Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. (A. V.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjui ir atsakovui apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (ABTĮ 74 str. 4 d.; b. l. 61, 62, 64, 65), pareiškėjas prašė skundą nagrinėti jam nedalyvaujant (b. l. 8, 19), byla nagrinėtina šalims nedalyvaujant (ABTĮ 77 str. 3 d.).

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 21 d. iki 2016 m. gruodžio 28 d. (atsakovo duomenimis, jis iki minėtos dienos buvo laikomas Alytaus PN) patirtą neturtinę žalą, kurią kildina iš jo laikymo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Dėl ieškinio senaties termino.

Atsakovas pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti ieškinio senatį.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 str. 2 d.). Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Pareiškėjas siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas, kurią jis patyrė atlikdamas bausmę Alytaus PN laikotarpiu nuo 2014 metų. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų jautė jo nurodytus išgyvenimus, diskomfortą, akivaizdu, jog jis turėjo suvokti apie galimą teisių pažeidimą, nuo pat tokio pažeidimo pradžios, tačiau skundą teismui parengė ir išsiuntė tik 2018 m. rugpjūčio 7 d. (b. l. 9). Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė, atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, todėl, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą už laikotarpį nuo 2014 metų iki 2015 m. rugpjūčio 6 d., yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Atitinkamai pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2015 m. rugpjūčio 6 d. atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 7 d. iki 2016 m. gruodžio 28 d.

Dėl privalomų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Dėl vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto normos.

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš gyvenamojo ploto trūkumo.

Pagal Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 punktą pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m.

Atsakovas į bylą pateikė duomenis (b. l. 30), kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo paskirtas į 8-ą būrį 4-ą miegamąjį, kurio plotas 36,25 kv. m. (apytiksliai 3,3 kv. m.) ir yra įrengta 11 miegamųjų vietų (b. l. 31). Tokiu būdu vienam nuteistajam teko 3,295 kv. m. gyvenamojo ploto. Pareiškėjas minėtų aplinkybių, gavęs atsakovo atsiliepimą (b. l. 62, 64), neginčijo, skunde pakankamai abstrakčiai nurodė, jog gyvenamosios patalpos buvo perpildytos ir vienam asmeniui teko mažesnis kaip 3 kv. m. grindų plotas. Pareiškėjui skunde nurodytų aplinkybių dėl nepakankamo plotos nedetalizavus bei nepagrindus, nenurodžius konkretaus laikotarpio, kurio galimai jam teko mažiau nei 3 kv. m. gyvenamojo ploto (ieškinio reikalavimui taikytas senaties terminas), neginčijant atsakovo pateiktų duomenų, išreiškus pageidavimą bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, teismas neturi pagrindo netikėti atsakovo pateiktais duomenimis, arba patikslinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes, apklausiant pareiškėją teismo posėdyje, todėl vertina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu vienam asmeniui turėjusi tekti gyvenamojo ploto norma bendrabučio tipo patalpose pažeista nebuvo.

Dėl rūkymui skirtų vietų neįrengimo.

Pareiškėjas nurodė, kad nebuvo įrengta rūkymui skirtų vietų, tik lauke pakabintas rūkymo vietą žymintis ženklas.

Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pataisos namų (laisvės atėmimo vietų) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojo iki 2015 m. spalio 31 d., toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) ir Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir Higienos norma HN 134:2015).

Higienos normos HN 76:2010 14 punkte ir Higienos normos HN 134:2015 7 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat reikalavimas atsakovui nuteistųjų apgyvendinimą organizuoti taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Alytaus PN direktoriaus 2014 m. lapkričio 18 d. įsakymas Nr. 1-323 (b. l. 44-45) ir 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymas Nr. 1-231 (b. l. 42-43) patvirtina, kad yra nurodyta rūkantiesiems rūkyti tik rūkymui skirtose vietose, rūkymo priemones laikyti specialiai tam įrengtose dėžutėse. Atsakovas į bylą pateikė Alytaus visuomenės sveikatos centro ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus departamento direktoriaus (toliau – ir Alytaus visuomenės sveikatos centras) patikrinimo aktus (b. l. 35-37, 38-41), kuriuose nurodoma, kad būriuose įrengtos vietos skirtos rūkymui, uždarojoje zonoje rūkyti draudžiama, rūkoma pasivaikščiojimų metu, asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Taigi, atsakovo į bylą pateikti duomenys, taip pat ir foto nuotrauka (b. l. 56) paneigia pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad rūkymo vietos nebuvo įrengtos. Be to, pareiškėjas skunde nenurodė, ar jis pats yra rūkantis, nedetalizavo, kokiu būdu buvo pažeidžiamos jo teisės dėl netinkamai įrengtų rūkymo vietų, nenurodė, jog kreipėsi į atsakovą dėl kitų nuteistųjų rūkymo gyvenamosiose ar kitose patalpose ir į tai nebuvo reaguojama, todėl teismas minėtas skundo aplinkybes laiko abstrakčiomis, neturi pagrindo išvadai, kad pareiškėjo teisės buvo pažeidžiamos jo nurodytu būdu ir neturi teisinio bei faktinio pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.

Dėl patalpų neatitikimo higienos normų reikalavimams.

Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamosios patalpos neatitiko higienos normų reikalavimų, vidutinė temperatūra žiemą neviršijo 13?C, buvo pilna tarakonų.

Atsakovas į bylą pateikė du ginčui aktualiu laikotarpiu Alytaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktus (b. l. 35-37, 38-41), kuriuose nurodoma, kad Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nenustatyta. Minėtuose patikrinimų aktuose nėra pažymėta, jog tikrinimo metu būtų nustatyta, ar galėjo kilti įtarimų, dėl oro temperatūros neatitikimo higienos normų reikalavimams. Pažymima, kad įstaigoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius buvimo pėdsakus, - jie naikinami. Sudaryta šių paslaugų teikimo sutartis su individualia V. M. įmone. Taip pat nurodoma, kad 2-o bendrabučio patalpoms reikalingas kapitalinis remontas, tačiau pareiškėjas bausmę atliko 7-ame lokaliniame sektoriuje, kuris nėra 2-o bendrabučio patalpose (b. l. 52). Teismas neturi pagrindo abejoti Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose konstatuotomis aplinkybėmis, pareiškėjas nustatytų aplinkybių taip pat neginčijo, nedetalizavo, kurios žiemos sezonu (kokiu konkrečiu laikotarpiu) oro temperatūra galėjo neviršyti 13?C (pastebėtina, kad reikalavimo daliai nuo 2014 m. iki 2015 m. rugpjūčio 6 d. taikytas ieškinio senaties terminas), pareiškėjui prašant bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, teismui nėra galimybės nurodytos aplinkybės patikslinti, todėl argumentai dėl gyvenamųjų patalpų neatitikimo higienos normų reikalavimams atmestini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.

Dėl privatumo sanitariniame mazge.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad sanitariniuose mazguose unitazai tinkamai neatitverti vieni nuo kitų, stinga privatumo.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės), nustatančios pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, nenustato reikalavimų pataisos namų sanitarinio mazgo patalpoms, esančioms ne kamerų tipo patalpose, įrengimui.

Atsakovo pateiktos foto nuotraukos (b. l. 54, 57) iliustruoja, kad sanitariniame mazge buvo įrengtos unitazus vieną nuo kito skiriančios sienelės. LVAT formuojamoje praktikoje yra nurodoma, kad aplinkybės, kai pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant EŽTT paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). Įvertinus nustatytas aplinkybes (kad unitazai vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų), atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neginčijo, jog unitazai nėra atitverti, skunde tik abstrakčiai teigė, jog buvo atitverti netinkamai, tačiau netinkamo atsitvėrimo aplinkybės smulkiau nedetalizavo, taip pat atsižvelgiant į LVAT formuojamą praktiką darytina išvada, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms, pripažinti.

Dėl sanitarinių patalpų įrangos

Pareiškėjas nurodė, kad sanitariniuose mazguose buvo įrengtos 9-ios prausimosi vietos, 5-i unitazai, kuriais naudojosi 200 nuteistųjų, todėl įrangos kiekis nebuvo pakankamas.

Atsakovas nurodė, kad 9-ios prausyklos ir 5-i tualetai bei pisuaras yra geros būklės, nuolat prižiūrimi.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Teisingumo ministro įsakymu 2004 m. birželio 9 d. Nr. 1R-139 (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.; toliau - ir Patalpų aprūpinimo inventoriumi normos) nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Ginčo dėl unitazų ir praustuvių kiekio byloje nėra. Tačiau atsakovas nenurodė, koks skaičius nuteistųjų jais naudojosi, nepateikė tokią aplinkybę patvirtinančių įrodymų, todėl teismas pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog sanitariniais įrenginiais naudojosi 200 nuteistųjų laiko nepaneigta ir vertina pareiškėjo naudai. Akivaizdu, kad 200 nuteistųjų naudojantis 9-iomis prausyklomis, 5-iais tualetais bei pisuaru, Patalpų aprūpinimo inventoriumi normos buvo pažeistos, dėl to pareiškėjas galėjo patirti perteklinius nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų bausmę atlikęs teisės aktuose nustatytomis sąlygomis.

Dėl pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir kitų pareiškėjo nurodytų aplinkybių.

Pareiškėjas nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose trūko ploto, neveikė arba nepakankamai geri veikė vandens nuleidimo mechanizmas tualete, unitazai dažnai užsikimšdavo, duše nepakakdavo skirto laiko nusiprausti, pastatas buvo avarinės būklės.

Teismas pritaria atsakovo argumentams, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja lauko kiemų ploto, ar vienam nuteistajam privalomos tekti ploto normos juose, todėl argumentas dėl pasivaikščiojimo kiemeliuose trūkusio ploto atmestinas kaip nepagrįstas.

Akcentuotina, kad pareiškėjas skunde nenurodė ir nepateikė duomenų, kad dėl jo nurodytų nepatogumų (gedimų), t. y. tualete blogai veikiančio vandens nuleidimo mechanizmo, užsikimšusių klozetų, taip pat nepakankamo laiko nusiprausti duše jis kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją, prašydamas tokius gedimus šalinti, skirtu daugiau laiko naudotis dušu, o administracija į tokias pretenzijas nebūtų reagavusi. Pareiškėjo motyvas, jog dėl kreipimosi jam būtų apsunkintas bausmės atlikimas, vertintinas kaip jokiais įrodymais nepagrįstas jo paties subjektyvus suvokimas. Teismas neturi duomenų ir pareiškėjas neįrodinėjo (pvz., nenurodė jokių pavyzdžių), jog po kreipimosi į administraciją dėl įrengimų gedimų ar nepakankamo lako pasinaudoti dušu, kam nors iš nuteistųjų būtų sudarytos ar siekiama sudaryti, teisės aktų reikalavimams prieštaraujančias, griežtesnes bausmės atlikimo sąlygas. Kreipimosi į pataisos namų administraciją aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar pataisos namų administracija, žinodama apie patiriamus nepatogumus, ėmėsi galimų veiksmų sprendžiant nuteistųjų gyvenimo sąlygų gerinimo klausimus. Nesant pareiškėjo kreipimosi dėl neveikiančio vandens nuleidimo mechanizmo gedimo ir užsikimšusių unitazų ar nepakankamo laiko naudotis dušu ir duomenų, jog administracija į tokius skundus nereagavo arba reagavo netinkamai, teismas neturi teisinio pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui. Todėl argumentai dėl neveikiančių (nepakankamai gerai veikiančių) tualetų ir nepakankamo laiko pasinaudoti dušu vertintini abstrakčiais ir atmestini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.

Pareiškėjui savo teiginio dėl avarinės būklės pastato nedetalizavus ir nekonkretizavus, toks argumentas laikytinas deklaratyviu ir atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl neturtinės žalos.

Pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė diskomfortą, psichologinę kančią, įtampą, (duomenys neskelbtini), jautėsi pažemintas, buvo pažeista jo teisė į orumą, sukeltų sunkumų intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, tačiau nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Teismas vertina, kad pareiškėjo nurodytus patyrimus, nepatogumus patiria ir laisvėje gyvenantys asmenys, todėl nėra pagrindo juos sieti išimtinai tik su bausmės atlikimo sąlygomis. Be to, pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, yra padaręs nusikaltimą, jam teismas paskyrė atlikti bausmę pataisos įstaigoje, kurioje jam ir kitiems nuteistiesiems taikomas baudžiamojo įstatymo normose nustatytas režimas. Todėl jo nurodyti potyriai ir nepatogumai iš dalies yra sąlygoti jo paties pasirinkto elgesio modelio. Tačiau teismas daro išvadą, kad dėl nepakankamo įrengimų sanitariniame mazge kiekio, pareiškėjas galėjo patirti perteklinius nepatogumus, įtampą, kurių nebūtų patyręs, jei bausmę būtų atlikęs teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punktas numato, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Tiek EŽTT (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimą (pareiškimo Nr. 7508/02) ir kt.), tiek LVAT, gindami visuotinai įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavę, kad teisės pažeidimo pripažinimas atskirais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Iš to seka, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Todėl ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Byloje nenustačius, kad dėl atsakovo nepaneigtos aplinkybės (Patalpų aprūpinimo inventoriumi normos pažeidimo) pareiškėjui kilo sunkesni padariniai, nenustačius, kad tokio teisės aktų pažeidimo sukelti nepatogumai pareiškėjui buvo itin intensyvūs, nesant pagrindo išvadai, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teismas daro išvadą, kad byloje nustatytos aplinkybės atsakovui neveikiant taip kaip teisės aktai įpareigojo veikti, laikytinos mažareikšmėmis ir šioje byloje yra pakankamas pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, apsiribojant tik jo teisės atlikti laisvės atėmimo bausmę teisės aktuose nustatytomis sąlygomis pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą. Todėl, pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, teismas

nusprendžia:

Skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo A. V. (A. V.) teisė atlikti laisvės atėmimo bausmę Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytomis bausmės atlikimo sąlygomis buvo pažeista. Pareiškėjo reikalavimą dėl 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.