Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Romualdas Lincevičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-49-133/2012

2012 m. vasario 20 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Romualdo Lincevičiaus, teisėjų Arūno Paštuolio, Reginos Majauskienės, sekretoriaujant Nomedai Vilimavičienei, dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui, nuteistajam R. Č. ir jo gynėjai advokatei Rasai Malinauskienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Č. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 4 d. nuosprendžio, kuriuo R. Č. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 str.1 d. ir nubaustas laisvės atėmimu dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Remiantis BK 66 str., į bausmės laiką įskaitytas R. Č. laikinas sulaikymas nuo 2010-02-12 iki 2010-02-13.

J. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš R. Č. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei J. B. 5000 litų neturtinei žalai atlyginti.

Priteista iš R. Č. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei J. B. 300 litų proceso išlaidų už jai suteiktą teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Č., a.k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d. už tai, kad 2010 m. vasario 10 d. apie 9.00 val. nukentėjusios J. B. namuose Prienų rajone (duomenys neskelbtini) kambaryje panaudojo fizinį smurtą - jėga parsigriovė nukentėjusiąją J. B. ant sofos-lovos, prievarta numovė jos sportines kelnes ir kelnaites, praskėtė jos kojas į šalis ir ją užgulė bei sudavė delnu du smūgius nukentėjusiajai J. B. į veidą, tokiu būdu palaužęs nukentėjusios valią ir pasipriešinimą, atėmė galimybę priešintis, įvedė savo varpą į J. B. makštį ir atliko vieną prievartinį lytinį aktą prieš jos valią - ją išžagino.

Specialisto išvada Nr. S 93/10(01) dėl spermos pėdsakų, negali būti pripažinta jo kaltę patvirtinančiu įrodymu, kadangi jis neneigė, kad įvykio dieną jis buvo atsigulęs į J. B. lovą, lietėsi prie jos savo lytiniu organu, todėl ir buvo rastas jo DNR profilis.

Teismas savo išvadas turi pagrįsti vadovaujantis BPK 20 str. nustatytomis taisyklėmis, tačiau teismas aplinkybes išnagrinėjo neišsamiai ir paviršutiniškai, jo parodymus be jokio pagrindo vertino kaip melagingus arba jais iš vis nesivadovavo. Nuteistasis nurodė, jog jis davė išsamius, logiškus parodymus, kaltu pripažintas nepagrįstai, praeityje neteistas, nusikalsti nelinkęs, įstatymų nepažeidinėja.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį ir jo gynėją, prašiusius apeliacinį skundą patenkinti, prokurorą, prašiusį apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pirmos instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo nuteistojo R. Č. nusikalstamą veiką, tačiau neįvertino aplinkybių viseto, skiriant bausmę, t.y. netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies normas. Esminių BPK pažeidimų nenustatyta.

Motyvuojamoji dalis

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Kvalifikuojant nuteistojo nusikalstamą veiką teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Kad R. Č., apylinkės teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašytomis aplinkybėmis, nukentėjusios J. B. namuose, panaudodamas fizinį smurtą, palaužęs nukentėjusios valią ir pasipriešinimą, atėmė galimybę priešintis ir ją išžagino, patvirtina nukentėjusiosios J. B., iš dalies paties nuteistojo, liudytojų I. S., V. K., M. B., V. S. parodymai, specialisto išvada Nr. S93/10(01), kurioje patvirtinama asmenų – nuteistojo ir nukentėjusiosios DNR priklausomybė su 99,99999999% tikimybe, daiktų paėmimo protokolas, kuriuo buvo paimtas nukentėjusiosios telefonas bei nustatytos R. Č. žinutės rašytos nukentėjusiajai. Teismas pagrįstai taip pat įvertino ir teismo psichologijos ekspertizės aktą NR. 84TPK-126, kuriame konstatuota, kad iki 210-02-10 nukentėjusioji J. B. neturėjo psichikos sutrikimo, dėl kurio negalėjo suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, tačiau įvykio metu buvo streso būsenoje, nes prievarta sukėlė didelę baimę, išgąstį dėl pasekmių sveikatai, veikė traumuojančiai, sutrikdė gebėjimą konstruktyviai mąstyti ir veikti. R. Č. pagrįstai pripažintas kaltu, jo nusikalstama veika kvalifikuota teisingai ir skundžiamame nuosprendyje tinkamai aptarta. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, įvertinant aplinkybių visetą, R. Č. paskirtos bausmės dydis aiškiai prieštarauja teisingumo principui.

Vadovaujantis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, pagal BK 54 str. 1 d. reikalavimus teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Aplinkybės, į kurias atsižvelgiama skiriant bausmę, išvardintos to paties straipsnio 2 dalyje. Tačiau BK 54 str. 3 d. nurodyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal galiojančią teisminę praktiką pagal BK 54 str. 3 d. kitokia bausmė nei numatyta straipsnio sankcijoje, pagal kurią kvalifikuota veika, paprastai gali būti paskiriama kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę pagal BK 62 str., o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas ir neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principo įgyvendinimui ir teisingos bausmės paskyrimui. Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą.

Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad skirdamas bausmę nuteistajam R. Č., teismas vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgiant į BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes. Teismas nenustatė jokių R. Č. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Nuosprendyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę R. Č., teismas atsižvelgė į tai, kad jis padarė tyčinį sunkų nusikaltimą, tačiau sunkių pasekmių nėra, anksčiau neteistas galiojančių administracinės teisės nuobaudų neturi, dirba ir darbdavio charakterizuojamas teigiamai. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes teismas padarė išvadą, kad R. Č. turi būti skiriama mažesnė bausmė, nei BK 149 str. 1 d. sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis.

Iš nuosprendžio matosi, kad pirmosios instancijos teismas nesvarstė švelnesnės, nei įstatymo numatyta, bausmės skyrimo galimybės.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, aplinkybių ir būtinų sąlygų skirti R. Č. švelnesnę bausmę, taikant BK 62 str. 1 d. ir 2 d. nuostatas, nėra, tačiau nepagrįstai neaptarta galimybė R. Č. atžvilgiu taikyti BK 54 str. 3 d., nors sprendžiant civilinio ieškinio klausimą, pirmosios instancijos teismas žymiai plačiau ir individualiau atsižvelgė ir įvertino aplinkybes, susijusias ne tik su padarytos nusikalstamos veikos ypatumais, bet ir su nuteistojo asmenybe bei jo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo, o tuo pačiu jo paties savo veiksmų vertinimu.

Kolegijos nuomone, šioje byloje yra nustatytos aplinkybės, apibūdinančios ir nusikalstamos veikos pavojingumą, ir tą veiką padariusio nuteistojo asmenybę, kurios yra išimtinės ir rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Nuteistasis R. Č. padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą sunkių nusikaltimų kategorijai - žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, tačiau vertinant šios bylos kontekste, tai įvykdyta veika, nusikaltimo motyvai ir jo priežastys žinomi visa apimtimi tik dviem asmenims, gyvenusiems ilgą laiko tarpą kartu – nuteistajam ir nukentėjusiajai, ir kurie, kaip sugyventiniai, o šiuo atveju labiau, R. Č., kaip sugyventinis, jautė J. B. atžvilgiu ne tik pareigas, bet ir tam tikras teises.

Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog nukentėjusioji J. B. parodė, kad su R. Č. gyvena apie 10 metų, paskutiniuosius 2-jus metus santykiai su R. Č. blogi, jis jos negerbė, smurtavo, tačiau ji gyveno su juo dėl pinigų, nes neturėjo nei brolių, nei seserų, o turėjo užauginti savo vaiką. Nukentėjusioji taip pat parodė, kad jis jai buvo dovanojęs mašiną, kurią vėliau ji jam grąžino, prisidėjo prie namo remonto. Kai buvo grįžęs iš Airijos, ji buvo pastojusi nuo jo. Jai buvo žinoma, kad R. Č. buvo jai neištikimas. Nukentėjusioji siekė jį iš savo namų iškeldinti. Po įvykio, policijos nekvietė, į gydytoją nesikreipė, o kreipėsi į advokatę dėl iškeldinimo ieškinio teismui surašymo. Kaip matyti iš parodymų, tolimesniuose parodymuose nukentėjusioji jau teigė, kad jis nepadėjo jai išlaikyti vaiką, jis gyveno sau, ji sau, bendro ūkio nevedė, kentėjo, nes nenorėjo sukelti stresą vaikui. Šios aplinkybės patvirtina, kad dėl nesutarimų J. B. siekė nuteistąjį iškeldinti, kadangi R. Č. siekė ir toliau gyventi pas nukentėjusiąją. Šios nustatytos bylos aplinkybės rodo, kad ši nuteistojo nusikalstama veika iš dalies buvo įtakota jų sudėtingų tarpasmeninių santykių, esant nukentėjusiosios suinteresuotumui R. Č. iškeldinti, o nuteistojo suinteresuotumui bet kokia kaina išsaugoti santykius. Byloje nukentėjusiosios parodymais nustatyta, kad nuteistasis po įvykio atsiprašė, apgailestavo dėl įvykio, siuntė gėles ir dovanas. Šios aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad R. Č. nusikalstama veika buvo įtakota ilgalaikių santykių, kurie buvę geri, vėliau tapo konfliktiškais. Kolegijos nuomone, aptartos aplinkybės šioje byloje turi būti laikomos išimtinėmis, nes jos rodo, kad R. Č. kaltė padaryto nusikaltimo padaryme nėra tokio laipsnio, kad sukeltų sunkias ir ilgalaikes pasekmes nukentėjusiajai, kad nukentėjusioji (po gana ilgo jų bendro gyvenimo, kuomet jų bendravimas buvo abipusis tiek gyvenant kartu Lietuvoje, tiek aplankant jai R. Č. Airijoje, tiek jam grįžus iš Airijos pas J. B. į Lietuvą) siekė nutraukti santykius su nuteistuoju, kreipėsi dėl iškeldinimo, o tik po to kreipėsi dėl jos atžvilgiu pavartotos prievartos, akivaizdu, kad nuteistojo elgesys galėjo būti išprovokuotas ir kaip pasekmė po kelis metus trunkančių tarpusavio nesusikalbėjimų ir konfliktų.

Sprendžiant BK 54 str. 3 d. nuostatų taikymo klausimą, labai svarbus ir nuteistojo asmenybės įvertinimas. O šioje dalyje pažymėtina, kad ir pirmosios instancijos teismas R. Č. asmenybę apibūdino tik išimtinai teigiamai. Iš bylos matosi, kad R. Č. niekada anksčiau nebuvo teistas, kitų teisės pažeidimų galiojančių nuobaudų neturi, visą gyvenimą dirbo ir šiuo metu dirba. Nors nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvo nustatyta, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad nuteistais dėl padarytos veikos gailisi. Kolegijos nuomone, nuteistojo pasirinktas gynybos būdas ir bandymas neigti savo kaltę, o tuo pačiu nukentėjusiosios atsiprašymas, gėlės, dovanos, patvirtina buvus siekį taikytis su nukentėjusiąja, siekiant išsaugoti jų tarpusavio santykius. Įvertinus jau aptartas aplinkybes, yra pagrindas padaryti išvadą, kad paskyrus ir švelnesnę bausmę, nei numato įstatymas už šį nusikaltimą, ateityje R. Č. nedarys kitų nusikalstamų veikų.

Visas jau aptartas aplinkybes kolegija vertina išimtinėmis ir daro išvadą, kad R. Č. paskyrus net ir minimalią BK 149 str. 1 d. sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, tai prieštarautų ir teisingumo principui, ir BK 41 str. 2 d. numatytai bausmės paskirčiai. Visuma išdėstytų aplinkybių taip pat leidžia padaryti išvadą, kad bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekti, o teisingumas įgyvendintas taikant BK 54 str. 3 d. nuostatas ir paskiriant R. Č. švelnesnę negu BK 149 str. 1 d. sankcijoje numatytą bausmę. Darydama tokią išvadą kolegija remiasi ne tik šiame nuosprendyje jau išdėstytomis aplinkybėmis, tačiau vadovaujasi ir teismine praktika (AT nutartis Nr. 2K-420/2006).

Dėl jau aptartų aplinkybių nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 54 str. 3 d.) ir dėl nuteistajai R. Č. neteisingai paskirtos bausmės. Skiriant R. Č. bausmę pagal BK 149 str. 1 d., taikant BK 54 str. 3 d., nustatytina bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu – bauda. Nustatant jos dydį kolegija dar kartą atsižvelgia į jau aptartas bylos aplinkybes ir skiriama tokio dydžio bauda, kuri, kolegijos nuomone, būtų proporcinga baudžiamojo įstatymo pažeidimui, išimtinėms aplinkybėms, nuteistojo asmenybei ir užtikrintų teisingumo principo įgyvendinimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p., teisėjų kolegija

nusprendė:

Prienų rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 4 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuteistasis R. Č., nubaustas laisvės atėmimu dvejiems metams. Paskirta bausmė nustatyta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžia skaičiuojama nuo nuosprendžio faktinio vykdymo dienos.

Remiantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas R. Č. laikinas sulaikymas nuo 2010-02-12 iki 2010-02-13, ir

R. Č., pripažintam kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d., taikyti BK 54 str. 3 d. ir paskirti bausmę - 20 MGL , t.y. 2600 (dviejų tūkstančių šešių šimtų) litų baudą.

Vadovaujantis BK 66 str. ir 65 str. 2 d. a) p., prilyginus vieną laikino sulaikymo dieną nuo 2010-02-12 iki 2010-02-13, 2 MGL baudai, galutinę bausmę R. Č. paskirti 18 MGL, t.y. 2340 (du tūkstančius tris šimtus keturiasdešimt) litų baudą.

Lietuvos Respublikos BVK 22 str. 2 d. pagrindu, baudą įpareigoti sumokėti per 2 mėnesius nuo nuosprendžio paskelbimo dienos į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą.

Kardomąją priemonę panaikinti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.