Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Pauliukėnas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Tauragės apskrities VPK Pagėgių policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nutarimo, kuriuo K. B. administracinio teisės pažeidimo byla pagal ATPK 126 str. 4 d. nutraukta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. B. 2015-06-14 surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 29P-32338130-15 už tai, kad jis 2015 m. birželio 14 d. apie 14 val. 00 min. Vilniaus g. 13, Pagėgių m., vairavo automobilį AUDI A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kai nustatytas vidutinis girtumo laipsnis (2.02 promilės). Parkavimosi vietoje automobiliu kliudė priekyje stovintį automobilį, tačiau jo neapgadino. Įvykio metu svetimas turtas nesugadintas. Tokiu būdu pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 p. reikalavimus. Tokie K. B. veiksmai administracinio teisės pažeidimo protokole kvalifikuoti pagal ATPK 126 str. 4. d.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs K. B. administracinio teisės pažeidimo bylą negali sutikti, kad nagrinėjamu atveju buvo išnaudotos visos įstatymo numatytos galimybės ir surinkti visi bylai reikšmingi įrodymai, o apylinkės teismo sprendimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą priimtas, remiantis visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu.

ATPK 257 str. nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtų teisės nuostatų seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Byloje keliamas klausimas, ar K. B. 2015 m. birželio 14 d. apie 14 val. 00 min. Vilniaus g. 13, Pagėgių m., vairavo automobilį būdamas neblaivus, nes jam vidutinis girtumo laipsnis (2.02 promilės) nustatytas 14.38 val. Iš bylos duomenų matyti, kad K. B. 2014-06-14 apie 14.00 val. statėsi savo automobilį ir atsirėmė į V. V. automobilį. Moterims išbėgus iš namo ir pradėjus aiškintis įvykio aplinkybes, K. B. nuėjo į namą ir teigia pradėjęs girtauti, o moterys iškvietė policijos pareigūnus. Taigi alkoholio matuokliu K. B. neblaivumas buvo patikrintas tik 14.38 val., kai policijos pareigūnai atvyko į įvykio vietą. Apylinkės teismas atsižvelgė į liudytojų V. S., G. P. bei iš dalies V. P. (b. l. 40-42) parodymus pirmosios instancijos teismo posėdyje, kurie nurodė, kad K. B. su G. P. išgėrė butelį degtinės jau po konflikto ir tik po kurio laiko (apie 30-40 min.) atvyko policijos ekipažas ir išsivedė K. B., todėl, konstatavęs, kad joks teisės aktas neleidžia asmenį pripažinti kaltu vairavus transporto priemonę neblaiviam vien liudytojų parodymais nusprendė, jog nėra galimybės panaikinti abejonių, kad K. B. vairavo būdamas neblaivus.

Institucija skunde nurodo, kad apylinkės teismas visiškai nesirėmė paaiškinimu, kurį K. B. pateikė pradinio tyrimo metu surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą. Tačiau iš byloje esančio K. B. paaiškinimo negalima daryti vienareikšmės išvados, kad K. B. po įvykio sutiko, jog automobilį vairavo būdamas neblaivus – tokios aplinkybės jis nenurodė. Paaiškinime, surašytame policijos pareigūno ir patvirtinto administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parašu dėstomos aplinkybės, kad K. B., atvažiavęs pas gyvenimo draugę, neužtraukė rankinio stabdžio, automobilis kliudė priekyje stovėjusią mašiną, iš namo išbėgo moterys, kurios prašė 600 eurų už tai, kad jos nekviestų policijos ir nepraneštų apie tai, jog jis vairuoja girtas ir atsitrenkė į stovintį automobilį, jis atsisakė norimą sumą sumokėti, po kurio laiko atvyko policijos pareigūnai ir jam nustatė vidutinį 2.02 prom. girtumą. Pripažįsta, kad automobilį vairavo jis, su padarytu pažeidimu sutinka ir gailisi (b. l. 8), tačiau nenurodo, dėl kokio pažeidimo sutinka – ar dėl vairavimo išgėrus, ar dėl atsitrenkimo į stovėjusį automobilį. Pažymėtina, kad K. B. paaiškinime nenurodo, jog vartojo alkoholį prieš vairuodamas automobilį ir vairavo būdamas neblaivus. Institucijos manymu, tai, kad K. B. vairavo išgėręs, patvirtina policijos pareigūnų pateiktas garso įrašas, kur K. B., pasak apelianto, aiškiai išdėstė visas įvykio aplinkybes po įvykio bei nurodė, kad automobilį vairavo išgėręs alkoholinių gėrimų. Apygardos teismas pažymi, jog Lietuvos policijos generalinio komisaro 2013 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 5-V-554 patvirtintos „Policijos patrulių veiklos instrukcijos“ 20.9 punktas nustato, kad naudojant vaizdo ir (arba) garso įrašymo įrangą, asmenį reikia įspėti apie tai ir informuoti, kad viskas, ką jis pasakys, gali būti panaudota nagrinėjant administracinę bylą ar atliekant ikiteisminį tyrimą. Iš pateikto garso įrašo girdėti, kad policijos pareigūnas įrašo pradžioje nurodo, jog „yra įrašinėjamas garsas bei filmuojama, taip esam visi filmuojami, dėl to nereikia jokių išdaigų, tvarkingai viską susitvarkom“ (b. l. 14, 0.30-0.40 sec), tačiau nenurodo, kad viskas, ką K. B. pasakys, gali būti panaudota nagrinėjant administracinę bylą. Dėl šios priežasties teismas, vertindamas šį administracinėje byloje esantį garso įrašą (b. l. 14), turėtų papildomai aiškintis, ar policijos pareigūnai tinkamai vykdė „Policijos patrulių veiklos instrukcijos“ 20.9 punkto reikalavimus, ir kokios įtakos galimas šių reikalavimų nesilaikymas turi garso įraše užfiksuotų K. B. pasisakymų vertinimui įrodinėjant pažeidėjo kaltę, taip pat tikrinant kitus administracinio teisės pažeidimo byloje esančius įrodymus ir nustatinėjant kitas reikšmingas bylos aplinkybes, pavyzdžiui, kiek laiko užtruko K. B. neblaivumo patikra ir pan.

Kita vertus, apeliacinis teismas negali sutikti su apylinkės teismo pozicija, kad asmens neblaivumas (girtumas) negali būti įrodinėjamas liudytojų parodymais. Pagal teismų praktiką, administracinių teisės pažeidimų bylose turi būti laikomasi tų pačių principų, kurių laikomasi baudžiamajame procese. Tiek baudžiamajame, tiek administraciniame procese sprendžiama dėl įstatyme numatytų sankcijų taikymo, prieš tai nustačius, kad buvo padaryta įstatymo draudžiama veika. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas baudžiamojoje byloje Nr. 2K–237/2009 pažymėjo, kad „Apsvaigimas nuo alkoholio paprastai nustatomas medicininės apžiūros metu vadovaujantis galiojančiais teisės aktais - Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklėmis, <...> Medicininės apžiūros neblaivumui (girtumui) ar apsvaigimui nuo psichiką veikiančių medžiagų nustatyti atlikimo metodika ir Bendros asmens būklės įvertinimo metodika. Minėta nutartimi kasacinis teismas konstatavo, kad „medicininės apžiūros metu gauti duomenys vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis kaip ir kiti įrodymai, todėl, abejojant medicininės apžiūros rezultatais, apsvaigimas nuo alkoholio gali būti nustatomas ir kitais duomenimis, pavyzdžiui, liudytojų, tiesiogiai bendravusių su kaltininku iki eismo įvykio ar po jo, parodymais ir pan. Tokia praktika nepažeidžia įstatymo reikalavimų, nes asmens apsvaigimą siejat tik su biologinės terpės (kraujo, šlapimo) bandinių tyrimo rezultatais, būtų sudaromos prielaidos kaltininkams, pavyzdžiui, pasišalinusiems iš eismo įvykio vietos ir dėl to nesant galimybės atlikti medicininės apžiūros, išvengti griežtesnės baudžiamosios atsakomybės. Be to, BPK nenustato kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų, todėl apsvaigimas nuo alkoholio įrodinėjamas pagal bylos duomenų pripažinimo įrodymais taisykles. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas ar teisėjas, kurio žinioje yra byla.“ Taigi ir administracinio teisės pažeidimo atveju liudytojų parodymai, kad asmuo vos išlipo iš automobilio, svyravo, sunkiai pastovėjo ant kojų, nuo jo sklido alkoholio kvapas, gali būti vertinami greta kitų byloje esančių įrodymų nustatinėjant asmens neblaivumą.

Konstatuojant, jog padarytas ATPK 126 str. 4 d. numatytas pažeidimas, būtina nustatyti, jog asmuo vairavo būdamas neblaivus, t. y. turi būti nustatytas konkretus ir nekeliantis abejonių neblaivumo laipsnis. Be to, nustatant asmens neblaivumo laipsnį, jis svarbus tik toks, koks jis buvo vairavimo metu, todėl egzistavusi galimybė, kad asmuo vartojo alkoholį jau pavairavęs transporto priemonę, pati savaime nenuneigia, jog asmuo buvo blaivus vairavimo metu, o ši aplinkybė (kad asmuo turėjo laiko alkoholio vartojimui) turi būti vertinama pagal tas pačias taisykles, kaip ir kiti įrodymai. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad jie yra prieštaringi – liudytojos V. V. bei J. V. parodė, kad K. B. tik išlipęs iš automobilio buvo akivaizdžiai neblaivus, tuo tarpu liudytojai V. S., G. P. ir V. P. tvirtina, kad K. B. grįžo blaivus, todėl jų pagrindu negalima vienareikšmiškai teigti, kad K. B. padarė ar nepadarė ATPK 126 str. 4 d. numatytą pažeidimą. Nagrinėjamu atveju teismas turėjo imtis priemonių prieštaravimams pašalinti ir bylos aplinkybėms visapusiškai išsiaiškinti.

Iš bylos medžiagos matyti, kad policijos ekipažas buvo iškviestas 14.01 val., taigi šis laikas laikytinas K. B. galimo alkoholio vartojimo pradžia, nes tuo momentu jis pasišalino į butą. Blaivumo testas K. B. atliktas 14.38 val., tačiau iš byloje esančio garso įrašo (b. l. 14) matyti, kad K. B. kelias minutes nesėkmingai pūtė į alkotesterį, taip pat įvertinus laiką, kurį K. B. užtruko eidamas iš buto į policijos automobilį laikytina, jog jis bute alkoholį su G. P. galėjo vartoti ne ilgiau kaip 30 minučių. Apylinkės teismas apklausė liudytojus, kurie nurodė, jog į Vilniaus gatvę K. B. atvyko blaivus ir alkoholį vartojo jau po įvykusio konflikto su V. V. bei J. V.: V. S. duodama parodymus pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad pas ją K. B. atvyko blaivas (b. l. 41-42), G. P. duodamas parodymus pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad jo akimis K. B. tikrai buvo blaivas (b. l. 41), V. P. duodama parodymus pirmosios instancijos teismo posėdyje taip pat negalėjo pasakyti, kad K. B. buvo girtas (b. l. 42). Tai, kad buvo blaivus, nurodė ir pats K. B.. Kitokią įvykio versiją pateikė liudytojos V. V. ir J. V.. Duodama parodymus pirmos instancijos teismo posėdžio metu, V. V. parodė, kad suveikus jos automobilio signalizacijai ji išėjo iš namų, priėjo prie mašinos, iš automobilio išlipo vairuotojas, kuris buvo neblaivus, vos paėjo kojomis, nesiorientavo, buvo kvapas, svyruodamas nuėjo laiptinės link. (b. l. 40) Tokius jos parodymus patvirtino ir pirmos instancijos teismo posėdyje apklausta J. V., kuri parodė, jog ji stebėjo bendraujančius V. V. ir K. B., K. B. vizualiai buvo neblaivus, akys didelės, iš automobilio išlipo sunkiai, akivaizdžiai matėsi kad jis buvo neblaivus (b. l. 39-40). Tai, kad policijos ekipažas buvo kviečiamas būtent dėl K. B. neblaivumo, matyti ir iš byloje esančio tarnybinio pranešimo dėl KET pažeidimo (b. l. 3), kuriame užfiksuota, jog gautas pranešimas, kad į automobilį atsitrenkė AUDI A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurios vairuotojas yra neblaivus. Tokiu būdu teismas, remdamasis išimtinai K. B. teisinančiais liudytojų parodymais, neišsklaidydamas abejonių ir nepašalindamas prieštaravimų dėl liudytojų, kurie teigė, kad K. B. buvo neblaivus, parodymų, nustatęs, kad po apie 30 minučių trukusio alkoholio vartojimo, 14.38 val. K. B. iškvepiamame ore nustatytas 2,02 ‰ girtumo laipsnis nesiaiškino, ar per tokį laiko tarpą (iki 30 min), K. B. galėjo taip apsvaigti, t. y. ar įmanoma situacija, kad būdamas blaivus K. B., per pusę valandos išgėręs daugiausiai pusę butelio (gėrė kartu su G. P.) alkoholinio gėrimo ir iškart pasitikrinęs blaivumą, galėjo pasiekti 2,02 ‰ alkoholio koncentraciją, t. y. ar tokia greita alkoholio absorbcija į organizmą yra įmanoma. Nustačius, kad tai neįmanoma, turėtų būti vertinami liudytojų parodymai, kurie nurodė, kad K. B. buvo neblaivus ir aiškinamasi, ar tokią alkoholio koncentraciją kraujyje K. B. galėjo pasiekti per pusę valandos išgėręs pusę butelio, jei pradėjęs gerti alkoholinius gėrimus jis jau buvo neblaivus, ir kokio laipsnio tuomet galėjo būti jo neblaivumas, prieš pradedant vėl vartoti alkoholinius gėrimus apie 14.00 val. Taip pat turėtų būti aiškinamasi, ar alkotesterio parodymams reikšmės neturėjo trumpas laiko tarpas, praėjęs nuo K. B. alkoholinių gėrimų vartojimo iki neblaivumo (girtumo) patikros.

Apygardos teismas pažymi, kad iš K. B. parodymų pirmos instancijos teismo posėdyje matyti, kad jis su G. P. išgėrė butelį (b. l. 37), iš liudytojo G. P. parodymų matyti, kad jie su K. B. gėrė kaimynės buteliuką, išgėrė visą butelį (b. l. 41), tuo tarpu liudytoja V. S., kurios butelis buvo geriamas, parodė, kad išgėrė nemažai, daugiau kaip pusę bonkės (b. l. 41). Tačiau teismas neišsiaiškino, nei kokį, nei kokios etilo alkoholio koncentracijos gėrimą gėrė K. B. ir G. P., o esant liudytojų parodymų prieštaravimams nesiaiškino ir to, koks kiekis (ar pusė butelio, ar visas, taip pat ir kokia butelio talpa) gėrimo buvo išgertas, bei kokiomis proporcijomis K. B. ir G. P. ta gėrimą gėrė. Šios aplinkybės taip pat svarbios nustatinėjant, ar K. B. galėjo pasiekti 2,02 ‰ alkoholio koncentraciją kraujyje per 30 min. alkoholinių gėrimų vartojimo. Pagal ATPK 256 str. 2 d., be kita ko, įrodymais laikomi eksperto išvada, specialisto paaiškinimai, todėl esant aukščiau nurodytoms abejonėms, teismas turėtų svarstyti galimybę apklausti specialistą, o to nepakankant, skirti byloje ekspertizę. Teismų praktika patvirtina, kad ekspertizės skyrimas panašiais atvejais gali padėti išsklaidyti visas abejones dėl bylai reikšmingų faktų ir gali padėti nustatyti, ar medicininiu požiūriu nėra prieštaravimų tarp dalies liudytojų parodymų, kad K. B. pradėdamas gerti (2015 m. birželio 14 d. 14.01 val.) buvo visiškai blaivus, ir policijos pareigūnų alkotesteriu atlikto K. B. blaivumo testo rodmenų, pagal kuriuos 2015 m. birželio 14 d. 14.38 val. nustatyta 2,02 ‰ etilo alkoholio koncentracija iškvėptame ore, kai per nurodytą laiko tarpą K. B. su G. P. kartu išgėrė ne daugiau kaip vieną butelį alkoholinio gėrimo.

Remdamasis išdėstytu apeliacinis teismas konstatuoja, kad nagrinėjant K. B. administracinio teisės pažeidimo bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo tinkamai ištirti ir įvertinti visi įrodymai, svarbūs bylos baigčiai. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, jog iškilusios abejonės dėl K. B. nustatyto neblaivumo gali būti pašalintos tik atlikus didelės apimties papildomą įrodymų rinkimą bei išsamų jų tyrimą, todėl pirmosios instancijos teismo nutarimas dėl administracinio teisės pažeidimo bylos pagal ATPK 126 str. 4 d. K. B. atžvilgiu nutraukimo naikinamas ir byla grąžinama tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamas nutarimas naikinamas, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinis teismas plačiau nepasisako.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nutarimą panaikinti, ir administracinio teisės pažeidimo bylą perduoti Tauragės rajono apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.