Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Gintaro Pečiulio ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2-3335-798/2015 pagal ieškovės V. B. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl servituto nustatymo bei nuostolių priteisimo, trečiasis asmuo akcinė bendrovė „City Service“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl ieškovės kaip palėpės patalpų savininkės nuosavybės teisių įgyvendinimo, siekiant patekti į jai priklausančias patalpas, taip pat servituto atlygintinumo bei reikalavimo atlyginti nuostolius, susijusius su statinio bendrųjų konstrukcijų remontu, pagrįstumu.

2006 m. liepos 10 d. eksperto V. E. surašytu Statinio dalies būklės aktu buvo nustatyta, kad statiniui (duomenys neskelbtini) būtina atlikti kapitalinį remontą. 2009 m. kovo 23 d. nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialisto J. M. parengtame defektiniame akte orientacinei būtinų remonto darbų bendrai kainai nustatyti buvo aprašyta būtinų atlikti darbų orientacinė kaina, taip pat nustatyta, kad priestatas (1A3p) turi avarinės būklės požymių pagal STR 1.12.01:2004. 2009 m. gegužės 5 d. inžinierius konstruktorius J. Š., atlikęs Pagrindinių konstrukcijų žvalgomuosius tyrimus, nustatė pagrindinių konstrukcijų defektus. Ieškovės teigimu, tiek Statinio dalies būklės akte, tiek Pagrindinių konstrukcijų žvalgomuosiuose tyrimuose nustatyti gyvenamojo namo trūkumai yra susiję su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais. Ieškovės buto sienomis lyjant teka vanduo, dėl drėgmės pelija sienos, dėl atsakovo neveikimo ieškovės butas tapo netinkamu gyventi, jį būtina remontuoti, o tokių remonto darbų vertė (kuri priteistina ieškovei kaip nuostoliai) pagal UAB „Elvora“ lokalinę sąmatą sudaro 29 828 Lt (CK 4.76 str.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog iš išorės įrengti laiptų į pastogėje esančias patalpas nėra galimybės ir nepagrįstai sprendė, kad ieškovė įrodė alternatyvų nebuvimą. Teismas netinkamai ir formaliai vertino įrodymus, neįsigilino tinkamai į esamą situaciją ir siūlomus alternatyvius sprendinius bei nepaisė Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 26 d. ir 2014 m. birželio 5 d. nutartyse nustatytų aplinkybių. Teismo paskirta ekspertė M. M. atliktoje ekspertizėje ir pateiktuose projektiniuose pasiūlymuose nurodė, kad galimas laiptų įrengimas per išorinę pusę, t. y. toje namo sienoje, kurioje yra įėjimas į ieškovei priklausantį butą, esančioje vakarinėje (pietvakarinėje) pusėje. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. birželio 5 d. nutartyje buvo pažymėjęs, kad byloje yra pateiktas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio 2010 m. lapkričio 26 d. raštas „Dėl laiptų įrengimo“, patvirtinantis, kad laiptus patekti į ieškovei priklausančią palėpę būtų galima projektuoti tik per vakarinį fasadą, nepažeidžiant įstatymų ir trečiųjų asmenų teisių. Žemės sklypas adresu (duomenys neskelbtini), ribojasi su žemės sklypu adresu (duomenys neskelbtini). Laiptus (kaip ir Kultūros paveldo Vilniaus teritorinis padalinys yra nurodęs) galima įrengti per pietvakarinę pastato pusę, t. y. paliekant pirmo aukšto patekimą į patalpas ir keliant laiptus aukštyn, kad būtų sudaryta galimybė patekti į palėpę. Tokiu būdu įrenginėjant laiptus net nebūtų jie įrengiami kitame sklype, o tai būtų daroma žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini), kurio dalis priklauso ir pačiai ieškovei. Teismo alternatyvios galimybės buvimas ar nebuvimas nebuvo ypatingai atidžiai įvertintas. Ieškovė nepateikė jokių objektyvių duomenų, paneigiančių atsakovo siūlomą alternatyvų variantą įrengti laiptus į pastogę iš išorės, pietvakarinėje pusėje. Ieškovės pateiktas neva gretimų sklypų savininkų nesutikimas (2013 m. liepos 17 d.) Lietuvos apeliacinio teismo jau buvo pripažintas kaip neinformatyviu, o 2015 m. sausio 14 d. E. P. S. ir A. S. pareiškimas apskritai negali būti laikomas tinkamu ir pagrindžiančiu ieškovės reikalavimą įrodymu.Teismas neproporcingai suvaržė atsakovo kaip buto, kuriam nustatytas servitutas, savininko teises. Nepagrįstai konstatavo, jog tik nustačius servitutą būtų veiksmingai pašalintos kliūtys ieškovei kaip savininkei naudotis nuosavybe, kas atitiktų savininkų interesų pusiausvyrą, t. y. nepažeistų atsakovo teisių daugiau nei būtų pažeista ieškovės teisė nesudarius jai visiškai jokios galimybės turėti įėjimą į savo nuosavybę. Servituto nustatymas neatitinka savininkų interesų pusiausvyros ir nėra objektyviai būtinas.Teismas formaliai vertino Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos 2008 m. gruodžio 17 d. posėdžio protokolinį sprendimą Nr. 200-49. Šiuo sprendimu jau nuo 2008 m. gruodžio 17 d. ieškovei buvo leista naudotis atsakovui priklausančių patalpų koridoriumi (indeksas 10-7) patekimui į ieškovės pastogės patalpas. Ieškovė galėjo naudotis palėpe pagal paskirtį, net ir nenustačius servituto, t. y. ir nenustačius servituto yra įmanoma normaliomis sąnaudomis daiktą naudoti pagal paskirtį. Suteikus leidimą ieškovei naudotis jai priklausančio buto patalpomis ir šį faktą išviešinus nekilnojamojo turto registre, laikytina, kad ieškovė turi galimybę, esant tokiai situacijai, normaliomis sąlygomis jai priklausantį daiktą (palėpę) naudoti pagal paskirtį. Ieškovė neįrodė patyrusi realią žalą, o reikalavimą grindė galimais, numatomais nuostoliais, ką teismas turėjo įvertinti ir tuo pagrindu ieškovės reikalavimą atmesti. Ieškovė atsakovo pareigą atlyginti neva patirtus nuostolius kildino iš CK 4.76 straipsnio. Tačiau pagal CK 4.76 straipsnio reguliavimo apimtį yra atlyginamos tik bendrasavininko turėtos išlaidos išlaikant namo bendro naudojimo objektus, o asmeninę nuosavybę (butą) savininkas privalo prižiūrėti ir išlaikyti savo sąskaita, šios išlaidos negali būti pripažintinos būtinomis namo išlaikymui ir išsaugojimui. Ieškovė prašomų priteisti išlaidų realiai nepatyrė. Ieškovės nurodomos išlaidos turi būti realios, o ne tikėtinos. Vien į bylą pateikta ieškovės buto remonto sąmata neįrodo, kad sąmatose numatytos išlaidos yra ar bus realiai patirtos, t. y. minėti dokumentai nėra realus ir pagrįstas pagrindas reikalaujamoms sumoms priteisti. Apeliacinės instancijos teismas 2012 m. liepos 26 d. nutartyje konstatavo, jog UAB „Elvora“ parengta lokalinė sąmata nėra pakankamas įrodymas, patvirtinantis ieškovės buto vertės sumažėjimą būtent dėl bendrųjų konstrukcijų trūkumų. Ieškovės teismui pateikta pakoreguota lokalinė sąmata, sudaryta pagal 2013 m. kovo mėnesio kainas bei 2013 m. liepos 22 d. paaiškinamąjį raštą, surašytą specialisto J. M., taip pat negalėjo būti laikomi pagrįstais įrodymais, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus ir priteisti nuostolius. Šis raštas neįrodo, kad būtent dėl atsakovo veiksmų neva susidarė tokio dydžio nuostoliai.CK 4.83 straipsnio 3 dalis numato, kad pareiga remontuoti bendrąsias konstrukcijas tenka abiems bendraturčiams, t. y. ne tik atsakovui, bet ir pačiai ieškovei. Kadangi už statinio priežiūrą yra atsakingi abu bendraturčiai proporcingai savo daliai bendrojoje nuosavybėje (CK 4.76 str. 1 d.), atitinkamai proporcingai jų daliai bendrojoje nuosavybėje kiekvienam tenka kaltės dalis, susijusi su bendrųjų konstrukcijų defektais padaryta žala. Jei teismas laikė, kad būtent dėl bendrųjų konstrukcijų defektų buvo padaryta žala ieškovės butui, tai atitinkamai turėjo įvertinti abiejų bendraturčių atsakomybę proporcingai jų daliai ir mažinti ieškovės prašomą priteisti sumą, o ne formaliai sumažinti tik 3 203,44 Lt sumą.Atsakovas su apeliaciniu skundu teikia teismui įrodymus, kurių neturėjo galimybės pateikti anksčiau, ir prašo juos priimti.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Dėl servituto nustatymo

Sprendžiant ginčą dėl šio reikalavimo, teisėjų kolegija pripažįsta reikšminga įvertinti, be kita ko, aplinkybes, sukūrusias byloje aptariamą situaciją. Tai reikšminga tiek servituto (ne)nustatymo įvertinimo aspektu, tiek - jo nustatymo atveju – apimties bei šalimis dėl jo kylančių nepatogumų proporcingumo įvertinimo aspektu.

Ieškovė butą pirmajame aukšte įsigijo 2003 m., o 2005 m. apeliantas jam priklausančią palėpės dalį pardavė ieškovei, kuri tapo visos palėpės savininke. Kol apeliantui priklausantis butas buvo gyvenamas, anot ieškovės, jai šiame bute gyvenančių asmenų buvo leidžiama naudotis įėjimu į palėpę per apelianto butą (t. 3, b.l. 40). Nelikus apelianto bute gyventojų, ieškovė apskritai negalėjo patekti į palėpę. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos 2008 m. gruodžio 17 d. posėdžio protokolu Nr. 200-49 buvo leista ieškovei naudotis apeliantui priklausančio buto koridoriumi, pažymėtu indeksu 10-7, per jame esantį pastogės liuką (angą). Taigi, jau įgydama savo butą, ieškovė žinojo ar bent jau neabejotinai turėjo žinoti, kad tiesioginio patekimo į palėpę ji neturi ir į ją galėtų patekti tik per apelianto butą, tokia buvo ir faktinė naudojimosi patekimu į palėpę tvarka. Abu bendraturčiai (ieškovė ir apeliantas) iš esmės turėjo (ir tebeturi) vienodas techniniu požiūriu galimybes patekti į palėpę, nors akivaizdu ir tai, kad apelianto interesas patekimu į palėpę, jos savininke tapus vienai ieškovei, jei gal būt ir neišnyko visiškai, tai bent žymiai sumažėjo (galimai iki ekstraordinarinių atvejų), o ieškovės priešingai – padidėjo. Nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės buvo sąlygotas namo konstrukcijos ypatumų, todėl ir abiejų butų savininkai (bendraturčiai), kas jie bebūtų, negalėtų savęs laikyti vien tik nenumatytų aplinkybių ar vienas kito „auka“, ypač jei nėra galimybės įrengti atskirą patekimą į palėpę arba jo įrengimas reikalautų neprotingai didelių sąnaudų. Todėl neišvengiamas interesų derinimas tokiu būdu, kad viena šalis santykinai normaliomis sąlygomis galėtų realizuoti savo kaip bendraturčio teisę patekti į palėpę, o kitai dėl to sukelti nepatogumai nebūtų pernelyg dideli, kitaip tariant, kad tie nepatogumai būtų panašaus lygmens, jei šalys pačios nesusitaria kitaip.

Servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą (CK 4.111 str. 1 d.). Pagal CK 4.126 straipsnio 1 dalį servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Galima daryti išvadą, kad po to, kai ieškovei minėtu 2008 m. gruodžio 17 d. posėdžio protokolu Nr. 200-49 buvo leista naudotis apelianto buto koridoriumi 10-7, pats apeliantas sutiko dėl naudojimosi jo turtu būtinumo, kas iš esmės reiškia, jog faktinis servitutas jau ir egzistuoja. Tačiau sutiktina su ieškove, kad tokia padėtis nėra iki galo teisiškai apibrėžta, priklauso nuo apelianto valios ir dėl to padėties stabilumo perspektyva nėra aiški. Juo labiau tai pasakytina atsižvelgus į prieštaringą paties apelianto elgesį – viena vertus, koridoriumi patekimui į palėpę naudotis leidžiama, tačiau nesutinkama nustatyti teisiškai apibrėžtą servitutą šioje byloje ar sudaryti sutartį dėl servituto nustatymo šalių susitarimu (apie apelianto pozicijos pagrįstumą dėl galimybės ieškovei įsirengti atskirą įėjimą į palėpę – nutartyje žemiau). Paminėti apelianto argumentai iš esmės buvo įvertinti, be kita ko, ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 26 d. nutartyje, kaip savaime nepatvirtinantys servituto nustatymo nereikalingumo, ir teisėjų kolegija kitokiai išvadai pagrindo neturi. Todėl paminėtų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, kad nustatyti servitutą dėl esančio savanoriško apelianto sprendimo leisti naudotis patalpa 10-7 apskritai nėra būtina.

Byla, kaip minėta, pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėta tris kartus, visus tris kartus pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad egzistuoja alternatyvus patekimo į palėpę įrengimo būdas. Apeliacinės instancijos teismas, naikindamas priimtus sprendimus, juos naikino inter alia ir dėl papildomo šios aplinkybės aiškinimosi. Taigi, šalims ne kartą buvo išaiškinta teisė ir pareiga teikti savo įrodymus, kuriuos teismas turėtų atitinkamai įvertinti, sudarytos visos galimybės teikti reikšmingus įrodymus savo pozicijoms pagrįsti pirmosios instancijos teisme, be to, iškilus būtinumui, šalys turėjo/turi teisę teikti papildomus įrodymus ir apeliacinės instancijos teismui (CPK 42 str. 5 d., 179 str. 1 d., 226 str., 314 str.). Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodinėjimo procesas negali būti begalinis ar tęstis itin ilgą laiką, kai tam objektyviai jokių svarių priežasčių nėra. Šiuo atveju ieškovė yra pateikusi įrodymus, jos nuomone, patvirtinančius, kad įrengti įėjimą į palėpę pastato išorėje – vakarinėje (pietvakarinėje) pastato sienoje įrengiant laiptus ar laiptinę nėra galimybės. Taigi, negalima laikyti, kad ji įrodinėjimo pareigos nevykdė, ir spręstina tik tai, ar pateikti įrodymai yra pakankami jos pozicijai pagrįsti. Kita vertus, apeliantas, siekdamas išvengti nuosavybės naudojimo apribojimų, turi pateikti savo įrodymus, kurie, jo nuomone, pakankamu laipsniu leistų patvirtinti jo pozicijos pagrįstumą, tokiu būdu paneigiant ieškovės teikiamus įrodymus, t.y. kad jam palankus alternatyvus ieškovės patekimo į palėpę įrengimo būdas yra galimas (CPK 12, 178 str.).

Apeliantas nurodo, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovė įrodė alternatyvų nebuvimą, o būtent tai, kad iš pastato išorės įrengti laiptų į pastogėje esančias patalpas nėra galimybės. Taip pat nurodo, kad teismas netinkamai ir formaliai vertino įrodymus, neįsigilino tinkamai į esamą situaciją ir siūlomus alternatyvius sprendinius bei nepaisė Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 26 d. nutartyje ir 2014 m. birželio 5 d. nutartyje nustatytų aplinkybių. Iš dalies su kai kuriais apelianto nurodomais argumentais galima sutikti, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, jie nėra pakankami, kad paneigti galutinę teismo išvadą šiuo aspektu.

Teisėjų kolegija, vertindama apelianto argumentus dėl trečiųjų asmenų – gretimo pastato gyventojų nesutikimų, kad ieškovė rengtų patekimą į palėpę pastato išorėje, nepagrįsto sureikšminimo, neturi pagrindo atmesti juos visiškai. Visų pirma, šiems asmenims nėra pateiktas susipažinimui joks konkretus laiptų (laiptinės) įrengimo projektas, todėl jų a priori nesutikimą pagrįstumo aspektu įvertinti negalima. Antra, iš apeliacinės instancijos teismui apelianto pateiktos suvestinio skaitmeninio žemėlapio kopijos galima spręsti, kad, kaip nurodo apeliantas, pastatai vienas nuo kito yra pakankamai reikšmingai nutolę (t. 3, b.l. 65). Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, labai abejotina, ar vertinant trečiųjų asmenų galimus nepatogumus (tuo atveju, jei išorinis patekimo į palėpę įrengimo būdas galimas) ir lyginant juos su apeliantui kilsiančiais nepatogumais (tuo atveju, jei jam priklausančiame bute nustatomas servitutas), būtent tretiesiems asmenims nepatogumai galėtų būti vertinami kaip reikšmingesni nei apelianto, neatmestina, kad veikiau priešingai. Todėl, sutinkant su apeliantu, paminėtos aplinkybės, kuriomis tenkindamas ieškinį inter alia rėmėsi pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos požiūriu, negalėtų būti pripažintos savaime lemiančiomis išorinio patekimo į palėpę įrengimo negalimumą. Tačiau kitų bylos įrodymų kontekste tai dar nesuteikia pakankamo pagrindo daryti kitokią nei pirmosios instancijos teismo išvadą dėl servituto nustatymo būtinumo.

Apeliantas savo poziciją įrodinėja iš esmės teismo paskirtos ekspertės M. M. atlikta ekspertize (t. 2, b.l. 119-210), taip pat Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio (toliau - KPD) 2010 m. lapkričio 26 d. raštu „Dėl laiptų įrengimo“ (t. 2, b.l. 29). Iš tikrųjų, pastarajame rašte nurodoma galimybė projektuoti laiptus pastato išorėje per vakarinį fasadą. Tačiau visų pirma pažymėtina, kad nė vienas iš visų bylą nagrinėjusių teismų, nors pastarasis raštas buvo pateiktas dar prieš pradedant nagrinėti bylą pirmąjį kartą, jo nepripažino pakankamu įrodymu, patvirtinančiu neabejotiną galimybę įrengti išorinį patekimą į palėpę, kaip pagrindo ieškovės reikalavimui dėl servituto nustatymo atmesti. Antra, ir šiame rašte nurodyta, kad toks įrengimas galimas nepažeidžiant įstatymų ir trečiųjų asmenų teisių. Tuo tarpu dėl M. M. atliktos ekspertizės išvadų KPD nurodė, kad parengtas projektas neatitinka privalomų projektavimo dokumentų bei juose numatytos privalomos rengimo tvarkos (t. 3, b.l. 20), dėl šio projekto neigiamą nuomonę išdėstė ir AB „Lietuvos dujos“ filialas (t. 3, b.l. 21). Apeliantas, savo pozicijai pagrįsti apeliaciniame skunde nurodydamas minėtus argumentus, (sąmoningai ar ne) visiškai nutyli skundžiamame sprendime akcentuojamą ir nurodomą kaip apelianto niekaip nepaneigtą paminklotvarkos eksperto J. M. paskutiniame bylos nagrinėjime pateiktą 2015 m. sausio 14 d. paaiškinimą, kad pastato siena, kurioje apeliantas teigia esant galimybę įrengti išorinį patekimą į palėpę, yra posesijinė ir brandmauerinė (ugniasienė), todėl joje negalimas angų kirtimas durims ir lauko laiptų įrengimas (t. 3, b.l. 126). Jokių įrodymų ar bent argumentų, paneigiančių šio paaiškinimo teisingumą, apeliantas nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui.

Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad bent jau byloje esamų įrodymų visumos vertinimas neteikia pakankamo pagrindo daryti išvadą apie alternatyvaus patekimo į palėpę būdo egzistavimą ir sutinka su pirmosios instancijos išvadomis dėl servituto nustatymo apelianto bute būtinumo.

Pareikštu ieškiniu ieškovė neapsiribojo reikalavimu nustatyti servitutą tik dabar naudojamai patekimui į palėpę patalpai (10-7 1,78 kv. m), tačiau prašo praplėsti naudotinas patalpas ir dar 3,7 kv. m patalpa 10-1. Sutiktina, kad šiuo metu naudojama patalpa yra nedidelė, patekimas į palėpę nėra patogus (žr. nuotrauką nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje Nr. 13/081 NT VS). Kita vertus, ieškovė ir neįrodinėjo, kad ar anksčiau, ar dabar ji negalėjo/negali realiai patekti dabar esamu būdu kokiais nors tikslais į dabartinės būklės palėpę dėl to, kad tam patalpos 10-7 nepakanka, kitaip tariant, kad patekimas nėra tinkamas iš esmės. Taigi, negalima daryti išvados, kad patekimas į palėpę tik iš patalpos 10-7 esamomis sąlygomis kėlė/ia problemas, kurios galėtų būti išspręstos tik padidinant tam skirtą plotą. Bet kuriuo atveju, t.y. naudojantis mažesne ar didesne patalpa, anga (liukas) patekimui į palėpę išliktų ta pati, beje, iškilus būtinumui ir apeliantas galėtų pasinaudoti tik tokiu ne itin patogiu patekimu į palėpę. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu klausimo iš esmės nenagrinėjo ir nepagrindė būtinumo nustatyti servitutą papildomai dar daugiau kaip dvigubai didesnei patalpai nei faktiškai naudojama. Akivaizdu ir tai, kad, nepaisant priteistos skundžiamu sprendimu atlygintino servituto vertės, atsakovo buto vientisumas, tenkinus reikalavimą prašoma apimtimi, būtų pažeidžiamas žymiai labiau, o gal būt ir iki tokio lygmens, kad jis gali tapti visiškai nepatrauklus kitiems potencialiems gyventojams. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog civiline teise, kuria reglamentuojami priešingus interesus turinčių asmenų santykiai, siekiama asmenų konfliktinius santykius sureguliuoti taip, kad būtų galima pasiekti kompromisą, užtikrinantį ginčo šalių interesų pusiausvyrą. Siekiant to, svarbu nesureikšminti vienos šalies interesų, jų gynimo poreikiu ir būdu neproporcingai neapriboti kitos šalies nuosavybės teisių ir atitinkamai – teisėtų interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2013). Nuosavybės teisių apribojimai turi nepažeisti proporcingumo principo – įstatymuose nustatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus. Be to, taikomi apribojimai negali paneigti nuosavybės teisės esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2008). Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas (valdytojas), siekiantis servituto, nori naudotis svetimu daiktu, kad jam taip yra naudingiau ar patogiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2012). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad būtinumo nustatyti servitutą ir patalpai 10-1 nėra. Dėl to taip pat nėra pagrindo suteikti teisę ieškovei įrengti per šią patalpą laiptus. Juo labiau, kad nėra gauti Statybos įstatyme nurodyti dokumentai, nėra aiškaus projekto, o Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 26 d. nutartyje jau buvo nurodyta, kad šioje byloje nenagrinėjamas ginčas dėl laiptų įrengimo galimybės, nes šis klausimas priskiriamas statybą leidžiančius dokumentus išduodančių viešojo administravimo subjektų kompetencijai, o ginčai su šiais subjektais paprastai nagrinėjami administraciniuose teismuose.

Todėl apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįstai sprendęs dėl servituto nustatymo būtinumo, nepagrįstai neįvertino jo turinio visumos (ne)būtinumo ir šalių interesų proporcingumo aspektais (CPK 185 str.) Dėl pirmiau išdėstyto sprendimo dalis, kuria ieškovei suteikta teisė naudotis patalpa 10-1 bei įsirengti laiptus, naikintina.

Sumažinus servituto turinį, atitinkamai mažintina ir jo atlygintinumo apimtis. Iš jau minėtos nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos Nr. 13/081 NT VS matyti, kad apelianto buto vertė, savininkui leidžiant naudotis patalpa 10-7, sumažėja 1 071,58 Eur (3 700 Lt). Todėl teisėjų kolegija, šalims nekvestionavus tokio servituto atlygintinumo apskaičiavimo skundžiamame sprendime principo, mažina iš ieškovės apeliantui priteistiną nuostolių dėl servituto nustatymo sumą iki paminėtos sumos.

Dėl reikalavimo priteisti nuostolių atlyginimą

Apeliantas nesutinka ir su šia skundžiamo sprendimo dalimi. Nurodo, kad ieškovė savo reikalavimą kildino iš CK 4.76 straipsnio, tačiau prašoma priteisti suma nėra turėtos ieškovės išlaidos ir apskritai tai ne išlaidos namo bendro naudojimo objektams išlaikyti ir išsaugoti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šie argumentai negali būti pripažinti pagrįstais reikalavimo atmetimui.

Iš tiesų, šioje dalyje ieškinys formaliai grindžiamas CK 4.76 straipsniu. Tačiau pirmosios instancijos teismas reikalavimą tenkino ne šio CK straipsnio pagrindu, o CK 4.83 straipsnio 3 dalyje nurodytų bendraturčio (apelianto) pareigų nevykdymo, CK 6.263 straipsnio 1 dalies pagrindu. Šiame kontekste pastebėtina, kad teismas nėra besąlygiškai saistomas ieškovo nurodoma teisine kvalifikacija. Ieškinys nagrinėjamas pagal jo faktinį pagrindą, o susiklosčiusių santykių ir aplinkybių teisinę kvalifikaciją teismas atlieka savarankiškai ir ji nebūtinai turi sutapti su ieškovo nurodoma teisine kvalifikacija. Pažymėtina, kad šioje dalyje faktiniu pagrindu ieškinyje ir nurodoma tai, jog dėl apelianto pareigų nevykdymo ieškovės butas turi būti remontuojamas, kad taptų tinkamu gyventi.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovės buto būklė bloga, tai susiję su pastato konstrukcijų nepriežiūra, jų remonto neatlikimu, teismas sprendė, kad yra pagrindas konstatuoti apelianto kaip bendraturčio civilinės atsakomybės sąlygas. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir išvadomis šiais aspektais, jų nekartoja, juo labiau, kad ir apeliantas esminių argumentų dėl to savo skunde neteikia.

Apeliantas pagrįstai nurodo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog ji išlaidas yra patyrusi. Tačiau ši aplinkybė nėra pagrindas bet kuriuo atveju netenkinti reikalavimo dėl žalos atlyginimo, kai yra pakankamas pagrindas konstatuoti žalos atsiradimo faktą. Teismas turi teisę spręsti tiek dėl būsimos žalos įvertinimo, tiek nustatyti jos dydį tuomet, kad šalis tiksliai to padaryti negali (CK 6.249 str. 1, 3 d. d.). Todėl minėta apelianto nurodoma aplinkybė, juo labiau, kai žalos atsiradimo faktas iš esmės net ir nėra kvestionuojamas, yra susijęs su bendraturčių pareigų netinkamu vykdymu, negali lemti reikalavimo netenkinimo apskritai.

Šis reikalavimas grindžiamas UAB „Elvora“ parengta lokaline sąmata (t. 1, b.l., 70-75). Šiame kontekste pastebėtina, kad į bylą ši sąmata yra pateikta ir perskaičiuota į 2013 m. metų kainas (31 537,98 Lt), tačiau ieškinio reikalavimas nėra pakeistas. Pastebėtina ir tai, kad neaišku kodėl apeliantas minėtą sąmatą ir ieškovės reikalavimą vertina kaip buto nuvertėjimo įvertinimą, nes nei šios sąmatos duomenys, nei skundžiamo sprendimo motyvai neteikia jokio pagrindo tokiam reikalavimo ir jo tenkinimo motyvų traktavimui. Tačiau teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliantu, kad aptariamas įrodymas ne visa apimtimi laikytinas įrodančiu žalos dydį.

Žalos atlyginimo esmė – kompensuoti kilusią žalą tokia apimtimi, kuri leistų atstatyti padėtį buvusią iki teisės pažeidimo. Taigi, sprendžiant žalos atlyginimo klausimą negali būti sudarytos sąlygos gauti daugiau lėšų nei padarytos neteisėtais veiksmais žalos dydis, daiktas pagerintas labiau nei buvęs ir pan. Atsižvelgiant į tai ir vertinant aptariamoje sąmatoje nurodytus darbus, teisėjų kolegijos nuomone, įtraukti į žalos atlyginimą sienų apšiltinimą bei sienų apdailą keraminėmis plytelėmis vis tik nėra pagrindo, nes tai susiję su patalpų pagerinimu, o ne su kilusių padarinių pašalinimu – atitinkamai lokalinės sąmatos eilutės Nr. 10, 16: 2 139 Lt ir 3 638,81 Lt sumos. Todėl lokalinėje sąmatoje nurodyta 29 827,59 Lt suma mažintina iki 27 049,78 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad šalys yra bendraturčiai, abi jos turi faktiškai analogiško ploto butus, abi turėjo pareigą rūpintis bendro daikto (pastato) bendrosiomis konstrukcijomis ir abi jos nevykdė, ši dėl to ieškovei kilusios žalos suma dalintina joms lygiomis dalimis – po 3 917,08 Eur (13 524,89 Lt).

Remiantis pirmiau išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas ieškinį tenkinant iš dalies (CPK 185 str., 326 str. 1 d. 3 p., 329 str. 1 d.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pakeitus sprendimą, atitinkamai pakeistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 str. 5 d.).

Iš dalies patenkinti ieškinio reikalavimai dėl servituto nustatymo ir nuostolių atlyginimo. Todėl ieškovei iš apelianto priteisiama 137,20 Eur už paduotą ieškinį sumokėto žyminio mokesčio (117,51 Eur ir 19,69 Eur). Ieškovė pirmąjį kartą apeliacinės instancijos teisme sprendimo dalyje dėl 29 828 Lt nuostolių atlyginimo buvo sumokėjusi 895 Lt (259,21 Eur) žyminį mokestį, todėl už apeliacinį skundą jai taip pat priteistina 117,51 Eur žyminio mokesčio (CPK 93 str. 1 d.).

Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, pagal į bylą teiktus duomenis ieškovė už advokato pagalbą turėjo 1 682,39 Eur išlaidų. Iš trijų ieškiniu pareikštų reikalavimų vienas netenkintas, du tenkinti iš dalies. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovei iš atsakovo priteistina 600 Eur už advokato pagalbą (CPK 3 str. 1, 7 d., 98 str.).

Apelianto apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas tiek dėl neturtinio, tiek dėl turtinio reikalavimų. Todėl nuo tenkintos skundo dalies iš ieškovės priteistinas žyminis mokestis valstybei – 9,85 Eur už neturtinį reikalavimą ir 141,65 Eur už turtinį reikalavimą, viso 151,50 Eur (CPK 96 str. 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 5 d. sprendimą pakeisti išdėstant jo rezoliucinę dalį taip:

„Ieškinį tenkinti iš dalies.

Nustatyti servitutą, suteikiant ieškovei V. B. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) savininkei, teisę naudotis, t.y. įeiti ir vaikščioti atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei priklausančia patalpa – koridoriumi, esančiu bute (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), pažymėtu indeksu 10-7 (plotas 1,78 kv.m). Priteisti iš ieškovės V. B. (duomenys neskelbtini) atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei (į. k. 188710061) 1 071,58 Eur (3 700 Lt) nuostolių atlyginimą.

Priteisti ieškovei V. B. iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 3 917,08 Eur (13 524,89 Lt) nuostolių atlyginimą.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškovės V. B. naudai 600 Eur už advokato pagalbą ir 235,02 Eur žyminio mokesčio.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 24 d. nutartimi pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešajame registre dėl nuosavybės teises į butą (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), perleidimo draudimo.

Šios nutarties kopiją išsiųsti VĮ Registrų centrui.

Priteisti lygiomis dalimis valstybės naudai iš ieškovės V. B. ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 18 Eur, t. y. iš kiekvieno po 9 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Išmokėti ekspertei M. M. iš teismo depozitinės sąskaitos 2 000 Lt (579,24 Eur) atlyginimą už teismo ekspertizės atlikimą.“

Priteisti iš ieškovės V. B. 151,50 Eur žyminio mokesčio valstybei apeliacinės instancijos teisme.