Vilniaus apygardos teismo nutartis

2009-05-28 · Civilinė byla Nr. 2S-658-340/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-05-28
Bylos Nr.
2S-658-340/2009
Bylos rūšis
civilinė byla
Atsakovas
UAB „Žaliasis tiltas“
Ieškovas
T. K.
Kategorijos
  • 110.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-658-340/09Procesinio sprendimo kategorija: 110.6; 122.4
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2009 m. gegužės 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos T. Žukauskienės,kolegijos teisėjų V. Volskienės, H. Jaglinskio,

kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Žaliasis tiltas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. kovo 10 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovės T. K. ieškinį atsakovui UAB „Žaliasis tiltas“ dėl negrąžinto avanso ir netesybų priteisimo.

Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė kreipėsi į teismą priteisti iš atsakovo 64 479,75 Lt avansą, 1 160 Lt netesybų, iš viso – 65 639,75 Lt; 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Siekiant užtikrinti sprendimo vykdymą prašė areštuoti atsakovui nuosavybės teise priklausantį turtą, nes atsakovas vengia taikiai grąžinti didelę avanso sumą.

Vilniaus m. 3 apylinkės teismas 2009-03-10 nutartimi prašymą tenkino; teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui areštavo atsakovui UAB „Žaliasis tiltas“ nuosavybės teise priklausantį turtą 65 639,75 Lt sumai; leido atsakovui UAB „Žaliasis tiltas“ šios nutarties pagrindu areštuotu turtu (lėšomis) atsiskaityti su ieškove T. K. Teismas nustatė, jog ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 65 639,75 Lt negrąžintą avansą su delspinigiais dėl to, kad atsakovas neįvykdė 2007-05-21 sudarytos preliminarios sutarties, pagal kurią atsakovas įsipareigojo parduoti ieškovei statomą dviejų kambarių butą, su požemine automobilių stovėjimo vieta. Ieškovė nurodo, kad pagrindinė buto pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, nes atsakovas iki 2008-08-15 nepastatė sutartyje numatyto buto. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas ilgą laiką nevykdo sutartinių įsipareigojimų, ir nepaisant ieškovės rašytinio reikalavimo negrąžina didelės avansu sumokėtos sumos, teismas laikė, jog yra pagrindo manyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas teismo sprendimo įvykdymas.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2009-03-10 nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės. Apelianto nuomone, nutartis neteisėta ir nepagrįsta, varžanti bendrovės teises ir teisėtus interesus. Nurodo, jog teismas pažeidė CPK 148 str. 1 d. nuostatas, nutartyje nemotyvavo, kodėl atsakovas nebuvo informuotas apie laikinųjų apsaugos priemonių skyrimą. Pažymi, kad nutartis be motyvų, formali, nepagrįsta ir neteisėta, nes priimta neįvertinus visų reikšmingų šiam klausimui išspręsti aplinkybių. Teismas nesivadovavo įrodymų vertinimo taisykle, neatsižvelgė į tai, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių realią grėsmę dėl teismo sprendimo vykdymo bei būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones, taip pat nesiaiškino ir nevertino atsakovo finansinės padėties. Nurodo, jog ieškinio suma nėra didelė bei nėra jokių kitų aplinkybių, leidžiančių teigti, kad apeliantas vengs sprendimo įvykdymo; didelės ieškinio sumos prezumpcija nėra absoliuti, teismas nesiaiškino apelianto finansinės padėties. Nurodo, jog apeliantas yra moki, sėkmingai ir stabiliai veikianti, komercinę veiklą viešbučių ir nekilnojamojo turto srityje vykdanti bendrovė, prašoma priteisti suma nelaikytina didele apelianto turimo balansinio turto atžvilgiu. Nurodo, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šioje konkrečioje byloje yra netikslingas, neekonomiškas ir perteklinis. Apeliantas pajėgus ieškinio patenkinimo atveju sumokėti reikalaujamą sumą, o uždėtas areštas tik sutrikdytų įmonės veiklą bei nepagrįstai apsunkintų turtinę padėtį.

Nustatytu terminu atsiliepimas į atskirąjį skundą negautas.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisingai įvertino bylos aplinkybes, išaiškino ir pritaikė šį klausimą reglamentuojančias civilinio proceso normas.

Vadovaudamasis CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik vertina, ar yra tikimybė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių galimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti. Laikinosios apsaugos priemonės yra laikino pobūdžio suvaržymas, susietas su vertinamosiomis sąlygomis bei hipotetinių prielaidų konstatavimu bei visada reiškia tam tikrą suvaržymą šaliai, kurios atžvilgiu yra taikomos. Įstatymas suteikia galimybę laikinai suvaržyti vienos šalies teises, kad būtų tinkamai apgintos besikreipiančios į teismą šalies teisės. Todėl atskirojo skundo motyvai, jog laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas pažeidžia atsakovo interesus, nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį.

CPK 148 str. 1 d. numato, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovui išimtinais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą. Teisė spręsti, ar tokia grėsmė yra ir ar ji reali, priklauso teismui. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo manyti, kad pranešimas atsakovui apie prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimą apsunkins šių priemonių taikymą arba padarys jį nebeįmanomą, nes ieškinio suma yra pakankamai didelė. Nepranešimas apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendimą savaime nedaro nutarties negaliojančia. Šiuo atveju atsakovui suteikiama teisė būti išklausytam vėliau, CPK 151 str. numato nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių apskundimo tvarką. Kolegija atmeta apelianto argumentus dėl CPK 148 str. 1 d. pažeidimo.

Pažymėtina, jog teismas, taikydamas CPK 145 str. numatytas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Todėl atmestini apelianto argumentai, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių realią grėsmę dėl teismo sprendimo vykdymo bei būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones, taip pat nesiaiškino ir nevertino atsakovo finansinės padėties. Kolegija taip pat nesutinka, jog pirmosios instancijos teismo nutartis be motyvų, formali, nepagrįsta ir neteisėta, nes priimta neįvertinus visų reikšmingų šiam klausimui išspręsti aplinkybių.

Teismų praktikoje didelė ieškinio suma preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad reikalavimas yra turtinio pobūdžio ir jo suma ženkli, tačiau ieškiniu reikalaujamo dydžio nelaikė pagrindu laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumui. Todėl kolegija atmeta apelianto argumentus, jog ieškinio suma nėra didelė bei nėra jokių kitų aplinkybių, leidžiančių teigti, kad apeliantas vengs sprendimo įvykdymo; didelės ieškinio sumos prezumpcija nėra absoliuti. Taip pat atmestini argumentai, jog apeliantas yra moki, sėkmingai ir stabiliai veikianti, komercinę veiklą viešbučių ir nekilnojamojo turto srityje vykdanti bendrovė, prašoma priteisti suma nelaikytina didele apelianto turimo balansinio turto atžvilgiu. Vien tik aplinkybė, jog įmonės turtinė būklė šiuo metu yra gera, nėra pagrindas atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi bylos nagrinėjimo metu turtinė būklė gali pasikeisti ir patenkinus ieškinį teismo sprendimo įvykdymas nebūtų užtikrintas.

CPK 145 str. 2 d. nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymui. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju, areštuotas apeliantui priklausantis turtas ieškinio sumai, todėl nelaikytina, jog pažeistas ekonomiškumo principas.

Kolegija pažymi, jog laikinosios apsaugos priemonės visais atvejais yra susijusios su tam tikrų priešingos šalies teisių laikinu suvaržymu. Įstatymas suteikia galimybę laikinai suvaržyti vienos šalies teises, kad būtų tinkamai apgintos besikreipiančios į teismą šalies teisės. Tačiau proceso normos, reglamentuojančios laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, numato šių priemonių pakeitimo ir panaikinimo tvarką (CPK 146, 150 str.). Apeliantas nurodo, jog būtų pajėgus ieškinio patenkinimo atveju sumokėti reikalaujamą sumą, o uždėtas areštas tik sutrikdytų įmonės veiklą bei nepagrįstai apsunkintų turtinę padėtį, tačiau nesuformulavo prašymo dėl įmokėjimo reikalaujamos sumos į teismo specialiąją sąskaitą (CPK 146 str. 2 d.). Tai pat pažymėtina, kad CPK normos suteikia teisę atsakovui kreiptis į teismą su prašymu užtikrinti galimų nuostolių atlyginimą, be to, pagal CPK 147 str. 3 d., įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos jam padarė ieškovo prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Esant tokioms aplinkybėms, pripažįstama, kad atskirajame skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Todėl atskirasis skundas atmetamas, paliekant 2009-03-10 Vilniaus m. 3 apylinkės teismo nutartį nepakeistą (CPK 337 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 329, 331, 336, 337, 339 str., kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. kovo 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė T. ŽukauskienėTeisėjai V. VolskienėH. Jaglinskis