Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dariaus Prankos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 22 d. nuosprendžio, kuriuo O. T. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta dalinio bausmių sudėjimo būdu su bausme, paskirta Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu, kuriuo iš dalies panaikintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 13 d. nuosprendis, prie griežčiausios 3 (trejų) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridedant dalį 4 (keturis) mėnesius švelnesnės laisvės atėmimo bausmės, ir O. T. paskirta galutinė subendrinta 3 (trejų) metų 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras – atmesti. Nuteistasis patikslino, kad neginčija kaltės, prašo patikrinti skundžiamą nuosprendį bausmės skyrimo aspektu.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata apibrėžiamos apeliacinės bylos nagrinėjimo ribos ir teismo pareiga patikrinti bylą atsižvelgiant į apeliacinį skundą, nebent būtų nustatyti esminiai BPK pažeidimai. Iš nuteistojo O. T. apeliacinio skundo turinio ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje jo pasakytos baigiamosios kalbos matyti, kad apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, veikos kvalifikavimo ir savo kaltės, tačiau nesutinka su teismo jam paskirta bausme. Teisėjų kolegija, neįžvelgusi esminių BPK pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

BK 54 straipsnyje nustatyti bendrieji bausmių skyrimo pagrindai. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis).

BK 182 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos šios alternatyvios bausmių rūšys: viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų. Pažymėtina, kad pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas O. T. bausmę, tinkamai įvertino BK 54 straipsnyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. O. T. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs vieną tyčinę (tiesiogine tyčia) baigtą nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, kuri priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į O. T. atsakomybę lengvinančią aplinkybę (savo noru atlygino žalą nukentėjusiajam, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir į tai, kad byloje nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Iš skundžiamame nuosprendyje nurodytų motyvų taip pat matyti, kad skiriant bausmę buvo įvertinti ir O. T. asmenybę charakterizuojantys duomenys, pažymint, kad jis teistas šešis kartus, daugiausia už panašaus pobūdžio nusikalstamas veikas nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, teistumas neišnykęs ir nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, ne kartą baustas administracine tvarka, daugiausia už važiavimą be bilietėlio, paskirtos baudos nesumokėtos. Šiuo metu nuteistasis atlieka laisvės atėmimo bausmę už kitą padarytą nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino tai, kad nuteistasis anksčiau dirbo keliose darbovietėse pakankamai trumpus laikotarpius, ne kartą buvo gydytas psichiatrinėje ligoninėje, jam nustatyta diagnozė – (duomenys neskelbtini).

Papildomai teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad O. T. nusikalsti pradėjo būdamas labai jauno amžiaus (dar būdamas nepilnametis), jo atliekami neteisėti veiksmai pasireiškia sistemingumu, kryptingai atliekant tokio pat pobūdžio nusikalstamas veikas ir nedarant atitinkamų išvadų. Už anksčiau padarytas nusikalstamas veikas O. T. ne kartą skirta laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant, tačiau teigiamo poveikio jam nepadarė, nes nuteistasis nepakeitė savo požiūrio į visuomenėje priimtinas elgesio taisykles bei baudžiamajame įstatyme numatytus reikalavimus ir toliau darė naujas nusikalstamas veikas. Aptartos aplinkybės neigiamai apibūdina nuteistąjį, rodo, kad jis savo interesus siekia įgyvendinti nesilaikydamas visuomenėje galiojančių taisyklių. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad ir nagrinėjamu atveju O. T. nusikalto ne atsitiktinai, nes jo nusikalstama veika yra nuoseklus tokio gyvenimo būdo ir ankstesnio elgesio padarinys. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visas BK 54 straipsnyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes nustatė ir įvertino teisingai bei už nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskyrė tinkamos rūšies bausmę – laisvės atėmimą, jo dydį pagrįstai nustatė kiek mažesnį nei įstatyme numatytas vidurkis. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad prokuroras baigiamojoje kalboje siūlė pirmosios instancijos teismui paskirti švelnesnę bausmės rūšį – areštą. Teisėjų kolegija sutinka su prokuroro atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad sprendimą priimančio teismo nesaisto prokuroro siūlymai dėl bausmės rūšies ar jos dydžio. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į minėtas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, O. T. paskirta 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė nėra labai griežta. Nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai nuteistajam, kuris sistemingai daro analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas, gali būti pasiekti paskiriant jam švelnesnę bausmę.

Tiek apeliaciniame skunde, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas akcentavo, kad jo elgesys itin pasikeitė jam būnant įkalinimo įstaigoje, o pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė. Teisėjų kolegija pažymi, kad, viena vertus, pirmosios instancijos teismas neturėjo tokių duomenų. Šias aplinkybes patvirtinančius dokumentus O. T. pateikė tik kartu su apeliaciniu skundu. Iš jų matyti, kad nuteistasis laisvės atėmimo vietų įstaigoje iš tiesų elgiasi pavyzdingai ir disciplinuotai, lankosi pas psichologus, sprendžia nusikalstamo elgesio priežastis dalyvaudamas Pykčio valdymo programoje, mokosi pagal suaugusiųjų vidurinio ugdymo programą, deklaravo nuolatinę gyvenamąją vietą ir patvirtino savo įdarbinimo galimybę (3 t., b. l. 5–12). Kita vertus, nepaisant to, kad šios aplinkybės neabejotinai teigiamai charakterizuoja nuteistąjį, tačiau jos savaime nesudaro pagrindo skirti jam švelnesnę bausmę. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodydamas, kad nuteistasis nedaro jokių išvadų dėl savo neteisėto elgesio, turėjo omeny nuteistojo elgesį iki nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo, kuris, kaip minėta, ilgą laiką nebuvo nepriekaištingas ir pasižymėjo tik sistemingu naujų nusikalstamų veikų darymu. Be to, pastebėtina ir tai, kad nuteistojo elgesys pradėjo keistis teigiama linkme tik tada, kai jis pateko į laisvės atėmimo vietų įstaigą, o tai sudaro pagrindą manyti, jog nuteistasis tokiu būdu kiek įmanoma labiau siekia sušvelninti savo nepalankią teisinę padėtį. Pažymėtina, kad apelianto deklaruojami pozityvūs jo elgesio pokyčiai laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu yra labiau aktualūs sprendžiant lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų įstaigos klausimą ir, kaip minėta, savaime nesudaro pagrindo mažinti skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės.

Pažymėtina ir tai, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes (nuteistąjį teigiamai ir neigiamai charakterizuojančius duomenis, ankstesnius teistumus ir baustumus administracine tvarka, ankstesnių bausmių neefektyvumą ir kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas O. T. už nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskyrė tinkamos rūšies bausmę ir teisingai nustatė jos dydį.

Svarbu paminėti, kad, nors O. T. apeliacinės instancijos teismo posėdyje patikslino, jog neginčija savo kaltės, apeliaciniame skunde visgi nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į nukentėjusiojo parodymus, jog jis nešiojamąjį kompiuterį pardavė savanoriškai, pats pasikvietė nuteistąjį į savo butą. Be to, pasak apelianto, teismas nustatė, kad jis išankstinio tikslo užvaldyti svetimą turtą galbūt neturėjo, galėjo jį užvaldyti spontaniškai susitikimo su nukentėjusiuoju metu. Teisėjų kolegija, plačiau neanalizuodama kaltės klausimo, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta motyvuota išvada, kad O. T., prisistatydamas nukentėjusiajam svetima pavarde, imituodamas pinigų pavedimą, panaudojo apgaulę prieš nukentėjusįjį ir ši apgaulė buvo esminė, t. y. suklaidintas nukentėjusysis perdavė nuteistajam kompiuterį. Šiuo atveju apelianto akcentuojama aplinkybė, kad nukentėjusysis pats inicijavo susitikimą, pasiūlė užeiti į jo namus ir savanoriškai pardavė kompiuterį, neturi teisinės reikšmės. Iš tiesų, byloje nenustatyta, kad O. T. tyčia apgaule užvaldyti nukentėjusiojo kompiuterį buvo išankstinė, tačiau skundžiamame nuosprendyje teisingai pažymėta, jog tyčia apgaule įgyti svetimą turtą gali susiformuoti ne tik iš anksto planuojant, bet ir staiga susiklosčius palankioms aplinkybėms. Nagrinėjamu atveju tokios aplinkybės ir susiklostė, t. y. nukentėjusysis, kaip pats teigia, susižavėjo O. T., tokiu būdu šis įgijo nukentėjusiojo pasitikėjimą ir tai palengvino nuteistajam panaudoti apgaulę prieš nukentėjusįjį. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuotina, kad O. T. pagrįstai buvo pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo daryti priešingą išvadą, negu skundžiamame nuosprendyje padarė pirmosios instancijos teismas, todėl nuteistojo O. T. apeliacinis skundas atmetamas.

Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos matyti, kad iš O. T. valstybės naudai prašoma išieškoti 197,92 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pažymėtina, kad pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje privalo dalyvauti gynėjas, be to, O. T. atlieka laisvės atėmimo bausmę pagal kitą nuosprendį. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 ir 10 punktais, gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu ir nuteistojo gynėju paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas advokatas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikta realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam, šios pagalbos išlaidų išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą, todėl tokiais atvejais Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos analogiški prašymai paprastai netenkinami (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-51-788/2021). Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo O. T. neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistojo O. T. apeliacinį skundą.

Neišieškoti iš nuteistojo O. T. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.