Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-12-19 · Byla Nr. R-756-15-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-12-19
Bylos Nr.
R-756-15-11
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Dainius Raižys (pirm.), Stasys Gagys, Skirgailė Žalimienė (pran.)
Pareiškėjas
K. P.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai
Advokatai
Zigmas Pečiulis
Kategorijos
  • 18.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 69.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. R822-15/2011Procesinio sprendimo kategorijos 18.1; 69.4 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2011 m. vasario 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,dalyvaujant pareiškėjui K. P., pareiškėjo atstovui advokatui Zigmui Pečiuliui,atsakovo atstovams Jonui Udriui ir Pavelui Kujaliui,

išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjo K. P. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas K. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir VRK, atsakovas) 2011 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. Sp-140 dalyje dėl K. P. (eilės Nr. 12) registravimo į savivaldybių tarybų rinkimus panaikinimo;

2) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 89 straipsnio 1 dalis (2010 m. gruodžio 14 d. įstatymo Nr. XI-1225 redakcija) ta apimtimi, kuria nenumato išlygos, jog okupacinio režimo teismo teisti asmenys už spekuliaciją (1961 m. Baudžiamojo kodekso 164 straipsnis) neprivalo informuoti apie buvusį teistumą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1-3 dalims ir 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, lygiateisiškumo, teisingumo ir protingumo principams.

Nurodo, kad Kauno miesto Lenino rajono teismo nuosprendis, priimtas K. P. atžvilgiu, nepatenka į Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (toliau – ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas) 89 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, nes Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga negali būti pripažinta užsienio valstybe, o yra sąjunga, kuri buvo okupavusi Lietuvos valstybę. Paaiškina, kad pareiškėjas Kauno miesto Lenino rajono teismo 1982 m. birželio 3 d. nuosprendžiu buvo nuteistas už spekuliaciją pagal 1961 m. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos baudžiamojo kodekso 164 straipsnio 2 dalį, tačiau ši veika 1994 m. liepos 14 d. įstatymu Nr. I-551 buvo dekriminalizuota. Pažymi, kad VRK, svarstydama klausimą dėl K. P. pašalinimo iš kandidatų sąrašų, neatsižvelgė į tai, jog veika, už kurią pareiškėjas buvo teistas, šiandien yra įprasta verslo veikla, remiama ir skatinama valstybės. Teigia, kad K. P., pildydamas kandidato į savivaldybės tarybos narius anketą, vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1-4 dalių ir 48 straipsnio nuostatomis, kurios garantuoja asmens ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą, žmogaus teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir kt. Mano, kad informacijos apie buvusi teistumą už minėtos veikos padarymą paskelbimas būtų suklaidinęs rinkėjus ir būtų buvę pažeisti konstituciniai proporcingumo, lygiateisiškumo bei teisingumo principai. Tvirtina, kad kandidato paskelbimas apie buvusį teistumą, kaip tai numato Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 89 straipsnio 1 dalis, kai asmuo buvo teistas už veiką, kuri Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtina kaip asmens teisė vykdyti tokią veiklą, ir valstybė tokią veiklą skatina bei remia, prieštarauja lygiateisiškumo, protingumo ir teisingumo principams, nes asmuo nepagrįstai sulyginamas su kitais kandidatais, kurie buvo teisti už veiką, kurią dabartiniai įstatymai numato kaip nusikalstamą.

II.

Atsiliepimu į skundą atsakovas Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija prašo pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas 1982 m. birželio 3 d. Kauno miesto Lenino rajono teismo nuosprendžiu buvo nuteistas pagal tuometinio Baudžiamojo kodekso 164 straipsnio 2 dalį, kuri pagal šio kodekso 8¹ straipsnio 2 dalį buvo priskiriama prie sunkių nusikaltimų. Teigia, kad pareiškėjo argumentai dėl veikos, už kurią jis buvo nuteistas, vėlesnio dekriminalizavimo ir jo teigiamo vertinimo šiuo metu galiojančios Lietuvos Respublikos Konstitucijos normų požiūriu, taip pat dėl Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 89 straipsnio 1 dalyje nustatyto įpareigojimo pranešti rinkėjams apie nuteisimą už tokios veikos padarymą vertinimo kaip nepagrįsto ir neproporcingo asmens teisių suvaržymo, galimai prieštaraujančio skunde nurodytoms Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms bei principams, rinkimų teisės aspektu nėra teisiškai reikšmingi. Pažymi, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 89 straipsnio 1 dalyje numatyta kandidato pareiga viešai paskelbti rinkėjams apie nuteisimo faktą ir šio įstatymo 89 straipsnio 2 dalyje nustatytos sankcijos už šios pareigos nevykdymą nelaikytinos jokiu rinkimų teisės apribojimu (suvaržymu), nes nereikalauja jokių papildomų fizinių, materialinių ar organizacinių sąnaudų ir neužkerta galimybės kandidatuoti bei visiškai atitinka šio įstatymo 47 straipsnio 2 dalyje išdėstytus sąžiningų ir garbingų rinkimų principus. Akcentuoja, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 89 straipsnio nuostatos sietinos su rinkėjų teise žinoti kandidato, kaip viešo asmens, esminius gyvenimo faktus bei asmenines savybes, įgalinančias juo pasitikėti. Atkreipia dėmesį į tai, kad kandidatas, įvykdęs minėtą pareigą informuoti rinkėjus apie nuteisimą, toje pat kandidato anketoje gali paaiškinti tokio įvykio aplinkybes bei išdėstyti savo argumentus. Mano, kad pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą nėra.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Byloje nustatyta, kad atsakovas 2011 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. Sp-140 pagal patvirtintą sąrašą panaikino registravimą į savivaldybių tarybas tų kandidatų, kurie nenurodė, jog užsienyje buvo teismo pripažinti kaltais, ir kurie nenurodė, kad teismo buvo pripažinti kaltais už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus iki 1990 m. kovo 11 d. (b. l. 9). Sprendimu patvirtiname kandidatų sąraše 12 numeriu yra įrašytas pareiškėjas K. P. (b. l. 10).

Pareiškėjas teigia, kad informacijos apie tai, jog Kauno miesto Lenino rajono teismo 1982 m. lapkričio 15 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu padaręs veiką, numatytą tuometinio Baudžiamojo kodekso 164 straipsnio 2 dalyje, kandidato į savivaldybės tarybos narius anketoje nenurodė manydamas, jog nebūtina pateikti informacijos apie buvusį teistumą už veiką, kuria užsiimti Lietuvos Respublikos Konstitucija suteikia teisę. Tvirtina, kad paskelbimas apie buvusį teistumą, kai buvo teistas už veiką, kuri Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta kaip asmens teisė vykdyti tokią veiklą, ir valstybė tokią veiklą skatina bei remia, prieštarauja lygiateisiškumo, protingumo ir teisingumo principams, nes asmuo nepagrįstai sulyginamas su kitais kandidatais, kurie buvo teisti už veiką, kurią dabartiniai įstatymai numato kaip nusikalstamą.

Kaip matyti iš 2011 m. sausio 27 d. Įtariamų, kaltinamų ir teistų asmenų žinybinio registro duomenų, pareiškėjas Kauno miesto Lenino rajono teismo 1982 m. lapkričio 15 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs veiką, numatytą tuometinio Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Baudžiamojo kodekso 164 straipsnio 2 dalyje (b. l. 13).

1961 m. Baudžiamojo kodekso 164 straipsnio 2 dalies redakcija, galiojusi minėto Kauno miesto Lenino rajono teismo nuosprendžio priėmimo metu, numatė atsakomybę už prekių ar kitokių reikmenų supirkimą ir perpardavimą, turint tikslą pasipelnyti, padarytą stambiu mastu arba darytą versliškai. Šio kodekso 8¹ straipsnis veiką, numatytą 164 straipsnio 2 dalyje, priskyrė sunkiems nusikaltimams.

1993 m. birželio 10 d. Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso, baudžiamojo ir administracinių teisės pažeidimų kodeksų pakeitimo ir papildymo“ Nr. I-180, įsigaliojusiu 1993 m. liepos 2 d., II skirsnio 15 straipsniu 1961 m. Baudžiamojo kodekso 164 straipsnis panaikintas.

Nagrinėjant šią administracinę bylą teisėjų kolegijai kilo abejonės, ar Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-968, įsigaliojusio nuo 2010 m. liepos 20 d., redakcija) 89 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria kiekvienas kandidatas turi viešai paskelbti, kad jis įsiteisėjusiu Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės teismo nuosprendžiu (sprendimu) bet kada buvo pripažintas kaltu dėl sunkaus arba labai sunkaus nusikaltimo, net jei tokia veika buvo dekriminalizuota, neprieštarauja teisinės valstybės, teisingumo, proporcingumo principams, Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam lygiateisiškumo principui ir Konstitucijos 34 straipsnio 2 daliai.

Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 35 straipsnio 12 dalyje numatyta, kad kandidato į savivaldybės tarybos narius anketoje asmuo, keliamas ar išsikėlęs kandidatu į savivaldybės tarybos narius, pats turi įrašyti šiuos duomenis: vardą, pavardę, paso ar kito asmens tapatybę arba teisę dėl nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinančio dokumento numerį, asmens kodą, gimimo datą, nuolatinės gyvenamosios vietos adresą, ar neturi nebaigtos atlikti teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės, ar jis nėra asmuo, <...>, taip pat ar yra kitos valstybės renkamos valdžios institucijos narys, atsakyti į šio įstatymo 89 straipsnyje nurodytus klausimus ir pasirašyti. Jeigu kandidatas į savivaldybės tarybos narius yra kitos valstybės pilietis, jis taip pat turi nurodyti, ar jo pasyvioji rinkimų teisė nėra apribota valstybėje, kurios pilietis jis yra.

Pagal Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 89 straipsnio 1 dalį, „kiekvienas kandidatas turi viešai paskelbti, jeigu jis po 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės teismo įsiteisėjusiu nuosprendžiu (sprendimu) buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos arba įsiteisėjusiu Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės teismo nuosprendžiu (sprendimu) bet kada buvo pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo. Apie tai jis nurodo kandidato į savivaldybės tarybos narius anketoje, nesvarbu, ar teistumas pasibaigęs ar panaikintas. Rinkimų komisijos leidžiamame kandidato plakate ar plakate su kandidatų sąrašu, prie kandidato pavardės turi būti pažymėta: „Teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos“. Tai pažymėti neprivaloma, jeigu asmuo okupacinio režimo teismo buvo pripažintas kaltu dėl nusikaltimo valstybei“.

Iš minėto reglamentavimo matyti, jog atitinkami duomenys turi būti nurodomi neatsižvelgiant į tai, kad nusikalstama veika vėliau buvo dekriminalizuota.

Konstitucijos 34 straipsnis numato, kad piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų, turi rinkimų teisę. Teisę būti išrinktam nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir rinkimų įstatymai. Rinkimuose nedalyvauja piliečiai, kurie teismo pripažinti neveiksniais.

Konstitucijos 34 straipsnio nuostatoje, kad piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų, turi rinkimų teisę (1 dalis), yra įtvirtinta vadinamoji aktyvioji rinkimų teisė, t. y. asmenų galimybė dalyvauti atitinkamų viešosios valdžios institucijų rinkimuose laisvai pasirenkant, už kurį iš iškeltų kandidatų ar kuriuos kandidatus balsuoti. Šio straipsnio 2 dalies nuostatoje, kad teisę būti išrinktam nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir rinkimų įstatymai, yra įtvirtinta vadinamoji pasyvioji rinkimų teisė, t. y. galimybė asmeniui Konstitucijos ir rinkimų įstatymų nustatyta tvarka kandidatuoti į atitinkamos renkamos viešosios valdžios institucijos narius, taigi siekti būti išrinktam. Konstitucijos 34 straipsnio 3 dalyje nustatytas aktyviosios ir pasyviosios rinkimų teisės ribojimas – šios teisės neturi tie asmenys, kurie teismo pripažinti neveiksniais (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 1 d. nutarimas).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2010 m. lapkričio 9 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostata, kad teisę būti išrinktam nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir rinkimų įstatymai, reiškia inter alia tai, kad įstatymų leidėjas, įstatymais reguliuodamas pasyviosios rinkimų teisės renkant politines atstovaujamąsias institucijas <...> įgyvendinimą, turi konstitucinę pareigą paisyti iš Konstitucijos kylančių imperatyvų, inter alia rinkimų teisės principų. Konstitucijoje įtvirtinti visuotinai pripažinti demokratiniai rinkimų į politines atstovaujamąsias institucijas principai, kaip antai: rinkimai turi būti vykdomi remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise, balsavimas privalo būti slaptas; pagal Konstituciją yra galimi tik tokie rinkimai, kai dėl mandato varžomasi laisvai ir sąžiningai, kai rinkėjai turi teisę ir realią galimybę pasirinkti iš kelių kandidatų, kai balsavimo metu jie gali laisvai ir nekontroliuojami pareikšti savo valią.

Savivaldybių tarybų įstatymo 54 straipsnis numato, jog rinkėjo kortelių, kandidato į savivaldybės tarybos narius anketos (toliau – ir kandidato anketa), atstovo rinkimams ir rinkimų stebėtojo pažymėjimų, kandidatų sąrašų, kandidatų plakatų su duomenimis apie kandidatą (kandidatus), rinkimų biuletenių (taip pat biuletenių balsavimui iš anksto), vidinių ir išorinių balsavimo paštu vokų, blankų, kitų dokumentų ir antspaudų, naudojamų rinkimuose, pavyzdžius ir formas, taip pat jų pildymo pavyzdžius nustato Vyriausioji rinkimų komisija.

Vyriausioji rinkimų komisija 2010 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu Nr. Sp-49 patvirtino kandidato į savivaldybės tarybos narius anketos formą. Anketoje prie 9 klausimo „Ar turite ką nurodyti pagal Lietuvos Respublikos savivaldybių rinkimų įstatymu 89 straipsnio 1 dalyje išdėstytus reikalavimus?“ pacituota ir įstatymo 89 straipsnio 1 dalis. Apačioje šio klausimo nurodyta, kad jei kandidatas į 9 klausimą atsakė teigiamai, jis gali papildomai apie tai paaiškinti. Tačiau pagal Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 89 straipsnio 1 dalį, rinkimų komisijos leidžiamame kandidato plakate ar plakate su kandidatų sąrašu, prie kandidato pavardės pažymima: „Teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos“.

Taigi iš minėto reglamentavimo matyti, kad ir prie kandidatų, teismo nuosprendžiu pripažintų kaltais dėl nusikalstamų veikų (sunkių ar labai sunkių nusikaltimų ir visų nusikalstamų veikų, jei buvo pripažinti kaltais po 1990 m. kovo 11 d.), kurių padaryta nusikalstama veika buvo dekriminalizuota, ir prie kandidatų, kurie teismo įsiteisėjusiu nuosprendžiu buvo pripažinti kaltais dėl nusikalstamų veikų (sunkių ar labai sunkių nusikaltimų ir visų nusikalstamų veikų, jei buvo pripažinti kaltais po 1990 m. kovo 11 d.), kurių padaryta veika šiuo metu nėra dekriminalizuota, pavardžių viešai skelbiamuose kandidatų plakatuose ar plakatuose su kandidatų sąrašais nurodoma tik tokia informacija, kad kandidatai teismo nuosprendžiu buvo pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo. Abiem minėtais atvejais rinkėjams yra pateikiama vienoda informacija.

Pažymėtina, kad vienas iš būdingų teisės sistemos ypatumų yra nuolatinė teisinio reguliavimo raida. Ji priklauso nuo visuomenėje vykstančių pokyčių ir dėl to atsirandančios būtinybės sureguliuoti tiek naujus, tiek pasikeitusius senus visuomeninius santykius. Atsižvelgiant į tokią teisinio reguliavimo įstatymais ir kitais teisės aktais būtinybę yra įtvirtinamos naujos, tobulinamos galiojančios ar pašalinamos pasenusios teisės normos. Teisinio reguliavimo raida baudžiamosios teisės srityje atsižvelgiant į visuomenėje vykstančius pokyčius pirmiausia reiškiasi veikų kriminalizavimu ar jų dekriminalizavimu, t. y. tam tikros veikos pripažįstamos esančios nusikalstamos, arba atsakomybė už jas pašalinama iš baudžiamųjų įstatymų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. nutarimas). Veiką dekriminalizavus, ji paskelbiama nepavojinga ir jos baudžiamumas panaikinamas, o tam tikrais atvejais veika, už kurią anksčiau buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė, gali būti netgi skatinama (pvz. 1961 m. Baudžiamojo kodekso 164 straipsnyje numatyta atsakomybė už spekuliaciją, t. y. prekių ar kitokių reikmenų supirkimą ir perpardavimą, tuo tarpu dabar galiojančios Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta privačios asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva).

Kaip minėta, pagal Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 89 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reglamentavimą kandidato plakate ar plakate su kandidatų sąrašu rinkėjams pateikiama informacija apie kandidatų pripažinimą kaltais dėl nusikaltimų rinkėjams skelbiama tokiu būdu, kad kandidatai, teismo nuosprendžiu pripažinti kaltais dėl nusikaltimo, kurių padaryta veika vėliau buvo dekriminalizuota, prilyginami kandidatams, teistiems už nusikalstamą veiką iki arba po 1990 m. kovo 11 d., kurių veika nėra dekriminalizuota, pavyzdžiui, teistiems už nusikaltimus žmogiškumui, karo nusikaltimus, genocidą, nusikaltimus Lietuvos Respublikos nepriklausomybei, žmogaus gyvybei ir pan. Rinkėjams abejais atvejais pateikiama vienoda informacija apie kandidatus, kuri rinkimų teisės požiūriu laikytina negatyvia, galinčia silpninti kandidatų galimybes būti išrinktam ir tuo pačiu atstovauti atitinkamos savivaldybės visuomenės interesus. Todėl yra pagrindas matyti, kad nustatytas teisinis reguliavimas neproporcingai riboja pasyviąją nuolatinių savivaldybių gyventojų, pripažintų kaltais dėl sunkių ar labai sunkių nusikaltimų, kurių padaryta veika dekriminalizuota, rinkimų teisę, t. y. jų teisę būti išrinktais, bei galimai pažeidžia iš Konstitucijos 29 straipsnio kylantį lygiateisiškumo principą. Pažymėtina, kad šio principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant. Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. ir 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarimai). Taigi, atsižvelgiant į konstitucinį lygiateisiškumo principą, įstatyminis reglamentavimas negalėtų būti vienodas asmenims, teistiems už nusikalstamas veikas, kurios vėliau buvo dekriminalizuotos, t. y. kurios iš esmės pripažintos nepavojingomis, ir asmenims, nuteistiems už nusikalstamas veikas, kurios nedekriminalizuotos ir kurios pagal galiojančius įstatymus pripažįstamos pavojingomis, užtraukiančiomis baudžiamąją atsakomybę. Atsižvelgdama į Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymų leidėjo tikslus, teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad toks vienodas reglamentavimas asmenų, kurių padaryta nusikalstama veika buvo dekriminalizuota, ir asmenų, kurių padaryta veika nebuvo dekriminalizuota bei tebelaikoma pavojinga, atžvilgiu negalėtų būti pateisinamas viešuoju interesu ar kitais teisėtais tikslais.

Pažymėtina, kad duomenys apie kandidatus skelbiami siekiant informuoti rinkėjus. Tinkamas rinkėjų informavimas – prielaida užtikrinti legitimius ir teisėtus rinkimus. Be to, išsamūs duomenys skatina rinkėjų pasitikėjimą ne tik atskirų kandidatų atžvilgiu, bet ir atstovaujamųjų institucijų formavimo tvarka: rinkėjai gali susipažinti su duomenimis, kaip buvo organizuojami praėję rinkimai, kokie asmenys kėlė savo kandidatūras, lyginti duomenis ir apsispręsti ne vien dėl priimtinų kandidatų, bet ir dėl to, ar jie pasitiki rinkimų organizavimo procedūromis ir juose apskritai dalyvaus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas byloje Nr. A502-1973/2008). Duomenys apie kandidatus turi būti skelbiami tokiu būdu, jog ne tik neklaidintų rinkėjų, bet ir užtikrintų pusiausvyrą tarp rinkėjų teisės žinoti kuo išsamesnę informaciją apie kandidatus ir kandidatų teisės būti išrinktiems bei išlaikytų susijusių interesų pusiausvyrą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000 m. vasario 23 d. nutarime konstatavo, jog konstitucinis teisinės valstybės principas yra universalus principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Lietuvos Respublikos Konstitucija, <...> teisinės valstybės principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose ir yra aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekio. Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios bei kitos valstybės institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią juridinę galią ir kad įstatymai, Vyriausybės nutarimai bei kiti teisės aktai turi atitikti Konstituciją.

Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti <...> turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas). Visais atvejais būtina išlaikyti pusiausvyrą tarp asmens teisės ir viešojo intereso (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 7 d. nutarimas). Konstitucijoje yra įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis. Jį įgyvendinant turi būti užtikrinama interesų pusiausvyra, išvengiama jų priešpriešos <…> (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas).

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir aiškumas. Teisinio tikrumo, aiškumo imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui. Jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas). Savivaldybių tarybų įstatymo 89 straipsnio 1 dalies reikalavimas, kad „kiekvienas kandidatas turi viešai paskelbti, jeigu jis <...> įsiteisėjusiu Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės teismo nuosprendžiu (sprendimu) bet kada buvo pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo“, nėra visiškai aiškus. Iš minėto reguliavimo nėra vienareikšmiškai aišku, ar turėtų būtų viešai skelbiami Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos teismų kandidatų atžvilgiu priimti nuosprendžiai. Be to, toje pačioje Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 89 straipsnio 1 dalyje, kalbant apie tą patį laikotarpį iki 1990 m. kovo 11 d., vartojamos dvi skirtingos sąvokos, įvardijančios to laikotarpio teismus – „Lietuvos Respublikos teismai“ ir „okupaciniai teismai“. Teisėjų kolegijos nuomone, minėtu nevienareikšmišku Savivaldybių tarybų įstatymo 89 straipsnio 1 dalyje numatytu reguliavimu teisės subjektams yra apsunkinta galimybė žinoti, ko iš jų reikalaujama. Taigi minėta Savivaldybių tarybų įstatymo 89 straipsnio 1 dalies nuostata galimai pažeidžia konstitucinį teisinės valstybės principą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytą oficialią konstitucinę doktriną, vertina, jog tokia duomenų apie kandidatą paskelbimo tvarka, kai yra viešai paskelbiama apie kandidato atžvilgiu priimtą nuosprendį dėl nusikalstamos veikos, kuri vėliau buvo dekriminalizuota, taip pat galimai pažeidžia konstitucinį proporcingumo principą. Kaip minėta, dekriminalizavus tam tikrą nusikalstamą veiką, jos baudžiamumas panaikinamas ir visuomenėje ji nebelaikoma pavojinga, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl minėtos informacijos, kuri rinkimų teisės požiūriu laikytina negatyvia, paskelbimo formos ar net jos paskelbimo būtinumo ir proporcingumo siekiamam tikslui informuoti rinkėjus apie kandidatus.

Paminėtina, kad Konstitucinis Teismas, pabrėždamas atstovaujamųjų institucijų rinkimų svarbą, yra konstatavęs, jog konstitucinėje demokratijoje politinių atstovaujamųjų institucijų formavimui yra keliami ypatingi reikalavimai. Šios institucijos negali būti formuojamos tokiu būdu, kad kiltų abejonių dėl jų legitimumo, teisėtumo, inter alia dėl to, ar renkant asmenis į politines atstovaujamąsias institucijas nebuvo pažeisti demokratinės teisinės valstybės principai. Priešingu atveju būtų pakirstas žmonių pasitikėjimas atstovaujamąja demokratija, valstybės institucijomis, pačia valstybe. Demokratiški rinkimai yra svarbi piliečių dalyvavimo valdant valstybę forma, kartu ir būtinas valstybės politinių atstovaujamųjų institucijų formavimo elementas. Rinkimai negali būti laikomi demokratiškais, o jų rezultatai – legitimiais ir teisėtais, jeigu jie vyksta paminant Konstitucijoje įtvirtintus demokratinių rinkimų principus, pažeidžiant demokratines rinkimų procedūras. Įstatymų leidėjas įstatymu įtvirtindamas rinkimų teisės nuostatas yra įpareigotas laikytis šių Konstitucijoje įtvirtintų teisinio reguliavimo imperatyvų (Konstitucinio Teismo 2004 m. lapkričio 5 d. išvada).

Kaip minėta, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teisę būti išrinktam nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir rinkimų įstatymai. Taigi įstatymų leidėjas turi diskrecijos teisę reguliuoti pasyviosios rinkimų teisės renkant vietos savivaldos atstovaujamąsias institucijas įgyvendinimą ir nustatyti reikalavimus kandidatams į savivaldybių tarybų narius, tačiau tai darydamas, jis turi paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnis draudžia teismui taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai; jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas turi sustabdyti bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreiptis į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Dėl šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių teismas stabdo administracinės bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, 98 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija

nutaria:

Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 89 straipsnio 1 dalis (2010 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-968 redakcija) ta apimtimi, kuria kiekvienas kandidatas turi viešai paskelbti, kad jis įsiteisėjusiu Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės teismo nuosprendžiu (sprendimu) bet kada buvo pripažintas kaltu dėl sunkaus arba labai sunkaus nusikaltimo, net jei tokia nusikalstama veika vėliau buvo dekriminalizuota, neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo, proporcingumo principams ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui ir 34 straipsnio 2 daliai.

Sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą, iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės šį prašymą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys Dainius Raižys Skirgailė Žalimienė