Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. A. (P. A.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Dėl šių priežasčių pareiškėjas patyrė daug neigiamų dvasinių išgyvenimų, jautė depresiją, buvo kankinamas psichologiškai, patyrė orumo pažeminimą. Šiuos veiksnius vertino kaip jam padarytą neturtinę žalą, kuriai atlyginti prašė priteisti 12 000 Eur.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovės dėl jos atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN Kybartų sektoriuje.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., BVK 5 str. 3 d. ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Teismas pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007-03-26 nutartį byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį byloje Nr. A556-150/2011; 2011-11-14 nutartį byloje Nr. A662-3116/2011).

LVAT 2011-03-24 nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011 yra išaiškinęs, kad žalos atlyginimui pagal CK 6.271 straipsnį taikytinas CK 1.125 straipsnio 9 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsakovės atstovas šį terminą prašo taikyti. Pareiškėjas iš atsakovės reikalauja atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2012 m., o skundą teismui pateikė tik 2021-12-14 (b. l. 8). Svarbių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių laiku kreiptis teisminės gynybos, nenurodė. Teismas pažymi, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, senaties terminas taikytinas ir ginčas nagrinėtinas už laikotarpį nuo 2018-12-14 iki 2021-08-16.

Dėl gyvenamojo ploto.

Pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad buvo kalinamas Marijampolės PN bendrabučio tipo patalpose, neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, tenkančio vienam asmeniui.

Ginčo laikotarpiu iki 2020-01-21 galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1. punkte buvo reglamentuojama, kad pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose minimalus plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Analogiška nuostata reglamentuojama ir nuo 2020-02-06 įsigaliojusio Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2020-02-05 įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ 2.1 punkte.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2018-12-10 iki 2021-07-06 atliko bausmę Kybartų sektoriaus 1 būrio 106 patalpoje, kurios plotas – 36,84 kv. m, joje įrengta 11 miegamųjų vietų, o nuo 2021-07-07 pareiškėjas buvo perkeltas į 3 būrio 320 patalpą, kurios plotas – 36,50 kv. m, joje taip pat įrengta 11 miegamųjų vietų (b. l. 23, 47-48). Kadangi pareiškėjas skunde patvirtino, jog kartu su juo buvo laikoma iki 11 asmenų, tačiau neteigė, kad buvo kalinama daugiau nuteistųjų, negu buvo įrengta miegamųjų vietų, taip pat nenurodė ir detaliai nepaaiškino, kada ir kokioje konkrečioje patalpoje nuteistųjų skaičius viršijo 11, teismas vertina, kad nėra pagrindo netikėti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis. Teismas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą vertina padalindamas jo gyvenamųjų patalpų plotą iš maksimalaus joje galėjusių gyventi asmenų skaičiaus (miegamųjų vietų). Konstatuotina, kad pareiškėjui turėjo tekti mažiausiai 3,3 kv. m ploto, kas atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl skundas šioje dalyje atmestinas.

Dėl sanitarinių mazgų.

Pareiškėjas nurodė, kad į dušą tekdavo eiti per lauką, kas sukėlė daug nepatogumų, be to, sanitarinių įrenginių neužtekdavo.

Teisės aktuose taip pat nėra reglamentuojama, kokiose pataisos įstaigos patalpose ir kokiu atstumu nuo miegamųjų patalpų turi būti įrengta dušinė, todėl pareiškėjo nusiskundimai dėl nepatogumų, kilusių einant į dušą per lauką, laikytini jo paties subjektyviu situacijos vertinimu.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose nurodyta, kad sanitariniame mazge turi būti įrengta po 1 klozetą arba pisuarą ir po 1 praustuvę penkiolikai asmenų (7.4 p., 7.6 p.)

Iš atsakovės atstovo pateiktų fotonuotraukų ir patalpų schemų matyti, kad 1 būrio tualete buvo įrengtos 6 tualeto kabinos, 6 pisuarai ir 6 praustuvės, o 3 būryje - 6 tualeto kabinos, 6 pisuarai ir 8 praustuvės (b. l. 48, 49, 52-53). Marijampolės PN patalpų schemose matyti ir atsakovės atstovas nurodė, kad 1 būryje galėjo gyventi iki 76 asmenų, o 3 būryje – iki 89 nuteistųjų, pagal įrengtų miegamųjų vietų skaičių. Pažymėtina, kad pats pareiškėjas skunde nurodė, jog tualetais naudojosi kartu su 65-70 nuteistųjų, tačiau nedetalizavo, kiek sanitarinių įrenginių buvo tualete ir prausykloje, todėl ginčo šioje dalyje nėra. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad 1 ir 3 būrių sanitariniuose mazguose kietųjų įrenginių kiekis atitiko teisės aktų reikalavimus, kadangi vienu įrenginiu naudojosi ne daugiau kaip 15 asmenų.

Dėl maitinimo.

Pareiškėjas teigė, jog pataisos namuose klesti subkultūros, todėl maistas jam buvo tiekiamas pažymėtuose induose, be to, maistas buvo prastas, atšalęs.

Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, jog pataisos namuose nuteistieji nėra skirstomi į kastas, o bet kokios nuteistųjų subkultūros yra netoleruojamos. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjas buvo priskirtas tam tikrai „kastai“. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Marijampolės PN administraciją, ar kitas kompetentingas institucijas dėl patiriamų sunkumų pietų metu, argumentus šioje dalyje išdėstė itin abstrakčiai ir trumpai. Nesant tokių duomenų, pareiškėjo teiginiai dėl nepatogumų, patiriamų valgykloje dėl pataisos namuose klestinčių subkultūrų vertintini kaip deklaratyvūs, abstraktūs, nepagrįsti objektyviais duomenimis, todėl atmestini.

Pagal Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117, 14-16 punktus, maistas virtuvėje turi būti gaminamas 3 ar 4 kartus per parą pagal technologinių procesų bei maisto higienos normų reikalavimus ir valgiaraščius. Valgiaraščiuose nurodyti patiekalai gaminami pagal patiekalų receptūras, panaudojant maisto produktus ir žaliavas pagal valgiaraščių prieduose nurodytus kiekius, atsižvelgiant į suimtųjų ir nuteistųjų (dirbančių ir nedirbančių) skaičių. Gaminant maistą, būtina griežtai laikytis gamybos technologinio proceso nuoseklumo. Vengiant kryžminio užteršimo, gaminamo maisto tiesioginis sąlytis per naudotus daiktus ar darbuotojų rankas su ankstesnių technologijos etapų produktais draudžiamas. Inventorius, keliantis kryžminio užteršimo grėsmę, turi būti aiškiai paženklintas ir naudojamas pagal paskirtį. Pagal 18 punktą, pagamintą maistą, kuris turi būti patiekiamas karštas, būtina laikyti ne žemesnėje kaip 68°C temperatūroje.

Atsakovės atstovas į bylą pateikė Kauno technologijos universiteto maisto instituto atliktų maisto kokybės tyrimų protokolus (b. l. 29-36), kuriuose nebuvo nustatyta jokių nuteistiesiems tiekiamo maisto kokybės pažeidimų. Teismas neturi pagrindo abejoti šiais duomenimis, kadangi pareiškėjas savo argumentų nepagrindė jokiais objektyviais įrodymas, taip pat skundo šioje dalyje nedetalizavo, išsamiai nepaaiškino, kada tiksliai ir koks būtent maistas buvo tiekiamas atšalęs ar nekokybiškas, kokiu būdu ir kuo remiantis pareiškėjas nustatė tiekiamo maisto temperatūrą ar netinkamą kokybę. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, teismas šiuos pareiškėjo argumentus laiko abstrakčiais ir nepagrįstais.

Dėl medicininės pagalbos.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad dažnai sirgdavo, suprastina, jog skundžiasi dėl skubiai nesuteiktos medicininės pagalbos, tačiau minėtus skundo teiginius teismas vertina kaip abstrakčius ir nekonkrečius. Pareiškėjas nenurodė, dėl kokių sveikatos sutrikimų pageidavo gauti medicininę pagalbą, nepaaiškino, kokios pasekmės jam kilo dėl galimo vėlavimo ją suteikti, nenurodė, kurią dieną ir kokiomis aplinkybėmis tai nutiko. Kadangi teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vadovautis deklaratyviu pareiškėjo skundo teiginiu ir konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus dėl medicininės pagalbos nesuteikimo, juolab, kad atsakovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius ir nekonkrečius pareiškėjo teiginius.

Dėl kitų kalinimo sąlygų.

Pareiškėjas teigė, kad į gyvenamąsias patalpos nepatekdavo pakankamai saulės šviesos, trūko gryno oro, sanitariniuose mazguose veisėsi pelėsis, kaupėsi drėgmė, langai buvo suskilę

Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 numatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s (16 p.). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.). Patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 p.).

Pareiškėjas nepateikė jokių savo argumentus pagrindžiančių įrodymų. Atsakovės atstovas nurodė, jog gyvenamosios patalpos vėdinamos per atvirus langus, kas atitinka minėtas Lietuvos higienos normos nuostatas, o kai kuriose patalpose veikia mechaninė ventiliacija. Šias aplinkybes patvirtina byloje pateiktos fotonuotraukos (b. l. 55, 57, 51), iš kurių taip pat matyti, kad patalpose yra įrengti dideli skaidraus stiklo langai, per kuriuos į patalpą patenka dienos šviesa. Pažymėtina, kad natūralios šviesos koeficientas teisės aktuose nėra reglamentuojamas, todėl pareiškėjo argumentai dėl natūralaus apšvietimo atmestini. Nors atsakovės atstovas nepateikė į bylą duomenų apie pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl higienos sąlygų tualeto, prausyklos ir dušo patalpose, šias aplinkybes skunde pareiškėjas nurodė trumpai, deklaratyviai, taip pat nepateikė jokių jas patvirtinančių įrodymų. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka, juolab, kad jie išdėstyti neišsamiai. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kokis konkrečias neigiamas pasekmes jam sukėlė minėtos aplinkybės. Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik deklaratyviai konstatavo šias aplinkybes, bet visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su realiomis neigiamomis pasekmėmis.

Nenustačius, jog atsakovės atstovas atliko neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo gyvenamųjų patalpų būklės bei kad dėl to pareiškėjui kilo neigiamų pasekmių, prilygstančių teisminėje praktikoje suformuotai neturtinės žalos sąvokai, pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas.

Pareiškėjas teigė, kad 2016 m. iki 2021 m. lankė meno studiją kasdien nuo 9.00 val. iki 17.00 val., todėl neturėjo galimybės pasivaikščioti gryname ore. Atsakovės atstovas pateikė į bylą socialinės reabilitacijos priemonės „Meninė kūrybinė veikla“ užsiėmimų grafiką (b. l. 70), iš kurio matyti, kad užsiėmimai vyko pirmadieniais-ketvirtadieniais nuo 8.00 val. iki 17.00 val., o penktadieniais nuo 8.30 val. iki 15.00 val. Marijampolės PN nurodė, kad pareiškėjas šiose patalpose galėjo vaikščioti laisvai, o pasivaikščioti gryname ore galėdavo po užsiėmimų. Duomenų, kad tokia teisė jam nebuvo suteikiama, byloje nėra. Nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl kitokio pasivaikščiojimo laiko suteikimo ar patiriamų nepatogumų. Pareiškėjo argumentus, kad jis teikė prašymą pataisos namams, tačiau buvo priverstas jį atsiimti, teismas vertina kaip nepagrįstus ir deklaratyvius. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas nenurodė, kokias neigiamas pasekmes jam galėjo sukelti šios skundo papildyme nurodytos aplinkybės, o vien deklaratyviai konstatavo, kad pasivaikščiojimai jam buvo nesutiekiami. Be to, pirminiame skunde teismui pareiškėjas nurodė priešingas aplinkybes – teigė, kad šviežio oro gaudavo tik pasivaikščiojimų metu, 4 valandas per parą (b. l. 2). Taigi, šie pareiškėjo argumentai vertintini kritiškai, kaip prieštaringi ir nepagrįsti.

Šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovas atliko neteisėtus veiksmus bei kad siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Taip pat nėra duomenų apie pareiškėjui kilusias neigiamas pasekmes dėl kalinimo sąlygų. Nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų bei patirtos žalos fakto ir priežastinio ryšio, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo P. A. skundą atmesti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.