Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Romualda Janovičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens atsakovo žemės ūkio bendrovės „Vijūnytė“ vadovo D. S. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 8 d. nutarties, kuria civilinėje byloje Nr. B2-687-227/2015 pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Finansų ministerijos ieškinį, suinteresuoti asmenys D. S. ir D. S., iškelta žemės ūkio bendrovės „Vijūnytė“ bankroto byla, bei

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė - kreditorė (Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos) ieškiniu prašė dėl nemokumo iškelti bankroto bylą skolininkei – atsakovei ŽŪB „Vijunytė“.

Suinteresuotas asmuo D. S. (buvęs pajininkas ir vadovas) paaiškino, kad jis 2015-06-30 save atleido iš bendrovės vadovo pareigų. Turimus pajus dar 2014-10-10 pardavė 6 Indijos piliečiams, o 2014-12-22 perdavė dokumentus, tarp jų antspaudą, todėl teismui negali pateikti įmonės dokumentų.

Suinteresuotas asmuo D. S. (buvęs pajininkas) palaikė D. S. nurodytas aplinkybes ir papildomai nurodė, kad derybas dėl pajų (jis valdė 50 proc.) pardavimo vedė antrasis pajininkas - D. S..

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Panevėžio apygardos teismas 2015 m. gruodžio 8 d. nutartimi iškėlė UAB „Vijunytė“ bankroto bylą ir vadovaudamasis Įmonių bankroto įstatymų (toliau – ĮBĮ) atliko kitus, su bankroto bylos iškėlimu susijusius veiksmus, tarp jų – nustatė, kad BŽŪB „Vijunytė“ direktorius D. S. per 10 dienų privalo perduoti administratoriui arba jo įgaliotam asmeniui visą įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus.

Pirmosios instancijos teismas suinteresuotų asmenų D. S. ir D. S. (pajininkai, o D. S. ir direktorius) paaiškinimus, kad pajai parduoti, o įmonės dokumentai bei antspaudas perduoti naujiesiems pajininkams, grindžiamus 1) 2014-03-12 Ketinimų protokolu dėl akcijų pardavimų; 2) 2014-10-10 Pajaus pirkimo- pardavimo sutartimi, kuria D. S. ir D. S. 100 proc. pajų pardavė 6 Indijos piliečiams; 3) pirkėjų pasų išrašais ir 4) Dokumentų priėmimo pardavimo aktu, laikė neįrodytais. Šią išvadą teismas grindė Juridinių asmenų registro duomenimis, pagal kuriuos nuo 2012-12-11 iki šiol bendrovės vadovas yra D. S.. D. S. tik savo paties 2015-07-15 Pranešimu VSDFV atleistas iš darbo bendrovėje (paties D. S. teigimu, naujieji pajininkai D. S. atleidimo klausimo nesprendė). Perduotų dokumentų sąraše nėra įrašo apie antspaudo perdavimą.

Pirmosios instancijos teismas sprendė esant labiau tikėtina, kad neįvyko realus bendrovės pardavimas Indijos gyventojams. Tokią išvadą teismas grindė nustatytomis aplinkybėmis, kad, pirma, nepateikta dokumentų, įrodančių, kad pajų pirkėjai – Indijos gyventojai turėjo teisę gyventi nuolatinai ir vystyti veiklą Lietuvoje, antra, pagal D. S. paaiškinimus, jis pagal skelbimą spaudoje pradėjo kontaktuoti su pirkėjais, kuriuos domino verslas Europos Sąjungoje, ne kartą buvo su jais susitikęs, su jais bendravo telefonu, tačiau D. S. teismui negalėjo nurodyti internetinio puslapio pavadinimo, pirkėjų telefonų numerių, pašto adresų, el. pašto adresų, gyvenamosios vietos (nuolatinės ar pastovios) Latvijoje, bet ir savo telefono numerio, iš kurio kontaktuodavo su pirkėjais.

Tokiomis aplinkybėmis bendrovės vadovą (pagal Juridinių asmenų registro duomenis – D. S.) teismas įpareigojo nutarčiai dėl bankroto bylos ŽŪB „Vijunytė“ įsiteisėjus perduoti administratoriui įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus (ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p). Kadangi D. S. žino, tačiau neatskleidžia, pirkėjų duomenis (jeigu pirkėjai buvo), jam nėra kliūčių išsireikalauti dokumentus iš taip vadinamų pirkėjų, juo labiau, kad ne visi pinigai už pajus pardavėjams jų teigimu sumokėti.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu D. S. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 8 d. nutarties dalį, kuria jis įpareigotas perduoti BŽŪB „Vijunytė“ administratoriui ar jo įgaliotam asmeniui visą įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Nurodo šiuos svarbiausius argumentus:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sandorius vertino kaip paprastus įrodymus ir aptardamas juos taikė įrodymų vertinimui nustatytas taisykles. Sandoriai nuo paprastų įrodymų skiriasi tuo, kad sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 str. 1 d.). Negaliojančių sandorių požymius nustato CK I knygos IV skyriaus nuostatos. Kol sandoris nepripažintas niekiniu ar negaliojančiu, tol jis laikomas galiojančiu, taikoma sandorio galiojimo prezumpcija (CK 1.78 str., 1.95 str.).

2. Teismas gali priimti arba atmesti įrodymus, tačiau ne sandorius. Pirmosios instancijos teismui nepripažinus 2014-03-12 Ketinimų protokolo dėl akcijų pardavimų, 2014-10-10 pajaus pirkimo - pardavimo sutarties, 2014-12-22 ŽŪB „Vijunytė“ dokumentų perdavimo - priėmimo akto niekiniais sandoriais arba negaliojančiais, teismas negalėjo kitokiais pagrindais nustatyti, kad sandoriais sukurtos teisinės pasekmės yra neegzistuojančios.

3. ŽŪB „Vijūnytė“ perleidimo sandorių negaliojančiais nedaro tai, kad Juridinių asmenų registrui nepateikti pranešimai apie ŽŪB „Vijunytė“ įvykusius pokyčius (vadovo pasikeitimas ar kt.).

4. Vien antspaudo neperdavimas neįrodo ŽŪB „Vijunytė“ perleidimo sandorių negaliojimo.

5. Nėra teisinio pagrindo reikalauti iš D. S. surinkti informaciją apie ŽŪB „Vijūnytė“ pajų pirkėjų (Indijos gyventojų) teisę nuolatinai gyventi ir vystyti veiklą Lietuvoje. Teismui buvo paaiškinta, kad pirkėjai siekė įsitvirtinti Lietuvoje ir tam jiems turėjo padėti įmonės pirkimas.

6. D. S. negalėjo nurodyti pirkėjų telefonų numerių, pašto adresų, el. pašto adresų ir kitų duomenų, nes tuo metu (duodamas paaiškinimus teisme) su savimi neturėjo šios informacijos. Be to, labai abejotina, ar ši informacija padėtų atskleisti apie sandorius daugiau, negu atskleidžia oficialūs rašytiniai dokumentai ir juose atsispindintis sandorių turinys.

7. Teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis, t.y. kad labiau tikėtina neįvykus bendrovės pardavimui.

8. Teismas be pagrindo įpareigojo suinteresuotą asmenį D. S. perduoti bankroto administratoriui ŽŪB „Vijunytė“ dokumentus. D. S. fiziškai negali įvykdyti šios pareigos, nes ŽŪB „Vijunytė“ dokumentais nedisponuoja nuo 2014-12-22, ką įrodo tos pačios dienos perdavimo - priėmimo aktas.

9. Teismo išvada, kad D. S. nėra kliūčių išreikalauti dokumentus atgal, yra kėsinamasi į piliečio teises, nes jis verčiamas kelti civilinę bylą teisme dėl ŽŪB „Vijunytė“ pajų pardavimo sandorio nutraukimo ir dokumentų išsireikalavimo atgal. Teismai neturi teisės reikalauti kelti teisme civilinių bylų be pačių ieškovų valios.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai (CPK 1 str. 1 d.). Įmonių bankroto procesą reglamentuoja ĮBĮ, kurio 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų taikymo prioritetas kitų įstatymų atžvilgiu. Taigi bankroto procedūros vykdomos pagal ĮBĮ, o įstatymų, tame tarpe ir CPK, nuostatos taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ. ĮBĮ numato galimybę atskiruoju skundu apskųsti pirmos instancijos teismo nutartį iškelti bankroto bylą, paskirti, laikinai pavaduoti ar atstatydinti administratorių (ĮBĮ 10 str. 8 d.), tačiau nenumato galimybės apskųsti nutartį (nutarties dalį), kuria teismas įvykdo jam ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatytą imperatyvų įpareigojimą nustatyti terminą, per kurį, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai privalo perduoti paskirtam bankroto administratoriui įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apelianto skundo dalykas yra netgi ne terminas per kurį teismas įpareigojo perduoti jį dokumentus ir turtą, o įstatyme įtvirtinta nuostata – pareiga įmonės vadovui perduoti minimus dokumentus ir turtą administratoriui. Galimybės apskųsti teismo nutartį, kuria nustatytas toks įpareigojimas bankrutuojančios įmonės valdymo organui (nagrinėjamu atveju – vadovui, kuriuo pagal Juridinių asmenų registro duomenis, kurie laikomi teisingais, kol nenuginčyti (CK 4.262 str.) skundžiamos nutarties priėmimo metu buvo D. S.) nenumato ir CPK. Pagal CPK 334 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismo nutartis galima apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo: 1) CPK numatytais atvejais: 2) kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Nutartis, kuria įmonės valdymo organas įpareigotas perduoti įmonė dokumentus paskirtam bankroto administratoriui (ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p.) nėra skundžiama pagal CPK numatytus pirmosios instancijos teismo nutarčių apskundimo atvejus (CPK 334 str. 1 d. 1 p.), nei kaip užkertanti kelią tolimesnei bylos eigai (CPK 334 str. 1 d. 2 p.).

Kadangi atskirasis skundas paduotas ir apeliacinis procesas buvo pradėtas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, nesančios apeliacinio apskundimo objektu, apeliacinis procesas nutrauktinas (CPK 315 str. 2 d. 3 p., 5 d.).

Teisėja, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 5 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nutraukti apeliacinį procesą, pradėta pagal D. S. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-687-227/2015 dalies, kuria žemės ūkio bendrovės „Vijūnytė“ direktorius D. S. per 10 dienų privalo perduoti administratoriui arba jo įgaliotam asmeniui visą įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus.