Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Čekanausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Vitunskienės ir Nataljos Zelionkienės, sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,

dalyvaujant pareiškėjo Vyriausybės atstovo Alytaus apskrityje atstovei A. V., atsakovės Alytaus miesto savivaldybės tarybos atstovei S. D.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Alytaus apskrityje pareiškimą atsakovei Alytaus miesto savivaldybės tarybai dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Kadangi Alytaus miesto savivaldybės meras 2018 m. gegužės 16 d. raštu Nr. SD-5726(6.17) „Dėl teikimo įvykdymo“ jos teikimo, siūlant keisti ginčijamo sprendimo 2 punktą artimiausiame savivaldybės tarybos posėdyje, netenkino, atsižvelgdama į jos aukščiau išdėstytas aplinkybes, prašo pareiškimą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas nepagrįstas ir atmestinas.

Byloje ginčas kilęs dėl Alytaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo dalies pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjas ginčo atveju siekia, kad būtų panaikintas 2018 m. vasario 1 d. Alytaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T-14 „Dėl Alytaus miesto savivaldybės biudžeto patvirtinimo“ dalis - 2 punktas, kuriuo savivaldybės administracijos direktorius įgaliotas patikslinti biudžetą gautomis dotacijomis iš valstybės institucijų, įstaigų, Europos sąjungos ir kitos tarptautinės paramos lėšomis. Kitaip tariant, nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas, ar pagal savo kompetenciją Alytaus miesto savivaldybės taryba galėjo įgalioti (pavesti) savivaldybės administracijos direktorių tikslinti tarybos patvirtintą biudžetą iš valstybės institucijų, įstaigų, Europos sąjungos gautomis dotacijomis ir kitos tarptautinės paramos lėšomis.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Alytaus miesto savivaldybės taryba sprendimo Nr. T-14 „Dėl Alytaus miesto savivaldybės biudžeto patvirtinimo“ 1 punktu patvirtino Alytaus miesto savivaldybės 2018 metų biudžetą, o ginčijamu 2 punktu, vadovaudamasi 2018 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, įgaliojo savivaldybės administracijos direktorių patikslinti biudžetą gautomis dotacijomis iš valstybės institucijų, įstaigų, Europos sąjungos ir kitos tarptautinės paramos lėšomis.

2018 m. vasario 28 d. Alytaus miesto savivaldybė gavo Vyriausybės atstovo Alytaus apskrityje 2018 m. vasario 27 d. teikimą Nr. 1-2(1.18) su siūlymu artimiausiame tarybos posėdyje, bet ne vėliau kaip per mėnesį nuo teikimo gavimo dienos svarstyti šio sprendimo 2 punkto pakeitimo klausimą, kadangi sprendimo 2 punktas prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 15 punkto nuostatai, nustatančiai, jog savivaldybės biudžeto tikslinimas yra savivaldybės tarybos išimtinė kompetencija bei 51 straipsnio 2 daliai, nustatančiai, jog savivaldybės taryba biudžetiniais metais gali tikslinti biudžetą. (b. l. 29, 30).

Alytaus miesto savivaldybės administracija 2018 m. kovo 3 d. raštu Nr.SD-2983(6.17) kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo kanceliariją, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliariją, Lietuvos Respublikos Finansų ministeriją, prašydama paaiškinti, ar savivaldybės taryba turėtų pakeisti sprendimo T-14 2 punktą, kuriuo įgaliojo savivaldybės administracijos direktorių tikslinti tarybos patvirtintą biudžetą iš valstybės institucijų, įstaigų, Europos sąjungos gautomis dotacijomis ir kitos tarptautinės paramos lėšomis (b. l. 46, 47).

Alytaus miesto savivaldybė 2018 m. kovo 13 d. iš Vyriausybės kanceliarijos gavo informaciją, kad klausimas perduotas išnagrinėti Finansų ministerijai (b. l. 52). 2018 m. balandžio 13 d. Alytaus miesto savivaldybės administracija gavo Finansų ministerijos 2018 m. balandžio 12 d. raštą Nr. (2.151E-04)-5K-1804792)-6K-1802104 „Dėl savivaldybės biudžeto tikslinimo“, kuriuo pateiktas išaiškinimas, kad Rodiklių įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostata savivaldybės tarybai suteikia galimybes ir prielaidas įgalioti administracijos direktorių patikslinti patvirtintus biudžetus gautomis dotacijomis ir tai nesudaro prielaidų atsirasto tokiai situacijai, kad savivaldybės tarybai atskaitingas administracijos direktorius primestų savivaldybės tarybai savo valią arba jo įgaliojimai dominuotų savivaldybės tarybos įgaliojimų atžvilgiu (b. l. 34, 35).

Alytaus miesto savivaldybė 2018 m. gegužės 16 d. raštu Nr. SD-5726(6.27) informavo Vyriausybės atstovą, kad atsižvelgiant į šį Finansų ministerijos išaiškinimą, sprendimo Nr. T-14 2 punktas nebus keičiamas (b. l. 33).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 121 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog savivaldybės sudaro ir tvirtina savo biudžetą. Visuotinai pripažįstama, kad savivaldybių biudžetai yra šių savivaldybių pajamų ir išlaidų (asignavimų) planai tam tikram laikotarpiui (žr. Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 13 d. nutarimą). Savivaldybės biudžetas sudaromas ir tvirtinamas vieniems biudžetiniams metams. Savivaldybių biudžetų rengimo, svarstymo ir tvirtinimo procedūra nustatyta Biudžeto sandaros įstatyme ir Vyriausybės nutarimu patvirtintose taisyklėse. Biudžeto sandaros įstatymo 26 straipsnio 5 dalis numato, kad savivaldybių tarybos per du mėnesius nuo valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo turi patvirtinti savo biudžetus. Biudžetiniais metais savivaldybės taryba biudžetą taip pat gali tikslinti (Vietos savivaldos įstatymo 51 str. 2 d.). Savivaldybės biudžeto sudarymo pagrindas yra savivaldybės tarybos patvirtintos socialinės, ekonominės ir kitos programos, taip pat savivaldybių funkcijoms įgyvendinti reikalingų lėšų skaičiavimai (Vietos savivaldos įstatymo 51 str. 3 d.). Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 15 punkte nustatyta, kad savivaldybės tarybos biudžeto tikslinimas yra savivaldybės tarybos išimtinė kompetencija. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 1 dalį savivaldybės tarybos priimtus sprendimus gali pakeisti tik savivaldybės taryba. Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo 5 straipsnio 2 dalis numato, kad specialios tikslinės dotacijos savivaldybių biudžetams skiriamos valstybinėms funkcijoms atlikti, mokinio krepšeliui finansuoti ir Seimo, Vyriausybės patvirtintoms programoms ar priimtiems sprendimams vykdyti. Būtent tokios dotacijos yra patvirtintos 2018 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu.

Iš skundžiamo sprendimo T-14 įžanginės dalies matyti, kad atsakovas, sprendimo 2 – uoju punktu suteikdamas savivaldybės administracijos direktoriui įgaliojimus patikslinti biudžetą gautomis dotacijomis iš valstybės institucijų, įstaigų, Europos sąjungos ir kitos tarptautinės paramos lėšomis, vadovavosi įstatymo norma - 2018 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostata, kurioje nustatyta, kad savivaldybių tarybos arba jų įgalioti savivaldybių administracijų direktoriai, atsižvelgdami į iš valstybės institucijų ir įstaigų gautas dotacijas, įskaitant Europos Sąjungos ir kitos tarptautinės finansinės paramos lėšas, atitinkamai patikslina savo patvirtintus biudžetus.

Pabrėžtina tai, kad administraciniams teismams yra suteikiami įgaliojimai nagrinėti ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Administraciniams teismams nėra suteikta galimybė vertinti ginčijamą aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, be to, teismams nėra suteikta teisė spręsti išimtinai politinių ar ekonominių klausimų. Nagrinėjamu atveju spręstina, ar nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 str. 2 d.).

Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalis apibrėžia savivaldybės institucijas: tai atstovaujamoji institucija – savivaldybės taryba, turinti vietos valdžios ir viešojo administravimo teises ir pareigas; bei vykdomoji institucija (vykdomosios institucijos) – savivaldybės administracijos direktorius, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas (pavaduotojai) (kai ši (šios) pareigybė (pareigybės) steigiama (steigiamos) ir kai šiai (šioms) pareigybei (pareigybėms) suteikiami vykdomosios institucijos įgaliojimai), turintys viešojo administravimo teises ir pareigas.

Konstitucinis teismas savo 2010 m. spalio 31 d. nutarime yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas pagal Konstituciją gali įstatymu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį tam tikrus sprendimus priima savivaldybių tarybos, bet jos gali teisę priimti tokius sprendimus perduoti savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams. Dar kitais atvejais įstatymų leidėjas įstatymu gali tiesiogiai nustatyti, kokiais klausimais sprendimus priima savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai ( inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. vasario 11 d. sprendimas).

Teisėjų kolegijos vertinimu, Rodiklių įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostata įstatymų leidėjas, siekdamas paprastinti formalias biudžeto, besikeičiančio metų eigoje priklausomai nuo faktiškai iš kitų valstybės institucijų gaunamų dotacijų sumų, tikslinimo procedūras, suteikė savivaldybių taryboms teisę arba pačioms patikslinti savo patvirtintus biudžetus gautomis dotacijomis iš valstybės institucijų, įstaigų, Europos sąjungos ir kitos tarptautinės paramos lėšomis, arba tai pavesti atlikti įgaliotiems savivaldybių administracijų direktoriams. Akcentuotina, kad savivaldybių administracijų direktoriams suteiktos teisės tikslinti biudžetą apimtis Rodiklių įstatyme aiškiai apibrėžta, t. y. galima tik esant atitinkamam savivaldybių tarybos įgaliojimui ir tik iš valstybės institucijų ir įstaigų gautomis dotacijomis, Europos Sąjungos ir kitos tarptautinės finansinės paramos lėšomis. Pažymėtina tai, kad Rodiklių įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostata administracijos direktoriams nesuteikta teisė šias lėšas savarankiškai perskirstyti ar paskirstyti kitaip, vienasmeniškai nuspręsti, ar savivaldybės biudžete lėšų tam tikroms reikmėms (tikslams) numatoma pakankamai, ar ne, kokia dalis jo turi būti skiriama tam tikroms reikmėms, kitaip tariant, atlikti biudžeto planavimo, savivaldybės ir visuomenės poreikių įvertinimo, jų subalansavimo su visuomenės ir savivaldybės galimybėmis, taigi socialinio ir ekonominio tikslingumo, vertinimus. Taigi, administracijos direktorius tik techniškai priskiria tokias lėšas toms funkcijoms ar programoms vykdyti, kurioms tikslinės lėšos yra skirtos (gautos). Atkreiptinas dėmesys, kad pagal biudžeto sandaros įstatymo 32 straipsnio 3 dalį, nepanaudotos tikslinės paskirties lėšos arba panaudotos ne pagal savo tikslinę paskirtį, grąžinamos į valstybės biudžetą. Akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju ginčo, jog tikslinės dotacijos buvo paskirstytos ar panaudotos ne pagal paskirtį, nėra.

Nagrinėjamo ginčo kontekste, sprendžiant, ar atsakovas, suteikdamas įgaliojimus administracijos direktoriui tikslinti biudžetą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, ypač svarbu pabrėžti tai, kad sprendimų dėl valstybės socialinių ir ekonominių programų tikslinių lėšų, kitų valstybės fondų lėšų ir materialiojo turto paskirstymo biudžetinėms įstaigoms priėmimas – tai ne išimtinė, bet paprastoji savivaldybės tarybos kompetencija (Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 7 punktas). Įstatyme nustatyta, kad konkretų įgaliojimą dėl tokių sprendimų priėmimo savivaldybės taryba reglamento nustatyta tvarka gali pavesti vykdyti savivaldybės administracijos direktoriui (VSĮ 16 straipsnio 7 dalis).

Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatyme yra įtvirtintas viešojo administravimo principai. Įstatymo viršenybės principas (3 straipsnio 1 punktas) nustato, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti įstatymuose, ir tai reiškia, kad administravimo subjektai gali atlikti tik tokius veiksmus, kurie tiesiogiai numatyti galiojančiuose teisės aktuose jų kompetencijos ribose. Viešojo administravimo subjektams taip pat draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint šio įstatymo nustatyta tvarka suteiktų viešojo administravimo įgaliojimų arba priimti administracinius sprendimus, siekiant kitų, negu įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatyta, tikslų. Šį imperatyvą įtvirtina nepiktnaudžiavimo valdžia principas (3 straipsnio 4 punktas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškindamas viešojoje teisėje taikomus įstatymo viršenybės, nepiktnaudžiavimo valdžia ir teisinio apibrėžtumo principus, ne kartą yra akcentavęs, kad visi viešojo administravimo subjektai turi tik tokius įgaliojimus, kurie jiems suteikti konkrečiomis teisės aktų normomis ir svarbu, kad institucijos, vykdydamos įstatymais joms priskirtą veiklą, veiktų tik taip, kaip numato teisės aktai, jiems priskirtos kompetencijos ribose, o bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją (ultra vires), pripažįstami neteisėtais (2014 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-727/2014; 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1523/2014 2015 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1547-502/2015; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-257/2012). Viešojo administravimo subjektas turi tik tuos įgalinimus, kurie jam yra konkrečiai suteikti, plečiamas kompetencijos ribų aiškinimas yra negalimas (2013 m. liepos 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-1392/2013; 2013 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1405/2013). Teismas taip pat yra pabrėžęs, jog viešojo administravimo subjektų, skirtingai nei privačių asmenų, veikloje taikomas principas – ,,viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“, tad viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, taip pat ir administracinių aktų leidimas, viršijant suteiktą kompetenciją, yra neteisėti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-35/2010, 2012 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1356/2012).

Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 7 punktą sprendimų dėl valstybės socialinių ir ekonominių programų tikslinių lėšų, kitų valstybės fondų lėšų ir materialiojo turto paskirstymo biudžetinėms įstaigoms priėmimas priskirtas paprastajai savivaldybės tarybos kompetencijai, įstatymų leidėjo Rodiklių įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata neprieštarauja teisės normoms, įtvirtinančioms išimtinę savivaldybių tarybų kompetenciją biudžeto tvirtinimo ir tikslinimo klausimais, nepažeisti minėti savivaldybių tarybų viršenybės joms atskaitingų vykdomųjų organų atžvilgiu, nepiktnaudžiavimo valdžia principai, neiškreipta konstitucinė vietos savivaldos samprata ir teritorinių bendruomenių savivaldos teisė, kurią jos įgyvendina per savivaldybių tarybas, esmė. Įstatymų leidėjas Rodiklių įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teisės norma nesukūrė tokios teisinės situacijos, kad vykdomosios savivaldybės institucijos primestų taryboms savo valią, kad administracijos direktoriaus įgaliojimai dominuotų ar suvaržytų savivaldybių tarybų įgaliojimus, taip pat kad savivaldybių tarybos netektų galimybės kontroliuoti šiuos vykdomuosius organus, jų veiklą. (žr., Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1387-10).

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad valstybės valdžios institucijos, rengdamos ir priimdamos teisės aktus, privalo vadovautis Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu. Teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad valstybės valdžią vykdančios ir kitos valstybės institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei, valstybės valdžią vykdančios institucijos negali viršyti įstatymuose joms nustatytų įgaliojimų.

Kiekviena savivaldybė, kai nėra imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų priimti konkrečius sprendimus, turi diskrecijos teisę pasirinkti, kokiu būdu įgyvendinti savo kompetenciją, nustatytą įstatymuose (LVAT 2013 m. spalio 17 d nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-1833-13). Būtent tokią įstatyme apibrėžtą diskrecijos teisę nagrinėjamu atveju įgyvendino Alytaus miesto savivaldybės taryba.

Pareiškėjas savo poziciją grindžia Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 15 punktu, kuris, pareiškėjo teigimu, įtvirtina išimtinę vietos savivaldybės tarybos kompetenciją tikslinti savivaldybės tarybos biudžetą, šio įstatymo 51 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad biudžetiniais metais savivaldybės taryba biudžetą gali tikslinti, taip pat Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies nuostata.

Teismo vertinimu, įstatymų leidėjui priėmus Rodiklių įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostatą, nagrinėjamu atveju dėl teisinio reguliavimo, nustatančio savivaldybės biudžeto tikslinimo klausimus, kyla normų konkurencija. Teisės aktų hierarchijos aspektu tiek Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 15 punkto bei 51 straipsnio 2 dalies nuostatos, tiek ir Rodiklio įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostata yra vienodo teisinio statuso. Tačiau pastaroji norma, atsižvelgiant į ja reguliuojamų siauresnę teisinių santykių apimtį, yra specialusis įstatymas, įtvirtinantis specialiąsias teisės normas, taikytinas tarybos patvirtinto biudžeto tikslinimo gautomis dotacijomis iš valstybės institucijų, įstaigų, Europos sąjungos ir kitos tarptautinės paramos lėšomis klausimams spręsti. Taikant bendrąsias teisės normų konkurencijos taisykles (esant situacijai, kai tie patys visuomeniniai santykiai patenka tiek į bendrosios, tiek specialiosios teisės normos reguliavimo sritį), pirmenybė visuomet turi būti teikiama specialiajai teisės normai (lot. lex specialis derogat legi generali). (Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d. nutarimai; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-155/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-339/2013).

Vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog Savivaldybės tarybos priimtus teisės aktus gali sustabdyti, pakeisti ar panaikinti pati savivaldybės taryba. Kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų priimtus teisės aktus gali sustabdyti ar panaikinti pagal kompetenciją savivaldybės taryba. Savivaldybės administracijos direktorius ar kiti savivaldybės viešojo administravimo subjektai savo priimtus teisės aktus gali sustabdyti ir juos pakeisti ar panaikinti. Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo pagal kompetenciją priimtus teisės aktus gali sustabdyti ar panaikinti jis pats arba savivaldybės administracijos direktorius.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinant šią teisės normą pažymima, kad Vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnis yra bendra norma, apibrėžianti atitinkamų subjektų kompetenciją, kuri taikytina jeigu nėra nustatytų specialių taisyklių. Ši norma negali būti aiškinama plečiamai ir negali būti taikoma nesilaikant kitų teisės aktų reikalavimų (2014 m. spalio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A624-1563/2014; 2014 m. gegužės 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-1017/2014). Administracinių teismų praktikoje taip pat yra ne kartą pabrėžta tai, kad viešojo administravimo srityje galioja jau aukščiau minėtas viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumo principas, kuris, be kita ko, yra suprantamas taip, kad viešojo administravimo subjektas negali panaikinti savo priimtų spendimų, jeigu tokia galimybė nėra nustatyta atitinkamą sritį reglamentuojančiuose specialiuose įstatymuose (Viešojo administravimo įstatymo 3 str.). Kadangi galimybė tikslinti biudžetą atitinkamais atvejais apibrėžta specialioje teisės normoje (Rodiklių įstatyme), darytina išvada, kad Alytaus miesto savivaldybės tarybai priimant skundžiamą sprendimą, Vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies nuostatos nebuvo pažeistos.

Konstitucinė nuostata, kad savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, reiškia tai, kad jeigu Konstitucijoje ar įstatymuose tam tikros funkcijos yra priskirtos savivaldybėms, tai savivaldybės ir vykdo šias funkcijas ta apimtimi, kuria šios yra joms priskirtos. Tai reiškia, kad tam tikra dalis savivaldybių kompetencijos turi būti įgyvendinama tiesiogiai, kad savivaldybių tarybų sprendimų, priimtų neperžengiat jų kompetencijos ribų, įgyvendinimas neturi būti saistomas kurių nors valstybės institucijų ar pareigūnų sprendimų. Tačiau pabrėžtina, kad ir tos funkcijos, kurios priklauso išimtinai savivaldybėms, yra reglamentuojamos įstatymais. Nė viena iš šių funkcijų nereiškia, kad savivaldybės atitinkamoje srityje yra absoliučiai savarankiškos. Vadinasi, savivaldybių tarybos gali veikti tik ta apimti, kuri yra apibrėžta teisės aktais. (LVAT 2010 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-786/2010)

Nurodytų teisės aktų nuostatos suponuoja išvadą, kad Alytaus miesto savivaldybės taryba, kaip viešojo administravimo subjektas, skundžiamu 2018 m. vasario 1 d. sprendimo Nr. T-14 2 punktu suteikdama jai atskaitingai vykdomajai institucijai (Alytaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui) įgaliojimus dėl biudžeto tikslinimo ir nustatydama jų apimtį (tik gautomis dotacijomis iš valstybės institucijų, įstaigų, Europos sąjungos ir kitos tarptautinės paramos lėšomis), pagrįstai vadovavosi specialiame teisės akte - Rodiklių įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu bei šia teisės norma suteikta diskrecijos teise įgalioti savivaldybių administracijų direktorių atitinkamai patikslinti savo patvirtintą biudžetą iš valstybės institucijų ir įstaigų gautomis dotacijomis, nesukūrė prielaidų vykdomajai institucijai įsiterpti į savivaldybių vietos valdžios vykdomas funkcijas, nepažeidė įstatymo viršenybės, nepiktnaudžiavimo valdžia, objektyvumo ir teisėtumo principų, veikė neviršydama įgaliojimų bei suteiktos kompetencijos ribose ta apimtimi, kuri apibrėžta teisės aktu, teisėtai.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta aukščiau ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškimą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.