Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-04-18 · Civilinė byla Nr. 2-1145/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-04-18
Bylos Nr.
2-1145/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Gintaras Pečiulis
Kategorijos
  • 106.8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-1145/2013Procesinio sprendimo kategorijos: 106.8.2.; 106.8.8.; 122.3. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. balandžio 18 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal P. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 29 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-1207-640/2013, kuria atsisakyta priimti ieškinį.

Teisėjas, išnagrinėjęs bylą

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė P. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti jai iš atsakovo Rusijos Federacijos komunistų partijos 4 117 792,46 Lt negautų pajamų. Nurodė, kad 1940 m. Tarybų Sąjungos komunistų partija ir jos narių vadovaujamos valstybinės struktūros konfiskavo (nacionalizavo) P. K. močiutei B. P. priklausiusį turtą - žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Nei B. P., nei jos vaikai (ieškovės tėvas arba ieškovės teta, kurios paveldėtoja yra ieškovė) negavo kompensacijos už nacionalizuotą turtą nei iš Tarybų Sąjungos komunistų partijos, kurios teisių perėmėja ir tęsėja yra Rusijos Federacijos komunistų partija, nei iš kokios nors kitos organizacijos ar įstaigos. 2012 m. gegužės 30 d. buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą, kuris iki nacionalizavimo 1940 m. priklausė B. P. Tarybų Sąjungos komunistų partija ir jos narių vadovaujamos valstybinės įstaigos, kurios teisių perėmėja yra Rusijos Federacijos komunistų partija, nuo 1940 m. iki 1991 m. neteisėtai pažeidinėjo P. K. močiutės B. P. bei jos turto paveldėtojos O. P. (pastarosios paveldėtoja yra ieškovė) teises naudotis žemės sklypu, dėl ko buvo padaryta žala (negauta nauda).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 29 d. nutartimi P. K. ieškinį atsisakė priimti dėl dviejų priežasčių: kaip paduotą neįgalioto vesti bylą asmens, taip pat kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog P. K. atstovė nepateikė duomenų, patvirtinančių atstovės aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, jog įgaliojimas, kuris išduotas Rusijos Federacijos notarės, negali būti pakankamu įrodymu, kad įgaliotas asmuo gali atstovauti P. K. teisme, vadovaudamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies 8 punktu nusprendė, jog ieškinys paduotas neįgalinto vesti bylą asmens.

Šalies argumentai

Teismas taip pat pažymėjo, jog ieškinyje atsakovu yra įvardinta Rusijos Federacijos komunistų partija, kurios buveinę ieškovė nurodo esant Maskvoje, Rusijos Federacijoje, todėl byla dėl nuostolių atlyginimo yra su tarptautiniu elementu. Lietuvos Respublika su Rusijos Federacija 1992 m. liepos 21 d. pasirašė dvišalę sutartį ,,Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“, kuri buvo ratifikuota 1992 m. liepos 30 d. įstatymu Nr. I-2816 ir įsigaliojo 1995 m. sausio 21 d. (toliau − Tarptautinė sutartis), todėl sprendžiant bylos teismingumo klausimą, reikia vadovautis šia dvišale sutartimi. Tarptautinės sutarties 21 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad kiekvienos susitariančiosios šalies teismai kompetentingi nagrinėti civilines ir šeimos bylas, jeigu atsakovas turi jos teritorijoje gyvenamąją vietą ir jei ši sutartis nenumato kitaip. Tarptautinės sutarties specialiojoje teismingumą nustatančioje normoje, įtvirtintoje 40 straipsnio 1 punkte, yra nustatyta, kad prievolės atlyginti žalą nustatomos pagal įstatymus susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą, išskyrus prievoles, kylančias iš sutarčių ir kitų teisėtų veiksmų, o to paties 40 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad 1 punkte nurodytose bylose priimti sprendimus kompetentingas teismas tos susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą; nukentėjusysis taip pat gali pareikšti ieškinį teisme tos susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje atsakovas turi gyvenamąją vietą. Vadinasi, ieškovas, kuris reikalauja atlyginti žalą, turi teisę rinktis, kurios iš susitariančiųjų šalių teismui paduoti ieškinį dėl žalos atlyginimo – tos susitariančios šalies teismui, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą, ar pagal atsakovo gyvenamąją vietą (buveinę). Šiuo atveju ieškovė nurodo, kad ji patyrė žalą kuomet atsakovas, esantis Rusijos Federacijoje, nusavino jos močiutės žemės sklypą, tai yra nusavinimo veiksmas įvyko Rusijos Federacijoje. Teismas, remdamasis tuo, kad Rusijos Federacijos komunistų partijos buveinės vieta yra Rusijos Federacijoje, pripažino, jog ieškinys nenagrinėtinas Lietuvos Respublikos teisme, todėl jį atsisakė priimti (CPK 137 str. 2 d. 1 p.).

III. Atskirojo skundo argumentai

Apeliantė P. K. atskiruoju skundu prašo teismo nutartį panaikinti. Atskirajame skunde pažymima, kad atsakovas Rusijos Federacijos komunistų partija nėra valstybė CPK 783 straipsnio prasme. Su teismo išvadomis dėl Tarptautinės sutarties 21 ir 40 straipsnių nuostatų aiškinimo apeliantė sutinka tik iš dalies. Ji nesutinka su teismo taikytų Tarptautinės sutarties nuostatų aiškinimu tuo aspektu, esą žemės sklypo nusavinimo veiksmas įvyko Rusijos Federacijoje. P. K. močiutės žemės sklypą nusavino Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika. Nusavinimą inicijavo Tarybų Sąjungos komunistų partija per savo padalinį Lietuvoje - Lietuvos komunistų partiją. Netinkamas teisės apie žemės nusavinimą aiškinimas lėmė tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. balandžio 4 d. nutartimi nustatė J. R., kuri už P. K. pasirašė ir padavė atskirąjį skundą, terminą šio skundo trūkumams pašalinti, tai yra atskirąjį skundą už P. K. pasirašiusį asmenį įpareigojo pateikti teismui įgaliojimą atstovauti P. K. ir duomenis, patvirtinančius aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą bei tai, jog atstovę su apeliante P. K. sieja atitinkami giminystės santykiai. Nustatytu terminu šalinant atskirojo skundo trūkumus, Lietuvos apeliaciniame teisme buvo gautas naujas atskirojo skundo egzempliorius dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 29 d. nutarties, kurį pasirašė ir pati apeliantė P. K. Pastebėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutartyje nurodyti duomenys, kuriuos turėjo pateikti ieškovę atstovaujantis asmuo, tai yra duomenys, susiję su apeliantės P. K. atstovavimo teisme teise, prie naujai paduoto ieškovės atskirojo skundo nebuvo pridėti. Apeliacinės instancijos teismas, įvertindamas tai, jog atskirojo skundo trūkumai, susiję su apeliantės atstovavimo teise, buvo pašalinti paduodant naują atskirojo skundo egzempliorių, kurį pasirašė pati apeliantė P. K., taip pat atsižvelgdamas į tai, kad negali būti varžoma apeliacijos subjekto teisė į bylos nagrinėjimą apeliacinėje instancijoje, sprendžia, jog 2013 m. balandžio 18 d. teismo posėdyje nagrinėtinas atskirasis skundas, kurį pasirašė pati apeliantė P. K.

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Ieškinio priėmimo (bylos iškėlimo) stadijoje teismas ex officio privalo patikrinti, ar laikytasi teisės kreiptis į teismą prielaidų ir tinkamo įgyvendinimo sąlygų, viena iš kurių yra bylos teismingumas konkrečiam teismui, į kurį kreipiamasi, ar byla apskritai teisminga Lietuvos Respublikos teismui. Ieškovė ieškinį pareiškė atsakovui Rusijos Federacijos komunistų partijai dėl žalos negautų pajamų forma atlyginimo priteisimo. Atsakovo buveinė nurodyta Rusijos Federacijoje, Maskvos mieste, todėl, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byla dėl žalos atlyginimo yra su tarptautiniu elementu. Taigi sprendžiant ieškinio teismingumo klausimą reikia vadovautis Lietuvos Respublikos su Rusijos Federacija pasirašyta 1992 m. liepos 21 d. dvišale sutartimi ,,Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“. Šios Tarptautinės sutarties 21 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad kiekvienos susitariančiosios šalies teismai kompetentingi nagrinėti civilines ir šeimos bylas, jeigu atsakovas turi jos teritorijoje gyvenamąją vietą ir jei ši sutartis nenumato kitaip. Tarptautinės sutarties specialiojoje teismingumą nustatančioje normoje, įtvirtintoje 40 straipsnio 1 punkte, yra nustatyta, kad prievolės atlyginti žalą nustatomos pagal įstatymus susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą, išskyrus prievoles, kylančias iš sutarčių ir kitų teisėtų veiksmų, o to paties straipsnio 3 punkte nustatyta, kad 1 punkte nurodytose bylose priimti sprendimus kompetentingas teismas tos susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą; nukentėjusysis taip pat gali pareikšti ieškinį teisme tos susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje atsakovas turi gyvenamąją vietą. Vadinasi, ieškovas, kuris reikalauja atlyginti žalą, turi teisę rinktis, kurios iš susitariančiųjų šalių teismui paduoti ieškinį dėl žalos atlyginimo − tos susitariančiosios šalies teismui, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą, ar pagal atsakovo gyvenamąją vietą (buveinę). Šiuo atveju apeliantė (ieškovė) nurodė, kad ji patyrė žalą dėl to, kad Tarybų Sąjungos komunistų partija ir jos narių vadovaujamos valstybinės įstaigos (teisių perėmėja Rusijos Federacijos komunistų partija) nuo 1940 m. iki 1991 m. neteisėtai pažeidinėjo ieškovės močiutės B. P. ir jos turto paveldėtojos O. P. (kurios turto paveldėtoja yra ieškovė) teises naudotis turtu − 36,23 ha žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini). Dėl neteisėto teisės naudotis turtu (žemės sklypu) atėmimo buvo prarasta žemės ūkio gamybos priemonė (žemės sklypas) ir dėl to buvo padaryta žala (negautos pajamos). Taigi šiuo atveju ieškovė nurodė, kad ji patyrė žalą Lietuvos Respublikos teritorijoje, nes Lietuvos Respublikos teritorijoje įvyko veiksmas − turėto turto (žemės sklypo) neteisėtas atėmimas. Nors pirmosios instancijos teismas sprendė, jog žemės nusavinimo veiksmas įvyko Rusijos Federacijoje, tačiau iš skundžiamos nutarties turinio nėra aišku, kokių argumentų pagrindu buvo padaryta tokia išvada. Nesant kitų duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu ieškovei reikalauti atlyginti žalą, įvyko ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, apeliacinės instancijos teismas vertina, jog ieškovė pagal Tarptautinės sutarties 40 straipsnį turėjo teisę pasirinkti ginčui spręsti Lietuvos Respublikos kompetentingą teismą.

Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas ieškinį atsisakė priimti taip pat ir CPK 137 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, konstatavęs, jog ieškinys P. K. vardu paduotas neįgalioto vesti bylą asmens. Pagal CPK 51 straipsnio 1 dalį asmenys gali vesti bylą patys arba per atstovus. Procesinio atstovavimo esmė yra ta, kad procesinis atstovas veikia procese atstovaujamojo vardu ir interesais, neperžengdamas suteiktų įgaliojimų ribų. Iš ieškinio turinio matyti, kad O. (J.) R. atstovauja P. K. savanoriško sutartinio atstovavimo pagrindu. CPK 56 straipsnio 1 dalyje išvardyti asmenys, kurie gali būti teisme atstovais pagal pavedimą. Šiuo atveju aktualus šio straipsnio 4 punktas, kuriame nustatyta, kad atstovais pagal pavedimą teisme gali būti asmenys, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, jeigu jie atstovauja savo artimiesiems giminaičiams ar sutuoktiniui (sugyventiniui). Ši įstatymo norma reiškia, kad atstovu teisme gali būti ne bet koks fizinis asmuo, bet tik toks, kurį su atstovaujamuoju sieja atitinkami giminystės, santuokiniai (sugyventinio) santykiai. Net ir esant nurodytiems giminystės ar santuokiniams santykiams, toks asmuo vien tokiu pagrindu negali būti atstovas pagal pavedimą teisme, kadangi turi būti ir kitas juridinis faktas – toks asmuo dar turi turėti aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Ši įstatymo norma taip pat reiškia, kad aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo turėjimas savaime nesuteikia teisės teisme atstovauti bet kuriam asmeniui, nes, kaip minėta, juos turi sieti atitinkami giminystės, santuokiniai (sugyventinio) santykiai. Tik esant abiejų juridinių faktų sudėčiai (esant abiem faktams) asmuo turi atitinkamas atstovavimo teises teisme (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2011). Procesinių dokumentų formos ir turinio reikalavimai nustatyti CPK 111 straipsnyje, kurio 5 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai procesinį dokumentą teismui pateikia atstovas, procesiniame dokumente nurodomi duomenys apie atstovą, taip pat pridedamas dokumentas, įrodantis atstovo teises ir pareigas, jeigu tokio dokumento byloje dar nėra arba jeigu byloje esančio įgaliojimo terminas yra pasibaigęs. Kartais teismas atstovo įgaliojimų apimties negali patikrinti vien dėl to, kad prie paduoto ieškinio nepridėtas įgaliojimus patvirtinantis dokumentas. Tokio dokumento nepridėjimas prie ieškinio pareiškimo savaime negali būti vertinamas kaip įgaliojimų neturėjimas. Tokiu atveju sprendžiant klausimą dėl ieškinio pareiškimo priėmimo teismas, remdamasis CPK 115 straipsnio 2 dalimi, 138 straipsniu, turi nustatyti terminą trūkumams pašalinti, o ieškinio pareiškimą gali atsisakyti priimti tik nepašalinus trūkumų per nustatytą terminą. Jeigu asmuo, kurio vardu ir interesais pareikštas reikalavimas teisme, pateikia atstovo įgaliojimus patvirtinančius dokumentus, teismas priima ieškinį ir iškelia bylą. Trūkumų šalinimo institutas gali būti netaikomas tais atvejais, kai teisme gavus kito asmens vardu pateiktą procesinį dokumentą, iš karto matyti, kad procesinį veiksmą kito asmens vardu atlieka neįgaliotas vesti bylą asmuo, o tokio pobūdžio trūkumai objektyviai negali būti pašalinami. Kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismas 2013 m. balandžio 4 d. nutartimi nustatė O. (J.) R., kuri už P. K. pasirašė atskirąjį skundą, terminą skundo trūkumams pašalinti, tai yra atskirąjį skundą už P. K. pasirašiusį asmenį įpareigojo pateikti teismui įgaliojimą atstovauti P. K. ir duomenis, patvirtinančius aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą bei tai, jog atstovę su P. K. sieja atitinkami giminystės santykiai. Šalinant šioje nutartyje nustatytus trūkumus, teismui buvo pateiktas atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 29 d. nutarties naujas egzempliorius, kurį pasirašė P. K. ir O. (J.) R. Taigi atskirojo skundo trūkumai buvo šalinami kitokiu nei nurodė apeliacinės instancijos teismas būdu, tai yra atskirąjį skundą pasirašant ir pačiai P. K., bet ne teikiant jos atstovavimo teisme teisę patvirtinančius dokumentus. Pažymėtina, kad ši aplinkybė leidžia apeliacinės instancijos teismui ne tik laikyti paduotu ir nagrinėti atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 29 d. nutarties, bet ir spręsti apie tai, jog P. K. ieškinio pateikimo metu ieškinį pasirašiusi ir pateikusi O. (J.) R. neturėjo teisės atstovauti ieškovę P. K. teisme. Priešingu atveju teisę atstovauti ieškovę teisme patvirtinantys dokumentai ir duomenys būtų buvę pateikti apeliacinės instancijos teismui, šalinant ieškovės vardu paduoto atskirojo skundo trūkumus. Tai reiškia, jog pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 8 punktu, padarė pagrįstą išvadą dėl to, kad ieškinį P. K. vardu padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo. Ši aplinkybė sudaro pagrindą apeliacinės instancijos teismui skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Gintaras Pečiulis