- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-01-20
- Bylos Nr.
- eI2-1035-426/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03345-2020-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Rūta Miliuvienė (pirm.), Jolanta Malijauskienė, Violeta Balčytienė
- Pareiškėjas
- O. Z.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respblikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „Delta ventus“
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Jolantos Malijauskienės ir Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. Z. (O. Z.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respblikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Delta ventus“) dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Pareiškėjas skundžia atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – atsakovas, Migracijos deprtamentas) Kontrolės skyriaus 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. (15/5-3)50U-04540 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ (toliau – Sprendimas).
Skunde paaiškina, kad Migracijos departamentas, remdamasis Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 50 straipsnio 1 dalimi 19 punkto „a“ papunkčiu (toliau – Įstatymas) Sprendimu panaikino pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7499250 (toliau – Leidimas), galiojusį iki 2021 m. gruodžio 20 d. Pranešimą apie Leidimo panaikinimą gavo 2020 m. rugsėjo 30 d.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, jog Migracijos departamento Alytaus skyrius 2019 m. gruodžio 20 d. išdavė jam Leidimą, kuris galiojo iki 2021 m. gruodžio 20 d. Teikdamas prašymą Leidimui gauti, pridėjo darbo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) „Delta Ventus“ (toliau – ir Bendrovė).
Skunde nurodo, jog pagal 2018 m. spalio 4 d. darbo sutartį UAB „Delta Ventus“ dirba tolimųjų reisų vairuotoju.
Žemesnės instancijos teismas
Valstybinė darbo inspekcija 2020 m. vasario 5 d. nutarimu Nr. NUĮPBJ-13634 nubaudė Bendrovę už administracinius nusižengimus, numatytus Administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 95 straipsnio 1 dalyje (nelegalus darbas).
Atkreipia dėmesį, jog Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto „a“ papunktis, numato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys (...) yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams (...). Šiuo atveju atsakovas panaikino išduotą pareiškėjui Leidimą tuomet, kai nuobauda Bendrovei dar nebuvo paskirta. Darbo santykiai tarp pareiškėjo ir UAB „Delta Ventus“ atsirado anksčiau nei pastaroji buvo bausta. Todėl, pareiškėjo nuomone, Sprendimas turi būti panaikintas kaip neteisėtas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo prašo panaikinti atsakovo 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. (15/5-3)50U-04540, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Priteisti iš atsakovo jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Bylą išnagrinėti rašytinio proceso tvarka.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas nesutinka su skundu dėl šių priežasčių. Atsiliepime nurodo, kad vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pareiškėjui 2019 m. gruodžio 20 d. išdavė leidimą laikinai gyventi LT7499250, galiojantį iki 2021 m. gruodžio 20 d.
Pareiškėjo darbdavio atstovas 2020 m. vasario 3 d. ir 2020 m. kovo 10 d. nutarimais administracinių nusižengimų bylose buvo nubaustas už padarymą administracinio nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje, jam paskirtos po 1 000 Eur baudos.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo darbdavys buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už leidimą dirbti nelegalų darbą, atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, priėmė ginčijamą Sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.
Atsakovas akcentuoja, kad priimdamas ginčijamą sprendimą, vadovavosi aktualia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio redakcija. Tokia pati teisės norma galiojo tiek pareiškėjui teikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, tiek ir nutarimų, kuriais pareiškėjo darbdavys buvo nubaustas už administracinių nusižengimų padarymą, priėmimo metu. Atsakovas aiškina, kad nėra teisinio pagrindo vertinti, jog ginčijamu sprendimu teisės aktas buvo pritaikytas tiems teisiniams santykiams, kurie atsirado iki Įstatymo (paminėtos teisės normos) įsigaliojimo. Tiek UAB „Delta Ventus“ atstovas, tiek pareiškėjas privalėjo žinoti Įstatymo reikalavimus ir už jų nesilaikymą kylančias teisines pasekmes, todėl šių neigiamų teisinių pasekmių kilimas nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ginčijamus sprendimus.
Atsiliepime pažymi, jog pagal Įstatymą, tik tos įmonės (pačios įmonės ar jų atstovai), kurios laikosi imperatyvių teisės aktų nuostatų, susijusių su darbuotojų įdarbinimo tvarka, ir kurioms (ar kurių atstovams) nėra taikyta atsakomybė už nelegalų darbą, gali įdarbinti užsieniečius. Vien tai, jog paminėtoje Įstatymo normoje įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu <...> darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą <...>, neapibrėžia laikotarpio, kada leidimas laikinai gyventi panaikinamas, t. y. šios Įstatymo normos formuluotė nesudaro teisinio pagrindo vertinti, kad leidimas laikinai gyventi, jei darbdavys nubaudžiamas už nelegalų darbą, gali būti panaikinamas tik iki darbuotojo įdarbinimo, o ne po to, kai su darbuotoju yra sudaryta darbo sutartis. Toks Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio aiškinimas, pasak atsakovo, prieštarautų Įstatymo tikslams, elementariai logikai bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Todėl aplinkybė, kad administracinį nusižengimą Bendrovė padarė, o ginčijamas sprendimas priimtas po pareiškėjo įdarbinimo, neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo.
Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, todėl Migracijos departamentui nesuteikta diskrecijos teisės vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių ir, esant Įstatymo 50 straipsnyje 1 dalies 19 punkte a papunktyje nurodytam leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, todėl Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas nenurodo nei vienos priežasties ar išimtinės aplinkybės, kodėl jam turėtų būti taikomos kitokios taisyklės nei visiems užsieniečiams, kuriems panaikinamas išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio pagrindu.
Atsakovas tvirtina, jog nustatęs, kad pareiškėjo darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti ir vėliau įdarbino pareiškėją, buvo nubaustas už nelegalų darbą, teisėtai priėmė ginčijamą sprendimą.
Atsiliepime atkreipia dėmesį, jog šiuo atveju pareiškėjas neginčija, kad jo darbdavys buvo nubaustas už leidimą dirbti nelegalų darbą, todėl pareiškėjui teisėtai panaikintas Leidimas.
Atsakovas akcentuoja, kad ginčijamas sprendimas yra pagrįstas, motyvuotas ir proporcingas, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatytus individualiems administraciniams aktams keliamus reikalavimus, todėl prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotasis asmuo UAB „ Delta Ventus“ su pareiškėjo skundu sutinka.
Atsiliepime nurodo, jog pareiškėjas 2019 m. gruodžio 20 d. gavo leidimą Nr. LT7499250 laikinai gyventi Lietuvoje ir su Bendrove sudarė darbo sutartį dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju.
Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, trečiojo suinteresuotojo asmens manymu, formaliai vadovavosi Įstatymu ir neatkreipė dėmesio, kad Leidimas pareiškėjui išduotas anksčiau negu Bendrovei teismo skirtos baudos. Neprieštarauja, kad byla būtų nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
Pareiškėjo ir atsakovo atstovo paaiškinimais ir byloje surinktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2018 m. spalio 4 d. pareiškėjas su UAB „Delta Ventus“ sudarė terminuotą darbo sutartį Nr. 201810-4, kuri įsigaliojo nuo nacionalinės daugkartinės vizos „D“ gavimo datos, ir galiojo iki 2019 m. spalio 30 d. 2019 m. spalio 28 d. darbo sutarties terminas nustatytas iki 2022 m. liepos 30 d.
Šiuo pagrindu 2019 m. spalio 28 d. pareiškėjas Migracijos departamento Alytaus skyriui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir šią teisę patvirtinančius dokumentus.
Atsakovas, 2019 m. gruodžio 18 d. išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, priėmė 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento Alytaus skyrius 2019 m. gruodžio 20 d. išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje LT7499250, galiojantį iki 2021 m. gruodžio 20 d.
Atsakovo turimais duomenimis, pareiškėjo darbdavio UAB „Delta Ventus“ atstovas 2020 m. vasario 3 d. ir 2020 m. kovo 10 d. nutarimais administracinių nusižengimų bylose buvo nubaustas už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje, padarymą, jam paskirtos baudos – po 1 000 Eur.
Atsižvelgdamas į tai Migracijos departamentas 2020 m. rugsėjo 28 d. priėmė sprendimą „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ Nr. (15/5-3)50U-04540, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijamu Sprendimu, kreipėsi į teismą, prašydamas šį Sprendimą panaikinti.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ .
Pagrindai, kuriems esant galėjo būti panaikintas išduotas leidimas laikinai gyventi, nustatyti Įstatymo 50 straipsnyje.
Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, jos atitiktį darbo vietai ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius penkerius metus, išskyrus šio straipsnio 2 ir 2¹ dalyse nurodytus atvejus; c) Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba) socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą, kad užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.
Kaip jau buvo nustatyta, pareiškėjas, ketindamas dirbti UAB „Delta Ventus“ tolimųjų reisų vairuotoju, pateikė atsakovui prašymą ir reikalaujamus dokumentus, o atsakovas, įvertinęs pateiktus dokumentus ir vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2019 m. gruodžio 20 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.
Remiantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4¹ punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas, yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo, priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.
Ginčijamu Sprendimu pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio pagrindu.
Byloje esantys patvirtina, kad UAB „Delta Ventus“ vadovas buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, kadangi jis tuo metu ėjo įmonės direktoriaus pareigas, todėl byloje nėra ginčo, kad jis buvo nubaustas kaip įmonės vadovas (darbdavys), o ne kaip fizinis asmuo, atitinkamai nėra pagrindo teigti, jog nebuvo nustatytas pareiškėjo darbdavio, kaip juridinio asmens, nubaudimo faktas.
Pažymėtina, kad UAB „Delta Ventus“ vadovas, pasirašydamas darbo sutartį ir įsipareigodamas įdarbinti pareiškėją, veikė Bendrovės vardu kaip jos valdymo organas. Vienasmenio valdymo organo veiksmai (neveikimas) šiuo atveju suponuoja darbdavio veiksmų neteisėtumą atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 21 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, nustatantį, kad darbdaviai savo teises ir pareigas darbuotojui gali įgyvendinti per savo teisėtus atstovus ar įgaliotus asmenis.
Pareiškėjo teigimu, atsakovas panaikino išduotą jam Leidimą tuomet, kai nuobauda Bendrovei dar nebuvo paskirta.
Teismas nesutinka su šiuo pareiškėjo teiginiu. Iš 2020 m. rugsėjo 21 d. Administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 5 metus Nr. 4500-ANR_I-30623-2020, matyti, kad UAB „Delta Ventus“ direktoriui, I. B., t. y. pareiškėjo darbdavio atstovui, administracinės nuobaudos Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimais buvo paskirtos 2020 m. vasario 3 d. ir 2020 m. kovo 10 d., kai tuo tarpu skundžiamas Sprendimas priimtas 2020 m. rugsėjo 28 d., taigi teismas minėtą pareiškėjo argumentą atmeta kaip nepagrįstą.
Teismas pažymi, kad iš bylos duomenų matyti, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 3 d. ir 2020 m. kovo 10 d. nutarimais skirtos baudos buvo sumokėtos 2020 m. balandžio 1 d. bei 2020 m. birželio 29 d., t. y. iki Sprendimo priėmimo praėjus mažiau kaip vieneriems metams.
Pareiškėjas tvirtina, kad Migracijos departamento Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.
VAĮ 8 straipsnio 1 dalis nustato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1116-556/2018). Tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) VAĮ 8 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Tokių aplinkybių konstatavimas (galėjo ir turėjo suprasti) įgalintų nepripažinti VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo arba esamus trūkumus, nepaneigiančius priimtino sprendimo esmės suvokimo, vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-990/2013, 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2652-1062/2018).
Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas išsamiai ir visapusiškai įvertino Leidimo panaikinimui reikšmingas aplinkybes, pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą Leidimą laikinai gyventi.
Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad Migracijos departamentas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio ir faktinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas dėl Sprendimo panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas skunde taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundą atmetus, sprendimas nėra priimamas pareiškėjo naudai, todėl prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 140¹ straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo O. Z. (O. Z.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.