurodė, kad remiantis Europos Žmogaus teisių teismo nuostatomis, kankinimui senaties terminas netaikomas. Kreiptis į teismą anksčiau buvo suvaržytos teisės, nes buvo gąsdinamas, kad bus pervestas į kitą lokalinį sektorių, baudos izoliatorių ir drausminę grupę.

Atsakovas teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b.l. 12-16) atsakovas nurodė, kad pareiškėjas atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2009-12-31 iki 2014-03-14. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinė sąlygos, pabloginusios jo laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Pažymėjo, kad ne visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Pravieniškių PN-AK nėra kalėjimo tipo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, per bausmės atlikimo laiką pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Nuteistieji pagal Pravieniškių PN-AK direktoriaus nustatytą dienotvarkę gali nustatytu laiku vaikščioti savo būrio patalpose bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), bendruose masiniuose renginiuose ir t.t. Nuteistieji miega miegamuosiuose, kurie nerakinami. Patalpos apšviečiamos natūraliai (per langus) ir dirbtiniu apšvietimu (šviestuvais). Pareiškėjas, atlikdamas bausmę, į Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl netinkamų gyvenimo sąlygų pataisos namuose nesikreipė. Pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiai faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žąlą dėl pareigūnų veiksmų ir neįrodė, jog pataisos įstaiga savo veiksmais padarė nuteistajam žalos, todėl jo skundas nepagrįstas. Atsakovas taip pat prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties institutą.

Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2009-12-26 iki 2014-04-14. Atsakovo atstovas teismo prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. 1 d. apibrėžia, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas ir kita. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių, jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti veiksmai. Taigi, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus objektyviai turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai betarpiškai pasireiškė. Teismas, atsižvelgdamas į administracinės bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat patalpinimo į patalpas su mažesne gyvenamojo ploto norma, blogu apšvietimu ir t.t. momento. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės ir to pasėkoje jis negalėjo šiuo klausimu raštu ar žodžiu kreiptis į administraciją. Skundą teismui pareiškėjas padavė (išsiuntė paštu) tik 2015-12-03 (b.l. 5). Taigi, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2009-12-26 iki 2012-12-03, yra pagrindas taikyti ieškinio senaties 3 metų sutrumpintą terminą, nes to prašo atsakovas (ABTĮ 57 str.). Teismas savo iniciatyva taip pat pabrėžia, kad CK 1.131 str. 2 d. numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2009-09-24 nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009 ir kt.). Pareiškėjas nurodė, kad šiuo atveju senaties terminas neturi būti taikomas, teisė kreiptis į teismą anksčiau buvo suvaržyta, nes buvo gąsdinamas, jog bus pervestas į kitą lokalinį sektorių, baudos izoliatorių ar drausminę grupę. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės vertintinos kaip deklaratyvios, nepagrįstos jokiais įrodymais, todėl vertintina, kad byloje nėra nustatyta jokių teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Pažymėtina, kad nuteistųjų (suimtųjų) teises Lietuvos Respublikoje gynė skunde nurodytu laikotarpiu bei gina šiuo metu eilė nacionalinės bei tarptautinės teisės aktų, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Be to, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015-08-31 nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-2773/2015 konstatavo, kad EŽTT pripažįsta senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, todėl nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. (LVAT 2013-01-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, prašymas patenkintinas ir pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2012-12-03 atmestinas kaip nepagrįstas. Pritaikius ieškinio senaties terminą bei atsižvelgiant į tai, kad 2014-03-14 pasibaigus bausmės laikui pareiškėjas buvo paleistas į laisvę (b.l. 17), šioje administracinėje byloje vertintinas ginčui aktualus laikotarpis nuo 2012-12-03 iki 2014-03-14 (ABTĮ 57 str.).

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 1 d. nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. p. nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv.m. vienam žmogui, 11¹.2. p. – kamerų tipo patalpose 3,6 kv.m. vienam žmogui. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-09-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014 ir kt.).

Objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose bei miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė. Kadangi duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas gyvenamųjų patalpų plotą padalinant iš įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus. Bylos duomenimis (b.l. 13, 17, 18, 33) nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu atliko laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo patalpose 7 būrio 3 brigadoje. Atsakovas atsiliepime nurodė bei iš 2016-01-08 pažymos Nr. 62-94 duomenų matyti, kad 7 būrio 3 brigadoje yra įrengta 20 miegamųjų vietų (b.l. 11, 18). Pareiškėjas nurodė, kad 7 būrio 3 brigadoje buvo 24 miegamosios vietos, tačiau nepateikia jokių tai patvirtinančių įrodymų. Pagal atsakovo pateiktus duomenis ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko 2,59 kv.m. gyvenamojo ploto. Taigi, pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose, visą vertinamąjį laikotarpį (vienerius metus ir tris su puse mėnesio) nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje (pareiškėjui trūko 0,51 kv.m. gyvenamojo ploto, be to, dalį patalpų ploto užėmė baldai). Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (ABTĮ 57 str.).

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš kitų netinkamų laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų. Nurodė, kad gyvenamosiose patalpose buvo šalta, drėgna, nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas. Iki 2015-11-01 laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ buvo nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai, natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %, gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx (22 p.), gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 p.). Gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų santykinė oro drėgmė šiltuoju metų periodu turi būti 35-65 %, o šaltuoju metų periodu – 35-60 % (26 p.). Pareiškėjas į bylą nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Pravieniškių PN-AK gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, netinkamos apšvietos, temperatūros ir drėgmės. Byloje nepateikta įrodymų - t.y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012-06-25 įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu Reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamos gyvenamųjų patalpų apšvietos, temperatūros, drėgmės galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 str. 2 p., visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Pravieniškių PN-AK 2016-01-13 pažymoje Nr. 77-61 nurodyta, kad Kauno visuomenės sveikatos centras per 2013 - 2015 metus 1, 5 ir 7 būrių gyvenamųjų patalpų būklės netikrino (b.l. 33). Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu būtų apie netinkamą apšvietimą, drėgmę ir temperatūrą informavęs įstaigos administraciją ar teritorinį visuomenės sveikatos centrą. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės. Dėl to pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos apšvietos, drėgmės ir temperatūros laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 57 str.).

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad rūkantieji buvo laikomi kartu su nerūkančiais. Šis teiginys vertintinas kaip deklaratyvus, kadangi ir skundo turinio neaišku, ar pats pareiškėjas yra rūkantis, ar nerūkantis, kaip konkrečiai buvo pažeistos jo teisės, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą, o teisės aktai ginti viešojo intereso jam teisės nesuteikia. Be to, atsakovo pateiktos 2016-01-13 pažymos Nr. 77-61 (b.l. 33) duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, rūkymo vietos nuteistiesiems įrengtos kiemeliuose ir pažymėtos informaciniais ženklais. Teismui taip pat nebuvo pateikti duomenys, kad pareiškėjas apie tai būtų informavęs pataisos namų administraciją.

Pareiškėjas skunde atsakovui reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio (tyčia sudaromų konfliktinių situacijų), tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė - t.y. nedetalizavo, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai šioje dalyje taip pat laikytini deklaratyviais, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Byloje esančios Pravieniškių PN-AK 2016-01-07 pažymos Nr. 73(2)-5 (b.l. 34) duomenys patvirtina, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę Pravieniškių PN-AK, į Psichologinę tarnybą dėl netinkamų gyvenimo sąlygų nesikreipė. Iš pateiktos pareiškėjo sveikatos istorijos (b.l. 48-98) duomenų matyti, jog pareiškėjas į gydytojus yra kreipęsis dėl plaštakos sužeidimo, skrandžio rėmens, peršalimo susirgimų, nugaros skausmo po darbo. Todėl spręstina, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Administracinėje byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas mažesnio nei teisės aktuose nustatytas ploto gyvenamosiose patalpose gyveno gan laikotarpį, tačiau nagrinėjamu atveju akcentuotinos ir bausmės atlikimo Pravieniškių PN-AK bendrosios sąlygos. Pareiškėjui minimalus teisės aktuose nustatytas plotas nebuvo užtikrintas gyvenant bendrabučio tipo patalpose, jis turėjo judėjimo laisvę po bendro naudojimo patalpas, lokalinio sektoriaus teritoriją, taip pat galėjo sportuoti sporto aikštynuose, sporto salėse, lankytis nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, užsiimti kita leistina veikla (b.l. 19-32). Teismo nuomone pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė, galimybė užsiimti sportine, kūrybine ar pan. veikla iš dalies kompensavo jam tekusį gyvenamojo ploto trūkumą. Byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Konkrečiu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis - t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis. Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis - t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 str. 1 d. nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009). Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 826 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p., 5 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjo D. V. naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 826 Eur (aštuonis šimtus dvidešimt šešis eurus) neturtinės žalos atlyginimui.

Likusioje reikalavimų dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.